Georgijus Jefremovas. Kęsti Moskoviją, arba Rusija neturi didesnio priešo nei rusiška valdžia

Krymo krizė tik dar kartą parodė: Rusija ir jos žmonės neturi didesnio ir nuožmesnio priešo negu rusiška valdžia – taip savo tekste „Laisvės radijui“ teigia rusų poetas, publicistas ir vertėjas iš lietuvių į rusų kalbą Georgijus Jefremovas, vyresnės kartos lietuviams žinomas kaip aktyvus Lietuvos Sąjūdžio veikėjas, poetas, publicistas, lietuvių poezijos į rusų kalbą vertėjas. Nuo 1975 metų išvertė nemažai lietuvių literatūros kūrinių – Eduardo Mieželaičio, Marcelijaus Martinaičio, Justino Marcinkevičiaus, Vinco Mykolaičio-Putino, Sigito Gedos, Salomėjos Nėries, Maironio ir daugelio kitų Lietuvos poetų eilių. 1980 metų pabaigoje – Lietuvos Persitvarkymo Sąjūdžio Seimo tarybos narys, Vilniaus laikraščių rusų kalba leidėjas ir redaktorius. Maskvos Literatūros instituto dėstytojas. 2006 metais Georgijui Jefremovui paskirta Jurgio Baltrušaičio premija už nuopelnus lietuvių ir rusų kultūroms.

Beveik prieš pusmetį aš parašiau tekstą, pavadintą „Vėlyvas patikrinimas“. Įvykių eiga verčia mane grįžti prie to teksto ir kai kuo jį papildyti. Jokiame košmare negalėjau įsivaizduoti, kad katastrofa taip arti. Rudenį ir žiemą daug ką teko išgirsti ir perskaityti. Kaip paaiškėjo, buvau tam pasirengęs.

„Vėlyvo patikrinimo“ publikacija netgi padėjo – išvalė mano pažinčių ratą nuo svetimų ir atsistiktinių pažįstamų. Ir atvėrė nelinksmą, jei ne dar aštriau, paveikslą: kaip pasirodė, nemenka mano aplinkos dalis gyveno ir tebegyvena kažkokiame paraleliniame, imperiniame pasaulyje, su kuriuo, jei kas mane ir siejo, tai tik, anot Mandelštamo, „vaikiški saitai“.

Vieni man siūlė susitaikyti su lemtingai neišvengiamu kompromisų melu ir grubia prievarta („rimbo ir penties“ psichologija). Kiti smaginosi šaipydamiesi iš mano naivių prakeiksmų ir pranašysčių – juos ypač linksmino tokios sąvokos, kaip „blogio imperija“ ir ypač – „blogio inkubatorius“. O mano siūlymai (neskirti, beje, nutukusiems sostinės miesčioniams ir jų šeimų dalyviams) susimąstyti apie tikrąją užgrobtų teritorijų (Kionigsbergo, Kurilų, Karelijos ir kt.) priklausomybę ir sugrąžinimą tik linksmino padorią publiką, o vėliau sukeldavo aštrų patriotinių jausmų įniršį.

Primenu: visa tai buvo rudeniui įpusėjus, daugelį savaičių iki Krymo įvykių. Kaip sakydavo mūsų seneliai ir močiutės, „taikos metu“. Praėjus šiam laikui, noriu dar sykį peržvelgti savo poziciją. Neketinu nieko pagrįsti ar paneigti – tai beprasmiška. Jaučiantiems kaip aš, mano argumentai nereikalingi, o kiti jų paprasčiausiai negirdi. Tačiau esu įsitikinęs: blogį būtina įvardyti. Šito negana, kad jo neliktų, tačiau tai būtina. Konstatuoju: šalis – mano gimtinė – yra apimta nežmoniškumo ir demoniškos puikybės. Ją – ne vakar, o prieš daugelį amžių – okupavo rambumas, tamsybė, įtūžis ir smulkmeniškas kerštingumas.

Tiesioginė viso šito pasekmė – pasaulinio viešpatavimo pretenzijos. Mano nelaimingos ir siaubingos šalies istorijoje būta retų ir trumpų atokvėpių, kai neapykanta ir panieka žmogui nebuvo visuotinai įsitvirtinę. Tačiau tiesos, atjautos ir pakantumo kodo šioje šalyje išugdyti nepavyko, nes ištisos kartos patirdavo tik badą, skurdą ir pažeminimą. Istoriniame suiručių fone šiomis sąlygomis radosi, užgimė, sutvirtėjo ir įsitvirtino ypatinga mums gerai pažįstamų ir net mylimų valdovų kasta… Platybėse jie amžiais savinosi mūsų kalbą, mūsų gamtą, mus pačius. Mes – jų duoklininkai ir skolininkai, jų vergai ir žaislai.

