Juozas Venckus. Komunizmo pagrindai (X) Kominternas ir kominformas

Devintąją teksto dalį rasite čia

***

Leninas yra pasakęs, kad žmonių masės savaime netaptų komunistais ir pačios nekurtų komunistinės valstybės, todėl parinktieji žmonės turi jas išjudinti. Stalinas gi kalbėjo, kad revoliucijų kurstymas ir jų palaikymas kitose šalyse yra pareiga tų kraštų, kuriuose komunizmas jau viešpatauja. Iš tų pasakymų yra aišku, kad komunizmui platinti po visus kraštus turi būti sukurtos priemonės, kurių pagalba būtų galima tą darbą tiksliai, apgalvotai ir planingai atlikti. Jungtinėse Amerikos Valstybėse viena įstaiga (The American Institute of Public Opinion), kuri studijuoja vyraujančias žmonių mintis ir jų nusiteikimus, yra pasakiusi, kad šitas karas tarp komunizmo ir Vakarų demokratijų turi visus šventojo karo požymius. Kaip senovėje buvo vedami Kryžiaus Karai atvaduoti šventąsias vietas iš krikščionybės priešų rankų, taip dabar yra vedamas karas ne už žemės sklypą, bet už dvasinius dalykus, už tikėjimą, už žmogaus sąžinės laisvę, už demokratiją.

Kas yra Kominternas?

Kominternas turi savo istoriją. Tas žodis yra sudarytas iš dviejų žodžių: komunistinis internacionalas. Internacionalų yra buvę trys:

Pirmasis Internacionalas

 Pirmasis Internacionalas gimė 1864 m. rugsėjo 28 dieną. Tai įvyko Anglijoje, Londono mieste, vadinamoje Saint Martin’s Hall dalyje. Pats Marksas rašė, kad salė buvusi „pilna iki užtroškimo”. Atstovai buvo suvažiavę iš daugelio kraštų: iš Anglijos, Prancūzijos, Italijos ir kitur. Pats Marksas atstovavo Vokietiją. Atstovai nutarė, kad naujai sukurtos organizacijos generalinis štabas turi būti Londone, o jis turi įsteigti savo skyrius visų didesnių vasltybių sostinėse. Be to, jie dar paprašė, kad pats Marksas parašytų veikimo programą, kuri tiktų visų kraštų socialistams, nes Komunistų Manifestas, kuris jau gyvavo, nepatiko nei Prancūzijos Pierre Joseph Proudhon, nei egocentriškam Ferdinandui Lassalle Vokietijoje, pagaliau Manifestas nebuvo prie širdies nei Ispanijai, nei Italijai, nei Belgijai. Tų pačių metų spalio 12 d. Internacionalas buvo oficialiai paskelbtas ir pasivadino „Viso Pasaulio Darbo Žmonių Susivienijimas”. Pats Marksas pasakė iškilmingą įžanginę kalbą. Socialistams buvo labai reikalinga turėti tokią organizaciją.

