"Ekspertų" išvados: kaip ir už ką Norvegijoje atimami vaikai

Jūsų dėmesiui pateikiami į lietuvių kalbą išversti trys oficialūs dokumentai - teismui pateiktos ekspertų išvados lietuvės dešimties mėnesių sūnaus atėmimo iš šeimos byloje Norvegijoje. Atsižvelgta tik į trečiąją - iš vaikų atėmimo ir profesionalios globos gyvenančios ir tuo suinteresuotos organizacijos "Bernevernet" atstovo - nuomonę, pirmieji du profesionalai ignoruoti. Kviečiame skaitytojus patiems susipažinti su argumentais, šioje šalyje nulemiančiais sprendimą išardyti šeimą, paliekant tėvams minimalią susitikimų su vaiku galimybę ir atimant iš vaiko teisę išmokti gimtąją kalbą ir kultūrą. Profesionalūs globėjai norvegai už šio vaiko kaip ir kitų vaikų globą gauna po ~ 8 000 litų per mėnesį valstybės išmoką.

Greitosios pagalbos gydytojo išvada:

Berniukas atrodo sveikas. Nėra informacijos ir indikacijų, kad prieš jį buvo naudotas smurtas. Berniukas geria iš buteliuko, bet reikia įdėti pastangų. Tikriausiai iki šiol jį maitino krūtimi. Laukiamajame išgėrė 100 ml. Po atvežimo į vaikų namus jo būklė buvo gera. Miegojo. Šlapinosi. Konsultacijos metu tuštinosi. Vaikas šypsosi ir reaguoja teigiamai į kontaktą.

Nekarščiuoja, nekosti, nesloguoja ir nėra jokių kitų infekcijos požymių. Nėra neįprastai irzlus ar verksmingas.

Sveikatos būklė: Oda šilta ir sausa. Reaguoja, šypsosi ir seka, kas vyksta. Judina visas galūnes. Siekia daiktų, kuriuos mato. Domisi aplinka ir sukioja galvą į abi puses. Normalūs kūno refleksai.

Psichiatro išvada:

Dabar jie susidūrė su labai rimtu išbandymu, kuris privertė juos dar labiau susiimti ir pajusti dėkingumą vienas kitam. Tai sustiprino jų santykius. Sunkumai juos suartino. Jie apibūdina save kaip „naujai įsimylėjus“ vienas kitą, jų santykiai puikūs. Jie stiprina vienas kito teigiamus bruožus ir vienas kitą papildo. Turi vieningą požiūrį į šeimos finansus, vaikų auginimą ir šeimą.

Labai vienas kitu rūpinasi. Vienas kitam yra labai dosnūs. Jų sūnus yra jų dėmesio centras. Jie pirmą kartą tapo tėvais ir nuolankiai pripažįsta, kad turi daug išmokti. Labai sielvartauja dėl sūnaus praradimo, labai jo ilgisi.

Mano požiūriu jie blaiviai mąsto, yra savikritiški, stengiasi bendrauti ir bendradarbiauti kiek tai įmanoma sudėtingoje situacijoje, kurioje atsidūrė dėl Vaiko teisių apsaugos tarnybos sprendimo.

Aš juos vertinčiau ne visai „A4“, gal kaip menininkus, bet visiškai normalius žmones, kaip porą, kurios tarpusavo ryšys labai stiprus. Mano manymu, jie turi ir gebėjimus ir noro emociškai pasirūpinti ir savo sūnumi.

"Barnevernet" psichologo išvada:

Po to, kai iš jų buvo atimtos globos teisės, jie lankė keletą tėvams skirtų kursų. Jie išklausė tokius kursus kaip „Pasitikti vaiką“, kurio turinys padalintas į „Iššūkius keliantis amžius“, „Vaiko savijauta“, „Autonomiškas vaikas“, „Ypatingų poreikių turintis vaikas“, „Konfliktų sprendimas“, kuriuos veda kūno ir psichikos terapeutas A.C. Busk.

Jie taip pat baigė penkis vakarus vykstantį kursą pavadinimu „Tėvų pakilimas“, apimantį Tėvų vaikams ir pirmosios medicinos pagalbos kursus. Be to, ne kartą lankėsi pas šeimos konsultacijoje pas terapeutą ir analizavo tėvų vaidmenį. Papildomai mama dar išklausė Amerikos universiteto rengiamus kursus internetu „Kūdikio raida“ ir „Tėvų sveikata“.

Dalyvaudami šiuose kursuose jie, mano vertinimu, deda rimtas pastangas ir rodo didelį norą įgyti teorinių žinių apie vaiko raidą ir tėvų kompetenciją. Atrodo, kad jie gerai įsisavina kursus ir puikiai sutaria su pagalbininkais, kurie stebi žinių taikymą praktikoje ir kurie nekontroliuoja. Remiantis ankstesniais duomenimis žinome, kad tėvams buvo sunkumų bendradarbiaujant su gimdymo skyriaus, sveikatos priežiūros įstaigos, Sebbelow ir Vaiko teisių apsaugos tarnybos personalu. Mano supratimu, mama atsisakė dalyvauti gimdymo grupėje, kurią jai primygtinai rekomendavo. Tačiau žinome, kad tėvai puikiai bendradarbiavo su savo pačių pasirinktais gydytojais.

