Carolyn Moynihan. Homoseksualių porų auginamiems vaikams sekasi puikiai? Patogūs atradimai apie tėvystę

„Vaikams augantiems tos pačios lyties šeimose sekasi kaip ir jų bendraamžiams arba geriau“ – skelbia antraštė straipsnio, parašyto vieno...


„Vaikams augantiems tos pačios lyties šeimose sekasi kaip ir jų bendraamžiams arba geriau“ – skelbia antraštė straipsnio, parašyto vieno australų akademiko ir išspausdinto New York Times, Washington Post, Guardian bei daugybės kitų žiniasklaidos priemonių (lietuviškai prieinama DELFI). Vaikai, auginami tėvų, kuriuos seksualiai traukia tos pačios lyties asmenys, „bendrosios sveikatos atžvilgiu laikosi puikiai“, „jų šeimos tikrai gerai sutaria“ - sako Simonas Crouchas. – „Iš tiesų, šiais atžvilgiais jiems sekasi geriau nei vidutiniškai, tačiau jie yra „stigmatizuojami“ – tai visiškai paaiškina, kodėl kai kuriose srityse jų „rezultatai yra prastesni“. Taigi, mums reikia rasti būdą stigmos atsikratyti...“

Ši istorija visiems pažįstama ir jei kažkas ją skaitydamas išgyvena tikrą deja vu, taip yra todėl, jog tokias pat optimistiškas antraštes jau regėjome prieš metus, kai buvo paviešinti Vaiko sveikatos tos pačios lyties šeimose studijos (Australian Study of Child Health in Same-Sex Families – ACHESS) tarpiniai rezultatai. Šio projekto administratorius Dr. Crouchas, homoseksualumo neslepiantis vyras auginantis penkiamečius dvynius berniukus, ir jo Melburno universiteto komanda galutinių rezultatų nelaukė, mat troško gerąsias naujienas kuo greičiau pranešti visuomenei, diskutuojančiai dėl tos pačios lyties porų galimybės įsivaikinti ir naudotis surogatinių motinų paslaugomis. 

Dabar, kai Dr. Croucho gyvenamoje Viktorijos valstijoje artinasi rinkimai ir debatai dėl tos pačios lyties porų galimybės įsivaikinti vyksta politiniame lygmenyje, jis dar labiau suinteresuotas parodyti, kodėl liberalusis klausimo sprendimas būtų pateisinamas. Tačiau, kaip jau anksčiau nurodė ne vienas mokslininkas, ACHESS studija nesuteikia jokio pagrindo leisti tos pačios lyties asmenims įsivaikinti ir apskritai negali suteikti informacijos priimti jokiems politiniams sprendimams, susijusiems su tos pačios lyties poromis ir jų jau turimais ar trokštamais vaikais. 

Tai gali būti, kaip giriamasi, „didžiausia šio pobūdžio studija“, tačiau tai nėra studija, kuri leistų atsakyti į klausimą, kaip sekasi homoseksualų „šeimose“ augantiems nepilnamečiams. Nėra, nes tyrime dalyvavusių tėvų imtis nereprezentatyvi. Nes patys vaikai nebuvo apklausiami atskirai nuo jų tėvų. Nes pasirinktas metodas garantuoja, jog tos pačios lyties tėvai pasirodys palankiausioje šviesoje. 

Kokio pobūdžio studija iš tiesų yra ACHESS?

Studijos imtį sudaro asmenys, patys nutarę užpildyti internete pateiktą anketą. Apklausoje dalyvavo 315 homoseksualų, drauge besirūpinančių 500 vaikų (dalis jų taip pat pildė klausimyną), kurių amžius varijuoja nuo 0 iki 17 metų. Devyniasdešimt vienas vaiką ar vaikus auginantis asmuo nurodė esąs vyras, 400 - moteris, likusieji devyni rinkosi kitą lytį. Daugeliu atvejų šie asmenys buvo atrinkti tyrimui naudojantis elektroninių pašto dėžučių adresų duombazėmis, sukauptomis tokių organizacijų kaip Australijos gėjai tėvai (Gay Dads Australia) ir Viktorijos „vaivorykštinių šeimų“ taryba (Rainbow Families Council of Victoria). Taip pat pasitelkiant „gėjų ir lesbiečių spaudą, dalinant skrajutes gėjų ir lesbiečių socialinėse ir paramos grupėse, tyrėjams lankantis gėjų ir lesbiečių bendruomenės renginiuose“. Atrankai naudotas ir „sniego gniūžtės“ metodas – respondentai patys skatino apklausoje sudalyvauti kitus jų pažįstamus vaikus auginančius homoseksualus.

Tiesa, jog taip pavyko rekrutuoti daugiau asmenų (ypatingai – vyrų), nei dalyvavo ankstesnėse panašaus pobūdžio studijose, bet dėl dydžio imtis netapo reprezentatyvi visų tos pačios lyties šeimų atžvilgiu. Tai vadinamoji „patogioji imtis“, sudaryta iš lengvai randamų asmenų bei jų draugų. 

