Mirė monsinjoras Alfonsas Svarinskas

Ket­vir­ta­die­nį pa­skelb­ta, jog mi­rė mon­sin­jo­ras Al­fon­sas Sva­rins­kas. Apie tai sa­vo „Fa­ce­book“ pa­sky­ro­je pra­ne­šė vys­ku­pas Jo­nas Kau­nec­kas.

„Mi­rė gar­su­sis Lie­tu­vos ko­vo­to­jas, mon­sin­jo­ras Al­fon­sas Sva­rins­kas, vi­są gy­ve­ni­mą ati­da­vęs ko­vai už Die­vą ir Lie­tu­vą, net 22 me­tus pra­lei­dęs la­ge­riuo­se ir ka­lė­ji­muo­se. Am­ži­no­jo ati­lsio pra­šy­ki­me Jam dan­gu­je, te­gul il­si­si ra­my­bė­je po vi­sų ko­vų, var­gų ir skaus­mų“, - so­cia­li­nia­me tink­le „Fa­ce­book“ par­ašė Pa­ne­vė­žio vys­ku­pas eme­ri­tas.

Ko­vo­to­jas už Baž­ny­čią ir laisvę

A. Sva­rins­kas gi­mė 1925 me­tų sau­sio 21 die­ną Kad­rė­nuo­se, Del­tu­vos vals­čiu­je, tuo­me­ti­nė­je Uk­mer­gės aps­kri­ty­je.

1932–1936 me­tais mo­kė­si Vi­diš­kių pra­džios mo­kyk­lo­je, 1936–1942 me­tais Uk­mer­gės A. Sme­to­nos gim­na­zi­jo­je. 1942–1946 me­tais stu­di­ja­vo Kau­no tarp­die­ce­zi­nė­je ku­ni­gų se­mi­na­ri­jo­je. Dar gim­na­zi­jo­je įsi­trau­kęs į pog­rin­di­nę veik­lą, tę­sė ją ir se­mi­na­ri­jo­je. 1946 me­tų pa­va­sa­rį so­vie­ti­nio sau­gu­mo par­ei­gū­nų pra­dė­tas per­se­kio­ti, to­dėl pa­li­ko ne­baig­tas stu­di­jas se­mi­na­ri­jo­je ir iš­ėjo par­ti­za­nau­ti. 1946 me­tų va­sa­rą bu­vo Uk­mer­gės apy­lin­kė­se vei­ku­sios pog­rin­di­nės Ša­rū­no par­ti­za­nų gru­pės ry­ši­nin­kas, pa­si­rin­kęs Lais­vū­no sla­py­var­dį. Jis ap­rū­pin­da­vo par­ti­za­nus me­di­ka­men­tais, spau­da, do­ku­men­tais.

1946 me­tų gruo­džio 21 die­ną bu­vo areš­tuo­tas, tris mė­ne­sius tar­dy­tas ir žiau­riai kan­kin­tas. Už an­ti­so­vie­ti­nę veik­lą nu­teis­tas 10 me­tų dar­bo pa­tai­sos la­ge­rių ir 5 me­tus be tei­sių. 1947–1956 me­tais ka­lė­jo Abe­zės (Ko­mi­ja, Ru­si­ja) la­ge­ry­je, dir­bo nak­ti­niu sar­gu, fel­če­riu. 1954 me­tų spa­lio 3 die­ną la­ge­ry­je kar­tu ka­lė­jęs vys­ku­pas Pra­nciš­kus Ra­ma­naus­kas slap­ta įšven­ti­no A. Sva­rins­ką ku­ni­gu. 1956 me­tais grį­žo į Lie­tu­vą.

