Petras Daugintis. Dirbančiųjų teisės ūkinėje - socialinėje demokratijoje (I)

1989 m. pavasarį gavau iš Brazilijos naują knygą: Claudio Nascimiento Rosa Luxemburgo e solidarnošč. Autonomia operaria e autogestao soc...


1989 m. pavasarį gavau iš Brazilijos naują knygą: Claudio Nascimiento Rosa Luxemburgo e solidarnošč. Autonomia operaria e autogestao socialistą. Ta knyga mane labai sudomino. Išleista "Edicoes Loyola", Colacao, Brasil dos trabalhadores—7, Centro deAco Communitaria,Sao Paulo, 1988. Kai darbavausi Sanpaulyje, pats esu lankęsis toje jėzuitų vadovaujamoje leidykloje ir aname Centre. Nutariau, kad knygoje turi būti svarbių dalykų. Verta skaityti. Palengva perskaičiau ir radau įdomių bei svarstytinų idėjų. Autorius aprašo Lenkijos darbininkų kovas nuo praeito šimtmečio galo su darbdaviais už geresnį gyvenimą ir darbininkų Solidarnošč sukeltus streikus, kovojant prieš komunistinę Lenkijos valdžią. Jis Solidarnošč sąjūdyje ir jo taktikoje bei siekiuose mato Rosos Luxemburg idėjas, įžvalgas bei patyrimus.

Kas ta Rosa Luxemburg? Knygoje jau šiek tiek pasakyta apie ją, bet kiek išsamiau kalba Encyklopaedia Britannica1 Rosa gimusi 1870 m. Lenkijos žydų šeimoje. Dar jauna, nors menkos sveikatos, įsijungė į Lenkijos socialistinių grupelių veiklą. Vengdama kalėjimo, turėjo pabėgti Šveicarijon. Ten studijavo ir parašė savo disertaciją. Grįžusi Lenkijon, dalyvavo 1905 m. revoliucijoje. Vėl turėjo bėgti. Šį kartą atsidūrė Vokietijoje. Ten mokytojavo socialistų kursuose darbininkams.

Tuo metu ji daug rašė straipsnių į laikraščius, ypač Spartak, dalyvavo socialistų keliamose darbininkų kovose, ir pati organizavo socialistų suvažiavimus. Ji buvo priešinga rusų bolševikų atsiskyrimui nuo socialistų partijos; taip pat vokiečiams, pasiskelbusiems socialdemokratais, reformistais ir taip perėjusiais į buržuazinę pusę. Tada ji drauge su kairiausia revoliucine socialistų grupe  Spartak 1920 m. įkūrė komunistų partiją. 1922 m. Rosą Luxemburg nušovė turbūt "Freiheit" grupės kariškiai.

Rosa Luxemburg drąsiai kritikavo Leniną, jo vykdomą socialistų partijos centralizaciją ir visišką jos perėmimą į savo rankas. Ji reikalavo, kiek tik galima, tiesioginės demokratijos, pačių darbininkų veiklos, sukeliant pačius, visuotinius streikus, mokantis sudaryti įmonių, dirbtuvių, kareivių, apylinkių tarybas, ir taip paimti įmonių įstaigų, apylinkių valdžią — sudaryti darbininkų savivaldą.

Rosa Luxemburg teisingai pramatė vienos centralizuotos darbininkų partijos pavojus. Visi žino, kas atsitiko su pačia darbininkų revoliucija Rusijoje. Ir kituose kraštuose darbininkai fabrikuose, kaimiečiai provincijoje, tarnautojai miestuose daug kovojo, nukentėjo ir tik didelėmis pastangomis bei aukomis nemažai laimėjo. Tačiau jų laimėjimais paprastai pasinaudojo kokia nors gudriųjų klika, koks nors demagogas lyderis ar partija, pvz. Stalinas Rusijoje, Peronas su justicialistais Argentinoje, Getulio Vargas ir trabalistai Brazilijoje, Mussolini su fašistais Italijoje, sandinistų-komunistų grupė Nikaragvoje ir 1.1. Tuos darbininkus, valstiečius, tarnautojus, sudarančius krašto absoliučią daugumą, valdė bei valdo nedidelė grupelė ar koks diktatorius, ar partijos bonzai neva darbo klasės, proletariato, tautos bei demokratijos vardu. Šie vėl išnaudoja, spaudžia, prislegia juos ir net stipriau, negu anksčiau buvusi valdžia ar viešpatavusi klasė.

