Asta Petraitytė-Briedienė. Stasys Lozoraitis: vieno optimisto istorija

Žmogaus gyvenimą įrėmina gimimas ir mirtis, kurių sukaktys visad prisimenamos bei paminimos. Šiais metais diplomatui, Vilties prezidentu...


Žmogaus gyvenimą įrėmina gimimas ir mirtis, kurių sukaktys visad prisimenamos bei paminimos. Šiais metais diplomatui, Vilties prezidentui Stasiui Lozoraičiui būtų sukakę 90 metų, o šį birželį minėjome 20-ąsias jo mirties metines. Tiek linksmos, tiek liūdnos sukaktys visad palydimos tik geru žodžiu, gražiais prisiminimais. Kai manęs paklausia apie S. Lozoraitį – „Koks jis buvo?“, atsakau, kad, tiek, kiek pažįstu diplomatą iš jo laiškų, pasisakymų, jį pažinojusiųjų prisiminimų, tai žmogus, kuris visada realiai vertino esamą padėtį, žvelgė tik į priekį ir buvo nepataisomas optimistas. Tad norėčiau ne moksliškai, o žmogiškai, paprastai papasakoti apie šią iškilią asmenybę ir jo paties žodžiais iliustruoti optimistišką S. Lozoraičio būdą.

Trumpai priminsiu biografinius faktus. S. Lozoraitis gimė 1924 m. rugpjūčio 2 d. Berlyne, kur tuo metu ten įsikūrusioje Lietuvos pasiuntinybėje dirbo jo tėvas Stasys Lozoraitis (1898-1983), diplomatas, būsimas Lietuvos užsienio reikalų ministras, Lietuvos diplomatinės tarnybos šefas. S. Lozoraičio mama, valstybės kontrolieriaus Vinco Matulaičio dukra Vincenta Matulaitytė-Lozoraitienė (1896-1985) buvo baigusi prancūzų kalbos kursus Alliance Française institute, ketino mokytojauti. Gyvendama Kaune Vincenta dirbo nacionalinėje Lietuvos naujienų agentūroje ELTA, o ištekėjusi ėmėsi visuomeninės veiklos, kurią skyrė moters ir vaiko problemoms.

Grįžęs su tėvais ir jaunesniuoju broliu Kaziu į Kauną, jaunasis Stasys mokėsi Marijos Pečkauskaitės vardo gimnazijoje. Mokėsi gerai arba labai gerai – ypač sekėsi tikyba, istorija, prancūzų kalba, kūno kultūra, geografija, o lotynų kalbą jam dėstė mokytojas ir žurnalistas Kazys Bauba, kurio tragišką lemtį aprašė rašytojas Balys Sruoga knygoje „Dievų miškas“.

S. Lozoraičiui pasitraukus iš ketverius metus eitų Lietuvos užsienio reikalų ministro pareigų, jis buvo paskirtas Lietuvos nepaprastuoju ir įgaliotuoju ministru prie Kvirinalo. Visa šeima išvyko į Romą. Ten jaunasis Stasys baigė vokiečių gimnaziją ir pasirinko teisės studijas senajame Romos universitete.

1940 m. rugpjūtį sovietams užgrobus Lietuvos Respublikos pasiuntinybės prie Kvirinalo pastatą, adresu via Nomentana 116, kuriame iki tol gyveno ir dirbo ministras S. Lozoraitis, šeima persikėlė į Vatikano pripažįstamą Lietuvos pasiuntinybę prie Šv. Sosto, kur tuo metu ten rezidavo nepaprastasis pasiuntinys ir įgaliotasis ministras Stasys Girdvainis (1890-1970). Taip visi liko gyventi Lietuvos Respublikai priklausančioje teritorijoje, savoje žemėje. Visi turėjo tik Lietuvos Respublikos pilietybę ir pasus, kuriuos vėliau savo tėvynainiams išduodavo ir S. Lozoraitis.