Tuomet vertinti reikia, ar žinios, kurias jie įgijo kursų metu po to, kai vaikas buvo perduotas laikiniems globėjams, galėjo stipriai pakeisti juos. Tai galima padaryti iškėlus du (bent) klausimus. Ar jų suvokimas apie Viliaus būklę ir poreikius labiau priartėjo prie ekspertų vertinimų, kai jiems buvo suteikta informacijos ir nurodymų? Ir ar jų bendravimo kompetencija, stebint juos kartu, pagerėjo?

Bendraujant su tėvais aš galiu padaryti išvadą, jog po vaiko globos teisių atėmimo jie nelabai pakeitė savo požiūrį į Viliaus būklę ir poreikius. Jie tvirtina, kad perkėlimo metu jo raida buvo normali. Jie taip pat laikosi savo nuomonės apie berniuko sveikatos būklę (kad jis netoleruoja laktozės ir pan.) nepaisant to, kad jiems suteikta priešinga informacija.

Neseniai atliktas pakartotinis bendravimo įgūdžių vertinimas parodė, kad po globos teisių atėmimo neįvyko ryškių pozityvių pokyčių.

Šis pagrindas leidžia daryti išvadą, kad teorinio pobūdžio pagalbinės priemonės neturėjo pakankamai svaraus efekto. Konsultacijos ir nurodymai pagrįsti tiesiogine tėvų ir vaikų bendravimo patirtimi, todėl tikimybė, kad šios žinios padės geriau suprasti vaiko poreikius ir pagerins bendravimo įgūdžius bei pakeis ankstesnius įsitikinimus, yra labai maža.

Būtina nepamiršti, kad tikėtina, jog grąžinus vaiką, Viliui pasireikš krizė ir ryški reakcija ir būtent šiuo momentu jam reikia tėvų, kurių kompetencija išskirtinai puiki. Berniukas neturi laiko laukti, kol pagalbinės priemonės duos reikiamą efektą. Jei tėvai neturi pakankamai įgūdžių pasirūpinti Viliaus poreikiais iš karto po perkėlimo, išlieka pavojus, kad jo raida smarkiai sutriks ir pasireikš simptomai, su kuriais vėliau kovoti ir jam padėti bus sudėtinga.

Kadangi mama yra iš Lietuvos, ji norėtų, kad berniukui būtų suteikta proga išmokti jos gimtąją kalbą ir susipažinti su jos kultūra, kad ateityje jis pats turėtų galimybę pasirinkti savo tapatybę. Ataskaitą sudaręs asmuo mano, kad į daugiakultūrinį aspektą nereikėtų kreipti dėmesio, nustatant bendravimo intensyvumą šioje byloje.

Vilius nesugeba šiuo metu išmokti dviejų kalbų. Taip pat ir artimiausioje ateityje. Dėl atsiliekančios vaiko raidos ir vaiko pažeidžiamumo. Taip pat nerealu, kad jis sugebės gerai pažinti kultūrą, kuri yra svetima tai, su kuria jis susipažins per jį supančius žmones ir aplinką, kurioje jis auga.

Mano nuomone, du – keturi susitikimai per metus labiausiai atitiktų vaiko poreikius. Tai suteiks jam galimybę pažinti savo tėvus. Be to, tai netrukdys jam užmegzti ryšį ir prisirišti prie žmonių ir aplinkos, kurioje jis auga. Susitikimų trukmė turėtų būti priderinta atsižvelgiant į patirtį ir stebint kaip susitikimai veikia patį berniuką.

Šiuo metu man atrodo, kad viena valanda puikiai atitiktų Viliaus bendravimo pajėgumą. Jei įvertinus patirtį matysis teigiama reakcija į susitikimus, galima spėti, kad ateityje, augdamas, berniukas pajėgs bendrauti ilgiau.

Yra aspektų, dėl kurių susitikimai turėtų ir neturėtų būti stebimi. Kad tėvai galėtų turėti šeimos gyvenimo patirtį su vaiku ir suvaržymo jausmas, kurį jie patirtų dėl susitikimą stebinčių žmonių, byloja, kad jiems turėtų būti leista praleisti laiko su vaiku vienumoje. Tačiau reikia atsižvelgti ir į vaiko besimezgantį prisirišimą prie globėjos ir saugumo jausmą, kurį jis jaučia, kai ji šalia. Į tai po kurio laiko nebus taip svarbu atsižvelgti.

Aspektas, dėl kurio susitikimus reikėtų stebėti, yra priešiškumas tarp tėvų ir Vaiko teisių apsaugos tarnybos. Tėvai leido aiškiai suprasti, kad jiems nepriimtinas sprendimas atimti globos teises ir kad jie ketina kovoti dėl vaiko grąžinimo į šeimą. Kol jie laikosi tokios nuomonės, praktiškai neįmanoma sūnui neperduoti to, kad jie yra įtėvių konkurentai. Tai bus vis labiau akivaizdu ir berniukui. Todėl tokioje situacijoje jis jausis nesaugus. Susitikimų ir bendravimo stebėjimas sumažins šios problemos tikimybę.

Be to, ši nuostata gali pasikeisti, jei tėvai pripažins, kad Viliui geriau augti ten, kur jis dabar yra.

Atsižvelgiant į visą turimą informaciją, rekomenduočiau stebėti susitikimus šiuo metu. Vėliau bus galima poreikį įvertinti dar kartą ir sušvelninti sprendimą.