Skaičiau kaž kokiam laikraštyje, kad vienas lenkas darbininkas kartą pasakęs: "Nusikratę komunizmo, mes nebenorėsim grįžti kapitalistinėn Lenkijon!" Panašiai pasakytų turbūt ir daugybė kitų šalių dirbančiųjų, kad nebenorėtų tokios santvarkos, kuri įgalintų mažą grupelę — partiją ar kokią kliką — juos valdyti ir išnaudoti Bet ką daryti? — Įkurti kitokią santvarką.

I. Reikia kitokios santvarkos

—    Kokios?
—    Tokios, kuri neprileistų plačių darbininkų, valstiečių, tarnautojų, miestiečių ir kitų sluoksnių valdyti mažai grupei — ar tai būtų stambiųjų žemvaldžių, pramonininkų, kapitalistų, finansų oligarchų ar komunistų, ar kitokios partijos klikai. Reikia tokios grupės kuri išvengtų komunistinės, kapitalistinės ir autoritatyvinės-totalitarinės santvarkos neigiamybių, o pasinaudotų jų teigiamybėmis; tokios, kuri turėtų sveikus principus, aukštus siekius, patrauklią ideologiją bei programą, skatinančią drauge dirbti, kovoti ir aukotis; vienu žodžiu — kurti tikrai žmonišką asmenų, bendrijų, visos tautos ir valstybės gyvenimą.

Taip, pvz., kapitalizmas — ta liberalinio individualizmo ūkiška, socialinė išraiška teisingai iškelia individą, jo teises, privačią iniciatyvą, laisvą konkurenciją. Tačiau kapitalizmas tai perdeda ir pakankamai neatsižvelgia į kitų asmenų ir bendruomenės reikalus. Komunistinė santvarka labai rūpinasi komuniteto, kolektyvo ir bendrijos reikalais, laikosi centrinio planavimo, nepripažįsta privačios ūkinės iniciatyvos: nei nuosavybės, nei Dievo, nei Bažnyčios; skelbia klasių neapykantą, darbininkų klasės viršenybę, prelatariato diktatūrą, vykdomą komunistų partijos aukštųjų biurokratų, o dažnai jų pastatytų diktatorių.2

Tačiau kolektyvas, bendrija ar bendruomenė yra sudaryta iš asmenų. Asmenys jungiasi į bendriją, kad drauge dirbdami ar veikdami aprūpintų save, savo šeimas ir kitus reikalingomis žmogiškam gyvenimui gėrybėmis ir priemonėmis. Be bendruomenės paskiras žmogus negali jomis tinkamai apsirūpinti. Taigi tiek asmuo, tiek bendruomenė yra esminiai, ir būtini elementai žmonių gyvenime. Tačiau bendruomenė yra pirmiausia dėl asmens ir jo gerovės; o asmuo pirmiausia yra dėl savęs ir tik paskui dėl bendruomenės.

Tai kyla iš pačios žmogaus prigimties ir jo sąrangos. Žmogus Dievo yra sukurtas į jo paveikslą ir panašumą. Iš visų tvarinių tik žmogus turi dvasią su protu ir laisvą valią. Tad jis — asmuo — aukščiausia ir vertingiausia būtybė žemėje. Visi kiti dalykai, elementai, jėgos, gyviai turi tarnauti jų savininko Dievo Kūrėjo sutvertam žmogui.

Visa žemė, visos jėgos, būtybės ir gėrybės priklauso visiems žmonėms ir turi būti visų labui. Tai bendruomeninė nuosavybė, todėl ir visokia privatinė nuosavybė turi socialinę funkciją — bendruomeninę pareigą kitiems žmonėms. Bendruomeniškai naudojant gėrybes, jas gerinant, tobulinant, dauginant, turi būti siekiama visų bendrojo labo (bendrojo gėrio principas), o ne vien paskiro žmogaus ar jų kurios grupės.

Žmogus taip Dievo sukurtas, kad pačia savo sąranga yra ir individualinė, t.y. į save linkusi egotistiška būtybė, ir altruistinė — sociali, bendruomeniška. Žmogus iš prigimties rūpinasi ir savimi, ir kitais (pradedant šeimos nariais), jaučiasi atsakingas už save ir kitus, siekia būti užjaučiančiu, padedančiu, arba solidariu su kitais. Taigi žmogus yra, sakytume, dvilypė būtybė.

