Rosita Garškaitė. Kaip meldžiamės, taip ir tikime: 7 metai po „Summorum Pontificum“

Lex orandi, lex credendi – Bažnyčios maldos įstatymas atitinka jos tikėjimo įstatymą, todėl popiežiai visais laikais rūpinosi šventąja ...


Lex orandi, lex credendi – Bažnyčios maldos įstatymas atitinka jos tikėjimo įstatymą, todėl popiežiai visais laikais rūpinosi šventąja liturgija. Ryškiausias tokio rūpinimosi pavyzdys XXI amžiuje – 2007-aisiais Benedikto XVI paskelbtas apaštališkasis laiškas motu proprio Summorum Pontificum. Juo, kaip įprasta sakyti, kunigams leista be ypatingo vyskupo leidimo aukoti šventąsias Mišias senąja lotyniškos liturgijos forma, galiojusia iki Vatikano II Susirinkimo. Kai kurie apžvalgininkai šį motu proprio vadina ryškiausiu dabar jau popiežiaus emerito palikimu ir išties jo reikšmę sunku pervertinti.

1970 m. popiežius Paulius VI patvirtino reformuotas ir atnaujintas liturgines knygas, kurios buvo išverstos į vietines kalbas ir noriai priimtos dvasininkų bei tikinčiųjų. Visgi atsirado tokių, kurie buvo prisirišę prie anksčiau galiojusio Romos mišiolo, paskutinį sykį patvirtinto šventojo popiežiaus Jono XXIII. Atliepdama į poreikį 1984 metais Dievo kulto kongregacija parengė ypatingą indultą Quattuor abhinc annos, kurio dėka vyskupai galėjo leisti kunigams aukoti šv. Mišias pagal Jono XXIII mišiolą tam tikromis aplinkybėmis. Indultas – it nuolaida tikintiesiems, kad jie neatsiskirtų nuo Bažnyčios, o ne gėris savaime. Išskirtos penkios tradicinių šv. Mišių aukojimo sąlygos: a) nei kunigai, nei tikintieji nekvestionuoja Pauliaus VI mišiolo legitimumo ir doktrininio tikslumo; b) šv. Mišios aukojamos tik prašančiųjų grupei, o ne visai parapijai, tik vyskupų nustatytomis dienomis ar sąlygomis; c) aukojamos pagal 1962 m. Jono XXIII mišiolą lotyniškai; d) negalima kaitalioti dviejų mišiolų apeigų bei tekstų; e) kiekvienas vyskupas turi pranešti apie suteiktas koncesijas.

1988 metais šv. Jonas Paulius II apaštališkuoju laišku motu proprio Ecclesia Dei vėl ragino vyskupus suteikti galimybę tikintiesiems dalyvauti tradicinėse šv. Mišiose: „Visiems katalikų tikintiesiems, kurie jaučiasi prisirišę prie ankstesnių liturginių bei disciplinarinių lotyniškos tradicijos formų, noriu išreikšti savo valią palengvinti jų vienybę su Bažnyčia reikalingomis priemonėmis, kad būtų užtikrinta pagarba jų teisėtiems lūkesčiams. Prašau šiuo klausimų paramos iš vyskupų bei visų Bažnyčioje įsitraukusių į pastoracinę tarnybą.“ Visgi tradicinės Mišios išliko išskirtine privilegija, vyskupų suteikiama tikintiesiems bei kunigams, kurie, skambiai tariant, „užstrigo laike“. Tuo tarpu Benedikto XVI dokumentas visiškai pakeitė senosios liturgijos traktavimą.

Summorum Pontificum ne tik supaprastino vadinamųjų tridentinių (Tridento susirinkime šv. Pijaus V tik kodifikuota, iš tiesų siekia Grigaliaus Didžiojo laikus) Mišių aukojimo tvarką – kunigams nebereikia vyskupo leidimo, jas galima aukoti ir be bendruomenės, klebonas netgi turi pasirūpinti parapijos tikinčiųjų, prašančių ankstesnės liturginės tradicijos, gerove ir priimti jų prašymą etc. Svarbiausias dalykas – popiežius paskelbė, jog senosios Mišios yra ekstraordinarinė, o naujosios – ordinarinė forma ir „tai tėra du Romos rito naudojimo būdai“. Abu lex orandi būdai yra legitimūs ir neskatina lex credendi skilimo. Tas pats tikėjimas, dvi šv. Mišių formos. Benediktas XVI pabrėžė, jog šv. Jono XXIII mišiolas niekuomet nebuvo atšauktas. Motu proprio paaiškinančiame laiške vyskupams popiežius rašė apie vienybės svarbą. Iki tol Bažnyčios atsakas tikintiesiems nebuvo pakankamas, jie negalėjo turėti visiškos vienybės su Šventuoju Sostu.