Pirmasis Internacionalas tegyvavo tik šešerius metus. Greit pasireiškė ideologiniai ir geografiniai skirtumai: ne visų pasaulio kraštų marksistai sutiko paklusti iš Londono duotiems įsakymams. Didžiausias skirtumas pasireiškė tarp lotynų ir slavų kraštų socialistų. Pradėjo vieni kitus įtarinėti. Fanatiškai ugningas Mykolas Bakuninas, rusas, kaltino Marksą pangermanizmu, o Marksas iš savo pusės kaltino rusus panslavizmu, kitais žodžiais tariant, Marksas perdaug užsistojo vokiečius, o Bakuninas perdaug gynė rusų reikalus. Bakuninas pats prisipažįsta, kad jis gerbiąs Marksą kaip mintytoją ir mokslininką, bet negalįs jo gerbti kaip žmogaus, nes esąs perdaug išdidus, pasipūtęs, puikuolis, kuo labai kenkiąs proletariato reikalams. Marksas, iš savo pusės atsikeršydamas, vadina Bakuniną sentimentaliu idealistu arba paviršutiniu svajotoju. Kada Paryžiaus komuna buvo nugalėta ir 1871 m. panaikinta, su ja žuvo ir pirmasis Internacionalas, suskaldytas pačių nesusikalbančių marksistų, tarp kurių viešpatavo kova dėl pirmenybės, dėl tautinių pažiūrų ir pan. Ir pats Marksas buvo gerokai kaltas, nes sirguliuojąs ir nervingas marksizmo kūrėjas buvo labai netolerantiškas ir piktas, nepakęsdavo nei pasipriešinimo, nei kritikos. Be to, dar Marksas labai nusivylė, kad visuomenė labai šaltai priėmė jo veikalo „Das Kapital” pirmąjį tomą, kuriam jis buvo pašventęs tiek laiko, vargo ir nemigo naktų. Po Markso mirties 1883 m. kovo 14 d. Engels išleido to veikalo dar du likusius tomus. Tas veikalas vėliau turėjo didelės įtakos, bet šiandien jis yra toks pat miręs ir tokioje pat pagarboje, kaip ir balzamuotas Lenino kūnas, kalbant Martin Ebon žodžiais. Nuo pirmojo Internacionalo žuvimo iki antrojo atsiradimo daug dalykų įvyko pasaulyje. Devynioliktojo šimtmečio pabaiga buvo palyginti rami: pramonė vystėsi vakarų Europoje ramiai, darbininkai prakuto ir be socialistų. Vokietija po laimėto karo su prancūzais, sukūrusi naują imperiją, labai atsigavo: pravedė naujas socialines reformas, kurios pradėjo patenkinti visuomenės sluogsnius. Visi žmonės, patenkinti valstybės globa, mažiau bejieš-kojo pagalbos marksizme, dėlko sozializmo burės nustojo palankaus vėjo. Yra senas patyrimas, kad geriausias sozializmo ginklas laimėti masėms, tai žmonių neturtas. Kada žmonės tinkamai apsirūpina savo žemiškus reikalus, jie nesimeta į marksistų aventiūras.

