Popiežius Leonas XIII. Enciklika apie politinę valdžią (III)

Priešingai, moderniųjų išgalvotos politinės doktrinos jau daug nelaimių atnešė žmonijai ir baisu, kad vėliau nebūtų dar blogiau. Ir iš tikrųjų, paneigiant Dievą, kaip valdžios autorių, tuo norima panaikinti politinė valdžia, jos nežemiškas kilnumas ir pakirsti jos šaknys. Tvirtinant, kad ji priklauso nuo visuomenės sprendimo, visų pirma skaudžiai apsigaunama ir politinis pamatas statomas ant per daug silpno ir nepastovaus pagrindo. Šiomis dienomis persisunkusios masių aistros neigiamai pasireiškia ir su didele žala valstybei išsiveržia į aklus sukilimus ar lengvai nurieda į viešas suirutes. Juk ir vadinamoji reformacija, kurios autoriai ir vadai, kovodami naujomis doktrinomis prieš šventą civilinę valdžią, atnešė netikėtų sukilimų ir pikčiausių kovų ypač Vokietijoje, ir tai tokių žiaurių vidaus karų ir skerdynių, kad beveik neliko vietos, kur nebūtų kovojama ir liejamas kraujas. Iš tos erezijos praėjusiame amžiuje gimė netikru vardu prisidengusi filosofija ir vadinamoji naujoji teisė, liaudies valdžia ir nežinanti ribų laisvė, kurią daugelis laiko tikrąja laisve. Iš čia prieita prie paskutinio dalyko — maro: prie komunizmo, socializmo ir nihilizmo — baisiausios ir galutinės civilinės žmonių bendruomenės pražūties. Ir vis dėlto daugelis stengiasi be galo išplėsti šių blogybių srovę ir, tarsi gelbėdami liaudį, jau pridarė daugybę žalos. Tai, ką čia primename, nėra nei nežinoma, nei per daug tolima.

Juo liūdniau, kad valdovai neturi tokių sunkių pavojų momentais pakankamai priemonių atstatyti viešajai drausmei ir nuraminti neklaužadoms. Paprastai griebiasi įstatymų griežtumo ir tikisi bausmėmis sutramdysią sukylančius. Teisingai, bet nereikia pamiršti, kad vien tik bausmėmis ne visados būna galima palaikyti tvarką. Baimė, kaip aiškiai sako šv. Tomas, yra silpnas pagrindas, nes kurie klauso tik iš baimės, pasitaikius progai, kada jie galės išvengti bausmės tuo pikčiau sukils prieš valdžią, kadangi prieš laisvą valią ir tik iš baimės buvo priversti klausyti. Be to, daugelis dėl per didelės baimės pasiduoda desperacijai, o desperacija beatodairiškai veda į be tokį kraštutinumą [22]. Kiek tai yra teisinga, pakankamai parodė patirtis. Užtat reikia duoti aukštesnį ir stipresnį klusnumo pagrindą ir įtikinti, kad joks įstatymų griežtumas negalės duoti norimų vaisių, jeigu žmonės neklausys iš pareigos ir sveikos Dievo baimės. O tai gali geriausiai padaryti tikėjimas, kuris savo jėga perima žmonių dvasią ir lenkia jų valią taip, kad jie į valdančiuosius žiūri ne tik su pagarba, bet ir nuoširdumu bei meile, kuri kiekvienoj bendruomenėj yra geriausias tvarkos laidas. Šiuo atžvilgiu tenka pripažinti, kad Romos Popiežiai daug pasitarnavo bendram gerui, gydydami „pažangiųjų" padarytas žaizdas ir tramdydami neramiuosius bei dažnai įspėdami, kokie pavojai iš jų pusės gresia visuomenei. Šioj vietoj reikia priminti Klemenso VIII žodžius Bohemijos-Vengrijos karaliui Ferdinandui: „Su šiuo tikėjimo klausimu yra susieta tavo ir kitų valdovų garbė ir nauda, nes jis negali būti paliestas be jūsų reikalų suirutės, o tai šiomis aplinkybėmis galima aiškiai pramatyti". Šioje srityje dideliu apdairumu ir tvirtumu pasižymėjo Mūsų pirmatakai, ypač Klemensas XII, Benediktas XIV, Leonas XII, kurie vis labiau tais laikais besišiaušiančioms sugedusioms idėjoms ir beįsigalinčioms drąsioms sektoms mėgino užkirsti kelią. Ir Mes patys jau daug kartų įspėjome, kokie sunkūs pavojai artėja, ir kartu nurodėme geriausias priemones jiems atremti. Valdovams ir kitiems valstybių vadovaujantiems asmenims pasiūlėme religijos pagalbą ir raginome tautas ko daugiausiai naudotis Bažnyčios teikiamomis gėrybėmis. To paties trokštame ir dabar, kad valdovai suprastų, jog nieko nėra stipresnio už šitą priemonę. Juos karštai Viešpatyje raginame, kad laikytųsi religijos ir valstybės interesų labui, leistų Bažnyčiai naudotis ta laisve, kurios jie negali iš jos atimti be skriaudos ir bendro gero pažeidimo. Juk Kristaus Bažnyčia negali būti nei valdovams įtartina, nei tautų neapkenčiama. Ji valdovus ragina laikytis teisybės, nenukrypti nuo pareigų ir kartu įvairiomis priemonėmis stiprina ir palaiko jų autoritetą. Dėl pasaulinių klausimų Bažnyčia pripažįsta ir patvirtina, kad jie priklauso pasaulinės valdžios galiai ir sprendimui. Tokiais atvejais, kai dėl įvairių priežasčių klausimų išsprendimas priklauso ir šventajai ir civilinei valdžiai, Bažnyčia nori, kad tarpe dviejų valdžių viešpatautų sutarimas, kad būtų išvengta nenaudingų ir abiem pusėm pragaištingų susikirtimų. Dėl tautų — Bažnyčia yra įsteigta visiems žmonėms ir juos visuomet vienodai myli kaip motina. Kaip tik jinai su meile diegia sieloms švelnumą, papročių žmoniškumą, teisingumą įstatymams ir, visuomet būdama tvarkingos laisvės gynėja, be atodairos smerkia tironišką valdymą. Šiuos iš Bažnyčios esmės išplaukiančius nuopelnus šv. Augustinas taip trumpai ir aiškiai nusako: „Bažnyčia moko karalius valdyti tautas, visas tautas klausyti karalių, nurodydama, kas kokiu būdu privalo elgtis, bet visiems įsako meilę ir kad nė vienam nebūtų skriaudos" [23].