1944 m. S. Lozoraitis tapo Lietuvos pasiuntinybės prie Šv. Sosto, kuris pripažino tik nepriklausomą Lietuvą, nepaprastojo pasiuntinio ir įgaliotojo ministro padėjėju. Taip jaunasis Stasys, nors ir neoficialiai, pradėjo talkinti čia rezidavusiam pasiuntiniui S. Girdvainiui. 1947 m. S. Lozoraitis oficialiai pradėjo eiti Lietuvos pasiuntinybės prie Šv. Sosto atašė, o nuo 1954 m. – pirmojo sekretoriaus pareigas. Tad jam tekdavo pavaduoti pasiuntinį S. Girdvainį, dalyvauti oficialiose ceremonijose, pavyzdžiui, popiežiaus Pijaus XII jubiliejinėse iškilmėse Šv. Petro bazilikoje.

1958 m. naujasis Romos popiežius Jonas XXIII, remiantis diplomatine tradicija, turėjo iš naujo priimti užsienio šalių diplomatų kredencialus. Lietuvos pasiuntinys dėl akivaizdžių priežasčių (nebuvo nei valstybės, nei jos vadovo, nei rašto su parašu, nei antspaudo) to padaryti negalėjo. Taip ypač svarbiam Lietuvos diplomatinės tarnybos postui iškilo grėsmė būti uždarytam. Tačiau lietuvių diplomatų ir aktyvios mūsų išeivijos pastangomis, Vatikanui sutikus padaryti diplomatinių išimčių, Lietuvos pasiuntinybė prie Šv. Sosto išliko.

1970 m., kai mirė Lietuvos nepaprastasis ir įgaliotasis pasiuntinys S. Girdvainis, padėtis dar labiau komplikavosi. S. Lozoraitis, kaip oficialiai pripažįstamas Lietuvos atstovas prie Šv. Sosto, liko vienas, o jos finansavimas buvo nutrauktas, tad tėvui teko dalytis su vyresniuoju sūnumi savo gaunamo diplomatijos šefo atlygiu. Kad palengvintų finansinę šeimos padėtį, S. Lozoraitis įsidarbino gidu.

S. Lozoraičio politinės biografijos lūžio metais tapo 1983-ieji, kai mirė tėvas. Likus mažiau nei dviem mėnesiams iki išėjimo Anapilin, S. Lozoraitis kaip Lietuvos diplomatinės tarnybos šefas, savo vyresnįjį sūnų paskyrė pasiuntinybės Vašingtone patarėju. Persikėlęs į JAV sostinę, S. Lozoraitis dirbo kartu su antruoju Lietuvos diplomatinės tarnybos šefu, diplomatu Stasiu Antanu Bačkiu (1906-1999). Tuo pačiu S. Lozoraitis ėjo ir atstovo prie Šv. Sosto pareigas, taip tarsi sujungdamas du pagrindinius ne tik Lietuvos diplomatinei tarnybai, bet ir Lietuvos laisvinimo bylai svarbius atsparos taškus ir oficialiai įsiliejo į Lietuvos diplomatinės tarnybos gretas, kurios atstovai liko savo postuose net po šalies okupacijos, nes buvo pripažįstami kai kurių valstybių. Nuo tarnybos Lietuvos diplomatus atleisdavo tik mirtis, ir vos keli diplomatai sulaukė nepriklausomybės atkūrimo. Visi jie gali pagrįstai didžiuotis, kad jų dėka Lietuvos užsienio reikalų ministerija nenutrūkstamai veikia nuo 1918 m. iki šių dienų.

Greta tiesioginių, diplomatinių pareigų jaunasis S. Lozoraitis turėjo ir kitokios, neoficialios veiklos. Pavyzdžiui, Lietuvių išeivijos leidiniuose pasakojama apie S. Lozoraičio keliones su Vatikano misija po tremtinių stovyklas. Dar vienas veiklos baras – ryšiai su Italijos lietuvių bendruomene. S. Lozoraitis priklausė 1946-1950 m. veikusiam Centriniam lietuvių globos komitetui, kiek vėliau susikūrusiam lietuvių bendruomenei suorganizuoti laikinam organizaciniam komitetui. Dalyvaudavo ir įvairiuose lietuvių intelektualų susibūrimuose anapus Atlanto, Jungtinėse Amerikos Valstijose, lankydavosi ateitininkų, frontininkų stovyklose, „Santaros-Šviesos“ suvažiavimuose, kur skaitydavo pranešimus, rengdavo paskaitas.

