Kazimieras Garšva. Tautinių mažumų bei Vardų ir pavardžių rašymo įstatymai neturi griauti Lietuvos

Alkas.lt, J. Vaiškūno nuotrauka

Liepos 8 d. Lietuvos Respublikos Seimas pradėjo svarstyti pietryčių Lietuvos teritorinės autonomijos bei jos polonizacijos įstatymo projektą, vadinamą Tautinių mažumų įstatymu, ir Lietuvių kalbos abėcėlės keitimo įstatymą, vadinamą Vardų ir pavardžių rašymo dokumentuose įstatymu. Už jų svarstymą balsavo dauguma Seimo narių, prisiekusių saugoti Lietuvos nepriklausomybę ir teritorijos vientisumą.

Seimo vicepirmininkas Jaroslavas Narkevičius, pristatydamas teritorinės autonomijos projektą, melavo, kad Lietuvoje „ integracija suprantama kaip asimiliacija“, esą lenkų tautinę bendriją kažkas „nori principingai asimiliuoti“,  esą „yra neigiamas požiūris į tautines mažumas“.  Gaudamas gerą algą, įstatymo pateikėjas iki šiol net nenori žinoti, kas yra tautinė mažuma, kas yra autentiškos pavardės. Nutylėjo, kad Lietuvos lenkai už Lenkijos ribų turi geriausias sąlygas pasaulyje lenkiškai tautinei kultūrai palaikyti.

Po to 45 Seimo nariai tam projektui nepritarė, o 56, balsuodami „prieš“ arba susilaikydami dėl liberalų sąjūdžio frakcijos siūlymo išbraukti iš darbotvarkės šį projektą, pritarė jo svarstymui. Taip balsavo dauguma Darbo, Tvarkos ir teisingumo bei Socialdemokratų frakcijų narių. Už priešvalstybinį vadinamąjį Tautinių mažumų įstatymą balsavo ne tik Tomaševskio partijos nariai, bet ir Darbo frakcijos nariai P.Čimbaras, S.Dmitrijevas, L.Dmitrijeva, V.Filipovičienė, J.Kondrotas, R.Markauskas, V.Skarbalius, D.Ulickas, S.Ursulas, socialdemokratai A.Dūdėnas, A.Sysas, tvarkietis K.Komskis ir kiti. Tuo pačiu jie tapo kandidatais sulaužyti Seimo nario priesaiką. Dėl to liepos 10 d. 8.30 prie Seimo vėl bus surengtas Lietuvai lojalių piliečių piketas, o rinkėjai turėtų savo apygardos Seimo nariams patarti laikytis Konstitucijos ir įstatymų.

Šių metų  birželio 19 d. Seimui trumpam atidėjus minėtų dviejų įstatymų svarstymą tam, kad būtų galima susipažinti su registruotomis gausiomis jų pataisomis, birželio 25 d. LR Seimo Lenkų rinkimų akcijos frakcija (LLRA) su jai pavaldžia Vilniaus rajono savivaldybe surengė įstatymus pažeidžiantį mitingą prie Vokietijos Federacinės Respublikos ambasados Vilniuje ir vėl paskelbė daug dezinformacijos apie Lietuvą (žr. „Vilniaus krašto savaitraštis“ 2014-06-26–07-02, Delfi – 2014-06-25, L24.lt, „Kurier Wileński“ 2014-06-26 ir t. t.).

Į mitingą buvo nukreipta dalis savivaldybės darbuotojų, mokinių. Peticiją Vokietijos ambasadai įteikė buvęs LR Ministro pirmininko G. Kirkilo patarėjas T. Andžejevskis (buvęs LLRA kandidatas į LR Seimo narius). Mitingas oficialiai vadintas piketu, kuriame galėjo dalyvauti iki 15 asmenų. Leidimą jam išdavė LLRA atstovai iš Vilniaus miesto savivaldybės.

Mitingo tikslas – pareikšti LLRA nepasitenkinimą, kad dėl 2 jiems aktualių įstatymų skubaus ir neapgalvoto svarstymo LR Seime balsavo tik LLRA nariai. Šiuos įstatymus svarstyti numatyta po 2 savaičių. Už LLRA projekto svarstymo skubotumą nebalsavusiuosius LR Seimo vicepirmininkas J. Narkevičius vadino „išdavikais“, dėl kurių tariamos kaltės esą „Lietuvos tautinės mažumos vėl apgautos“ (žr. L24.lt, „Vilniaus krašto savaitraštis“, 2014-06-26–07-02 (toliau – VKS), p. 5). Iš tikro tautines bendrijas, kurių Lietuvoje yra apie 150, apgaudinėja LLRA, be įgaliojimo kalbėdama jų vardu, primesdama jiems savo problemas, papildomą oficialią kalbą ir, pažeisdama įstatymus, siekdama sau privilegijų.

