Erin Pizzey. Pirmosios moterų prieglaudos įkūrėja ėmėsi ginti vyrų teises

Tai nutiko dar 1971 metais Čisvike. Britė Erin Pizzey atidarė pirmąją Europoje moterų prieglaudą. Vėliau ji parašė bene pirmąją knygą apie smurtą šeimoje „Klyk tyliai, nes kaimynai išgirs. Iš viso išleido aštuoniolika dokumentinių bei grožinių kūrinių. 

Ši moteris garsi ne tik dėl savo indėlio į kovą su smurtu – ji viena griežčiausių radikaliojo feminizmo priešininkių. Susidūrimo su karingomis feministėmis kitados būta tokio rimto, kad rašytojai teko kuriam laikui apsigyventi užsienyje. 

Neseniai Erin Pizzey atšventė 75-ąjį jubiliejų. Sveikinimų ji sulaukė ne tik gimtojoje Jungtinėje Karalystėje – pagarbą šiai legendinei asmenybei parodė žmonės iš įvairių pasaulio šalių, kuriose ji taip pat rūpinosi prieglobsčiu smurtą šeimoje patiriančioms moterims. Štai 2007- aisiais ji atidarė pirmąją arabių moterų prieglaudą Bahreine.

Tiesa, dabar ji daugiausia dėmesio skiria priešingai lyčiai – tai, kurią ilgą laiką buvo įprasta vadinti stipriąja.

Kokia yra garsiosios Čisviko prieglaudos istorija? Ar ši Jūsų iniciatyva kaip nors susijusi su asmenine neigiama patirtimi šeimoje?

Aš iš tiesų užaugau smurto kupinoje aplinkoje. Mano tėvas, kuris buvo diplomatas, pasižymėjo ūmumu ir agresyvumu. Mama, egoistiška narcistinė asmenybė, manęs nemylėjo. Buvau nelaimingas, nesaugus vaikas. Tačiau tai neturi tiesioginio ryšio su Čisviko prieglauda – ji atsirado kiek netikėtomis aplinkybėmis. 1970- aisiais auginau du vaikus, rūpinausi pora šunų, katinu ir namais. Mano vyras Jackas dirbo BBC kompanijoje, namuose būdavo mažai. Norėjau susirasti kokią nors bendruomenę, kur galėčiau pasišnekėti su žmonėmis. 

Susipažinau su kitomis tokių pat siekių turinčiomis moterimis. Mums pavyko įtikinti vietos valdžią, kad skirtų namą, kuriame reikalų turinčios mamos galėtų trumpam palikti savo vaikus, pabendrauti tarpusavyje. Čia pradėjo ateidinėti įvairiausios moterys. Tarp jų buvo ir tokių, kurios turėjo sunkumų šeimoje, tačiau niekada nebūtų ieškojusios socialinių tarnybų pagalbos. Pirmoji iš jų -- Cathy, kuri parodė man mėlynes ant kūno ir ištarė: „Man niekas nepadės“. 

Jos istorija tą akimirką sugrąžino mane į vaikystę, kai būdama šešerių stovėjau prieš savo mokytoją tokiais pat sumušimais nusėtomis kojomis. „Tai padarė mano mama“, -- pasakiau jai ir paprašiau pagalbos. Bet ji man nepadėjo...

Pažintis su Cathy nulėmė tai, kad atsirado prieglauda – tiesiog supratau, kokia be galo svarbi jai mano parama. Taip viskas ir prasidėjo, o netrukus mūsų mažą namuką moterys plūste užplūdo.

Kodėl mirtinai susipykote su feministėmis, juk jos taip pat kalba apie smurtą prieš moteris artimoje aplinkoje, vykdo įvairiausius prieš jį nukreiptus projektus?

Man nuo pat pradžių buvo nepakeliui su radikaliosiomis feministėmis dėl jų ideologinio angažuotumo. Dar prieš prieglaudą buvau prisijungusi prie feministinės organizacijos „Women`s Liberation Movement“, sugundyta anuomet visur skambėjusių lozungų apie moters teises ir lygybę su vyrais. 

