Šv. Augustinas. „Mes nesame tavo Dievas!“

Ką aš myliu, Viešpatie, kai Tave myliu? Ne kūniškąjį grožį, ne praeinantį papuošalą, ne šviesos žibėjimą taip malonų mano akims, ne sal...



Ką aš myliu, Viešpatie, kai Tave myliu? Ne kūniškąjį grožį, ne praeinantį papuošalą, ne šviesos žibėjimą taip malonų mano akims, ne saldžias skambiųjų dainų melodijas, ne gėlių, tepalų ir prieskonių kvapus, ne maną ir medų, ne kūniškąjį patrauklumą, viliojantį į mylavimą. Ne, ne tai myliu, kai tave, mano Dieve, myliu.

Tačiau tai yra kažkas kaip šviesa ir muzika, kvepėjimas, valgis ir glamonėjimas, kai tave, mano Dieve, myliu, kaip savo vidinę šviesą, muziką, valgį ir apkabinimą. Nes mano sieloj šviečia tai, ko jokia erdvė nepaglemš: ten skamba, ko joks laikas nepridengs; ten kyla kvapas, kurios joks vėjas neišsklaidys; ten toks skanumas, kurio jokia sotis nesumažins, ten toks potraukis, kurio nuobodis nenugalės. Tai yra tai, ką myliu, kai tave, mano Dieve, myliu.

Bet kasgi tas tai? Paklausiau žemę, ir ji atsakė: Ne aš. Ir visa, kas joje yra, davė tolygų atsakymą. Klausiau jūrą, jos gelmes ir kas jose juda. Jie atsakė: Mes nesame tavo Dievas – ieškok aukščiau. Klausiau ūžiančius vėjus, ir visa oro karalija su visais savo gyventojais pareiškė: klydo filosofas Anaksimenas – nesu Dievas. Tada paklausiau dangų, saulę, mėnulį ir žvaigždes, ir jie pareiškė: ne, mes nesame Dievas, kurio tu ieškai. Pagaliau prabilau į visus daiktus, kuriuos pojūčiai pagauna: kalbėkite man apie mano Dievą. Kadangi juo patys nesate, sakykite nors kai ką apie jį. Ir tada jie sušuko galingu balsu: Jis yra mūsų Sutvėrėjas. Mano klausimus jie išskaitė mano žvilgsniuose. O atsakymus davė man jų pasirodymas ir pavidalas.

Po to tariau sau: Kas esi? Ir atsakiau: Žmogus. Mane sudaro dvi dalys: iš viršaus matomas kūnas, ir jo viduje nematoma dvasia. Kurios dalies pagalba turėjau savo Dievo ieškoti po to, kai savo kūnu ieškojau jo nuo žemės iki dangaus, visur, į kur tik pasiuntinius, savo akių žvilgsnius, galėjau pasiųsti?

Geresnė manyje yra vidinė dalis. Vidiniam žmogui, kaip savo viršininkui ir teisėjui, visi kūniškieji pasiuntiniai davė savo pranešimus – dangaus ir žemės ir visų dalykų, kurie tik juose yra, atsakymus. Jie sakė: „Mes nesame Dievas“, „jis mus sutvėrė“.

Vidinis žmogus tai patyrė padedant išoriniam žmogui. Mano siela, mano vidinis aš, tai sužinojo per pojūčius. Ir taip aš klausiau visą pasaulį apie savo Dievą, ir jis davė atsakymą: „Ne aš esu juo, jis mane sutvėrė“.

Šv. Augustinas iš Hipono (354-430), Išpažinimai 10,6.

Šaltinis: www.bernardinai.lt

Susiję

Šv. Augustinas 1574566322432285256
item