Užtat reikia tokios socialinės santvarkos, kuri, rikiuodama bendruomeninį žmonių darbą ir gyvenimą, būtų abipusė, dvilypė; iš vienos pusės siekianti visų žmonių bendruomenės viešojo labo (bendrosios gerovės), nuteikiantį kiekvieną siekti jos, ja rūpintis, būti solidariam su visais; iš kitos pusės — įgalinanti kiekvieną gauti atitinkamą dalį iš bendrojo gėrio, kitiems juo rūpinantis, visiems būnant solidariais su juo. Tai yra solidarumas, kuris paprastai išreiškiamas šūkiu: Vienas už visus, visi už vieną!

Kaip pastebėjome, solidarumas kyla iš pačios žmogaus dvilypės prigimties. Užtat solidarumas yra žmogaus būties - graikiškai "ons" — ontologinė struktūra, metafizinė sąranga, ir solidarus elgesys — socialinės filosofijos principas. Palengva išsivystė plati solidaristinė filosofija, įimanti ir etiką, dabar paprastai vadinama solidarizmu. Katalikai sociologai ir ekonomistai, kaip Henrich Pesch, Osvvald Nell-Breuning ir kiti, jį pritaikė ekonominio ir kitokio bendruomeninio gyvenimo sritims.3 Mat žmogaus protui, suvokiančiam ir valiai pripažįstančiai solidarumą, jis (pagal moralinę filosofiją^ tampa etiniu principu ir vykdytina dorine norma. Taip pat jis tampa bendruomeninių santykių organizaciniu principu — dirbti, veikti ir gyventi solidarumo dvasioje su kitais žmonėmis ir jų grupėmis, bendrijomis. Kadangi tokiame socialiame, bendrame darbe reikalas eina apie privalomą pripažinimą ir kitam ar kitai grupei atitinkamos bendros dalies, solidarumas tampa socialiniu teisingumu.

Taigi, remiantis solidarumu ir solidarizmu, yra sudaroma solidaristinė socialinio gyvenimo santvarka, apimanti ir ekonominio, ir iš dalies politinio gyvenimo santvarką. Si santvarka yra visai kitokia, esmingai skirtinga nuo kapitalistinės ir komunistinės santvarkos; ji yra trečioji visai nauja socialinė santvarka, atitinkanti žmogaus dvilypę prigimtį ir didįjį siekį — solidariai gyventi ir dirbti su kitais — kurti sau ir kitiems tikrai žmogišką gyvenimą. Ji yra tokia santvarka, kokios iš tikrųjų reikia.

II. Solidaristinė santvarka ir demokratija

Šiame rašinyje apie solidaristinę santvarką ir jos įgalinamą ekonominę bei socialinę demokratiją rašysime tik kaip apie svarbiąją priemonę vargingai pragyvenantiems, darbininkams, valstiečiams, tarnautojams — vienu žodžiu, dirbantiesiems išsilaisvinti iš nedidelės, juos išnaudojančios valdančios grupės ar partijos, ar valdančiųjų klikos; įgyti pilnas savo teises — patiems valdytis, įgyvendinti socialinę ir ekonominę demokratiją, taip pat ir tikrą politinę demokratiją bei siekti integralinės, pilnutinės demokratijos. [1]

Demokratija, ta puiki pačių valdymosi forma, tinka prasilavinusiems, susipratusiems žmonėms. Bet dažnai iš jos belieka tik išorinė forma. Solidaristinėje santvarkoje gi svarbiausias dalykas yra turinys: solidarizmas, solidarumo dvasia, o ne rėmai.

Solidaristinė santvarka nėra kokia sistema, besiremianti vien neaiškiu solidarumo noru ir bendrojo bei socialinio teisingumo pageidavimu. Joje svarbiausias dalykas, arba spiritus movens, yra gaji, stipri solidarumo dvasia. Be tos dvasios solidaristinės ir demokratinės formos nepakeis netvarkingos, blogos valdžios ir dirbančiųjų gyvenimo.

Solidarizmas, kaip svarstėme, remiasi solidaristinė struktūra žmogaus, kaip aukščiausios, verčiausios būtybės žemėje. Krikščionys pasakytų — žmogaus, kaip paties Kūrėjo Dievo paveikslo ir panašumo, kaip žmonijos, tos — didžiulės Dievo vaikų šeimos nario, kiekvieno mūsų brolio, sesers, taip brangiai visų žmonių Išganytojo Jėzaus Kristaus paskirto tikrai žmogiškam ir net antgamtiniam gyvenimui. Kiekvienam teiktina pagarba, įvertinimas, pagalba ir solidarumas.

