Jolanta Ramonienė. Nenuosekli šeimos politika pakerta visuomenės pasitikėjimą valdžia (I)

Bernardinai.lt, E. Levin nuotrauka „Laisvosios bangos“ pokalbių valandoje apie ateities Lietuvą Juozapas Labokas ir Lukas Grinius apie...

Bernardinai.lt, E. Levin nuotrauka

„Laisvosios bangos“ pokalbių valandoje apie ateities Lietuvą Juozapas Labokas ir Lukas Grinius apie šeimos politiką kalbino Šeimos instituto vadovę Jolantą Ramonienę. Pirmojoje pokalbio dalyje pašnekovė sako, jog nevyriausybinės šeimų organizacijos yra politiškai silpnos ir, priešingai nei veikiančios žmogaus teisių gynimo srityje, sulaukia mažai paramos, tačiau Šeimos instituto vadovė prisipažįsta svajojanti pasiekti, jog politikai pradėtų rungtis dėl šeimų balsų. Laidoje J. Ramonienė taip pat apžvelgia šiaurietišką šeimos modelį, kuriame pagrindinės visuomenės ląstele įvardijamas individas, bei galimybes jį pritaikyti Lietuvoje, kurioje visuomenės pagrindu laikoma šeima. Laidos klausykitės kiekvieną penktadienį, 21 valandą. 

Ponia Jolanta, jūs esate sukaupusi ilgametę patirtį stebint, kaip vystosi šeimos politika Lietuvoje. Ar, jūsų manymu, šeimos politika arba politika šeimai Lietuvoje yra sėkminga? Ar galbūt ne? Koks požiūris vyrauja įstatymų leidyboje ir jų įgyvendinime?

Būtų labai smagu kalbėti apie tai, sėkminga ar nesėkminga politika – politika šeimai ar šeimos politika. Bet, deja, prieš atsakant į šį, reikia atsakyti į kur kas sunkesnį klausimą: ką mes vadiname šeimos politika? Čia norėtųsi pradžioje pasitarti su jumis, ar kalbėsime apie šeimos politiką kaip pavienes priemones, susijusias su šeima, kurios yra dabar taikomos, ir tai vadiname šeimos politika, ar iš tiesų norėtume kalbėti apie nuoseklią, kryptingą veiklą, kuria yra siekiama konkretaus, aiškaus rezultato? Apie tokią politiką aš norėčiau kalbėti, tokios siekiu ir linkiu Lietuvai, bet, deja, mes tokios neturime. Tokios nėra ir ji nėra sėkminga. O prieš tai minėtos pavienės priemonės irgi nėra sėkmingos, o tiksliau, net nenorima išsiaiškinti, ar jos sėkmingos, nes jos viena po kitos sugalvojamos, bet nesistengiama žiūrėti, kaip jos veikia šeimas, nesistengiama vertinti, kaip jos tarpusavyje dera.  Tai niekam nėra įdomu.

Gal galėtumėte pateikti pavyzdžių, sakysim, tų vienkartinių priemonių ir jas galbūt kažkaip palyginti su kitų šalių patirtimi arba su tuo, kaip tai turėtų būti daroma?

Gal tai nebūtinai vienkartinės, bet pavienės priemonės. Jeigu kalbėtume apie nuoseklią ir strategišką šeimos politiką, tai suprastume, kad tų klausimų, kurie svarbūs šeimai, spektras yra labai platus, ir negali būti kažkokia viena paskira priemonė. Kaip, sakykim, sugalvojom, atrodo, labai puikų dalyką – išmokas, pašalpas, auginantiems vaikus. Taip, labai didžiuojamės, kokios pas mus ilgos motinystės atostogos, ir kaip mes išsiskiriame iš kitų šalių. Bet tai viena vienintelė priemonė, nors mes, šeimos, kalbam, kaip mums reikėtų pasirinkimo. Taip, labai puiki ši galimybė, ji tinka vieniems. Kitiems reikia darželio, galbūt mažo amžiaus vaiką nori jame palikti, nes tuo metu svarbi karjera. Pirmą vaiką galbūt išleis anksčiau į darželį, o vėliau, kai turės galimybę, prižiūrės namuose iki trejų metų. Dar kalbame apie tai, kad apskritai galėtų būti krepšelis, ir galėtume tuos pinigus ar darželiui dalį skirti, ar auklei, ar pasiliktų mama ar tėtis prižiūrėti vaiko. Tiesiog reikia priemonių įvairovės, o mums pasiūloma vienintelė ir sakoma: tai yra nuostabu, jūs džiaukitės, turit išskirtines sąlygas Europoje. O mes žiūrime į tą Europą ir galvojame: kaip puiku, kad ten gali išleisti kelioms valandoms į darželį, nueiti trumpam į darbą, gali pasirinkti. Mes tuo negalime pasigirti.

