Vytautas Radžvilas. Budriai saugo milžino jėga?

Teigdamas, kad žmonės veikia pagal savo doktrinas anglų politinis filosofas T. Hobbesas (T. Hobsas) turėjo omenyje, kad žmonių veiksmai ir poelgiai tik materializuoja ir atspindi tai, kas dedasi jų galvose. Lietuvos visuomenės ir valdžios atsakas į Ukrainos krizę taip pat laikytinas minčių projekcija į išorę, leidžiančia diagnozuoti šalyje vyraujančio  politinio ir valstybinio mąstymo būklę. Išryškėję kai kurie šio atsako ypatumai vertintini kaip aiškūs lietuviškosios politinės sąmonės susidvejinimo bruožai. Šis susidvejinimas pasireiškia kaip vidinis suskilimas, arba nežinojimas ir nesugebėjimas apsispręsti, kas vis dėlto yra Lietuva – dar valstybė ar jau tik Europos Sąjungos provincija. Tiksli diagnozė svarbi, mat nuo jos smarkiai priklauso tolesni šalies veiksmai saugumo ir gynybos srityje.

Kaip ir buvo galima laukti, prie Rusijos ambasados buvo surengta protesto prieš Krymo užgrobimą akcija. Tokių simbolinių akcijų reikia. Tačiau akivaizdu, kad šitaip belstis į Rusijos valdžios sąžinę yra tas pat, kas pamokslauti medžiui. Tad ar iš tiesų nebuvo galima nuveikti kur kas daugiau – ir ne tik Ukrainos, bet ir pačios Lietuvos naudai? Juk lengva suprasti, kad Rusijos imperinės ambicijos yra tik viena Ukrainos bėdų priežastis. Kita ir anaiptol ne menka priežastis – Vakarų valstybių, ypač ES, ,,pragmatiško bendradarbiavimo” su Rusija politika, sukūrusi kone idealias sąlygas įvykdyti agresiją. Šitoks bendradarbiavimas skatina susimąstyti, o kodėl gi Vakarų šalys yra tokios ,,nerusofobiškos”, kad drąsiai pardavinėja Rusijai net moderniausius ginklus. Tai paaiškinti lengva: jos gali leisti sau prabangą būti tokios ,,drąsios” ir ,,pragmatiškos” todėl, kad nuo Rusijos jas patikimai saugo gyvasis skydas – Vidurio ir Rytų Europos šalys. Seniai metas aiškiai įsisąmoninti ir atvirai įvardyti šį milžinišką paradoksą. Nors NATO – galingiausia istorijoje karinė sąjunga – tarsi įsipareigojusi laiduoti taiką ir saugumą pasaulyje, jos branduoliui priklausančios Vakarų Europos valstybės faktiškai pačios dangstosi nuo Rytų grėsmių kur kas silpnesnių VRE šalių apsauginiu skydu. Todėl protestuojant prieš Rusijos agresiją vertėjo priminti Vakarų valstybėms jų moralinę ir politinę atsakomybę už pataikavimą agresoriui surengus protesto akcijas bent jau prie įtakingiausių valstybių ambasadų. Tokios protesto akcijos, ypač jeigu jos būtų gausios, o jų vaizdai pasiektų Vakarų šalių visuomenes, galėjo tapti savalaikiu ženklu ir įspėjimu, kad mūsų regiono tautos  jau senokai perprato vakarietišką ,,dvigubų standartų” politiką ir nebėra linkusios taikstytis su joms skirtu gyvojo skydo vaidmeniu. 

