Audrius Makauskas. Politikavimas kaip problema (III). Politikai tedirba!

Antrąją teksto dalį rasite čia

***

Iš pirmuosiuose dviejuose įrašuose aptartų pavyzdžių matyti, kad viešajame gyvenime egzistuoja stipri tendencija kiekvieną veiksmą, kuriuo kažkas yra politizuojama, t.y., iš esmės, kai politikai prisiima atsakomybę ir pasiryžta spręsti klausimus jiems priklausančiu – ar bent istoriškai priklausiusiu – būdu, yra vertinamas kaip politikavimas. Iš visų cituotų pasisakymų galima spręsti, kad stipri yra tokia valstybės valdymo vizija, kur kalbėjimas, diskutavimas, sprendimų priėmimas vadovaujantis tam tikromis politinėmis nuostatomis ir motyvais yra matomas kaip kažkas nešvaraus, šališko ir todėl neteisingo.

Valstybės problemų sprendimas net valdžios žmonių (sunku pasakyti – politikų) žodyne asocijuojasi daugiau su konkrečiu darbu, o ne su politika. Turbūt todėl neatsitiktinai pirmame skyriuje cituojamame R. Dagio pasisakyme politikavimas kildinamas būtent išdarbo broko. Politikavimas – atsitraukimas iš (teigiamą prasmę turinčios) darbo srities į (neigiamą prasmę turinčią) politinių svarstymų ir sprendimų sritį.

Aristotelio supratimu viešiesiems reikalams būdingos ir svarbios dvi žmogiškojo gyvenimo savybės – leksis ir praksis, kalba ir veiksmas. Nors jo teorijoje bios politikos – politinis gyvenimo būdas – ir buvo griežtai atskirtas ir hierarchiškai pastatytas žemiau nei bios theoretikos, vis tik ir jis turėjo garbingą vietą, jis irgi buvo geras gyvenimas[1].

Dabar gi politika siejama jau nebent tik su leksis – beprasmišku leksis – tuo tarpu praktikos sąvokai visiškai atsiskyrus ir esant siejamai jau su kitais dalykais, panašesniais į tai, ką graikai vadino technē – turimo žinojimo pritaikymą ne veiksme, o daryme, gaminime. Graikai politinio gero gyvenimo laisvę grindė viešpatavimu būtinybei, o cituotuose pasisakymuose į politiką žiūrima kaip į dar vieną būtinybės tvarkomą sritį, kur bet koks politikavimas ar politizavimas yra neleistina prabanga ar tiesiog neišmintingas kvailiojimas, pasidavimas aistroms. Jei graikams pragyvenimo ar materialios gerovės siekis buvo susietas su ikipolitiniu gyvenimu namų ūkyje, o politika buvo laisvų asmenų veikimo scena, tai šiuolaikinėje Lietuvoje ir valstybės valdymą norima tvarkyti pagal oikiagaliojusius dėsnius.

Iš šių požymių atrodytų, kad tas politikavimo nuvertinimas daug nesiskiria nuo kritikos, kurią Carl Schmitt skyrė liberalizmui už tai, kad jis, užuot priėmęs sprendimus, visuomet tik pradeda diskusiją, kuri galiausiai tą sprendimų priėmimą ir apskritai pakeičia[2]. Tačiau iš tikrųjų toks palyginimas būtų pats didžiausias nesusipratimas. Jei Schmitt liberalizmo polinkį į begalines diskusijas kritikavo dėl nesugebėjimo priimti politinius sprendimus, tai šiuolaikinė panieka politiniam kalbėjimui tenka būtent dėl to, kad jo galutinis tikslas vis tik yra politinio sprendimo priėmimas. O būtent politiniai sprendimai ir yra priešpastatomi objektyviems, nešališkiems, ekonominiais ar moraliniais dėsniais paremtiems kilniems ir efektyviems sprendimams.

Nors dažnai tokia Lietuvos viešojo gyvenimo veikėjų kritika pačiai politikos esmei yra įvardijama kaip Lietuvos politinio nesubrendimo išdava, atidžiau pasiskaičius C. Schmitto darbus akivaizdu, kad Lietuvos atvejis nėra nei išimtinis, nei sunkiai paaiškinamas. Jau tarpukariu rašydamas pirmąją savo Politinę teologiją jis pastebėjo: „šiandien nėra nieko šiuolaikiškesnio nei politiškumo puolimas. Amerikos finansininkai, pramonės inžinieriai, marksistai socialistai ir anarchosindikalistai revoliucionieriai vienijasi reikalaudami, kad būtų panaikintas šališkas politikos valdymas nešališkos ekonominės vadybos atžvilgiu. Daugiau nebegali būti politinių problemų, tik organizaciniai-techniniai ir ekonominiai-sociologiniai uždaviniai. Toks ekonomistinis-techninis mąstymas, koks vyrauja šiandien, nebegali sukurti politinės idėjos“[3].