Išvykęs dar paauglys, į Lietuvą S. Lozoraitis grįžo tik po daugiau nei penkiasdešimties metų, kai šalis buvo laisva. Tuomet jam buvo beveik 70. 1992 m. jam suteiktas Vytauto Didžiojo universiteto Garbės daktaro vardas. 1992-1993 m. žiemą jis balotiravosi į Lietuvos Respublikos prezidentus. Nežiūrint pralaimėjimo, S. Lozoraitis tautos atmintyje liko Vilties prezidentas.

Po pralaimėtų prezidento rinkimų S. Lozoraitis grįžo į Vašingtoną, vėliau neužilgo persikėlė į Romą, kur ėjo Lietuvos nepaprastojo ir įgaliotojo ambasadoriaus Italijoje pareigas. Į didžiąją sostinę, Vašingtoną, diplomatui dar teko sugrįžti, bet tik trumpam – kad išeitų visam laikui. S. Lozoraitis mirė 1994 m. birželio 13 d. Džordžtauno universitetinėje ligoninėje, Vašingtone. Palaidotas Putname, o 1999 m. perlaidotas Lietuvoje, Kaune, Petrašiūnų kapinėse. Našlė Daniela d’Ercole-Lozoraitienė, atsisveikindama su vyru, į jo švarko kišenę įdėjo gintarinę širdį.
Kodėl S. Lozoraitį vadinu optimistu? Pirmiausia dėl to, kad šia jo savybe galėjo įsitikinti kiekvienas, nors kiek domėjęsis 1993 m. Lietuvoje vykusiais pirmaisiais Prezidento rinkimais. Tuo metu S. Lozoraitis buvo lyg meteoras, įsiveržęs ne tik į politinę Lietuvos visuomenę, bet ir į paprastų žmonių atmintis bei širdis.

Susitikdamas su Lietuvos žmonėmis jis nuolat kartojo – „Aš esu optimistas“. Tai liudija spaudoje skelbti interviu bei vaizdo įrašai. Žinoma, Vilties prezidentui buvo kuo džiaugtis – antrą kartą per šimtą metų ištrūkusi iš okupantų imperijos, tėvynė vėl laisva. O tai reiškia demokratiją, teisingumą, laisvą mintį. Be abejonės, per penkiasdešimt okupacijos metų optimizmas buvo sumenkęs, tačiau ir tuomet – remiantis archyviniais dokumentais, asmeniniais laiškais ir amžininkų prisiminimais – S. Lozoraitis buvo nepesimistiškai nusiteikęs. Gausiuose išeivijos lietuvių sambūriuose, suvažiavimuose ir paminėjimuose jis kalbėjo, kad savo bendrakeleiviais renkasi tik optimistus politikus ir visuomenininkus, „kurie šviesiai žiūri į Lietuvos ateitį: mūsų tauta savo tauriu moraliniu charakteriu ir politine išmintimi laimėsianti laisvę ir nepriklausomybę“.