Mūsų šalyje nėra ir nebuvo už rusišką valdžią didesnio priešo. Būtent rusiškasis valstybingumas, toji amžina „opričnina“, yra svarbiausia ir kol kas nepašalinta grėsmė rusų etnosui. Esu įsitikinęs: priklausyti rusiškajai valdžiai reiškia priklausyti nusikaltėlių pasauliui. Pati valdžia yra nusikaltimas. Tačiau ne tik mūsų valdžia yra nusikalstama, pasibjaurėtina ir begėdiška. Siaubą ir pasibodėjimo traukulius sukelia beveik visų gyventojų polinkis gyventi barbariškoje visuomenės santvarkoje. Jau keletą šimtmečių – su nedidelėmis pertraukomis – Rusijos nacionalinę idėją galima apibūdinti kaip kiemo šutvės klyksmą: mūsiškius muša! Ir nereikia jokių įrodymų ir aiškinimų, nes toliau viskas dar aiškiau: jeigu mūsiškių apskritai nemuša arba muša pagrįstai – tai nieko nekeičia.

Liežuvis neapsiverčia pripažinti, kad mano ir jų tėvynė – bendra. Arba pasaulyje yra kelios Rusijos, arba kai kas (manau, kad tai jie) yra įsiutinti, vergiški ir bedieviai miglotos Maskovijos gyventojai. Norėtųsi, kad mūsų nesupainiotų tie, kas su ilgesiu ir pasibaisėjimu stebi Rusiją iš šalies.

Girdžiu pasipiktinimus: „Didi literatūra, kerintis menas, pažangus mokslas – argi tai yra siautėjimas ir vergiški laukiniai?“ Taip, visa tai buvo ir yra, ir visa tai besąlygiškai tarnauja apsivogusiai ir plėšikiškai valdžiai. Taip, visa tai buvo ir yra, ir šiandien pajungta beveik nepriekaištingai vagių ir plėšikų valdžios tarnystei. Tokia sankloda. Sakydamas „Rusija“ (ar vis dėlto „Maskovija“), aš kalbu apie šią sanklodą. Ir kai vergų kariauna rengiasi išlaisvinti užguituosius, meldžiu nepamiršti, ką savo barškančiose gurguolėse ji atveža: panieką teisingumui, besotes vagystes, nusikaltėlių įpročius, padlaižiavimą ir melą.

Mūsų valdininkai, karininkai, teisėjai – jokie ne piliečiai ir ne vyrai. Jei mūsų mokyklose, koledžuose, akademijose ką nors galvon ir įkala, tai tik pataikūniškumą, padlaižiavimą, dviveidiškumą. Jokie jie ne piliečiai – jų nemokė orumo ir gailestingumo. Jų mokė kitko. Ir to kitko vertė vėl išaugo. Tokia pat ir mūsų bažnyčia. Ir tokia pat valstybė. Viršininko-chamo antakio krustelėjimas yra neginčytinas ženklas, vertesnis už Kristaus įsakymus.

Ir aš svajoju tapti kad ir nedidele šio imperinio bato (ar kuo jie ten šiandien avi?) kliūtimi tame žygyje, kur numatyta sutrypti svetimą likimą ir laisvę. Tegu aš būsiu smėlio kūliu, į kurį įstrigs kulka, taikyta ukrainiečiui, estui, čečėnui ar ir anam rusui. O kas ir belieka? Turintiems sąžinę – turbūt tvirtai laikytis už rankų. Išmanantiems teisę – rengti medžiagą būsimam mūsų šalies ir viso pasaulio tvarkos prievartautojų teismui. Manau, kad seniai laikas susivienyti į nepartinių sąjungą – už orumą ir gailestingumą, prieš uzurpaciją.

Aš, Lietuvos kliudytas tiesiai į mano maskvietišką širdį, greta senosios ribos (kur karčiama prie Lietuvos sienos) svajoju apie žmogišką Rusiją, už ją meldžiuosi ir sergu visa savo siela. O kol kas – te visų rūšių „tautos išdavikams“ rasis vieta pasisaugoti savo tėvynės, įkvėpti į plaučius oro, užgydyti opas.

Šaltinis: www.tiesos.lt