Ten mus mokė vadinti viena kitą seserimis ir aiškino, kokia bloga vieta moteriai yra šeima. Ištvėriau tik kelis mėnesius, nes negalėjau priimti tokios destrukcijos ir vyrų demonizavimo. Tą savo ir Anglijos visuomenės gyvenimo etapą išsamiai aprašiau memuarų knygoje „This Way to the Revolution“. 

Dirbdama prieglaudoje sukaupiau daug patirties apie smurtą kaip reiškinį ir atlikau tiriamąją studiją. Mano prieglauda buvo pirmoji, tad iki tol nebuvo jokio analogiško tyrimo. O jis parodė, kad iš pirmojo prieglaudos moterų šimtuko šešiasdešimt dvi pasižymėjo ne mažesniu agresijos lygiu nei jų partneriai. Jos smurtavo ne tik prieš vyrus, bet ir prieš savo vaikus. 

Čia yra dvi skirtingos problemos. Viena – kai moteris ar vyras susisaisto su į smurtą linkusiu asmeniu. Tačiau išvydę, kur pakliuvo, jie stengiasi tokio ryšio atsikratyti, skiriasi, pabėga. Antra problema – kuomet moteris ar vyras kenčia smurtingus santykius kaip priklausomybę. Prieglaudoje tokioms moterims patardavau galvoti apie savo vyrus kaip apie narkotikų platintojus, kad stengtųsi atsisakratyti šios priklausomybės. Tai nėra lengva, nes tokie žmonės turi stiprų aukos sindromą, kuris nesusijęs nei su lytimi, nei su kokia nors ideologija. 

Tokia mano išvada baisiausiai įsiutino feministinį judėjimą. Tiesą sakant, 1974 metais Anglijoje feminisčių bruzdėjimai buvo praradę pagreitį, jos jau nelabai turėjo ką moterims pasiūlyti. Nebent reikalauti 24 valandas veikiančių darželių, kad visos moterys pultų į darbą. Bet moterys nesiveržė šitaip gyventi. 

Mūsų nelaimei, tada feministės suprato, jog smurtas šeimoje, prieglaudų idėja yra kaip tik tas arkliukas, kurio joms reikia. Jų pastangomis stereotipas, esą vyrai smurtingi, o moterys – nelaimingos jų aukos, per kelis pastaruosius dešimtmečius išplito visame pasaulyje. Nepaisant to, kad nauji moksliniai tyrimai tik patvirtino tai, ką teigiau labai anksti --  jog abi lytys tarpusavio santykiuose gali būti agresyvios, naudoti smurtą ir jog joms abiems reikia terapinės pagalbos. 

Kaip manote, kodėl realiame gyvenime ideologinis stereotipas pasirodė besąs stipresnis už mokslą?

Daugybei radikalių feminizmas yra kaip religija. Šiandien jos įtakingos, galingos, jų organizacijos dosniai finansuojamos. Anglijoje, Amerikoje kiekvienas rimtesnis postas, kurį turėjo moterys, užimtas radikaliųjų feminisčių. 

Didžiausia šio judėjimo bėda ta, kad  iš tiesų jis anaiptol nėra už vyrų ir moterų lygybę. Pasigilinusi supratau, kad jis neturi nieko bendra su mūsų interesais, tik siekia pastatyti imperiją saujelei įtakingų moterų. Dabar Anglijoje mes atsidūrėme situacijoje, kai socialinės tarnybos, policija, žiniasklaida yra užkibusi ant moterų kaip aukų kabliuko. 

Daugybę radikalių feminisčių matome tarp socialinių darbuotojų. Jos brutaliai atima vaikus iš tėvų. Iš pradžių buvo paskleista mintis, kad šeima nėra saugi vieta moterims ir vaikams. Paskui imta siekti tokio šeimos modelio, kurį sudaro moteris su vaikais, vyrus atmetant. Matant kas vyksta šiuolaikinėje visuomenėje, akivaizdu, kad tam tikru požiūriu feministės laimėjo. 