Suprantama, surengti teatralizuotą ir leidžiantį lengvai uždirbti keletą rinkiminių taškų Rusijos ,,stabdymo” spektaklį yra kur kas lengviau, negu principingai ginti Lietuvos saugumo interesus. Juk tektų atkakliai ginčytis su Rusijai pataikaujančiomis Vakarų galiūnėmis ir kiltų pavojus užsitraukti jų rūstybę. Šito Lietuvos ,,integracijos” vedliai bijo labiausiai. Todėl jiems nekilo mintis surengti tokias politiškai prasmingas paramos Ukrainai akcijas. Na, o jeigu tokios akcijos būtų buvusios surengtos pačios visuomenės iniciatyva, jos neabejotinai būtų buvusios įvertintos kaip nukreiptos ,,prieš Lietuvos euroatlantinės integracijos kryptį” ir pasmerktos kaip kenkėjiška, Kremliaus kėslams tarnaujanti veikla. O kad baimės neįtikti galingiesiems partneriams akys didelės, atskleidė vis kaitaliojama Lietuvos pozicija ekonominių sankcijų Rusijai klausimu. Iš karto patikėję Vakarų valstybių kovinga retorika, aukščiausieji šalies pareigūnai karštai pritarė griežtoms priemonėms. Tačiau, vos perpratę, kad toji realiais veiksmais nepatvirtinta retorika yra tik priemonė išsaugoti veidą imituojant pagalbą Ukrainai, jie skubiai ,,suprato”, kad ekonominės sankcijos būsiančios žalingos.

Toks pat žodžių ir veiksmų dvilypumas išryškėjo ir svarstant Lietuvos saugumo perspektyvų klausimą. Valdžia ir ją aptarnaujantys politikos apžvalgininkai puolė raminti visuomenę, kad Lietuva esanti saugi, nes ją patikimai ginąs 5-asis NATO sutarties straipsnis. Tad saugumo srityje Lietuvai kylantis tik vienas uždavinys – įvykdyti prisiimtus įsipareigojimus sąjungininkams ir padidinti krašto gynybai skiriamas išlaidas. Iš principo jas didinti reikia. Tačiau ar šito pakanka, kad šalis taptų tikrai saugi? Norint sąžiningai atsakyti į šį klausimą, būtina atsakingai pasverti, kiek yra tvirtos NATO teikiamos saugumo garantijos. Ukrainos krizė kaip tik ir padeda jas blaiviau įvertinti. Mėginant suprasti, kiek Lietuva gali būti svarbi savo sąjungininkams, pakanka prisiminti, ką Vakarai – ES ir NATO – jau paaukojo šios krizės metu siekdami bet kuria kaina išsaugoti Rusijos palankumą. Po Krymo aneksijos pakirsta jau eižėjusi, bet dar veikusi tarptautinė saugumo sistema. Radosi prielaidos nekontroliuojamai branduolinio ginklo sklaidai, nes Ukrainos patirtis pamokė, kad jokia šio ginklo neturinti valstybė negali jaustis visiškai saugi. Postringavimai, kad NATO neturėjo jokių įsipreigojimų ginti Ukrainą skamba kaip pigus išsisukinėjimas prisimenant, kad agresijos auka padarė pasauliui nemenką paslaugą atsižadėdama savojo branduolinio arsenalo mainais už dviejų Vakarų didvalstybių suteiktas saugumo garantijos. Štai kodėl nėra savaime akivaizdu, kad, ant gerų santykių su Rusija aukuro sudeginusios tokius svarbius dalykus, Vakarų šalys nepaaukos dėl jų tokio ,,mažmožio” kaip mažos ir silpnos Baltijos valstybės pasiteisindamos tuo, kad jos, pvz., sunkiai apginamos. Todėl nuolatinius patikinimus, kad bendradarbiavimas su ES ir NATO yra Lietuvos saugumo laidas, reikėtų vertinti atsargiau. Po Ukrainos įvykių laikyti ES rimtu šalies saugumo garantu tiesiog naivu. Maža to, pagaliau reikia pripažinti, kad tokių ES šalių kaip Prancūzija ir Vokietija veiksmai dažnai tiesiog kenkia Baltijos valstybių saugumui.

Tiksliau ir kartu nekeliant panikos apibūdinti NATO vaidmenį turbūt galima pasakant, kad ši organizacija jau laikytina tik sąlygine Lietuvos saugumo garante. Todėl derėtų iš naujo apmąstyti, ko galima tikėtis žvelgiant į jos veiksmus per Ukrainos krizės prizmę. Apibūdinimas ,,salyginė garantė” reikštų, kad NATO gali ginti Lietuvą. Tačiau nebūtinai.