Tokia mąstysena, pasak Schmitto, atsirado jau XIX a., kuomet, vykstant neregėtai technologijų pažangai, nauji, pribloškiantys išradimai ir pasiekimai „sukėlė techninio progreso religiją, kuri žadėjo, kad ir visos kitos problemos bus išspręstos technologinės pažangos“[4].

Nors tikėjimas technologine pažanga per pastarąjį šimtą metų neabejotinai kiek atvėso, ypač per Antrąjį pasaulinį karą įsitikinus, kad naujos technologijos nebūtinai eina koja kojon su žmonijos gerovės ir saugumo užtikrinimu, išliko kitas neutralizaciją ir depolitizaciją skatinantis veiksnys – politinis liberalizmas. Grindžiamas individualizmo idėjos, jis pagrindiniu savo tikslu skelbia užtikrinti individo laisvę nuo valstybės prievartos. Kad tai būtų įgyvendinta, neišvengiamai būtina politinį valdymą pakeisti etinių ir ekonominių normų viešpatavimu[5]. Būtent liberalizmo įsigalėjimas politikos pasaulyje, kurio priežastims aptarti reikėtų atskiro stambaus veikalo, ir lemia tai, kad politika kuo toliau, tuo labiau pati save nuginkluoja, o įvairūs etiniai, ekonominiai ir moksliniai neutralumo variantai jau net nebėra diskusijų objektas.

Tik tokiame kontekste galima suprasti, kodėl politiniai (ar politizuoti) veiksmai Lietuvos valdžios žmonėms atrodo neracionalūs ar tiesiog negeri, o „kairiesiems arba dešiniesiems būdingi sprendimai“ prilyginami lobistiniams interesams.

Toks dalykų suvokimas kitoje šviesoje nušviečia pačią Lietuvos politinės sąmonės padėtį ir verčia galvoti apie kitokius receptus tuos, kurie norėtų grąžinti Lietuvai bent kiek daugiau autentiškos politikos. Jei dauguma Lietuvos politikos problemų kyla iš pačios liberaliosios teorijos prigimties, tuomet jų neišspręs tiesiog spartesnis ir nuoseklesnis mokymasis iš brandesnių ir ilgesnes valstybingumo tradicijas turinčių Vakarų valstybių. Jos tęsis tol, kol bus nepasitikima laisvų, kūrybingų asmenų priimamais sprendimais, tol, kol bus bandoma kiekvieną sprendimą suvesti į nepolitinių, „aukštesnių“ normų vykdymą, tol, kol liberalizmas, iš kurio iš principo neįmanoma išvesti jokios politinės idėjos[6], bus vienintelė reikšminga jėga politikoje.

Ar tai reiškia, kad padėtis visiškai beviltiška? Atrodo, kad vis dėlto ne. Vien tai, kad rašant šį darbą pavyko surasti tiek – atrinktų iš daugybės kitų! – įvairių klausimų politizavimo kritikos atvejų, reiškia, kad vis dar atsiranda norinčiųjų valstybės gyvenimo problemas spręsti politiniu būdu. O tai, kad valdžios institucijose, tame tarpe ir Seime, vis dar nepavyko susitvarkyti su politikavimo problema, gali įkvėpti net nemažai vilties.

Pabaiga.

——————–

[1] Žr. H. Arendt, Tarp praeities ir ateities. Vilnius: Aidai, 1995, 131-134

[2] C. Schmitt, Political Theology. Four Chapters on the Concept of Sovereignty.Cambridge and London: MIT Press, 1985, 42-44

[3] Schmitt, Political Theology, 65

[4] C. Schmitt, The Age of Neutralizations and Depoliticizations, Kn. The Concept of the Political, 81

[5] Schmitt, The Concept of the Political, 69-73

[6] Schmitt, The Concept of the Political, 69-70

Šaltinis: http://www.tspmi.vu.lt/tinklarastis