Dar Antrojo pasaulinio karo metais S. Lozoraitis pradėjo dirbti Lietuvos pasiuntinybėje prie Šv. Sosto kaip pasiuntinio S. Girdvainio dešinioji ranka. Sunkiausia ir sudėtingiausia S. Lozoraičiui buvo veikti tuomet, kai ketinta uždaryti Lietuvos pasiuntinybę, tai yra likviduoti antrą pagal svarbumą po Vašingtone veikusios Lietuvos pasiuntinybės postą. Kilo sunkumų ir po pasiuntinio S. Girdvainio mirties, kai buvo sustabdytas pasiuntinybės prie Šv. Sosto finansavimas. Bet tuomet, nepaisydamas sudėtingos padėties, S. Lozoraitis privačiai savo kolegoms diplomatams rašė: „Deja, su kartėliu turiu pasakyti, kad esame priėję liepto galą ir reikės daug pasiryžimo bei energijos, kad visi kartu galėtume išgelbėti (Diplomatinę) Tarnybą. Kas mane liečia, (...) garantuosiu tolimesnį Pasiuntinybės veikimą. Tai yra laikysiuos (Valstybės) Departamento valdininko patarimu „žiūrėti į Lietuvos reikalus iš aukštesnio požiūrio taško“.Apsigynėme nuo raudonųjų, apsiginsime ir nuo kitų.“ Apie sunkius ir lūžinius diplomatinės tarnybos metus S. Lozoraitis kalbėjo: „Būti Lietuvos diplomatu buvo nepaprastai sunku. Niekas juk netikėjo, kad Lietuva bus laisva. Mažai kas padėdavo, mažai kas paspausdavo ranką ir nusišypsodavo. (...) Aš labai gerbiu savo kolegas, kurie išlaikė ilgų metų sunkų psichologinį spaudimą ir nepalūžo.“

Kaip Lietuvos atstovas Vašingtone, S. Lozoraitis čia dirbo dešimt metų, nuo 1983-iųjų, kai šalis buvo dar okupuota, iki 1993-iųjų, kaip nepriklausomos valstybės, tai yra Lietuvos Respublikos, ambasadorius. Štai ta optimisto istorija, optimisto kelias, išsipildžiusi viltis.

Reikia pripažinti, kad tik Jungtinių Amerikos Valstijų vedama politika, tai yra Lietuvos okupacijos nepripažinimas, leido išlikti Lietuvos diplomatinei tarnybai. Kitaip Lietuvos pasiuntinybių Vašingtone, Vatikane ar Londone likimas būtų toks pats, kaip dar karo metais uždarytų Lietuvos pasiuntinybių Berlyne ar Romoje. S. Lozoraitis gebėjo perprasti tikrovės, momento, susiklosčiusios situacijos padėtį, įvertinti tarptautinius santykius ir jų pokyčius, taip pat istorinės raidos dėsnius.

To jį mokė tėvas. Patyręs diplomatas buvo tvirtai įsitikinęs, kad visos imperijos kada nors žlunga, tad sužlugs ir Sovietų Sąjunga. Paskutiniais gyvenimo metais jaunasis Stasys kalbėjo, „kad tai, ką teko patirti savo darbe man – tėvas nebūtų atlaikęs“. Prie bendraminčių optimistų būrio pridėtume ir diplomato S. A. Bačkio pavardę, kuris kalbėjo, kad be šios charakterio savybės Lietuvos diplomatams būtų buvę sunku išsilaikyti. Optimizmo S. Lozoraitis mokėsi ir iš draugų, pavyzdžiui, iš okupuotos Lietuvos ištrūkusio politologo, sovietologo Aleksandro Štromo, kuris buvo dar vienas optimistas, žinojęs, tikėjęs ir visus įtikinėjęs, kad Sovietų Sąjunga subyrės. Beje, taip teigdamas A. Štromas rizikavo net akademine karjera, nes visuotinai manyta, kad iki sovietų imperijos griūties dar labai labai toli. Štai ir JAV valstybės sekretorius Henry Kisingeris viename interviu 2000 m. yra prisipažinęs, jog „nei vienas jo pažįstamas politikas ar mokslininkas (...) netikėjo, kad SSSR subyrės“ ir dar taip greitai. S. Lozoraičio ir A. Štromo optimizmas buvo tarsi nematoma sąjunga: S. Lozoraičio ilgametis diplomatinis darbas nepriklausomai Lietuvai, bekompromisis požiūris į sovietinį okupantą, siektinos Lietuvos vizija ir A. Štromo fizinė ir psichologinė patirtis – tai yra patirtis savo kailiu, ką reiškia šalies okupacija ir okupantas, žinojimas, kokia turi būti Lietuva. Prie S. Lozoraičio ir A. Štromo drįsčiau pridėti ir JAV prezidento Ronaldo Reagano pavardę. Jis pirmas Sovietų Sąjungą garsiai įvardijo kaip blogio imperiją.

