Augustinas Dainys. Sokratas ir Kristus

Senovės graikų filosofas Platonas filosofiniame dialoge “Puota” šlovina Erotą – meilės daimoną. Galima pastebėti Eroto ir Sokrato panašumą. Net išvaizda Erotas primena Sokratą, basą vaikščiojusį po Atėnus ir už filosofijos pamokas neėmusį pinigų. Jeigu Sokratą laikome filosofo etalonu, į kurį orientuojasi visi filosofai, tai, suprantama, ir į Erotą reikia žvelgti kaip į filosofo pirmavaizdį. Filosofui turėtų būti būdinga Eroto prigimtis. Tuo ir svarbus jis, kad atitinka  filosofo struktūrą. Pagal Platono papasakotą mitą Erotas buvo pradėtas per Afroditės gimtadienį mamos Skurdybės ir tėvo Ištekliaus. Mama Skurdybė pavydėjo gausos Ištekliui ir kai jis, prisigėręs nektaro (vyno dar nebuvo), nugriuvo patvory, ji pradėjo Erotą. Kaip žinome, Erotas visada yra tarp stokos ir pilnatvės. Jis nei visiškai stokojantis, nei visiškai pilnatviškas, yra tarpinė figūra. Filosofas irgi toks. Jis nėra išminčius - Indijos guru, kuris jau žino atsakymus į gyvenimo klausimus, bet siekia išminties, ir tai yra labai svarbus aspektas, nusakantis graikų, o drauge ir visos Vakarų filosofijos tapatybę. Ir, kaip sakė „Puotos“ dialoge Sokrato meilės paslapčių mokytoja Diotima, nefilosofuoja tik dievai, išminčiai ir kvailiai. Dievai nefilosofuoja todėl, kad gyvena pilnatvėje, išminčiai – dėl to, kad jie jau išmintingi, o kvailiams nerūpi išmintis. Filosofuoja būtent tie, kurie myli išmintį, bet jos stokoja. 

Šia prasme filosofavimo veiksmas atitinka Eroto struktūrą. Erotas, kaip jau sakyta, yra tarp stokos bei pilnatvės, filosofas yra tarp išminties meilės ir pačios išminties, bet jis niekada nesusitapatina su išmintimi, nes kvestionuoja išminties sąlygas ir bando išsiaiškinti, kiek ta išmintis išmintinga. Sokratą Delfų orakulas paskelbė išmintingiausiu žmogumi Graikijoje ir jis ieškojo už save išmintingesnio. Suprato, kad nei amatininkų, nei poetų, nei skulptorių išmintis nėra išmintinga. Jie tik dedasi žiną, bet iš tiesų nežino. Filosofas į išmintį žvelgia yra ironiškai. Kvestionuoja ją, išskaido, dekonstruoja ir taip atranda, jog išmintingiausia pozicija yra įkandin Sokrato sakyti: „žinau, kad nieko nežinau“, o ne tapatintis su tam tikromis žiniomis. Galima sakyti, jog Indijos guru žino, suteikia išmintį, o Vakarų filosofas ją dekonstruoja.  Pasižiūri, kad ta išmintis yra neišmintinga, ir lieka nežinojimo būklėje:  jis geidžia išminties, bet su ja nesitapatina. Taip galime brėžti skirtį tarp Rytų išminčiaus ir Vakarų filosofo. 

Nusakėme vieną Eroto aspektą, kurį apibendrina Sokrato posakis: „žinau, kad nieko nežinau“. Kitas – meilės daimoną Erotą galima svarstyti kosminiu aspektu. Erotas išreiškia tam tikrą kosminį virsmą, kosmoso pulsaciją tarp stokos ir pilnatvės. Jis įsirašo į visuminį kosminį universumą ir alsuoja kosmosu. Yra F. Nietszches amžinojo pasikartojimo samprata, kuri ataidi iš šv. Augustino „Dievo valstybės“ 13 knygos. Ten norima paneigti pagonišką pasaulėvaizdį ir sakoma, jog absurdiška manyti, kad štai vieną kartą Platonas Atėnuose jau mokė savo mokinius, ir po daugybės metų bus vėl tie patys Atėnai, tas pats Platonas ir jis vėl mokys tuo pačius mokinius. Tokia samprata, pasak šv. Augustino, yra pasijuokimas iš šventumo siekiančios sielos, kuri nori tikėti, jog danguje sukauptas lobis neatšaukiamas ir nereikės vėl iš naujo šį lobį kaupti dar kartą gimus. Amžinas pasikartojimas - grynai antikinė  koncepcija ir, reikia pabrėžti – nekrikščioniška. Tad Eroto pulsacija tarp stokos ir pilnatvės ir po to vėl nugrimzdimas į stoką, ir vėl šuolis į pilnatvę išreiškia tam tikrą antikinio pasaulio kosmologijos sampratą. Amžinas pasikartojimas yra tai, kad pasaulis gyvena ciklais. Keičiasi epochos: buvo aukso, sidabro, po to geležies, tada vėl aukso ir taip viskas kartojasi. Erotas yra grynai pagoniškas, nekrikščioniškas dievas. Krikščionybė neigia amžinojo pasikartojimo idėją ir pasisako už tiesinį laiką: buvo Adomas ir Ieva, jie puolė, po to atėjo Kristus, atpirko juos ir visą žmoniją. Kristaus atėjimas buvo pasaulio kulminacija ir po to bus pasaulio pabaiga, antrasis Kristaus atėjimas ir su juo - visuotinis teismas. Tai tiesinė grynai krikščioniška idėja. 