Antrasis Internacionalas

Pirmasis Internacionalas, kaip jau minėjome, tegyvavo tik šešerius metus: nuo 1864 iki 1871 metų. Taigi jo amžius nebuvo ilgas ir jo atlikti darbai nebuvo reikšmingi, tik pati mintis buvo svarbi, kad reikia turėti tokią organizaciją, kuri jungtų viso pasaulio marksistini judėjimą. Kada Marksas mirė, pasirodė scenoje jaunas antrojo Internacionalo teoretikas vengras Karolis Kautsky, gimęs Pragoje 1854 m. (mirė visiškai užmirštas 1938 m.). 1889 m. liepos 14 d., sukakus lygiai šimtui metų nuo prancūzų revoliucijos Bastilijos kovų, susikūrė Paryžiaus pasaulinės parodos proga antrasis Internacionalas. To Internacionalo programa buvo kovoti prieš militarizmą, įvesti 8 valandų darbo dieną, švęsti pirmąją gegužės dieną su darbininkų demonstracijomis. Antrasis Internacionalas vystėsi labai sunkiai, tik 1900 m. sukūrė nuolatinį sekretariatą. Marksizmo judėjimui labai trukdė visose šalyse sustiprėjęs tautinis judėjimas, nes darbininkai vistik manė, kad jie turi savo tėvynę, kuriai reikia būti daugiau ištikimiems, negu kokiai daugiau ar mažiau svetimų karštų žydų vedamai organizacijai. Be to, pačioje Markso partijoje pasireiškė dideli skirtumai, kurie pagaliau privedė prie skilimo. Kova kilo tarp revizionistų ir ortodoksų, t. y. tarp tų, kurie norėjo marksizmą pritaikyti laiko ir atskirų tautų aplinkybėms, ir tų, kurie žūtbūt norėjo įvykdyti marksizmą raidiškai, nedarant jokių nusileidimų, kitais žodžiais tariant, kova ėjo tarp Kautskio ir Lenino, tarp moderuotųjų ir ekstremistų, tarp menševikų ir bolševikų. Skirtumai prasidėjo tautinėje plotmėje ir pasibaigė demokratijos supratime. Rusija su Leninu demokratiją suprato visiškai kitaip negu Vakarai su Kautsky. Kautsky savo laikraštyje ,,Neue Zeit" (Naujoji Gadynė), 1912 m.. (Stuttgart) pavadino komunistinį kraštutinumą „radikaliai-vulgarišku marksizmu" arba „neaptašytu, absoliutišku ir primityviu marksizmu". Antrajam Internacionalui buvo duota naujo maisto, kada po nelaimėto karo su japonais Rusijoje kilo revoliucija. Šita revoliucija Leninas nebuvo patenkintas, nes mažai tepasiekė, tik Dūmą, ant kurios caras ir caro valdžia galėjo nuversti savo klaidas ir nuodėmes, kaip kokias šiukšles į didelį šiukšlyną. Leninas Dūmą boikotavo, visiškai atsisakydamas joje dalyvauti, bet vėliau gailėjosi tai padaręs, nes praleido progą panaudoti Dūmos tribūną agitacijos tikslams. Dar buvo ir kitokių nesutikimams priežasčių: Marksas, kurdamas savo socializmą, prieš akis turėjo labiau Vokietiją ir Angliją, tas šalis, kurios yra labai supramonintos, turi daug fabrikų su dideliais darbininkų centrais, kur proletariatas yra stipriai organizuotas. Pagal Marksą tokiose šalyse nėra sunku socializmą įvykdyti. Visiškai kitokios sąlygos buvo Rusijoje: pramonė silpna, žemės ūkis menkai organizuotas. Antram Internacionalui kilo dideli pavojai, kada prasidėjo I Didysis Karas. Kilo klausimas, kaip viso pasaulio marksistai nusistatys prieš karą. Pagal Marksą, visi socialistai turi būti prieš karą nusistatę, nes karai yra kapitalistų, darbininkijos priešų. Vėliau gyvenimas parodė, kad marksistai palaikė tas valdžias, kurios gynė savo valstybių ribas. Anglijos, Prancūzijos ir Belgijos marksistai balsavo parlamentuose už karo biudžetą. Italų marksistai pasiskelbė neutraliais, išskyrus nedidelę dalį, kuriai vadovavo Benito Mussolini. Vokietijos ir Austrijos marksistai balsavo už karo biudžetą. Leninui atrodė, kad marksizmas išdavė tikrąjį Markso mokslą, kad pasidarė neištikimas Markso sistemai. Tada Leninas sugalvojo iš blogio padaryti dorybę, t. y. pasaulinį karą, kuris jau buvo pradėtas, paversti civiliniu karu, kitais žodžiais tariant, darbininkai turi nukreipti ginklus, kuriuos jau turi savo rankose, prieš savo krašto kapitalistus ir paskelbti „sovietus”.

Trečiasis Internacionalas

1915 m. rugsėjo mėn. italų marksistų iniciatyva vienuolikos tautų atstovai susirinko Šveicarijoje, Zimmerwald’o miestelyje. Ten, užeigos namuose, Leninas labai užpuolė II Internacionalą, jį griežčiausiais žodžiais pasmerkdamas. Jis griežtai pareikalavo, kad marksistai ministeriai tuojau apleistų savo valdžioje turimas pareigas. Bet vis tik balsavimuose Leninas pralaimėjo, tegaudamas 12 balsų prieš 19. Leninas nebūtų Leninas, jeigu būtų nusileidęs. Jis sušaukė 1916 m. per Velykas taip pat Šveicarijoje, Kienthal miestelyje, kitą marksistų susirinkimą, kur jį irgi nubalsavo. Tuodu susirinkimai aiškiai parodė, kad marksizme viešpatavo dvi kryptys: viena, kurią pats Leninas atstovavo, ir kita, kurioje buvo kiti socialistai, Lenino pravardžiuojami „socialistais šovinistais”.

