Audrius Rudys. Dėl teritorinio vientisumo išsaugojimo. Politinio elito klaidos

Lenkų Lietuvoje rinkimų akcija (LLRA) vienu iš savo taktinių tikslų išsikėlė siekį įteisinti lenkiškus gatvių ir gyvenviečių pavadinimų užrašus. Tokie užrašai pažeistų konstitucinį lietuvių kalbos kaip valstybinės kalbos statusą, įamžintų praėjusio amžiaus pirmosios pusės Vilniaus krašto okupacijos pasekmes (pakeistų senesnius baltiškos kilmės vietovardžius lenkiškomis jų formomis), sukeltų didelių nepatogumų kai kurioms valstybinėms institucijoms ir įmonėms (pvz., savivaldybėms, policijai ir kitoms skubios pagalbos įstaigoms, paštui, registrus tvarkančioms įmonėms, migracijos tarnybai, teismams ir t.t.) ir patiems tiek tų vietovių gyventojams, tiek ir jų svečiams. Bet (ir tai svarbiausia!) jie aiškiai matomai apibrėžtų potencialią lenkų autonomijos teritoriją. Pvz., jei Glitiškėse, be gatvės lentelės „Sodų g.“, kabės ir lentelė „ul. Sadowa“, o Giedraičiuose - tik „Turgaus g.“ be lentelės „ul. Rynkowa“, tai bet kuriam stebėtojui bus vizualiai aišku, kad autonomijos siena turi eiti tarp šių miestelių. Tad bet kokios Lietuvos Respublikos pareigūnų ir politikų kalbos net apie galimybę svarstyti šį klausimą teritorinio valstybės vientisumo išlaikymo aspektu yra pavojingos.

Jau šiuo metu mūsų politikai yra pridarę pavojingų dalykų. Jei tikėsime įvairiais tiek Lenkijos, tiek Lietuvos atstovų pareiškimais, pastarieji jau išdalijo visą krūvą žodinių (o gal ir rašytinių) pažadų dėl Lietuvos Respublikos politikos lenkų reikalavimų atžvilgiu. Net ir tuo atveju, kai jie išeina už Lietuvos Respublikos ir Lenkijos Respublikos draugiškų santykių ir gero kaimyninio bendradarbiavimo sutarties rėmų. Pats šių pažadų buvimas jau leidžia lenkų Lietuvoje atstovams terorizuoti Lietuvos Respubliką ir suteikia Lenkijos pusei pretekstą kištis į Lietuvos vidaus reikalus. Bijau, kad gali ateiti laikas, kai šis pretekstas taps rimtu argumentu įteisinti lenkų autonomiją.

Kitas politikų ir „valstybės veikėjų“ nesuprastas (o gal neįvertintas) pavojus yra dabartinė švietimo sistema. Nepaisant to, kad Sąjūdis valstybės atkūrimą pradėjo turėdamas puikią M.Lukšienės vadovautų iškilių pedagogų parengtą „Tautinės mokyklos“ koncepciją, per nepriklausomybės laikotarpį „internacionalinis tarybinis“ mokyklos pobūdis Lietuvoje pakeistas į „kosmopolitinį potarybinį“. Tiesa, ne visoje Lietuvoje. Mokyklose su lenkų dėstomąja kalba tautinės mokyklos koncepcija ne tik realizuota, bet ir duoda puikius vaisius - dauguma šių mokyklų abiturientų yra apsisprendę lenkai, savo tikrąja tėvyne laikantys Lenkiją, o tai, kad jie yra Lietuvos piliečiai, traktuoja kaip laikiną istorinį nesusipratimą, kurį anksčiau ar vėliau reikės atitaisyti. Taigi, Lietuva pasuko kitu nei Latvija švietimo organizavimo keliu ir tuo pati pagausino potencialių separatistų gretas.

Lietuviškosios politinės jėgos daro dar vieną didelę klaidą. Neįvertindamos arba ignoruodamos galutinius LLRA tikslus, sudaro palankias galimybes šių galimybių siekti. Norėdamos užsitikrinti savo ekonominių tikslų palaikymą, jos dažnai priima šią partiją į valdančiąsias koalicijas ten, kur tai net nėra neišvengiama, pvz., Vilniaus mieste ar net šalies mastu. Tokiu būdu lenkų nacionalistai įgyja valdiškas galias ir valdiškus atlyginimus savo aktyvistams. Ir tos galios, ir tie aktyvistai panaudojami tvarkyti reikalus taip, kad lėtai ir užtikrintai artintų LLRA prie jos strateginio tikslo - dalies Lietuvos teritorijos autonomizavimo, o vėliau gal ir atplėšimo.

Dėl tokio pataikavimo (ar neryžtingumo ar paprasčiausio keliaklupsčiavimo stipresniam) Lietuvos politinis elitas negali pasiekti, kad Lietuvos įstatymai ir kitos teisės normos veiktų visoje valstybės teritorijoje. Gatvių pavadinimai, iškraipyti vietovardžiai ant autobusų maršrutinių lentelių, rinkimų įstatymų pažeidimai, savavališkai taikoma socialinė parama, ugdymo įstaigų su dėstomąja lietuvių kalba naikinimas ir priemonės, verčiančios gyventojus atiduoti vaikus į lenkiškas įstaigas - tai toli gražu nepilnas sąrašas dalykų, kuriuos turėtų įvertinti teisėsauga ir užkirsti kelią tokiems ir panašiems teisės pažeidimams. Ir kai teismai tinkamai įvertina kokio nors Šalčininkų valdininko veikas, mūsų politikai nustemba - baa, kaip čia dabar atsitiko, kad tokios didelės baudos? Gerai dar, kad nesiima tiesiogiai veikti, siekdami sumažinti baudų dydį ar iš viso jas atšaukti.

Pagrindinė Lietuvos politikų ir aukštų valstybės veikėjų problema Lietuvos teritorinio vientisumo išsaugojimo klausimu yra tai, kad didžioji dauguma jų nesupranta, jog svarbiausias nacionalinis lietuvių tautos (kuri, anot Lietuvos Respublikos Konstitucijos preambulės, sukūrė Lietuvos valstybę) interesas šiuolaikiniame pasaulyje yra IŠLIKTI. Išlikimo svarbiausias faktorius yra savos valstybės išlikimas. Savos valstybės su dominuojančia lietuvių kalba, kultūra, su vientisa dabartine jos teritorija, kurioje visoje joms būtų vietos. Nes prasidėjęs teritorijos mažėjimas lemtų tolesnį lietuvių kalbos bei kultūros išstūmimą, lietuvių tautos narių skaičiaus mažėjimą. Taigi, Lietuvos valstybės teritorinis vientisumo išsaugojimas turi tapti strateginiu valstybės tikslu, pagal kurį visi valstybę vairuojantys asmenys ir politinės jėgos tikrintų savo sprendimus ir veiksmus. Ir darytų (arba nedarytų) juos, atsižvelgdami ne į laikiną jų ar jų atstovaujamų sluoksnių naudą, net ne į trumpalaikę naudą valstybei, o lietuvių tautos ir Lietuvos valstybės, kaip vienintelių šios Tautos namų, išlikimą.

Šaltinis: www.respublika.lt