Ir dar kita problema, kad kai kurios priemonės vienu metu pasiūlomos, o po to neaišku net, kodėl imamos ir pakeičiamos. O juk kai šeimos priima sprendimus, arba kai asmenys priima su šeima susijusius sprendimus, jie keičia gyvenimą. Kai sukeliami lūkesčiai, ir, sakykim, laukiesi vaiko, o staiga pakeičiama situacija, smunka pasitikėjimas. Kitą syki tu, priimdamas sprendimą, galvosi, ar tikėti tuo, ką kalbą, ką siūlo mums. Čia viena visuomenės ir tų, kurie priima sprendimus, nesusikalbėjimo priežasčių.

Kaip manote, kodėl nėra tos vieningos valstybinės strategijos? Kodėl taip paviršutiniškai viskas kuriama?

Šeimos politikoje, kaip ir krepšinyje, visi yra ekspertai. Tai mes matome tarp politikų – jie puikiai žino, ko reikia šeimoms – jiems visiškai nereikia mokslininkų patarimų, jiems visiškai nereikia konsultacijų su šeimomis, su jų atstovais. Aišku, išimčių yra. Išimčių yra prieš rinkimus. 

Kitas dalykas – pasyvi visuomenė. Iš tiesų pasyvi visuomenė, kuri dabar tokiu būdu bendrauja su politikais, kad politikai leidžia sau praktiškai nieko neveikti. Jie gali sau tai leisti. Jiems nebūtina atsižvelgti į realius šeimų poreikius ir priimti su tuo susijusius sprendimus. Jie gali leisti sau deklaratyvius sprendimus, teikti siūlymus ir kalbėti apie tai, kad štai, šitaip mes išspręsime jūsų problemas, kuomet bandai pasakyti, kad ne, mums to nereikia. Mums nereikia mistinių gynybų, mums reikia paprastų praktiškų dalykų. Nėra susikalbėjimo, ir kai bandom ieškoti mechanizmų, kaip šitą problemą spręsti, susiduriam su problema, kad mūsų nevyriausybinės organizacijos yra politiškai silpnos. Šeimų žmonės dirba jose savanoriškai, veikia (reikėtų taip sakyti) iš didžiulio angažuotumo, suvokimo, kaip tai svarbu. Dedamos nerealios pastangos, bet gresia pervargimas, perdegimas ir atsitolinimas. Kitu atveju reikalingi ištekliai. Ir vėlgi, kas juos papratai skiria? Tie patys šeimų žmonės. Toks užburtas ratas. Kažkokių programų, kaip sustiprinti šeimų organizacijas, sunku surasti. Visai kas kita žmogaus teisių gynybos srityje, yra ir užsienio valstybių pagalba. Pati esu dalyvavusi tuose mokymuose. Akivaizdžiai gauni atsakymą – jeigu jums rūpi sustiprinti šeimą, nerašykite čia paraiškos. 

Taigi susidaro tokia dviprasmiška situacija, kuomet žmogaus teisės iškeliamos aukščiau šeimos. Kodėl taip yra? Kodėl šeima nustumiama į paraštes?

Dilema turbūt susidariusi ir mūsų visuomenėje, kai Konstitucijoje esame įtvirtinę, kad šeima yra mūsų visuomenės, valstybės pamatas. Ir lyg ir šeima yra pagrindinė ląstelė. Bet tuo pačiu mes visą savo ekonomiką ir netgi galbūt politikos formavimą, ne tik šeimos, bet apskritai galbūt ir kitų viešosios politikos sričių formavimą kreipiam būtent į šiaurietiškas šalis, kur pagrindas – asmuo. Visuomenę sudaro paskiri asmenys, o mes esam įtvirtinę, kad visuomenę sudaro šeimos. Ir kai toje dilemoje nesam apsisprendę, nežinom, ko iš tiesų imtis. Tai ką mes: ar kuriame gerovės valstybę kiekvienam asmeniui, ar mes vis dėlto mąstome, kad tokia kaip ląstelė yra šeima, kurioje patys rūpinasi vienas kitu, ir tik kritiniais atvejais reikalinga pagalba. Kai neturime to sutarimo, tam tikros manipuliacijos žmogaus teisėmis irgi turi labai puikią terpę. Nes kai nesi apsisprendęs, labai lengva įpiršti vienokią ar kitokią nuomonę. 

Norėjau paklausti apie politinį cinizmą – pati, Jolanta, užsiminėte. Politinis cinizmas ir pilietinis neaktyvumas. Ar tai yra esminė problema, kodėl šeimos politika vis dar sklando ore be vizijos, be pagrindo?