Dėl visų šių priežasčių Jūsų darbas, Garbingieji Broliai, bus be galo naudingas ir sėkmingas, jeigu visu savo uolumu ir visomis priemonėmis, kurios iš Dievo malonės yra Jūsų galioje, kartu su Mumis jungsitės atremti žmonių visuomenei gresiančias blogybes ir pavojus. Rūpinkitės ir stenkitės, kad Bažnyčios mokslas apie valdymo ir klusnumo pareigą būtų pilnai žmonių įsisąmonintas ir stropiai gyvenime pritaikytas. Dažnai įspėkite žmones savo autoritetu ir pamokymais, kad nesidėtų į uždraustas sektas, vengtų nesantaikos ir neruoštų sukilimų. Tegul įsisąmoniną, kad kas dėl Dievo klauso valdovų, tų pagarba yra protinga ir paklusnumas nuoširdus, nes Dievas teikia pagalbą karaliams [24], leidžia tautoms ilsėtis taikos gėryje bei pasitikėjimo būstinėje ir gausioje ramybėj [25]. Reikia jį prašyti ir maldauti, kad palenktų visų protus į dorybę ir tiesą, sutramdytų piktuosius ir grąžintų pasauliui senai trokštamą taiką ir ramybę.

Kad mūsų maldų vaisiai būtų tikresni, kreipkimės į išganymo užtarėjus ir gynėjus, Mergelę Mariją, Galingąją Dievo Motiną, Krikščionių Pagalbą ir Žmonijos Globėją: jos Skaisčiausiąiį Sužadėtinį Šventąjį Juozapą, iš kurio globos daug tikisi visa Bažnyčia; Apaštalų kunigaikščius Petrą ir Povilą, krikščioniškojo vardo saugotojus ir gynėjus. Tuo tarpu jums visiems, Garbingieji Broliai, dvasininkijai ir jūsų rūpesčiui pavestiesiems tikintiesiems su meile Viešpatyje teikiame Apaštališkąjį palaiminimą.

Išleista Romoje, prie šv. Petro, 1881 metų birželio mėnesio 29 dieną, ketvirtaisiais Mūsų pontifikato metais.

(Pabaiga)

Skelbiama iš „Paskutiniųjų popiežių enciklikų ir p. Pijaus XII kalbų rinkinys svarbesniais žmonijos viešojo gyvenimo klausimais“. Spaudai paruošė vyskupas Dr. Vincentas Brizgys. Tübingen : Lux, 1949 m.