1956–1957 me­tais tar­na­vo al­ta­ris­ta Ku­lau­tu­vos (Kau­no r.) par­api­jo­je, 1958 me­tais tris mė­ne­sius bu­vo vi­ka­ras Be­ty­ga­los (Ra­sei­nių r.) par­api­jo­je. 1957 me­tų gruo­džio mė­ne­sį so­vie­tų sau­gu­mas kra­tos me­tu ra­do ke­le­tą se­nų kny­gų, iš­leis­tų dar Ne­prik­lau­so­mo­je Lie­tu­vo­je. 1958 me­tų ba­lan­džio mė­ne­sį vėl bu­vo areš­tuo­tas ir nu­teis­tas 6 me­tams ne­lais­vės už an­ti­mark­sis­ti­nės, an­ti­so­vie­ti­nės li­te­ra­tū­ros lai­ky­mą. 1958–1964 me­tais ka­lė­jo Mor­do­vi­jos la­ge­riuo­se. 1961 me­tais už akių jį dar nu­tei­sė ir LSSR Aukš­čiau­sia­sis teis­mas, pri­pa­ži­nęs A. Sva­rins­ką ypač pa­vo­jin­gu re­ci­dy­vis­tu. Tuo­met A Sva­rins­kas bu­vo per­kel­tas į ypa­tin­go­jo re­ži­mo ka­lė­ji­mą.

1964 me­tų ba­lan­džio 9 die­ną bu­vo iš­leis­tas į lais­vę ir grį­žęs į Lie­tu­vą, tik po 20 mė­ne­sių vėl ga­vo lei­di­mą dirb­ti ku­ni­gu, nuo­lat bu­vo se­ka­mas sau­gu­mo. 1965–1971 me­tais bu­vo Mi­ros­la­vo Švč. Tre­jy­bės par­api­jos vi­ka­ras ir Ku­dir­kos Nau­mies­čio Šv. Kry­žiaus At­ra­di­mo par­api­jos vi­ka­ras. 1971–1976 me­tais bu­vo Ig­liau­kos Šv. Ka­zi­mie­ro par­api­jos kle­bo­nas, kar­tu ap­tar­na­vo ir Pa­til­čių Šv. Pe­tro Iš­va­da­vi­mo par­api­ją. Nuo 1972 me­tų bend­ra­dar­bia­vo pog­rin­di­nia­me lei­di­ny­je „Lie­tu­vos Ka­ta­li­kų Baž­ny­čios kro­ni­ka“. 1976–1983 me­tais bu­vo Vi­duk­lės Šv. Kry­žiaus par­api­jos kle­bo­nas. Kvie­tė ti­kin­čiuo­sius gin­ti Baž­ny­čios lais­vę ir sa­vo pi­lie­ti­nes tei­ses, ren­gė ti­kin­čių­jų ei­se­nas ir re­li­gi­nes iš­kil­mes, ug­dė jau­ni­mą.

1978 me­tų lap­kri­čio 13 die­ną kar­tu su ki­tais ku­ni­gais di­si­den­tais įkū­rė Ti­kin­čių­jų tei­sėms gin­ti ka­ta­li­kų ko­mi­te­tą, skel­bė jo do­ku­men­tus. 1983 me­tų sau­sio 26 die­ną Vi­duk­lė­je bu­vo areš­tuo­tas tre­čią kar­tą. 1983 me­tų ge­gu­žės 6 die­ną nu­teis­tas 7 me­tams griež­to­jo re­ži­mo la­ge­rio ir 3 me­tams trem­ties. 1983–1988 me­tais ka­lė­jo Čiu­sa­vo­vo ra­jo­no (Per­mės sri­tis, Ru­si­ja) griež­to­jo re­ži­mo la­ge­riuo­se. 1987 me­tais apie jį su­kur­tas pro­pa­gan­di­nis LKS fil­mas „Kas jūs, ku­ni­ge Sva­rins­kai?“ (re­ži­sie­rius Fer­di­nan­das Kau­zo­nas, sce­na­ri­jaus au­to­rius Jus­ti­nas La­zaus­kas, ope­ra­to­rius Juo­zas Ma­to­nis).

1988 me­tais Mask­vo­je lan­kę­sis JAV pre­zi­den­tas Ro­nal­das Rea­ga­nas pa­pra­šė SSRS va­do­vo Mi­chai­lą Gor­ba­čio­vą iš­lais­vin­ti A. Sva­rins­ką. 1988 me­tų lie­pos 11 die­ną A. Sva­rins­kas bu­vo pa­leis­tas ir grį­žo į Vi­duk­lę, o rugp­jū­čio 23 die­ną – iš­trem­tas į Vo­kie­ti­ją be tei­sės grįž­ti į Lie­tu­vą. 1988–1990 me­tais lan­kė lie­tu­vių ko­lo­ni­jas vi­sa­me pa­sau­ly­je, bend­ra­vo su dau­ge­liu pa­sau­lio vei­kė­jų kaip Lie­tu­vos di­si­den­tas, net 12 kar­tų su­si­ti­ko su po­pie­žiu­mi Jo­nu Pa­uliu­mi II. Tik Lie­tu­vai pa­skel­bus Ne­prik­lau­so­my­bę grį­žo į Lie­tu­vą.