Filosofija tam tikra prasme yra pagoniškas užsiėmimas. Tai drąsi tezė, bet filosofas vis dėlto lieka kažkiek pagonis ir siekia įsirašyti į visuminį kosmoso universumą. Filosofas kaip kosmoso dalis turi savo vietą kosmose ir, ją užimdamas, dalyvauja pasaulio harmonijoje. O ta pasaulio harmonija yra amžinas pasikartojimas, amžinas sugrįžimas, amžina kosmoso pulsacija. Taigi antras kosmologinis Eroto vaizdinys rodo, kad meilės daimonas įsirašo į graikų pagonišką kosmologiją.

Čia derėtų padaryti vieną išlygą. Antikos žmones buvo kitokie negu modernūs žmonės, gimę po posūkio į subjektą pradininko R. Descarteso. Modernybės žmonių ego labai stiprus. Mes gyvename individualumo kultūroje, kai kiekvienas jaučia pareigą būti nepakartojamas ir kitoks nei kiti. Bet, kita vertus, kai taip individualizuojamės, ego sienelės tampa labai storos ir mes negirdime kosmoso balso, tampame nejautrūs ir nuskurdę. Taip prasideda europietiškas nihilizmas: mums neatsiveria pilnatviška tikrovė, esame atskirti nuo kosmoso, nuo Dievo, ir tada įkandin Nietzsches sakome, kad „Dievas mirė“. O žiūrint iš kitos pusės, jei neturi stipraus ego arba moki jį įveikti, tai atsiveri kosmoso virsmams, gamtos šventumo išgyvenimui. 

Krikščionybė yra Jeruzalės vaisius. Jeruzalė – tai religinis jausmas, kai išeinama anapus proto kategorijų į tiesioginį Dievo išgyvenimą. Taip nutiko Abraomo istorijoje, kai Dievas jam liepė paaukoti sūnų Izaoką. Ši aplinkybė balansuoja ties neišreiškiamybės riba. Tai protu nesuvokiamas reikalavimas ir graikų filosofai pasijuoktų iš jo. Graikijoje irgi esama panašios, bet esmiškai skirtingos istorijos: žynys Agamemnonui liepė paaukoti dievams dukterį, kad išvaduotų nuo dievų nemalonės, kuri krito ant achajų bendruomenės. Tačiau lyginant šias istorijas, matyti hebrajų ir helenų pradų skirtumas. Abraomas gali kliautis tik savimi. Jo tikėjimas neišreiškiamas žmonių kalba. Abraomas, anot S. Kierkegaardo, yra tikėjimo riteris, kurio sūnus, patikrinus tėvo tikėjimą, galų gale išgelbstimas. O graikas pagal Aristotelio apibrėžimą yra politinis gyvūnas.

Agamemnonas, paaukojęs dukterį, tampa savo bendruomenės gerbiamu herojumi, nes pasiaukojo dėl bendro reikalo. Jo gestas visiškai išreiškiamas kalba ir kiti helenai jį supranta. Tačiau kaip ten bebūtų visa tai yra poetų ir dramaturgų mitologija, iš kurios graikų filosofai šaipėsi, ją atmetė ir konstravo vien protu prieinamo racionalaus Dievo vaizdinį. Graikų filosofams viskas, kas susiję su krikščionybe, yra juokinga. Tai išvirkščiu pavidalu matome iš apaštalo Pauliaus laiškų, kuriuose aptakiai ir Ezopo kalba galynėjamasi su graikų filosofija - vienu iš didžiausių iššūkių, su kuriais susidūrė krikščionybė pirmaisiais savo gyvavimo dešimtmečiais.