Deja, realistiškai vertinti NATO vaidmenį Lietuvos saugumo architektūroje kol kas trukdo ideologinės kliūtys. Sunkiausiai įveikiamas tabu – vadinamasis Vakarų nuosmukio klausimas. Jis ypač erzina ,,vesternizacijos” ir ,,europeizacijos” keliu Lietuvą vedančius politikus ir jiems talkinančius propagandininkus. Pastarieji taip pat yra gyvas politinės sąmonės susidvejinimo pavyzdys. Nepraleisdami progos pasišaipyti iš drįstančių apie Vakarų saulėlydį prasitarti ,,tamsuolių”, jie šiomis dienomis verkšlena dėl ES ir NATO bejėgiškumo visiškai nepastebėdani, kad šitaip patys patvirtina, jog nuosmukio diagnozė anaiptol nėra laužta iš piršto. Šį tabu – kone patologišką baimę rimtai svarstyti dabartinę Vakarų pasaulio būklę – būtina kuo skubiau sulaužyti, nes kvalifikuota jos analizė yra gyvybiškai svarbi Lietuvos valstybės išlikimo sąlyga. Tiesiog nėra kito kelio norint savo galva, tai yra,  savarankiškai, atsakyti į be galo svarbų praktinį klausimą, ko iš tiesų Lietuva gali tikėtis iš savo Vakarų partnerių vidutiniu ir ilguoju laikotarpiu. Ukrainos tragedija tik dar kartą išryškino moralinės ir politinės Vakarų krizės požymius. Ji sėja pagrįstas abejones, ar Vakarai iš tiesų pasiryžę ginti karštai skelbiamus laisvės ir demokratijos idealus. Ir net leidžia manyti, kad Vakarų šalyse demokratinis valdymas tolydžio virsta fasadu, slepiančiu, kaip ir Lietuvoje, tikrąją -- normalių bičų -- valdžią. 

Apakinti beribio godumo, jie leis padegti visą pasaulį. Kad šis Vakarų nuosmukis turi senas šaknis, įrodo kaip tik Rusijos agresijos dienomis nuskambėję seniai iš politinės arenos pasitraukusio buvusio Vakarų Vokietijos kanclerio H. Schmidto (Šmito) žodžiai, kad jis ,,suprantąs” V. Putino veiksmus. O juk tokį pat ,,supratingumą” yra parodęs ir Prancūzijos prezidentas F. Miterandas, ,,užjautęs” M. Gorbačiovą, kad šis buvęs ,,priverstas” leisti 1991 m. sausio 13-osios žudynes.  Būtent todėl tik išmokusi rimtai analizuoti ir kritiškai vertinti dabartinę Vakarų pasaulio būklę Lietuva ne tik liautųsi buvusi intelektualiniu šio pasaulio pakraščiu, bet ir politiškai subręstų tiek, kad išdrįstų iškelti savo sąjungininkams galbūt svarbiausią dabarties klausimą. Jis yra toks: ar liberaliosios Vakarų demokratijos dėl pačios savo prigimties nėraa pasmerktos kartoti praėjusio amžiaus ketvirtojo dešimtmečio klaidas, kai dėl pragmatinių interesų trumparegiškai paaukojo Europos taiką bei virtinės tautų ir valstybių laisvę, kol, vaizdžiai kalbant, priešas jų nesugriebė už gerklės ir neprivertė stoti į žūtbūtinę kovą dėl išlikimo? Šį principinį klausimą nesunku sukonkretinti: kur yra ta nepabaigiamo nuolaidžiavimo Rusijai riba, kurią peržengus pagaliau būtų suprasta, kad metas liautis žaidus Europos ir viso pasaulio likimu?