Palyginkite šį atrankos metodą su taikytuoju didelį LGBT (lesbiečių, gėjų, biseksualų ir transeksualų) reikalavimų šalininkų ažiotažą sukėlusioje Naujų šeimų struktūrų studijoje (New Family Structures Study - NFSS), atliktoje JAV sociologijos profesoriaus Marko Regneruso. Jai prasidedant pirmiausia buvo apklausti 15 tūkstančių atsitiktinai pasirinktų 18-39 metų asmenų, siekiant identifikuoti tuos, kurių vaikystėje vienas tėvų turėjo tos pat lyties partnerį. Apklausos leido rasti 175 suaugusiuosius, teigusius jog homoseksualius santykius buvo užmezgusi jų motina ir 73 tą patį teigusius apie savo tėvus. Pagrindiniai tyrimo klausimai dalyviams nebuvo atskleisti iki pat momento, kai pradėti vykdyti interviu. 

Tuo tarpu ACHESS apklausų dalyviai, priešingai, puikiai suprato studijos prigimtį ir jos politinę svarbą. Dauguma savanorių atėjo iš organizacijų, kurios, be jokios abejonės, turi visuomeninių bei politinių tikslų. Kokių priežasčių turime manyti, jog jų pačių pateiktam jų vaikų gerovės vertinimui įtakos neturėjo tai, ką vadiname „socialiniu pageidaujamumu“ – respondentų tendencija pateikti tuos duomenis, kurie jiems atrodo patrauklesni, socialiai priimtinesni, palankiau juos vaizduojantys visuomenėje?

Kokiu būdu mes sužinome apie vaikų gerovę?

Atminkime, jog abiejų atliktų tyrimų klausimai išties buvo ne apie homoseksualius suaugusiuosius, tačiau apie jų auginamų vaikų gerovę. Tam, jog išsiaiškintų, ką tos pačios lyties „šeimose“ patiria vaikai Dr. Regnerus klausė jų pačių ir tik tuomet, kai jie jau buvo suaugę. Tuo tarpu ACHESS tyrėjai apklausė homoseksualius daugiausiai mažamečių vaikų tėvus. Kuris metodas atrodo patikimesnis? Suprantama, juos pasitelkus buvo gauti visiškai skirtingi rezultatai (į kontrolines grupes buvo atsižvelgiama abiem atvejais). 

ACHESS tyrime 10 – 17 metų vaikai, gavę tėvų leidimą, irgi galėjo užpildyti klausimyną. Tačiau turėkime omenyje, kad vidutinis apklausose dalyvavusių vyrų porų auginamų vaikų amžius  buvo 2 metai, o moterų – 4. Taigi net sutikus tėvams dauguma jų nebūtų pakankamai subrendę, jog patys galėtų įvertinti savo padėtį ir atsakyti į klausimus. Galiausiai, galimybė šiuo atveju ne tokia jau svarbi, nes į vaikų atsakymus paviešintoje studijoje, regis, neatsižvelgiama. ACHESS studijos autoriai nurodo:

Nėra jokių įrodymų skatinančių manyti, jog kuri nors tėvų grupė į klausimus sistemingai atsakinėtų tam tikru specifiniu būdu, tačiau tokios galimybės atmesti negalime. Siekdami išvengti šališkumo, kuris gali būti būdingas tėvų vertinimui, ateityje tyrimuose remsimės pačių vaikų atsakymais, leidžiančiais spręsti apie jų sveikatą, taip pat kontekstine kokybinių duomenų, surinktų atliekant interviu su šeimų nariais, analize. 

Išties, objektyvesnis žvilgsnis padarytų tyrimą patikimesnį. 

Ką ACHESS mums pasako apie vaikus?

Įdomiausia ir naudingiausia Australijoje atlikto tyrimo dalis – demografinė informacija apie tyrime dalyvauti panorusios grupės vaikus. Svarbu pažymėti, kad į klausimus atsakę nepilnamečiai apibūdino savo santykius su „pagrindiniu“ tėvu (index parent) atsakingu už vaiką ar vaikus, ne su pora. Daugiau nei  90 proc. jų nurodė, kad studijos atlikimo metu jų tėvai buvo užmezgę santykius, bet tai nebūtinai reiškia, jog poros gyveno po tuo pačiu stogu. Taigi tai, kas studijoje vadinama tos pačios lyties „šeima“  puikiausiai galėtų būti ir homoseksuali motina ir jos vienos auginamas sūnus.  Būtent dėl panašių neaiškumų buvo kritikuota anksčiau pasirodžiusi NFSS studija. 