1990–1991 me­tais bu­vo kar­di­no­lo Vin­cen­to Slad­ke­vi­čiaus kanc­le­ris. 1991–1992 me­tais - Lie­tu­vos Aukš­čiau­sio­sios Ta­ry­bos – At­ku­ria­mo­jo Sei­mo de­pu­ta­tas. 1991–1995 me­tais - Lie­tu­vos ka­riuo­me­nės vy­riau­sia­sis ka­pe­lio­nas, pir­ma­sis šias par­ei­gas Lie­tu­vo­je ėjęs dva­si­nin­kas. A. Sva­rins­kui su­teik­tas at­sar­gos pul­ki­nin­ko laips­nis. 1997–1998 me­tais bu­vo Kau­no Šv. My­ko­lo Ar­kan­ge­lo (Įgu­los) baž­ny­čios rek­to­rius bei Kau­no Pri­si­kė­li­mo baž­ny­čios ku­ni­gas tal­ki­nin­kas. 1998–2000 me­tais kle­bo­na­vo Ka­vars­ko Šv. Jo­no Krikš­ty­to­jo baž­ny­čio­je. Nuo 2000 me­tų bu­vo Uk­mer­gės Šv. apaš­ta­lų Pe­tro ir Po­vi­lo par­api­jos re­zi­den­tas.

A. Sva­rins­kas 1998 me­tais ap­do­va­no­tas Vy­čio Kry­žiaus or­di­no Ko­man­do­ro kry­žiu­mi, 2000 me­tais - Lie­tu­vos ne­prik­lau­so­my­bės me­da­liu, 2001-ai­siais - Lie­tu­vos ka­riuo­me­nės kū­rė­jų sa­va­no­rių me­da­liu. Už žmo­gaus tei­sių gy­ni­mą jis bu­vo ap­do­va­no­tas dip­lo­mu De­troi­te (JAV), Pueb­lo (Mek­si­ka) mies­to pre­mi­ja, ga­vo Ve­ne­sue­los ap­do­va­no­ji­mą „II Grand Cor­don“, bu­vo Lec­co mies­to (Ita­li­ja) gar­bės pi­lie­tis.

Iki pat gy­ve­ni­mo pa­bai­gos ne­gai­lė­jo jė­gų, dirb­da­mas Ka­ta­li­kų Baž­ny­čios ir Lie­tu­vos vals­ty­bės la­bui.

A. Patackas: monsinjorui apibūdinti yra tik vienas žodis

A. Svarinsko bendražygis Seimo narys Algirdas Patackas DELFI pasakojo, kad monsinjorą geriausiai apibūdina vienas žodis – drąsa. Kaip žinoma A. Svarinskas buvo aktyvus kovotojas prieš sovietinę valdžią, prisidėjo prie partizanų, todėl buvo sovietų sulaikytas, kankintas ir ilgus metus praleido lageriuose.

„Tai buvo žmogus, kurio svarbiausia savybė buvo drąsa ir nebijojimas išpažinti tikėjimo pačiomis sunkiausiomis aplinkybėmis. Jis buvo iš tų pokario kunigų, kurie įstojo į seminariją pokaryje, jie žinojo, kur eina: ėjo tiesiai į riziką ir žinojo, kad galbūt tai gyvybės klausimas“, - pasakojo A. Patackas.

Pašnekovas sakė, kad A. Svarinsko pamokslai buvo labai jaudinantys. A. Patackas teigia, kad dauguma žmonių monsinjorą prisimena seną, tačiau pats A. Patackas su A. Svarinsku susipažino, kai šis dar buvo pačiame jėgų žydėjime.

„Tai buvo žmogus, kuris turėjo aurą ar charizmą. Net ir Bažnyčioje buvo toks kaip ir disidentas. Žinote, kunigai nenorėdavo per daug rizikuoti, o jis buvo drąsus ir be kompromisų. Sėdėti jam teko du kartus, aš net nebeprisimenu tų metų. Grįžęs buvo labai persekiojamas, sekamas, visokiais būdais buvo bandoma diskredituoti, bet viskas nuo jo atšokdavo kaip lietaus lašai“, - pasakojo A. Patackas.