Tačiau ką laimėjo moterys? Didelė jų dalis negauna būtinos pagalbos, bet feminisčių tai nedomina. Jų valdomos prieglaudos nepriima moterų, turinčių narkotikų ar alkoholio problemų. Nepriima mamų su vyresniais nei 12 metų sūnumis.  

O didžiausias radikalių „nuopelnas“ – sunaikinta šeima bei sukurtas atšiaurumas tarp vyrų ir moterų. Joms tai sugrįžo bumerangu. Anglijoje žinau daugybę 30-40 metų moterų, kurios neturi šeimos, vaikų. Vyrai nebeveda, nes tiesiog nebėra linkę įsipareigoti.

Dėl savo veiklos bei įsitikinimų kažkada sulaukėte puolimo, policija netgi skyrė Jums apsaugą. Galop vis tiek turėjote palikti savo šalį. Kur tada buvo tolerancija?

Anglija gali būti labai tolerantiška, bet tik ne feminizmo klausimu. Persekioti mane pradėjo po to, kai išleidau knygą „Prone to Violence“. Tai mano terapijos programa smurtingoms moterims. Radikaliosios feministės grėsmingai reagavo į knygos sėkmę, nes jos turinys visiškai paneigė jų moters kaip vyro aukos teoriją. 

Prasidėjo gąsdinimai, grasinimai susprogdinti, buvo nušautas mano šuo. Vienos konferencijos, kurios dalyvė buvau, metu feministės surengė prieš mane didelę demonstraciją. 

Policija į visa tai pažiūrėjo labai rimtai ir skyrė man apsauga. Taigi kai važinėjau po šalį pristatinėdama savo knygą, mane kiekviename žingsnyje lydėjo policininkai. Tačiau šiuo požiūriu nebuvau jokia išimtis – ir kiti neideologizuoti smurto problemos tyrėjai kentėjo gąsdinimus. Žinau, kad grasinimų sulaukė ne tik mano amerikietė kolegė Susan Steinmetz, bet ir jos vaikai.

Smurto šeimoje problema jau yra virtusi milijardine industrija. Šiandien daugumą prieglaudų Vakaruose valdo radikaliosios feministės. Tačiau jų veikla yra greičiau politika nei pagalba, kuri reikalinga moterims. Feministės viską pritempia prie savo ideologinių koncepcijų, prieglaudas taip pat naudoja feminizmo propagandai. 

Šiose prieglaudose vyrai dirbti nepriimami. Čisvike moterų ir vyrų būdavo perpus. Tai svarbu bei naudinga vaikams – kad kuo anksčiau pamatytų, kas yra geras džentelmenas. 

Lietuvos žiniasklaidoje kasdien skaitome baisias istorijas apie prievartą šeimoje. Kartais atrodo, jog esame agresorių tauta, kuri nieko daugiau neveikia, tik mojuoja kumščiais. Gyvenote ir dirbote įvairiuse kraštuose, tad tikriausiai galite pasakyti, ar smurtas turi kokių nors nacionalinių atspalvių?

Nežinau nė vienos šalies, kurioje nebūtų smurto. Skirtingose visuomenės grupėse prievarta kultūriškai gali būti toleruojama daugiau  ar mažiau. Reikia suprasti, kad visos populiacijos kontekste agresyvių žmonių yra mažuma. Tačiau kadangi jų elgesys būna labai baisus, tai krenta į akis, sulaukia daug žiniasklaidos dėmesio. 

Mano įsitikinimu, čia reikalingas švietimas ir terapija, o ne politinės ideologijos. Labai svarbu tėvų terapiją pradėti kuo anksčiau, kad vaikai nekentėtų ir vėliau patys netęstų blogų tradicijų. Todėl būtina pasiekti jaunus žmones, kurie dar tik rengiasi kurti santykius, ir juos edukuoti. 