Neužilgo Rusijoje, Lenino tėvynėje, įvyko didelė permaina — revoliucija. Pirmoji kovo mėn. ir antroji spalio revoliucija, iš kurios Leninas išėjo laimėtoju, tapęs Rusijoje komunistinės valdžios galva. Dabar jis kitaip galės pasirodyti ir nebesileis savęs nubalsuoti. 1919 m. kovo mėnesį Leninas sušaukė Maskvoje komunistų partijos suvažiavimą, jau nebesikreipdamas į dešiniojo sparno socialistus. Čia gimė Trečiasis Internacionalas ir šį kartą grynai komunistinis, kuris gavo Kominterno vardą. Leninas pilnai triumfuoja ir visiškai nebežiūri, ką Vakarų socialistai sakys, ir nekreipia dėmesio į Kautsky, kuris nepriima Lenino „proletariato diktatūros”, aiškindamas ir apgailestaudamas, kad Marksas tiksliai neišaiškinęs „proletariato diktatūros” prasmės. Kautsky pats rašo, kad tas išsireiškimas, „imant žodžių prasmę, reiškia demokratijos panaikinimą” arba „vieno žmogaus valdymą, kuris nėra surištas jokiais įstatymais” (cit. Martin Ebon: World Comunism Today”, psl. 13). Leninas atsakė Kautskiui, kad jo, „senoviškas, buržuaziškas demokratijos supratimas griežtų revoliucionierių negali būti priimtas” (Lenin: Proletariato Diktatūra ir Atsimetėlis K. Kautsky). Kominternas pradėjo savo triumfalinį maršą. Visi kraštai, visos šalys ir visos tautos pradėjo steigti savo komunistų skyrius, kurie turėjo pilnai sekti Maskvos nustatytą programą. Maskvos vedamas Kominternas laikė visas kitas valstybes kaip kokią savo teritoriją arba kaip savo kolonijas, kuriose per komunistų skyrius galėjo daryti viską: parlamentuose pravesti Rusijai palankius nutarimus, išgauti atominės bombos paslaptis, išrinkti iš valstybių archyvų Rusijai naudingus dokumentus, nuteikti tos šalies darbininkus Rusijai palankia kryptimi. Visų šalių žymesni komunistai buvo kviečiami i Maskvą pasimokyti, gauti instrukcijų.

Prasidėjus II pasauliniam karui, rusams, kaip žinome, pradžioje labai nesisekė. Hitlerio armijos atrodė tada nenugalimos. Gudrus Rooseveltas nori Anglijai padėti. Jis nesigaili nei laivų, nei lėktuvų, nei tankų, tik jam gaila Amerikos kareivių, nes demokratiškoje valstybėje su žmonėmis reikia elgtis atsargiai. Rooseveltas žino, kad Rusija turi daug kraujo, bet mažai gazolino. Jis pažadėjo Stalinui visokeriopą medžiaginę pagalbą, tik bijojo, kad žmonės nepasakytų, jog jis velnią varo laukan Belzebubo pagalba: jis nugalės Hitlerį, bet užtai turės Staliną, kuris pasaulio opinijoje nė kiek nėra geresnis už Hitlerį. Tada Rooseveltas paprašė Stalino, kad jis panaikintų Kominterną, kad duotų šiek tiek laisvės savo kraštuose. Ir iš tiesų, Stalinas sutiko panaikinti Kominterną, ką jis ir padarė dekretu, išleistu 1943 m. gegužės 15 d. Už tą dekretą Stalinas gavo iš Roosevelto 13 bilionų dolerių karui tęsti. Naivūs ir vaikiškai galvoją žmonės pamanė, kad Rusija daugiau krikščionybės nepersekios, kad ji dabar bus gera. Dabar kyla klausimas, ar iš tikrųjų tuo dekretu Kominternas išnyko nuo žemės paviršiaus. Iš tikrųjų Kominternas viešai nebesirodė, bet nuėjo į pogrindį. Kominterno personalas tęsė savo darbą įvairiuose panašiuose skyriuose, pvz. OMS (Otdiel Meždonarodnoi Sviazi — Tarptautinio Susisiekimo Skyrius). Aiškiai buvo matyti, kad komunistinis veikimas visose šalyse buvo labai suderintas, truputį moksliškiau kalbant, sinchronizuotas: „vienybės frontai”, „liaudies frontai”, visokios Rusijai palankios draugijos pradėjo platintis ir pan. Taigi Kominterno darbas buvo tęsiamas toliau. Kominterno darbus daugeliu atvejų perėmė Politbiuras, tas aukščiausias komunistų partijos autoritetas, kurio viso pasaulio komunistai turi klausyti. Be politbiuro, turizmo skyriai, kurie plačiai visur veikia, atlikdavo komunistų partijai visokius patarnavimus. Šiaip jau galima sakyti, kad 1943 metais Kominternas, kuris be abejo komunistams buvo suvaidinęs labai svarbų vaidmenį, pasibaigė.