 Graikų filosofams krikščionybė iš pradžių buvo gryniausias antropomorfizmas: Dievas turi žmogiško pavidalo sūnų, gimusį iš moters, mirusį ant kryžiaus, bet vėliau prisikėlusį ir sėdintį Dievo dešinėje. Ar dera Dievui, visatą grindžiančiam universaliam Protui, mirti? Šis antropomorfizmas, graikų filosofų nuomone, atmestinas kaip ir graikų mitologija bei Homeras. Ir tik vėliau, kai filosofai pradėjo krikštytis, jie krikščionybės slėpinyje atrado etinę bedugnę, kurią geriausiai išreiškia lotyniškai rašiusio, bet Herakleito temperamentą turėjusio Quinto Tertulliano garsusis aforizmas. Jis paradokso pavidalu radikalizavo apaštalo Pauliaus nužymėtą priešstatą tarp dieviškosios išminties ir pasaulio išminties, t. y. prigimtiniu protu besiremiančio filosofinio pažinimo, kuris Dievo akyse yra paika kvailystė. Tertullianas sako: „Dievo sūnus pasmerktas būti nukryžiuotas; aš nesigėdiju šito, todėl kad to privalu gėdytis. Dievo sūnus net numirė; tai visai tikėtina, todėl kad tai beprotiška. Jis palaidotas ir prisikėlė, tai akivaizdu, todėl kad neįmanoma.“ Šis aforizmas yra iki loginės baigties išmąstyta apaštalo Pauliaus eilutė, kuria bandoma apginti Kristaus istoriją nuo graikų filosofų kritikos: „Dievo kvailybė išmintingesnė už žmones ir Dievo silpnybė galingesnė už žmones“ (1 Kor 1, 25). 

Jeigu svarstysime krikščionybę kaip judaizmo įpėdinę, tai krikščionybė yra anapus logikos. Būti graikų filosofu reiškia egzistuoti autonomiškai ir savo racionaliomis pastangomis pažinti pasaulį, Dievą, gėrį, grožį, tiesą, o krikščionių mistikas yra emocionalus, neigia logiką ir atsiveria tam tikrai jausminei pasaulio visumai. Krikščionybė prasidėjo kaip judaizmo sekta, bet Jėzus buvo tokia galinga dvasinė energija, kad apaštalai Petras ir Paulius, ankstyvosios krikščionybės vairininkai, gavo tiek daug dvasinės energijos, kad mažą sektelę pavertė pasauline religija.

Po Kristaus atsirado priešiškumas vadinamajam fariziejui, tam, kuris daro viską, ką numato įstatymai, ir jaučiasi teisus. Fariziejus yra visuminės kosminės ekonomijos dalyvis: jis duoda dešimtinę Izraelio dvasininkams, moka mokesčius imperatoriui, išdidžiai meldžiasi sinagogos garbingiausioje vietoje ir, anot Kristaus, jo maldos nebus išklausytos, jis vis vien nebus išgelbėtas, nors ir teisus. Tai paradoksas. Fariziejus gyvena harmoningą gyvenimą, bet krikščionybė sako, kad Dievas iš žmogaus reikalauja daugiau nei buvimo harmonija. Jėzus vienam jaunuoliui, paklaususiam, ką daryti, kad pelnytum Dievo karalystę, sako: „Jei nori būti tobulas, eik parduok, ką turi, išdalyk vargšams, tai turėsi lobį danguje“ (Mt 19, 21).  Fariziejus, kaip sakyta, gyvena harmoningai: jis dirba, uždirba, o „išdalyk vargšams“ principas neharmoningas, nes išdalijęs savo turtą žmogus viskuo rizikuoja, praranda gyvenimo užtikrintumą, nežino, kas nutiks ateityje, priklauso nuo atsitiktinumo: šiandien yra maisto, rytoj gali nebūti ir t.t. Tai rizikinga lyginant su pagonišku filosofiniu įsirašymu į kosmoso visumą ir joje užėmimu savo vietos arba su fariziejaus gyvenimo būdu. Šia prasme galima sakyti, kad krikščionybė - labai keistas dalykas pačia savo esme: turto išsižadėjimas yra kosminės harmonijos  išsižadėjimas, nes turtas užtikrina tam tikrą harmoningą buvimą pasaulyje. Pinigai yra viena iš energijos formų ir įrašo žmogų į kosminės energijos cirkuliavimą. Kai turi turto, tu nerizikuoji, esi saugus kosmose:  visada rytoj turėsi ką pavalgyti ir stogą virš galvos. O Kristaus nešama idėja rizikuoja. Kristus sako: „ ... per daug nesirūpinkite savo gyvybe, ką valgysite, nei savo kūnu, kuo vilkėsite. Argi gyvybė ne daugiau už maistą ir kūnas už drabužį? Įsižiūrėkite į padangių sparnuočius: nei jie sėja, nei pjauna, nei į kluonus krauna, o jų dangiškasis Tėvas juos maitina“ (Mt, 6, 25). Tai yra pasikliovimo Dievu principas. Tu išsižadi savo vietos kosmose, visuminės harmonijos, eini iki galo ir tiki, kad tau visada atsiras žiauberė duonos.

Šaltinis: www.satenai.lt