Taip pat ir demokratijos svarbiausi principai — laisvė, lygybė, brolybė — labai kilnūs (ir krikščionybės perimti). Tačiau paprastai jie lieka tik skambūs žodžiai, ir net demokratiniuose kraštuose valdančiųjų rimtai nevykdomi. Solidaristinė santvarka siekia tuos lygybės, laisvės, broliškumo principus ir tą demokratijos dvasią vykdyti, įgyvendinant ekonominę ir socialinę demokratiją. [2]

Solidarizmą bei solidaristinį nusiteikimą reikia visuose ar bent didžiojoje bendruomenės dalyje išugdyti, išplėsti į solidarius veiksmus, į tvirtą įprotį, į solidarumą dorybę ir solidarumo dvasią. Tokiu būdu ji gali perdvelkti žmonių nusistatymus, galvoseną, bendravimą — įgalinti solidarią laikyseną ir elgseną. Ja pirmiausia turi būti persiėmę vadovai, šviesuoliai, labiau išsilavinusieji. Tada jų ir kitų bendros pastangos ugdytų kurios nors dirbtuvės, įmonės, firmos ar įstaigos dirbančiuosiuose solidarumą, padėtų jį suprasti, juo gėrėtis, gyventi, už jį kovoti ir jo dvasioje darbuotis.

Demokratinė valdymosi struktūra, kaip žinome, turi didžius principus — lygybę, laisvę, brolybę — ir patrauklų šūkį: viskas liaudžiai, per liaudį ir su liaudimi! Dabar tai plačiau žinoma, pripažįstama ir bent dalinai įgyvendinta įvairiose kultūringosiose tautose. Tačiau tai yra tik dalinė solidarizmo išraiška. Pilnai nevykdant solidarizmo, ji tėra tik dalinė, politinė demokratija — tik išorinė, paviršutiniška forma. Ji nepakelia iš skurdo neturtingųjų bendrijos narių, leidžia išnaudoti plačiuosius dirbančiųjų sluoksnius; kartais ji tampa net gryna apgaulė, pvz., Sovietų Sąjungos vadinamoji liaudies demokratija ar socialistinė demokratija.

Tačiau solidarizmo šalininkai gali ir turi pilnai pasinaudoti demokratija. Juk principai didele dalimį sutinka. Juk dirbantieji yra ta "liaudis". Jie sudaro žymiausią daugumą bet kurios ekonominės, socialinės ar kitokios bendrijos ir net pačios valstybės — tos didžiausios, pilnutinės bendruomenės. Dirbančiaisiais čia suprantami visi tie, kurie pluša žemės ūkyje (valstiečiai), amatuose, pramonėje, prekyboje, susisiekimo firmose, kultūrinėse institucijose ir valdžios įstaigose; visi tie, kurie nėra sprendžiamose, vadovaujamose vietose ar funkcijose, kurių pagrindinis pragyvenimo šaltinis yra jų pačių darbas.

Pagaliau, kas anuose versluose, kultūrinio gyvenimo institucijose ir net valdžios įstaigose atlieka darbą, kas daugiausia valdžią išlaiko (karinė tarnyba, mokesčiai), jei ne dirbantieji? Turtingieji, valdantieji, aukštoji klasė, nors kai kuriose valstybėse ir mokėdama aukštus mokesčius, teįneša palyginti tik nežymią pajamų dalį. Tačiau jie daugiausia pasinaudoja įvairiais patogumais bei patarnavimais, kaip transporto, kelių, aukštesniųjų ir aukštųjų mokyklų ir t.t.

Užtat dirbantieji turi teisę patys tvarkytis ir valdyti tas bendrijas, kuriose jie darbuojasi, o kaip sudarantys žymiausią daugumą — taip pat valdyti ir pačią didžiausią bendriją — valstybę. Jau praėjo tie laikai, kai tik kilmingieji, turtingieji ar šiaip valdantieji buvo mokyti, išsilavinę ir bendruosiuose firmų, visuomenės ir valstybės dalykuose nusimanantieji žmonės. Dabar jau beveik visa darbininkija ir miestiečiai yra apsišvietę. Jie per įvairius institucijų, savivaldybių ir valstybinius rinkimus jau yra gana gerai susipažinę su savo darbo, verslo ir visuomenės bendraisiais reikalais.

Kitą teksto dalį rasite čia

[1] Plačiau žiūr. autoriaus straipsnį "Solidaristinės santvarkos bruožai", Aidai, 1979, Nr. 5, p. 185-197.
[2] Ziūr. Paul Wess, "Strukturen der Liebe. Von der kirchlichen Sociallehre zur Kirche als Socialpraxis", Stimmen der Zeit, 1989, p. 111 - 114.

Šaltinis: www.aidai.us

Susiję

Petras Daugintis 4155046770687009562
item