Alvydas Medalinskas. Kur slypi problemų dėl R.Cytackos šaknys?

Lietuva susiduria su neįtikėtina problema: premjeras Algirdas Butkevičius tvirtina, kad jokiu būdu nenori matyti energetikos viceministr...


Lietuva susiduria su neįtikėtina problema: premjeras Algirdas Butkevičius tvirtina, kad jokiu būdu nenori matyti energetikos viceministrės kėdėje liūdnai pagarsėjusios Renatos Cytackos, deleguotos į šį postą Lietuvos lenkų rinkimų akcijos (LLRA), o šios partijos lyderis per prievartą ją nori įkišti į Vyriausybę.

Kodėl kyla tokia problema? Jos šaknys slypi ir ankstesnių Vyriausybių veikloje. Čia nekalbu apie tai, kad bendrai LLRA neturėtų būti Lietuvą valdančiojoje koalicijoje, juo labiau, kai dabar jau ir Varšuva suprato, kokia V.Tomaševskio politinė orientacija. Suteikusi vietą valdžioje partijai su tokiu lyderiu, Lietuva pati iššaukia sau problemas.

Bet bėdų su R. Cytacka yra kur kas daugiau. Bendrų Lietuvos politinei sistemai. Jas R.Cytackos atvejis tik iškelia į viršų. Visų pirma, Lietuvoje, jau Andriaus Kubiliaus Vyriausybėje suvešėjo žalinga valstybei praktika, kai partijos, formuojančios Vyriausybę, pasidalija ministrų portfelius, o po to deleguoja į tas ministerijas, ką tik nori: partijos bičiulius, draugus, artimuosius, dažnai neturinčius jokio suvokimo apie toje ministerijoje sprendžiamas problemas.

Pakako tik to, kad yra artimi partijos lyderiui ar turi įtakingas pozicijas partijoje. Ta pati praktika lietė ir paskyrimus į konkrečių ministerijų valdomas pelningas valstybines įmones, tapusias partijų lesyklomis, kitus strateginius postus. Ir net premjeras į šį procesą nedrįso kištis.

Tokiu būdu visa ministerijos vadovavimo struktūra buvo formuojama ne profesiniu, o partinės ar kitos bičiulystės principu ir tai, aišku, ypač pirmaisiais valdymo metais negalėjo atsiliepti tų ministerijų ar joms pavaldžių valstybės įmonių, organizacijų darbo kokybei.

Lietuvoje, priėmus Anglijos praktiką, kad bet kurios ministerijos vadovu gali būti skiriamas bet kuris valdančios partijos politikas, nes ministerijai yra svarbiausia politinė, ideologinė jos kryptis, nepastebėta, kad ir žemesnėse grandyse, skirtingai nuo britų patyrimo, imti skirti irgi politikai bei jų draugai. Tai atsiliepė viceministrų skyrimui, bet ir kitų pareigūnų, pavyzdžiui, ministro patarėjų taip pat.

Premjeras A. Butkevičius yra teisus, iškėlęs R. Cytackos kompetencijos problemą Energetikos ministerijoje, bet manyčiau, kad klysta teigdamas, kad ši politikė galėtų dirbti ministro patarėja. Problema yra ta, kad ministro patarėjai pastaruoju metu tapo ne mažiau šilta pozicija, t. y. ne mažiau geriau apmokama, su galimybė įtakoti pačius svarbiausius ministerijos sprendimus, nei viceministrų, tačiau su mažesne atsakomybe už tų sprendimų pasekmes. Tokiu būdu kai kurių Lietuvos ministerijų viršūnėse praktiškai nebematome profesionalių žmonių, o tik draugų draugus.

Ypač šis fenomenas buvo ryškus praėjusioje kadencijoje Sveikatos apsaugoje ministerijoje, kur viena po kito keitė ne profesionalai, o partijos draugai ir bičiuliai. Ar ne todėl turime tokią ir sveikatos apsaugą, už kurios klaidas niekas neatsakingas?

Į Energetikos ministrus LLRA su kitų valdžių paskatinimu delegavo patyrusį šioje srityje žmogų Jaroslavą Neverovičių. Jeigu kas į jį skeptiškai žiūrėjo, galėjo įsitikinti, kad klydo. Bet aišku ir kita: kadangi J. Neverovičius neturi stiprių pozicijų partijoje, tai jam į viceministrus LLRA galėjo deleguoti odiozinę figūrą, kurios principas yra mesti iššūkį valstybei ir įstatymams, kaip kai kurie LLRA veikėjai, įskaitant partijos lyderį V. Tomaševskį tai supranta, neturint jokios kompetencijos energetikos srityje. 