Tautinių mažumų apsaugos pagrindų konvencijos (TMAPK) 4 str. garantuoja tautinėms mažumoms „vienodą įstatymo teikiamą apsaugą“, o 20 str. įpareigoja gerbti „nacionalinius teisės aktus ir kitų žmonių teises, visų pirma asmenų, kurie priklauso tautinei daugumai ar kitoms tautinėms mažumoms“. Jau 66 000 LR piliečių pasirašė reikalavimą, kad LLRA nepažeistų jų teisių.

Sustiprėjus Rusijos pretenzijoms Ukrainai, LLS vėl pradėjo kelti nepagrįstus reikalavimus Lietuvos Respublikai. Prieš ketvirtį amžiaus autonomininkai jau reikalavo įkurti „lenkų nacionalinę autonomiją“, „įstatymiškai įtvirtinti lenkų kalbą kaip antrą oficialią kalbą šalia lietuvių ir rusų kaip tarpnacionalinio bendravimo kalbą“, „skelbti atskirus referendumus“, kvestionuojant dabartinės Lietuvos teritorijos nedalomumą (plg. „Lenino priesakai“, 1990-06-15, „Draugystė“, 1990-12-08).

Po 1991-01-13 Sovietų Sąjungos Lietuvoje įvykdytų žudynių ir jos įvestos karinės padėties LR Aukščiausioji Taryba buvo priversta priimti su sovietų tankais atvežtą Tautinių mažumų įstatymo papildymą 4 straipsniu dėl trikalbystės. Tada padėtis Lietuvoje dar labiau komplikavosi ir 1991-09-04 LR AT priėmė nutarimą „Dėl Šalčininkų, Vilniaus rajonų tarybų ir Ignalinos rajono Sniečkaus gyvenvietės tarybos paleidimo“.

Dabar autonomininkai mitinge prie Vokietijos ambasados paskelbė, kad jiems valdant „tautinės mažumos padėtis ilgainiui sistemingai prastėja [...], akivaizdžiai blogėja“. Skelbdami melagingas žinias ir versdami LR Seimą priimti prieškonstitucinius įstatymų projektus, separatistai mitinguoja jau bent prie trečios užsienio valstybės ambasados – Čekijos, JAV, Vokietijos.

Separatistai, tęsdami sovietinės organizacijos „Jedinstvo“ veiklą melagingai skelbia, kad Lietuvos Respublikos valstybinė kalba ir viena iš Europos Sąjungos kalbų yra „bandymas įteisinti vienos kurios kalbos išskirtinumą“ ir esą „prilygsta ES pagrindinių vertybių menkinimui ir pažeidimui“. Savo tikslams pakreipdami Tautinių mažumų apsaugos pagrindų konvenciją, jos 11 straipsnyje mitingo organizatoriai savavališkai padaro net šešias korekcijas: praleidžia žodžius 1) remdamosi savo teisinės sistemos reikalavimais, 2) o prireikus ir sutartimis su kitomis valstybėmis, 3) atsižvelgusios į konkrečias sąlygas, 4) tradicinius, 5) jeigu yra pakankamas tokio žymėjimo poreikis ir 6) vietoj „įrašus stengiasi daryti“ rašo „įrašai teikiami“. Tokiu būdu autonomininkai mano įrodę, jog „Lietuvoje konvencijos nesilaikoma“, o vietovių, gatvių vardus, nesant poreikio bei prasmės juos keisti, reikia rašyti ne autentiškus, tradicinius, ne remiantis savo teisine sistema ir atsižvelgiant į konkrečias sąlygas, o grąžinant carų Rusijos imperijos bei Lenkijos okupacijos laikotarpio iškraipytas formas. Lenkija okupacinių laikotarpių vardyno formų nepripažįsta ir nevartoja.