Jis priminė, kad A. Svarinskas dalyvavo Tikinčiųjų teisių komiteto veikloje, dauguma katalikų jį laikė antra Lietuvos vyriausybe, tarsi dvasine vyriausybe.

„Jis buvo vienas iš lyderių. Aišku, paskutiniais metais, senatvėje jis nebuvo labai iškalbus, bet jis visur buvo priekyje ir visur pats garsiausias“, - sakė A. Patackas.

„Tokių žmonių, aš neįsivaizduoju, ar mes beturėsime“, - pridūrė pašnekovas.

Pasak A. Patacko, gyvenimo pabaigoje A. Svarinskas dėjo daug pastangų partizanų atminimui, statė paminklus iš savo lėšų.

Ilgametis A. Svarinsko bendražygis taip pat sakė, kad monsinjoras yra nurodęs konkrečia jo palaidojimo vietą partizanų kapinėse prie Ukmergės: „Ten po egle jis yra nurodęs smulkiai, kur jis turi būti palaidotas“.

Tačiau, pasak A. Patacko, problemų gali kilti dėl A. Svarinsko pašarvojimo vietos. Pirmą dieną jis pageidavo būti pašarvotas namuose. „O šiaip, mūsų supratimu, jis turi būti pašarvotas Katedroje. Galų gale, jis yra monsinjoras, tai tarsi Bažnyčios kunigaikštis“.

Pasak A. Patacko, „monsinjoro“ titulas yra kilęs iš viduramžių ir reiškia „mano ponas“. Taip vasalai vadindavo kunigaikščius.

„Tai labai svarbus titulas, Bažnyčioje jis suteikiamas už ypatingus nuopelnus. Bet žmogus nebūtinai turi užimti aukštas pareigas. Pavyzdžiui, vyskupas gali nebūti monsinjoras, nes vyskupas yra pareigybė, o monsinjoras – garbės titulas“, - sakė A. Patackas.

„Vakaruose jis, beje, buvo labai vertinamas, priimamas aukščiausių pareigūnų. Jis taip pat buvo vienas iš ideologinių Katalikų Bažnyčios kronikos įkvėpėjų, nors ją darė kiti žmonės, bet jis irgi labai prisidėjo“, - pridūrė pašnekovas.

A. Patackas sako, kad daug jaunų žmonių šiais laikais nesuprato A. Svarinsko, nes nežinojo jo vaidmens pasipriešinimo judėjime prieš sovietų valdžią. „Tais laikais žmonės fiziškai rizikuodavo savo gyvybe. Iš Tikinčiųjų teisių gynimo komiteto penketuko trys žuvo neaiškiomis aplinkybėmis“, - sakė politikas.

Par­eiš­kė užuojautą

Sei­mo pir­mi­nin­kė Lo­re­ta Grau­ži­nie­nė ket­vir­ta­die­nį iš­reiš­kė užuo­jau­tą dėl mon­sin­jo­ro Al­fon­so Sva­rins­ko mir­ties.

„Lie­tu­va ne­te­ko at­si­da­vu­sio ir iš­ki­laus ka­ta­li­kų dva­si­nin­ko, at­kak­laus ko­vo­to­jo už tė­vy­nę Lie­tu­vą, nuo­šir­daus ir gė­rį sklei­du­sio žmo­gaus. Al­fon­so Sva­rins­ko gy­ve­ni­mas ne­bu­vo leng­vas, jam te­ko pa­tir­ti trem­ties ir la­ge­rių rūs­ty­bę. Ta­čiau ne skau­di gy­ve­ni­mo pa­tir­tis at­sis­pin­dė­jo jo vei­de ir vi­so­je esy­bė­je, o žmo­nėms da­li­na­ma švie­sa ir iš­min­tis“, – ra­šo­ma Sei­mo pir­mi­nin­kės užuo­jau­to­je.

Sei­mas ple­na­ri­nia­me po­sė­dy­je ty­los mi­nu­te pa­ger­bė A. Sva­rins­ko at­mi­ni­mą.