Būtent ta savybė: pasiryžimas mesti iššūkį valstybei buku veidu ir paaiškina, kodėl LLRA toliau nori R. Cytacką matyti Energetikos ministerijos vadovybėje. Be to, jai skirtas ir savotiškas ministro J. Neverovičiaus kontrolierės vaidmuo iš LLRA pusės. Mat, J. Neverovičius nėra iš žmonių, sekančių ideologinę LLRA liniją, pasireiškiančią siekiu drumsti vandenį valstybėje, skatinti lenkų ir lietuvių priešpriešą ir tokiu būdu mobilizuoti savo elektoratą. Jeigu tos priešpriešos nebūtų, nebūtų nišos ir LLRA.

Energetikos ministrui J. Neverovičiui ir kita koalicijos partija: Darbo partija buvo įsiūliusi į viceministrus žmogų, netinkantį šiam darbui. Tačiau ten buvo kita problema: viceministrė Žydrūnė Juodkienė, anksčiau dirbo ,,Vilniaus energijos sistemoje“, todėl darant esminius sprendimus šioje ministerijoje galėjo kilti interesų konfliktų. Tai tapo kliūtimi tik dabar, po prezidento rinkimų. Anksčiau tai nekliuvo.

Iš tikrųjų, įdomų fenomeną mums davė suprasti aukščiausioji valdžia per pastarąjį mėnesį, kai paskelbė, kad net devyni viceministrai yra vadinamajame ,,juodajame sąraše“. Iki to laiko, iki prezidento rinkimų, šie viceministrai galėjo dirbti.

Kodėl tik dabar praregėta, kad jie ,,juodajame sąraše“, galėtų būti kurio kito straipsnio tema. Manau, kad šiame sąraše atsiradusį asmenį iš karto reikia šalinti iš Vyriausybės, o be to, aišku, kadangi metami rimti kaltinimai, turėtų būti nedelsiant keliama ir byla.

,,Juodajame sąraše“ atsirado daug viceministrų, bet ne R. Cytacka, kuri aiškiai įvardinama, kaip pažeidusi Lietuvos valstybės įstatymus, o gal net ir Konstituciją. Tik tiek, kad nėra žinių apie kokį nors jos piktnaudžiavimą finansine prasme.

LLRA lyderis V. Tomaševskis dažnai kalba, kad visos kitos partijos yra korumpuotos, bet tik ne jo. Šiame straipsnyje nenorėčiau plėstis apie galimą LLRA atstovų piktnaudžiavimą, būnant valdžioje. Bet R. Cytacka pažeidė įstatymus ir kitus ragino juos pažeisti, o tai jau turėtų neleisti jai tapti viceministre. Manyčiau, kad ir ministro patarėja taip pat.

Atsižvelgiant į tai, ką parašiau, šiomis dienomis vykstanti premjero, socialdemokratų partijos lyderio A. Butkevičiaus bei LLRA vadovo V. Tomaševskio diskusija dėl R.Cytackos skyrimo į viceministrus neturėtų būti laikoma tik šių dviejų politikų ar tik šių dviejų koalicijos partijų tarpusavio reikalu. Tai yra valstybės problema, o A.Butkevičių turėtų palaikyti ir kitos partijos bei kitų koalicijos partnerių lyderiai.

Jeigu dabar buvo atkreiptas dėmesys į viceministrų tinkamumą dirbti savo darbą, įtraukus kai kuriuos iš anksčiau dirbusių į ,,juoduosius sąrašus“, tai turėtų būti lygiai taip pat neužmirštas ir jų kompetencijos, sugebėjimo dirbti šį darbą problema. Šiuo klausimu galėtų netylėti ir prezidentė, jei jau buvo pasisakiusi dėl kitų viceministrų.

Partijos neturėtų primesti ministrams bet kokių savo draugų ir bičiulių į viceministrų pozicijas, o ministrams turėtų būti suteikta teisė pareikalauti iš koalicijos partnerių siūlyti asmenis , turinčius kompetenciją. Jei vis dėlto, kuris nors ministras to nedaro, tai premjerui turėtų būti palikta teisė nepriimti iš partijos siūlomo skirti netinkamo žmogaus į viceministrus, su sąlyga, kad būtų viešai išsakytos pastabos siūlomam kandidatui.

Ši sąlyga turėtų būti taikoma ir ministrams, jei jie atmestų jiems siūlomus viceministrus. Labai svarbu tokiuose klausimuose išvengti asmeninių simpatijų ar antipatijų, o žiūrėti tik į kompetenciją bei sugebėjimą tinkamai atlikti pareigas.

Ir dar, aišku, labai svarbu, kad asmenims sąmoningai pažeidžiantiems Lietuvos valstybės įstatymus, patinka jiems tie įstatymai ar nepatinka, neturėtų būti vietos valdžioje. Juk valdžioje esantys asmenys, kaip tik ir turėtų rodyti kitiems piliečiams, kaip svarbu visur ir visada laikytis tos valstybės įstatymų, kurioje gyveni.

Šaltinis: www.lrytas.lt

Susiję

Politika 6746544623728640766
item