Vieną problemą turbūt sunku įvardyti. Problemos, bėdos, po vieną nevaikšto, čia lygiai taip pat. Yra problema ir vienoje, ir kitoje pusėje, ir ne tik su šeimos politika tai susiję. Kuomet kalbame ir apie išvykstančiuosius, tuos didžiulius skaičius, tai matome, kad apskritai visuomenėje nėra vizijos, kodėl mums reikėtų. Buvimas lietuviu mūsų, taip sakant, neveža. Mes norim išlėkti ten, kur kažkas jau sukūrė gerovę. Man labai patinka jau tikrai garbaus amžiaus mano mamos įžvalgos, kai ji stebisi ir sako: palaukit, juk kažkas ten savo laiku taip pat sukūrė. Gerovė neatsirado iš nieko vienoje ar kitoje valstybėje. Vokietijoje po karo kokios buvo tų pačių žmonių investicijos, kurie tikėjo, norėjo kurti. Ji iš tiesų pakankamai džiaugiasi, kad mes esam likę čia ir norim kurti, nesėdim rankas sudėję, nes aplink yra pilna pavyzdžių, kai turi žemę, kuri dirvonuoja, ir laukiama, kol valstybė duos pašalpą. Ir dar stebiesi, kur ten ta valstybė, kažkokia valdžia neduoda. Jeigu rastume tai, kas skatina kurti savo valstybę, motyvuoja, kodėl mes norėtume, kodėl aš noriu čia būti... Ir aš džiaugiuosi, kad yra bent jau toje gimnazijoje, kurioje mokosi mūsų vaikai, pilietiškumo pagrindai. Tai iššaukia tam tikras diskusijas ir mūsų namuose, ir dukra kažkurį kartą grįžusi pasakoja: „žinai, mama, aš jeigu ir išvažiuosiu į užsienį, tai tik trumpam, gal pasimokyti, bet aš noriu dirbti čia, noriu kurti taip, kaip ir jūs.“ Tai, galvoju, gerai, jei neišgąsdinom, tai yra puiku. 

Tęsiant apie šeimos politiką, yra visiška analogija. Kaip mes visuomenėje neturime vieningo tikslo ir siekinio, taip ir šeimos politika neturi tikslo. Tokio tikslo, kurio mes siektume visi, kurio norėtume. Kažkur, kažkokiame rūke klaidžiojam, turime susikūrę vienokių, kitokių tikslų, bet mes nesuvokiam, ką jie reiškia. Kažkada tai atrodė lyg ir pakankamai aišku. Pati darbavausi prie įvairių dokumentų ir atrodė taip: kurti šeimai palankią aplinką. Man atrodė viskas labai aišku. Bet žmonės iš šalies klausė, ką tai reiškia.  Kas tai yra? Kas ta palanki šeimai aplinka? Kodėl mes turim kurti šeimai palankią aplinką? Atsiranda daug klaustukų. Vadinasi, toks tikslas negali būti, jei jis tik sukelia daugybę klausimų. Manau, kad vienas iš pagrindinių dalykų ir būtų susitarti, ko gi mes siekiame ir ką norime pasiekti. Nes juk politika, viešoji politika, ir reiškia tai, kad galim formuoti norimą elgesį, asmenų norimus pasirinkimus, norimus šeimų pasirinkimus. O mes gesinam gaisrus ir nekuriame, nemąstome, kokia turėtų būti mūsų visuomenė ateityje. Tai kam mes tada politikos priemones naudojame? Tai ir matai kartais, kaip ta šeimos politika yra podukra socialinės politikos srityje, o ne atskira viešoji politika, kokia turėtų būti, jei kalbame, kad šeima yra visuomenės ir valstybės pagrindas. 

Matome nemažus emigracijos skaičius. Mano asmeninė patirtis leidžia teigti, kad nemažai jaunų šeimų tiesiog išvyksta svetur, kur gali rasti darbo, palankiomis sąlygomis gauti būstą ir t.t. Jūs neseniai minėjote šiaurietišką modelį, tačiau ar šis modelis galėtų būti pritaikytas Lietuvoje? Ar šiaurietiškas modelis dera su šeima?