Gyvename 2014-aisiais Viešpaties metais, tradicinėse šventosiose Mišiose tikintieji dalyvauja visame pasaulyje – ir ne tik tie, kurie „užstrigo laike“, „nesugebėjo“ pakeisti įpročių, jauni žmonės taip pat pažįsta ir trokšta senosios liturgijos (esama ir tarptautinio jaunų žmonių už tridentinę liturgiją sąjūdžio). Praėjus septyneriems metams po Summorum Pontificum kunigas, konsultuojantis CatholicHerald redaktorius, teologijos daktaras Alexander Lucie-Smith išskiria tris aspektus, kurie Bažnyčioje pasikeitė po Benedikto XVI dokumento – priminta apie Bažnyčios visuotinumą, tradicijos svarbą bei suteikta galimybė priešintis „banalumo tironijai“.

Kalbant apie visuotinumą, pirmoji mintis ateinanti į galvą – lotynų kalba. Į kokią šalį benuvyktum – tradicinės Mišios aukojamos ta pačia kalba. Tačiau lygiai taip pat svarbu tai, kad ekstraordinarinė Mišių forma yra labai formali – kiekvienas žodis bei gestas turi savo laiką ir vietą, nėra vietos interpretacijai. Kiekvienos šv. Mišios yra tokios pat kaip bet kurios kitos ir tai primena, kad Bažnyčia yra visuotinė, nepaisant tikinčiųjų skirtumų, Jėzaus Kristaus apsireiškimas yra toks pat laike ir erdvėje. „Turėtume švęsti ne įvairovę, o tapatybę, ne skirtumus, o bendrą palikimą, kuriuo dalijamės“, – rašo kunigas. Kitas dalykas, kurį priminė popiežiaus apaštališkasis laiškas – tūkstantmetė tradicija, kurią yra paveldėję katalikai. Novus ordo iš tiesų nėra „naujos“ Mišios, jos neatsirado ex nihilo: kad ir kurio rito Mišiose dalyvautume – siekiame Grigaliaus Didžiojo laikus. Nors šiais laikais ir nemadinga užsikrauti tradicijos naštos, tai yra vienas svarbiausių šv. Mišių bruožų. Kaip rašė Benediktas XVI laiške vyskupams: „Kas buvo šventa ankstesnėms kartoms, tas lieka šventa bei didinga ir mums ir negali būti staiga visiškai uždrausta ar net stačiai laikoma žalinga. Visiems bus naudinga sergėti Bažnyčios tikėjime bei maldoje išaugusius turtus bei suteikti jiems tinkamą vietą.“

Trečiasis aspektas – ekstraordinarinėje formoje tekstai bei muzika daug labiau atskleidžia grožį, kuris turi ir teologinę, ir dvasinę reikšmę, tuo tarpu moderni liturginė muzika bei kalba neretai tampa banalybėmis. „Summorum Pontificum tapo svarbiu ginklu arsenale tiems, kurie nori priešintis bjaurasties bei banalybės tironijai“, – rašoma CatholicHerald. Maža to – tai turi reikšmės ne tik tikintiesiems, trokštantiems deramai garbinti Dievą, bet ir netikintiesiems. Žymi detektyvų kūrėja, nekatalikė Agatha Christie buvo priblokšta žinios apie tradicinės liturgijos nunykimą. 1971 metais, suprasdama, kokį poveikį tai turės anglų kultūrai, drauge su kitais menininkais bei akademikais ji pasirašė peticiją popiežiui Pauliui VI. Joje rašoma: „Svarstomas ritas savo didingais lotyniškais tekstais taip pat įkvėpė daugybę neįkainojamų meno pasiekimų – ne tik mistikų, bet ir poetų, filosofų, muzikų, architektų, dailininkų ir skulptorių – visose šalyse bei epochose. Taigi jis priklauso visuotinei kultūrai taip pat kaip ir dvasininkams bei krikščionims. Materialistinėje ir technokratiškoje civilizacijoje, kuri vis labiau kelia grėsmę originaliai meninei proto bei dvasios raiškai – žodžiui, atimti iš žmogaus vieną didingiausių jo formos apsireiškimų atrodo ypač nežmoniška.“ Paulius VI buvo didis detektyvų kūrėjos gerbėjas, tad kartais jo leidimas aukoti tridentines Mišias Anglijoje bei Velse vadinamas Agathos Christie indultu.

„Švenčiant Mišias pagal Pauliaus VI Mišiolą būtų galima stipriau negu iki šiol išryškinti sakralumą, traukiantį daugelį žmonių prie senosios formos“, – rašė Benediktas XVI apie tai, kad ordinarinė ir ekstraordinarinė rito formos galėtų viena kitą praturtinti. Kaip meldžiamės, taip ir tikime, todėl liturgijos klausimai, garbinimo grožis bei iškilmingumas negali būti antraeiliai. Tokia Summorum Pontificum pamoka, išliekanti aktuali ir šiandien.

Šaltinis: www.bernardinai.lt

Susiję

Rosita Garškaitė 502463455598992913
item