Kilmė

Tarp devynių dešimčių nepilnamečių, kurių „pagrindinis“ tėvas yra vyras, buvo 46 biologiniai nurodyto asmens vaikai, 17 jo partnerio biologinių vaikų, keletas globotinių ir keli įsivaikintieji. Žodžio „biologinis“ reikšmę turėtume interpretuoti atsižvelgdami į šią statistiką: 18 vaikų buvo pradėti lytinio akto metu, tuo tarpu net 75 – pasitelkiant surogatus (taikant dirbtinį apvaisinimą arba pagalbines reprodukcines technologijas).  33 atvejais iš 75 prireikė donorų ir 23 jų buvo nežinomi. 

Atsižvelgiant į tai, jog didžiojoje Australijos dalyje surogatinė motinystė yra už įstatymo ribų, nestebina faktas, jog 56 iš šių vaikų gimė kituose kontinentuose, ten, kur ši praktika yra legali: 36 Indijoje ir 20 JAV. Šie duomenys liudija, jog tapti tėvais australų gėjų poroms yra ganėtinai sudėtinga ir paaiškina, kodėl jiems toks aktualus įsivaikinimo klausimas. Taip pat tai beveik neabejotinai reiškia, jog šie vaikai neturi jokių galimybių pažinti savo biologines motinas. 

Tarp vaikų už kuriuos pagrindinę atsakomybę prisiėmusi moteris, visi išskyrus saujelę buvo gimę Australijoje: 64 proc. jų buvo jos biologiniai vaikai, 20 proc. – partnerės biologiniai vaikai. Žodžio „biologiniai“ reikšmė šiuo atveju taip pat nėra įprastinė, mat tik 20 proc. atvejų vaikai buvo pradėti lytinio akto metu, tuo tarpu visos kitos gyvybės užsimezgė taikant „apvaisinimą namuose“ arba pagalbines reprodukcines technologijas. Pastaruoju atveju daugelio spermos donorų tapatybė nebuvo atskleista, taigi  daugiau nei trečdalis šių vaikų nežino, kas yra jų biologiniai tėvai.  

Šeimyninis kontekstas

Nors jau suaugusių homoseksualių tėvų atžalų liudijimais besirėmusi NFSS studija atskleidė, jog jų šeimose itin trūko stabilumo, ACHESS teigiama, jog būtent tos pačios lyties porų šeimos yra reikšmingai (6 proc.) „glaudesnės“ nei likusios. Vis dėlto, net 30 proc. į pastarąjį tyrimą įtrauktų atžalų „pagrindiniai“ tėvai nurodė, jog jų partneris nebėra tas pats, kuris buvo vaiko gimimo, įsivaikinimo ar paėmimo globon metu, nors, kaip jau minėta, atžalų amžiaus vidurkis – vos 2-4 m. Taigi dabartinė „šeima“ gali „sutarti tikrai puikiai“ esamuoju metu, tačiau vargu ar tai leidžia spręsti apie jos stabilumą. 

Bet kuriuo atveju, ar tikrai adekvatu specialiai atrinktų tyrimui ir itin susitelkusiai bendruomenei priklausančių LGBT tėvų santykių glaudumą lyginti su visą populiaciją apibūdinančiais duomenimis? Kodėl, tuomet, jų glaudumo nepalyginus su kita „patogiąja imtimi“, kurią sudarytų tėvai užverbuoti mormonų šventovėse Salt Lake Cityje? Būtų išties įdomus palyginimas. 

Pagrindinė mintis: visus prastus rezultatus lemia stigma

ACHESS ataskaitoje užsimenama ir apie ne itin gerus rezultatus tam tikrose srityse, tačiau juos visus paaiškina „stigma“:

Nors vaikams sekasi gerai, daugelis jų patiria stigmatizaciją. Ši stigma, savo ruožtu, lemia prastesnius jų rezultatus kai kuriose skalėse. Stigma gali reikštis subtiliai, pavyzdžiui, iš mokyklos į namus gaunamais laiškais adresuotais ponui ir poniai, arba atvirai ir itin skaudžiai: bauginimu, priekabiavimu ir užgauliojimu. Juo labiau stigmatizuojama šeima, juo didesnę įtaką tai turi socialinei ir emocinei vaiko gerovei. 

Kitaip tariant, labai vargiai tikėtina, jog kažkas negerai galėtų būti su pačiomis tos pat lyties šeimomis; kalta visuomenė ir būtent ji turi pasikeisti.  Pagrindinė ACHESS rekomendacija tolesnėms studijoms susijusi su stigma.

Taigi turime studiją, kuri yra „didelė“, tačiau toli gražu ne „stipri“, ir nepaisant to pretenduoja paveikti daugybės vaikų gyvenimus. Tuo tarpu, kaip pastebėjo Markas Regnerusas, žinodami kuo rizikuojame neturėtume tenkintis niekuo išskyrus išties stiprią studiją (nors ji pareikalautų daug darbo ir dar daugiau išlaidų). „Patogu“ ir „pigu“ gali būti pakankamai tinkami raktiniai žodžiai šeimai renkantis prekes parduotuvėje, bet ne sprendžiant vaikų likimą. 


Susiję

Šeimos politika 5255202249003483240
item