Priklauso nuo to, ką mes norime laikyti visuomenės pagrindu. Kaip minėjau prieš tai, šiaurietiškame modelyje pagrindinė visuomenės ląstelė yra asmuo, mes savo Konstitucijoje įvardijame, kad ta pagrindinė ląstelė yra šeima kaip tam tikra bendruomenė. Koks, mano nuomone, būtų skirtumas tarp šių šeimos modelių? Kai kalbama apie šeimą kaip bendruomenę, kalbama apie tai, kad reikalingas mažesnis valstybės įsikišimas. Kur prasideda šeima, ten jau nebesikiša valstybė. Tuo tarpu kai asmuo yra kaip atskiras vienetas, tada jam tikrai reikia daugiau pagalbos, nes jis neturi šalia kitų, kurie jam turėtų padėti pirmiausia. Toks modelis valstybei yra tikrai brangesnis, ir perskirstymas tose valstybėse yra žymiai didesnis. Didesnė mokesčių dalis atiduodama valstybei ir tada ji perskirstoma, žmonėms suteikiamos tam tikros paslaugos, kurias galėtų atlikti šeima. Mes ir prašome, kad į šeimą būtų žiūrima kaip į vienetą, ne kaip į atskirus asmenis, o mokestinė politika mus dabar vertina kiekvieną. Netgi lengvata tėvams, auginantiems vaikus, yra padalijama abiems sutuoktiniams per pusę. Geras Prancūzijos pavyzdys, kai įvertinamos visos šeimos pajamos ir jau tada taikomos tam tikros lengvatos. Iš tiesų lūkestis toks ir yra, kad žiūrėtume į šeimą kaip į vienetą. Jeigu yra gausi šeima, tai gausiai šeimai reikia didesnio automobilio, didesnio būsto. Įvairiuose svarstymuose kalbant apie transportą, nekilnojamojo turto apmokestinimą tai paprastai praleidžiama. Kalbame apie tai, kaip būtų gerai, kad šeimos būtų gausios, bet mes jas pamirštam, nes žiūrim į paskirus asmenis. Ši dilema yra mūsų, mūsų politikų mąstyme. Mes turėtume apsispręsti, jeigu norime kryptingos politikos apskritai. Aš į šeimos politiką žiūrėčiau ne kaip į kažkokią atskirą, dar vieną spintą šalia visų kitų. Kaip pavyzdį imčiau moterų ir vyrų lygių galimybių politiką, kur yra horizontalusis principas, kaip ir visose kitose politikos srityse. Į šeimos politiką žiūrėčiau kaip į apjungiančią visas tas svirdinėjančias spintas: į visas politikas įsiskverbia principai, kalbantys apie šeimą kaip vienetą. Formuodami bet kurią politiką – fiskalinę, mokestinę, ekonominę –  turim žiūrėti, kokią įtaką tai daro šeimai. Ne formaliai, kaip dabar yra teisės aktų vertinimuose, bet realiai. 

Aš ir noriu paklausti, kas netvarkoje su įstatymų leidyba, kad į šeimos klausimą, į šeimos politiką žiūrima kaip į kažkokią paskirą eilutę, į kurią reikia įmesti kažkiek pinigėlių, kad jie ten labai nerėkautų, ir viskas bus tvarkoje. Kažkiek laiko bus tylu, o jeigu paskui vėl pradės kelti aistras, mes dar įmesim, ir jie vėl bus ramūs. Kaip galvojate, kas iššaukia tokį elgesį įstatymų leidyboje?

Šeimos politikos klausimas vadinimas minkštuoju klausimu politikų darbe. Tokiems minkštiesiems klausimams dėmesio reikia skirti tada, kai pasidaro labai nepatogu, kai reikia užčiaupti burnas, o pagrindinis  dėmesys turi būti skirtas svarbiesiems, kietiesiems, klausimams. Vyriškai turim išspręsti esmę, sukurti kažką tokio apčiuopiamo, o čia, kažkokia šeima... Ji yra visų politikų širdyje, jie labai gražiai tą sako, jau pavargau viso to klausytis. Po to, kai jau pakalbėta apie šeimą mūsų širdyje, eina bet, ir einama spręsti kitų svarbių klausimų. Manau, kad ir pačios šeimos turi vieną problemą. Žmonės mąsto: mes sukūrėme šeimą, mes esame šeima, ir tai yra taip nuostabu, dabar viskas turi savaime pasidaryti taip pat nuostabu: politikai turi priimti mums palankius sprendimus, ir gyventi mums bus geriau. Aišku, tai būtų labai nuostabu, tačiau tuo tikėti naivu. Juk ne šeimų balsais politikai atkeliauja į savo postus, dėl šeimų balsų jie nesirungia. Mano svajonė darbe su politikais – pasiekti, kad jie rungtųsi dėl šeimų balsų, kad stengtųsi priimti tokius sprendimus, kurie būtų palankūs šeimai. Kad jiems rūpėtų, kaip šeimos vertina jų atliekamus darbus. Aišku, tai nepadaroma greitai. Kol pagrindiniai rinkėjai vis dar yra mūsų tėvai ir seneliai, tol pagrindinis žvilgsnis skiriamas jiems. Visgi jeigu mes stebėsime politikus, jeigu neleisime tik politikuoti apie šeimą, dalykai keisis. Tai labai smagi sritis: visi žino, kaip kas geriau, visi turi, ką pasakyti, bet paprastai ir sustoja ties kalbomis. 

(Bus daugiau)

Susiję

Jolanta Ramonienė 5016531533541015859
item