Minėtos TMAPK 11 str. pripažįsta kiekvieno tautinei mažumai priklausančio asmens teisę savo pavardę (tėvo vardą) ir vardą (vardus) vartoti mažumos kalba bei teisę į tai, kad jie būtų oficialiai pripažinti pagal Šalių teisinėse sistemose nustatytas sąlygas. Šios konvencijos komentaro 68 punkte paaiškinama: „Šalys gali rašyti tautinei mažumai priklausančio asmens pavardę (pavardes) pagal tarimą oficialios kalbos rašmenimis.“ Lietuvos Respublikos Konstitucija saugo valstybinę lietuvių kalbą ir raštą. LR Konstitucinis Teismas išaiškino, kad „asmens vardas ir pavardė Lietuvos Respublikos piliečio pase rašomi lietuviškais rašmenimis“, tai yra visų piliečių lygiateisiškumo garantija ir „negalima teikti privilegijų dėl tautybės, kalbos“. Visa tai pripažįstama ir Lietuvos Respublikos ir Lenkijos Respublikos draugiškų santykių ir gero kaimyninio bendradarbiavimo sutarties 14 straipsnyje: abiejų valstybių lietuviai ir lenkai turi teisę „vartoti savo vardus ir pavardes pagal tautinės mažumos kalbos skambesį“.

Visa tai seniai ir labai gerai žinodami Lietuvos Respublikos valdančiosios koalicijos nariai mitingo vardu pateiktoje peticijoje vėl sąmoningai apgaudinėja tarptautinę bendruomenę, pažeidžia įstatymus ir šmeižia valstybę, kuri juos išlaiko: „Lietuvoje bus vykdoma diskriminacija dėl tautybės“, „Lietuvoje kovojama su lenkų kalba ir lenkiškumu“, „draudžiama rašyti pavardes originalo forma, t. y. lenkiškai“. Peticijos autoriai net nežino, kad Lietuvos valstybėje, atkurtoje etninėse lietuvių žemėse, istoriškai yra ne lenkiškos, o lietuviškos pavardės, kurios nuo panašių etninių lenkų žemių pavardžių skiriasi priesagomis, rašyba ir t. t. Šis vardynas yra autentiškas Lietuvos kultūros palikimas, kuris pradžioje buvo rašomas lotyniškai (kaip ir Lenkijoje, Vokietijoje ir kitur), vėliau – Lietuvos Didžiojoje kunigaikštystėje raštui vartota senąja slavų kalba, lietuviškai, lenkiškai, vokiškai.

Lietuvoje lenkams išlaikyti asmenvardžių rašybą pagal skambesį yra daugiau galimybių negu Lenkijos lietuviams. Pavyzdžiui, Lenkijoje Tamašauskienė rašoma Tomaszewska, o Lietuvoje Tomaševska neverčiama Tamašauskiene. Reikalaujantys „lenkiškos“ pavardžių rašybos LR Seimo nariai Jedinskij, Kvetkovskij net nenori savo pavardžių rašyti lenkiška morfologine forma – Jedinski, Kvetkovski. V. Tomaševskis, pabrėždamas, jog labiau tebemyli anksčiau Lietuvą okupavusią Rusiją, o ne Tėvynę Lietuvą, rusiškai rašosi Tomaševskij, o lietuviškai – Tomaševski.

Peticijos autoriai meluoja, jog „už lenkų kalbos vartojimą viešajame gyvenime skiriamos didžiulės baudos“. Niekur kitur už Lenkijos ribų viešajame gyvenime lenkų kalba nėra tiek plačiai vartojama kaip Lietuvoje ir niekas už tai nebuvo nubaustas. Tai yra net skatinama, valstybės plačiai finansuojama. Buvo bausti tik keli valdininkai, kurie penkerius metus piktybiškai nesilaikė LR Konstitucijos 3, 10, 14, 28, 29 straipsnių, LR Konstitucinio Teismo 1999, 2004, 2006 m. sprendimų, Valstybinės kalbos įstatymo 14, 17-1 straipsnių, Vyriausiojo administracinio teismo ir kitų teismų sprendimų. Plačiau tai aprašyta E. Kuzborskos knygoje „Teisinė tautinių mažumų padėtis Lietuvoje“ (2012), kuri išleista lenkų, lietuvių kalbomis ir peticijos autoriams gerai žinoma. Nors neteisėtų lentelių gaminimą bei kabinimą organizuoja LLRA, visą laiką meluojama, jog tai daro privačių namų gyventojai.

Teritorinės autonomijos organizatoriams „labai svarbu pabrėžti, kad mes, lenkai, šiose teritorijose esame autochtoninė mažuma, čia gyvenanti nuo senovės“. Bet daugelyje mokslo darbų, enciklopedijų, vadovėlių neginčijamai įrodyta, kad tie gyventojai iki 1864 metų (lietuviškos spaudos uždraudimo) ir vėliau tebekalbėjo lietuviškai ir gudų, rusų, lenkų kalbas išmoko kaip negimtąsias. Autochtonai čia yra tik lietuviai, gyvenantys Vilniaus apskrityje daugiau kaip keturis tūkstančius metų.

