Jurgis Jonaitis. Dar kartą apie Lukiškių aikštę

Meno ir politikos santykio klausimas, iškeltas dar senovės graikų laikais, tebėra aktualus iki šiol. Jis nuolatos atgyja įgaudamas naujas p...

Meno ir politikos santykio klausimas, iškeltas dar senovės graikų laikais, tebėra aktualus iki šiol. Jis nuolatos atgyja įgaudamas naujas prasmes tiek teoriniame, tiek praktiniame lauke. Tą puikiai rodo ir Lukiškių aikštės istorija.

Meno ir politikos klausimai yra subtilūs, dažniausiai pasižymintys nuomonių įvairove. Tačiau kai šios dvi sritys „susitinka“, kylantys klausimai ir jų sprendimų paieškos tampa itin delikatūs. Todėl keistokai atrodo bandymai suablsoliutinti kurią nors iš dviejų sričių ir pateikti tiesmuką jų sankirtos interpretaciją. Jeigu toks tikrovę paprastinantis požiūris nugali, galima neabejotinai laukti nejautraus klausimo sprendimo. Todėl absoliutines pretenzijas, aiškinanat kylančias meno ir politikos santykio dilemas, derėtų atmesti. Deja, Lukiškių aikštės istorijoje tokių totalizuojančių mėginimų apstu tiek politikos tiek meno „šalininkų“ stovyklose. 

Visų pirma disputas kyla dėl to, ką reikėtų daryti su Lukiškių aikšte. Toks ginčas yra prasmingas nes jame atsiskleidžia pirminės idėjos, apibrėžiančios atsakymus į tolimesnius klausimus. Kad būtų lengviau suprasti galima pateikti tris skirtingas nuomones, vienokia ar kitokia forma egzistavusias viešojoje erdvėje ir maždaug nusakančias šio ginčo esmę. 

Pirmoji idėja – aikštės nepolitizavimo projektas. Tokiu atveju, aikštę reikėtų paversti išimtinai rekreacinio pobūdžio vieta, tenkinančia materialiuosius miesto gyventojų poreikius. Joje nieku gyvu nederėtų statyti paminklo, turinčio bent menkiausių asociacijų su politika. Tokia pozicija dažnai grindžiama nuomone, jog gana pildyti viešąsias erdves skausmo ir nelaimių asociacijas keliančia simbolika. Šią alternatyvą galima pavadinti pragmatiškiausia iš trijų.

Antroji idėja – aikštės depolitizavimo, taip žengiant politinį žingsnį. Tokiu atveju, aikštėje reikėtų pastatyti prekybos centrą, parodant, jog grąžinama aikštės pirminė funkcija – prekyvietė – praktiškai susiklosčiusi dar Abiejų Tautų Respublikos laikais. Politiškai tai reikštų, jog grįžtama prie čia buvusios suverenios valstybės, kurią laikome savo pirmtake, teritorijos funkcijos idėjos. Toks erdvės depolitizavimas būtų ženklas, jog atsiribojama nuo bet kokių asociacijų su politine priespauda.

Trečioji idėja – aikštės politizavimo projektas. Tokiu atveju aikštė turi būti paversta valstybės reprezentacijai tinkančia erdve su politinio pobūdžio paminklu. Tokio projekto įgyvendinimas turėtų piliečiams priminti, kad jie laisvi dėl labai konkrečių žmonių aukos. Kad nebūtų išimtinai valstybinėms iškilmėms skirta aikštė, joje turėtų atsirasti ir rekreacinio pobūdžio vieta. 

Pirmaisiais dviem atvejais kritika akivaizdi: taip būtų pamintas žuvusiesiųjų už laisvę atminimas ir pademonstruota nepagarba jų aukai, dėl kurios dabartiniai žmonės gali mėgautis būtent tokiu gyvenimu, kokį jie gyvena.

Kritika tiesioginio politizavimo projektui irgi paprasta: tai būtų dar viena aikštė „atimta iš piliečių“, dar vienas skausmo ir negatyvių emocijų židinys, tai valstybės uždarumo išraiška, ideologinės indoktrinacijos būdas. 

Svarstyti, kuri alternatyva tinkamiausia, yra sudėtinga, tačiau įmanoma. Pavojingiausia idėja yra aikštės nepolitizavimo idėja. Tai išties tiesus kelias į bendro politinio identiteto nykimą ir savo istorijos užmarštį. Aikštės depolitizavimo ir politizavimo projektai abu savaip patrauklūs. Politizuojant aikštę kaip ir viskas aišku – pateikiama valstybinė simbolika primins kas čia šeimininkas ir kas iškovojo mūsų politinę laisvę. Depolitizuojant aikštę tarsi teigtume: „čia buvo žudomi žmonės ir statomi paminklai okupacinėms valdžioms. Mes niekada neketinome čia to daryti, taigi mes atmetame jūsų valią ir teigiame ją savaip, taip kaip ir ketinome.“

Nors ir nėra itin lengva susigaudyti tarp visų teisinių aktų ir nutarimų reglamentuojančių, tai kokia turėtų būti Lukiškių aikštė, darosi aišku, kad laimėjo trečioji idėja – tiesioginis aikštės politizavimo projektas. Tačiau ne viskas pasirodė taip paprasta. Nuo pat pirmojo 1999 metų sprendimo užvirė diskusijos, ar tai teisingas sprendimas, ir kokios galėtų būti jo alternatyvos. Deja jau nuo pat pradžių šis ginčas vyko padrikai.