Kominformas

Bėgo laikas. Pagaliau ir Jungtinės Amerikos Valstybės suprato, kad Stalinas iš Potsdamo išsivežė vilko grobį. 1947 m. sausio 7 d. atsistatydino iš užsienio reikalų ministerio pareigų Byrnes it jo vietą užėmė generolas Marshall, kuris pragarsėjo savo Marshallio planu. Pagal šitą planą Vakarų Europos valstybės, ypatingai Vokietija, turėjo būti atstatytos. Maskvai tas Marshallio planas labai nepatiko. Rusija paskelbė preš tą planą vadinamą „termitų karą”. Termitai dar žinomi kitu žodžiu: baltosios skruzdėlės, kurios užpuola namus, išėda takus sienose, balkiuose, taip kad vieną netikėtą dieną namas sugriūva. Tas vadinamasis šaltasis karas ir sukasi apie Marshallio planą ir jo logišką išdavą — Atlanto Santarvę. Rusijos reakcija prieš Marshallio planą buvo Kominformo sukūrimas, į kurį įėjo pati Rusija, Jugoslavija, Bulgarija, Rumunija,

Vengrija, Lenkija, Čekoslovakija ir prancūzų bei italų komunistai. Kominformo dekretas buvo pasirašytas Belgrade 1947 m. spalių 5 d. Pilnas Kominformo vardas yra Komunistinis Informacijos Biuras. Dabar tos organizacijos centras yra Bukarešte. Kominformas yra galingas Rusijos ir visų komunistų propagandos įrankis. 1948 m. jis nustojo vieno svarbaus nario, ką visi komunistai labai nemaloniai pergyveno. Tai buvo pirmas atsitikimas, kad viena komunistine valstybe atsisako nuo Rusijos vedamo komunistinio fronto ir eina savo keliu. Tą padarė Jugoslavija per savo valstybės galvą Tito. Tai buvo pirmutinis atsitikimas, bet kažin, ar tai yra paskutinis. Ar daugiau titoizmų nebus? Kominformas turėjo Bukarešte 1949 m. lapkričio 29 d. savo suvažiavimą, kuriame buvo priimti nutarimai: apsaugoti taiką (kas komunistų galvoje reiškia ginkluotis), išlaikyti vieningą viso pasaulio darbininkiją ir kovoti prieš titoizmą, t. y. kad kitų kraštų komunistai neatsisakytų klausę Maskvos ir nesumanytų eiti atskirais keliais, kaip Tito Jugoslavijoje yra padaręs. O Titui buvo nusibodę, kad Maskvos Kominformas žiūrėtų į jo puodą, ką jis savo krašte verda ir ką valgo.

Vienuoliktąją teksto dalį rasite čia

Perspausdinama iš Juozo Venckaus S.J. knygos „Komunizmo Pagrindai“, kurią išleido ,,Laiko“ spaustuvė, Buenos Airese, Argentinoje, 1954 metais.