„Tam, kad geriau pavaizduotume lenkų persekiojimą, pridursime, kad Lietuvoje lenkams delsiama grąžinti žemę, užgrobtą dar sovietmečiu, bandoma sužlugdyti lenkų švietimą Vilniaus krašte“ (rašoma panašiai kaip energetikos viceministrė R. Cytacka). Tik ar ne tie patys autonomininkai lojalius Lietuvai lenkus ir persekioja? Ar ne jie atleido iš darbo Kalvelių darželio vedėją tik už tai, kad priėmė tėvų pareiškimus į grupę valstybine kalba, ar ne jie atleido iš Buivydžių darželio vedėją A. Kulakovą, ar ne jie persekioja Veriškių pradinę mokyklą, ar ne jie atima globėjo statusą tik už tai, kad vaiką leidžia į švietimo įstaigą valstybine kalba, ar ne dėl jų rauda pagrobtas šešiametis A. Mickevičius, ar ne jie kelia tarifą ir „grąžina“ Lietuvos žemelę pirmiausia savo partijos nariams ir rėmėjams, ar ne jie apskundė mokytojus už tiesos sakymą prokuratūrai, ar ne jie kelerius metus rusiškai keikė nepilnametę tik už rašinėlį, kad nereikėjo 1920 metais Lenkijai okupuoti ilgaamžės istorinės Lietuvos sostinės Vilniaus ir t. t.? O gal Vokietijos kanclerė ar Bundestago nariai iš tikro norėtų išsamiau bent su vienu čia išvardintu faktu susipažinti?

Tik Lietuvos Respublikoje už Lenkijos ribų yra apie 200 lenkiškų švietimo įstaigų, tik čia galima lenkiškai mokytis nuo vaikų darželio iki aukštosios mokyklos, bet ar ne tie patys autonomininkai ir žlugdo lenkų švietimą šešiose Lietuvos savivaldybėse? Ar ne jie trukdo vaikams gerai išmokti valstybinę kalbą, susipažinti su objektyvia Lietuvos ir gimtinės istorija, dalyvauti jaunųjų šaulių veikloje, žinoti tiesą apie Armiją Krajovą, savo krašto pavardes, vietovardžius ir t. t.? Kada kai kurios lenkiškos mokyklos nustos būti LLRA rezervu, motina maitintoja ir rinkimų štabu? Kodėl skundo autoriai kukliai nutyli, kad Vilniuje, Avižieniuose, Riešėje ir kitur sunkiau pakliūti į lietuvišką, o ne į lenkišką darželį, kad 2014-02-18 LR švietimo ir mokslo ministro įsakymu Vilniuje mokykloms modernizuoti daugiausia lėšų skirta ne mokykloms valstybine kalba, o A. Puškino vidurinei mokyklai, Vilniaus rajone – lenkiškoms Egliškių, Juodšilių, Rudaminos mokykloms ir t. t.? Ar ne autonomininkai ir nutyli, kad ne tik lenkams, bet ir lietuviams Lietuvoje dėl įvairių priežasčių „delsiama grąžinti žemę“?

Vėl tenka pakartoti tai ką rašiau 1990 m.: „Lietuvai nėra jokio pavojaus, jei ne tik 258 000, bet, kaip kartais pasakoma, – ir 300 000 gyventojų rašysis lenkais, kalbės lenkiškai ar kitaip palaikys savo norimą tautiškumą. Lietuvoje tam sudaromos visos įmanomos sąlygos. Tačiau lenkai turi būti ne mažiau lojalūs Tėvynės piliečiai negu karaimai, latviai, totoriai, žydai, ukrainiečiai, baltarusiai ir kiti, kurie tokių sąlygų savo kultūrai palaikyti neturi“ („Pietryčių Lietuvos autonomijos klausimai“, p. 3). 1994 m. pasirašytoje Lietuvos ir Lenkijos sutartyje šalys įsipareigojo „besąlygiškai gerbti jų suverenumą ir teritorinį vientisumą“ (2 str.) ir sutarė, jog kiekvienas pilietis privalo būti „lojalus valstybei, kurioje jis gyvena, ir vadovautis jos įstatymuose numatytomis pareigomis“ (16 str.), apibrėžtomis LR Konstitucijos 25–35 straipsniuose.