Ar atidavusi keturiasdešimt metų šio reiškinio išgyvendinimui šiandien galite pasakyti, kad šeimoje prievartos jau mažiau?

Manau, mes tikrai turime gerokai didesnį supratimą apie pačią problemą. Jau mokame atpažinti smurtą šeimoje ir turime būdų jį spręsti. Tačiau mane jaudina tai, kad radikaliosios feministės atkakliai siekia išlaikyti ideologinę šios srities kontrolę. 

Taip pat mane neramina, kad moterys verčiamos eiti į darbą, nori jos to ar ne. Mūsų šalyje mama negali pasilikti su vaikais namuose, nebent ji būtų ištekėjusi už labai turtingo žmogaus. Netgi jeigu ji yra vienintelė besirūpinanti atžala, nes tėčio nėra, vis tiek bus priversta atiduoti mažylį į lopšelį ir eiti dirbti. Tačiau mažiukams vaikams reikia namuose bent vieno šeimos nario. Idėja, kad mažyliai laimingai klesti lopšelyje, yra klaidinga.

Normalios šeimos egzistavimo pagrindas yra abipusė tėčio ir mamos pagarba bei jų pastangos socializuoti savo vaikus. Tuomet jie užaugs harmoningais visuomenės nariais. Bet jeigu šeima kupina smurto, iš kur vaikas gali išmokti normalių gyvenimo pagrindų, taisyklių? Jis irgi išaugs smurtingas bei pavojingas. Vaiko smegenys -- kaip kietasis kompiuterio diskas. Jeigu tėvai sugadinti, tai įrašo vaikui į smegenis tokią pačią programą.

Vis daugiau girdime faktų apie socialinių tarnybų iš tėvų dėl keistų priežasčių atiminėjamus vaikus. Tai aiškinama vaiko interesais ir grėsmėmis, kurias keliantys biologiniai tėvai su savo esą neteisingomis „programomis“.

Kai dirbau prieglaudoje, taip pat susidūriau su šiuo reiškiniu, tik jis nebuvo toks dažnas kaip šiandien. Neretai socialiniai darbuotojai atima vaikus iš pažeidžiamų šeimų, atskiria juos nuo motinos, jei ši palaiko ryšį su smurtaujančiu vyru ar socialiniai darbuotojai mano taip esant. Tada moteris praranda atžalas. 

Aš į savo prieglaudą priimdavau moteris kartu su vaikais. Atimti juos jėga yra kvailas sprendimas, tik prikuriantis naujų problemų. Reikia gydyti aukos sindromą ir diegti motinystės įgūdžius, o ne vaikus išplėšinėti.

Viena Čisviko prieglaudoje gyvenusi mama buvo šiurkštokas žmogus, bet labai gera savo vaikams. Jau išsikėlusi iš ten, ji susibarė su socialiniu darbuotoju. Šis atėjo su policija, teismo orderiu, paėmė keturis jos vaikus ir apgyvendino vaikų namuose. 

Kita pažįstama mamytė turėjo tris jaunesnius nei 6 metų vaikus. Socialinės darbuotojos ją persekiojo, esą ji auginanti vaikus nešvariai – tarsi tai būtų priežastis atskirti vaikus nuo mamos! Žinoma, juos atėmė. 

Buvau labai supykusi. Juk ta vargšė mama neturėjo skalbimo mašinos, jai reikėjo vaikščioti į skalbyklą, kurios kainos jai buvo ne pagal kišenę. Ji turėjo mažai pinigų, gyveno prastame bute. Žinoma, jai reikėjo pagalbos ir būtent socialinė darbuotoja turėjo jai tą paslaugą suteikti. 

Bet socialiniai darbuotojai to nedaro, tik šniukštinėja problemų. O jei problemų nėra, tuomet jie jų prisigalvoja. Užuot sprendę realias tėvų bėdas, jie kuria naujas! Beje, ta neturtinga mama sugebėjo atsiimti savo vaikus ir šiuo metu visai neblogai tvarkosi. Tiesiog jai reikėjo pagelbėti.