Per tolimesnius metus įvairiuose nutarimuose ir konkursų sąlygose ėmė ryškėti tendencija užglaistyti valstybinę-politinę aikštės projekto esmę. Memorialinių akcentų arba, kitaip tariant, paminklo, idėja taip pat buvo išpolitinta ir teliko reikalavimas pavaizduoti laisvę. Ne konkrečių kovotojų ar jų politinių siekių reprezentacijas, bet abstraktaus pobūdžio laisvę. Ar tokia laisvė išvis gali egzistuoti, net kaip teorinis konstruktas, yra įdomus, tačiau atskirų pamąstymų reikalaujantis klausimas. 

Pats abstraktaus paminklo variantas yra visiškai suprantamas dalykas, tačiau jis yra kito – nepolitinio aikštės projekto dalis. Tačiau šis projektas, kaip žinome, nelaimėjo – jis nėra teisiškai įtvirtintas. Todėl praktiniu požiūriu dilema tampa labai paprasta ir aiški. Nugalėjo projektas teigiantis, jog aikštė turi būti sutvarkyta pagal tiesioginio politizavimo planą. Tai, kad didžioji dalis diskusijų vyksta jau po seniai priimto (1999 m.) sprendimo ir trukdo jam materializuotis, rodo kokia vis dėlto nebrandi ir į susitarimus nerimtai žiūrinti yra mūsų visuomenė. Normalaus ir tinkamai funkcionuojančio politinio valdymo sąlygomis didžioji diskusijų dalis turėjo vykti prieš priimant sprendimą, kad vėliau šį galima būtų be didesnių trikdžių realizuoti. Viskas.

Visa tai yra praktinė reikalo pusė, kurios didžioji nesėkmių dalis slypi diskusijos, argumentacijos ir veikimo valios stokoje.

Tačiau visos smagybės ir Lukiškių aikštės istorijos esmė atsiskleidžia pažvelgus į teorinį jos matmenį – meno ir politikos santykio klausimą. Menininkai, žvelgdami į ką tik aprašytą praktinį iškilusios problemos vaizdą, mato liūdną situaciją. Jų meninei fantazijai kyla grėsmė – nejaugi teks vaizduoti apibrėžtus ir į rėmus įspraustus politinius motyvus? Nejaugi mes taip ir nepabėgome nuo socrealizmo? Nejaugi ir vėl nugalės visuomenės spaudimas pastatyti į jokius šiuolaikinius standartus negalintį lygiuotis griozdą? Tokie ir panašūs skausmingi klausimai kyla ne vienam menininkui ir jie po truputį ima reikšti savo nuomonę viešai.

Tačiau bėda ta, kad politikos šalininkai, menininkų argumentus supranta kaip grėsmę jų norimai perteikti politinei žiniai. Todėl jie kaip mat imasi viešo savo nuomonės gynimo ir aršių veiksmų, kuriais siekiama užtikrinti, kad tai kas bus pavaizduota atitiktų jų viziją.

Čia kyla didžioji problema, kuri pasižymi abipusiu meno ir politikos sferų kišimusi į viena kitą. Profesoriaus Alvydo Jokubaičio žodžiais tariant: žmogiškojo patyrimo modusų įvairovės nepaisančios kultūros nuskurdina save. Ši jo mintis yra tiesiogiai taikoma menui ir politikai kaip tikrovės pažinimo modusams.

Tam tikra menininkų veikimo laisvė išties būtina sąlyga, norint kurti aukščiausios rūšies meną. Todėl netinkamai daro politikos šalininkai mėgindami apibrėžti, tai kokia turėtų būti kūrinio forma. Lukiškių aikštės atveju, principas menininkams patiems rinktis tinkamiausią kūrinio formą taip pat turėtų galioti: tai galėtų būti vaizdo ar garso instaliacija, bronzinis paminklas, performansas, granitinė skulptūra, fluxus stilistikos įkvėptas kūrinys etc. Beje, pastarasis variantas netgi ganėtinai konceptualus. Jis puikiai atitiktų sovietų okupacijos metų lietuvių tautos arba kaip dabar madinga sakyti, globalios Lietuvos, pjūvį – pademonstruotų, kad vieni lietuviai miške kentė šaltį ir badą su ginklu rankoje tykodami stribo, kai kiti, tuo tarpu, emigravo į Niujorką kurti naujos meno srovės. 

Vis dėlto menininkai netinkamai daro mėgindami apibrėžti valstybinio pobūdžio kūrinio turinį. Žinoma, jie turi teisę reikšti savo nuomonę ir teigti, jog kai kur politikos apskritai nereikia. Vis dėlto, jeigu priimtas sprendimas yra kurti politinio pobūdžio kūrinį, menininkai turėtų atsisakyti ambicijų spręsti apie jo turinį. Šiuo atveju galima matyti priešingą tendenciją, kuomet įvairias būdais mėginama išstumti politiką iš ten kur buvo nuspręsta suteikti jai vietą. 

Čia galima įžvelgti ir platesnio pobūdžio problemą kankinančią daugumą Vakarų valstybių – politikos nykimo arba nepolitiškumo tendenciją. Tačiau tai atskiros ir platesnės diskusijos reikalaujanti tema. Tuo tarpu verčiau paklauskime – ar matome problemą jeigu Lukiškių aikštėje atsirastų tūkstantis fluxus dėžučių su Vyčio atvaizdu?

Susiję

Jurgis Jonaitis 6065422351265941046
item