Pripažinus, kad priklausomybė Vakarų pasaulio struktūroms tik iš dalies laiduoja Lietuvos saugumą, taptų būtina tikslinti ir šalies gynybos strategiją. Stebėtina, bet nuolatos kalbant apie būtinumą didinti išlaidas krašto gynybai vengiama principingai iškelti svarbiausią klausimą: ar Lietuvos valstybės gynimas dar yra visų jos piliečių pareiga? Ar Lietuva pasiryžusi sekti pavyzdžiu valstybių, kurios, turėdamos daug gausesnes ir stipresnes profesionalų armijas, kartu siekia, kad, vaizdžiai kalbant, kiekvienas šalies pilietis vis tik prireikus mokėtų šaudyti, ar šalies gynyba taip ir liks saujelės profesionalų rūpesčiu? Dabartinę šalies gynybos koncepciją sunku pavadinti kitaip, kaip išankstiniu moraliniu nenoro ginti Tėvynės pateisinimu. Tik turintis nors minimalų karinį parengimą pilietis yra karys ir savo šalies gynėjas. Neturintis jo yra tik patrankų mėsa, o valstybė, siunčianti jį į beviltišką kovą ir tikrą mirtį, elgtųsi ne tik amoraliai, bet ir nusikalstamai. Tad kaip, nesant bent minimalaus visuotinio karinio parengimo, būtų galima atskirti drąsų ir patriotišką pilietį, nuoširdžiai norintį, bet tiesiog neapmokytą ginti savo šalies, nuo bailio ar išdaviko, kuris tokį savo elgesį dangstys veidmainišku argumentu, kad pasiryžęs padėti galvą už Tėvynę, bet... neišmano, kaip elgtis su ginklu?

,,Lietuva grobikų jau nebijo, budriai saugo milžino jėga” – šitaip Lietuvos saugumo padėtį įvertino ,,tautos lakštingala” S. Neris įvykusią okupaciją ir aneksiją garbstančiose eilėse. Panašu, kad šios eilės tinka ir dabartinei Lietuvos saugumo vizijai apibūdinti. Ukrainos krizės metu išryškėjęs Lietuvos politinių sluoksnių ir juos aptarnaujančių komentatorių blaškymasis nėra atsitiktinis ir išduoda, kur glūdi šalies saugumo ir gynybos Achilo kulnas. Šito blaškymosi priežastis – politinės sąmonės skilimas, dėl kurio radosi dviejų Lietuvos tapatumų konfliktas. Milžiniška praraja tarp Lietuvos, kaip visavertės ir savarankiškos valstybės, ir Lietuvos, kaip ES pakraščio provincijos, vaizdinių neleidžia šalies valdantiesiems suformuoti aiškios ir nuoseklios saugumo ir gynybos strategijos. Viena yra tvirtai pasiryžusi savarankiškai gintis ir sąjungininkų ieškanti valstybė. Kas kita yra yra imperijos provincija, savo armiją suvokianti tik kaip pakraščio gynybos pajėgas, privalančias atsilaikyti, kol atskubės ,,centro” pasiųstos armijos. Lietuvą pastaroji strategija demoralizuoja, nes trukdo valingai apsispręsti ginti šalį ir tam sutelkti visus jos piliečius. Todėl vis kartojamas šūkis, kad juo labiau Lietuva integruosis į ES, juo ji bus saugesnė, yra pavojinga propagandinė klišė. Priešingai, Lietuvai vis giliau integruojantis į ES akyse tirpsta paskutinieji šalies valdančiųjų sluoksnių valstybinio mąstymo likučiai ir bunda daugelio ankstesniam okupantui tarnavusių jo atstovų būdingi aklo paklusnumo ,,centrui” refleksai. Jie trukdo suvokti nemalonią tiesą, kad daugelis imperijų dažniausiai būna pasidalijusios į visada ginamą branduolį ir į ,,pilkąja zona” laikomus pakraščius, dėl kurių neskubama guldyti galvos.

Tad, ar užuot įtikinėjus save, kad Lietuvą ,,budriai saugo milžino jėga”, nevertėtų sąžiningai pasvarstyti ir neišsisukinėjant atsakyti sau patiems, kas yra Lietuva: ES branduolys ar pakraštys? Dar svarbesis klausimas, kuo ji pati nori būti: pasiryžusia už savo išlikimą iki galo grumtis valstybe ar pirmiausia į ,,centro” gailestingumą ir malonę viltis sudėjusi provincija?

Šaltinis: www.respublika.lt