Deja, socialiniai darbuotojai neretai jaučiasi kaip visagaliai teisingumo vykdytojai, priekabiauja ir baugina savo klientus. Didžiosios Britanijos šeimos teismai yra slapti ir neretai korumpuoti, teisėjai daro tai, ką jiems nurodo socialiniai darbuotojai. Bet apie tai garsiai prasižiodamas, pasiskųsdamas viešai dėl savo bylos, rizikuoji atsidurti kalėjime. 

Teismai turi būti atviri, tuomet skaidresnė būtų ir socialinių darbuotojų veikla. Tačiau su vaikų atiminėjimu susiję didžiuliai pinigai. Teisėjai, ekspertai, socialiniai darbuotojai, pakaitinės šeimos – visa tai labai gerai apmokama.  Ideologiška ir neracionali sistema. 

Neseniai žiūrėjau TV programą, kurioje dalyvavo jauna šeima -- jai kilo grėsmė netekti vaiko. Mama įrodinėjo galinti juo pasirūpinti. Tėvas ginčijosi su socialiniais darbuotojais. Jiedu nežinojo, kad nesutikimą su socialinių darbuotojų nuomone, tėviškus argumentus šie traktuoja kaip agresyvumą ir polinkį kontroliuoti. Nors iš tiesų toks elgesys reiškia tėvų desperaciją ir nerimą. 

Pažįstu išties atsidavusiai ir profesionaliai dirbančių socialinių darbuotojų, tačiau dauguma jų palieka vaiko apsaugos sritį suvokę, jog negali suteikti šeimai to, ko jai iš tiesų reikia. Šis darbas geriau apmokamas nei kuris nors kitas socialinis, bet darbuotojų parengimas yra katastrofiškas. O jų nusiteikimo prieš vyrus ir tėvus būtų tiesiog neįmanoma suprasti, jei nežinotume, kokia yra radikaliųjų feminisčių įtaka šioje srityje.

Tačiau jeigu Jus būtų anksti atskyrę nuo smurtingų tėvų, galbūt būtumėte užaugusi laimingesnė, nepatyrusi tiek nemeilės ir net fizinio skausmo?

Ne, taip problemos neišspręsime. Nebent norime, kad kalėjimai niekada neištuštėtų.Vaikas – ne daiktas, kurį galima kilnoti iš vienos vietos į kitą. Jis labai susijęs su savo tėvais, artimaisiais, šeimos aplinka. Viso to netektis gali paveikti neprognozuojamai. O mano tėvams tik reikėjo padėti.

Nepaisant solidaus jubiliejaus, ginklų nesudedate ir nesiliaujate aktyviai dirbusi. Kas šiuo metu Jums atrodo svarbiausia, kokio tikslo siekiate, apie ką svajojate?

Esu stiprios organizacijos „A Voice for Men“ aktyvistė. Kovoju už vyrų bei tėvų balsą šiuolaikinėje visuomenėje. Rašau straipsnius, kas antrą savaitę vedu radijo laidą, kurioje kalbu apie tai, ką aptarėme šiame interviu. Noriu, kad žmonės suprastų, jog smurtas yra ne tai, ką vyrai daro moterims, bet tai, ką mes paveldime iš tėvų. Laikas liautis eskalavus priešiškumą vyrams, dėl kurio daugybė vaikų jau prarado savo tėčius.

Norėčiau, kad radikalios feministės visame pasaulyje netektų pagarbos ir palaikymo. Tai melagingas bei pavojingas judėjimas, daug metų žalojęs moteris, vyrus, vaikus, naikinęs šeimą. Gyventi man jau liko trumpai ir prieš numirdama trokštu padaryti viską, kad jis žlugtų.

Kalbino ir parengė Jolanta Miškinytė

Šaltinis: www.lrytas.lt