Būtent jo vyriausybė 1983 m. leido oficialiai įrašyti S. Lozoraičio pavardę į Lietuvos diplomatinės tarnybos gretas. Kaip S. Lozoraičio biografijos tyrinėtoja galiu pastebėti, kad viena tų nuotraukų, kur S. Lozoraitis jaučiasi ypač laimingas – yra nuotrauka su JAV prezidentu Billu Clintonu, padaryta po Lietuvos nepaprastojo ir įgaliotojo ambasadoriaus kredencialų įteikimo.

Prisimindama šių optimistų įžvalgas, visad turiu galvoje ir paskutinius šioje žemėje ištartus S. Lozoraičio žodžius: „Saugokite sienas.“ Įsiklausykime, kaip po daugiau nei dvidešimties laisvės metų šiandien skamba šie žodžiai. Jie perspėjantys ir bauginantys, ypač tiems, kurie išgyveno okupaciją ir trėmimus, sibirinius ledynus, fizines ir psichologines represijas, deportuotųjų asmenų stovyklų šaltį ir neviltį. Ir tada viliesi – gal pasimokysime iš tokių kaip S. Lozoraitis ir jo bendraminčiai. Jų įgimtas žinojimas, kas yra demokratija ir laisvė, suvokimas, kas yra okupantas ir agresorius, bei drąsa apie tai kalbėti garsiai gali būti raktas šių dienų konfliktams spręsti.

Tyrinėjant žmogaus biografiją, visad jautiesi lyg vaikščiotum po plačią pievą ir rinktum jos spalvas to žmogaus portretui. Šiandien dar kartą liudiju, kad S. Lozoraičio portretas šviesus ir viltingas, nes tai buvo nepaprastai tvirto charakterio žmogus, drąsiai prisiėmęs kasdienybės naštą ir atsakomybę savo tautai. Jei kas nors užjausdavo dėl tokios tarptautinės diplomatijos praktikoje neįprastos padėties, tad ir paties S. Lozoraičio situacijos, šis sakydavęs, kad „taip net įdomiau, mažiau įprasto kanceliarinio darbo, tradicinės diplomatijos, bet daugiau improvizacijos ir veikimo laisvės, netradicinių sprendimų, diplomatinių priemonių paieškų“.

Tad pasiremdama šiais S. Lozoraičio žodžiais pakartosiu tai, ką prieš kelerius metus nedrąsiai prasitariau garbiai auditorijai: jei ne Lietuvos okupacija, jei šalis būtų buvusi laisva ir S. Lozoraitis būtų galėjęs nevaržomai rinktis profesiją, jis nebūtų buvęs diplomatas, o menininkas, kuris savo esme ir prigimtimi yra improvizuotojas. Tad šiandien galiu drąsiai pasakyti, taip rizikuodama vėl sulaukti nejaukios tylos, kad tą kartą buvau teisi: jei S. Lozoraitis būtų ne diplomatas, jis būtų kūrybos žmogus. Tad manau, jis tam tikra prasme pasiaukojo, atsisakydamas kito pašaukimo ir stodamas diplomatinėmis priemonėmis ginti tėvynės. S. Lozoraičio brolis Kazys, atsisakęs žurnalisto duonos ir taip pat pasirinkęs diplomato kelią, teigė: „Tame aš mačiau daugiau prasmės.“ S. Lozoraitis apsisprendimo tapti diplomatu taip pat nepavadintų auka, nes jis tarnavo didžiausioms šio pasaulio vertybėms, be kurių neįsivaizdavo savęs: laisvei, demokratijai, taikai, vilčiai ir meilei.

Šaltinis: www.bernardinai.lt

Susiję

Skaitiniai 2937382438011487867
item