Daiva Tamošaitytė. Aš trokštu

Galiausiai paaiškėjo, kad Lietuvos piliečiai neturi jokių teisių valdyti savo valstybę. Uždraudus referendumus, beliko tik kaip 1940-ųj...



Galiausiai paaiškėjo, kad Lietuvos piliečiai neturi jokių teisių valdyti savo valstybę. Uždraudus referendumus, beliko tik kaip 1940-ųjų liepos 14-15 dienomis eiti į rinkimus ir prisidėti prie vaidinimo, kai balsai vėl bus suskaičiuoti taip, kaip reikia. Tai paaiškina, kodėl per 24 metus valdžioje lieka tos pačios partijos ir tie patys veikėjai, kodėl vienintelis ir nepakeičiamas yra VRK pirmininkas. Konstitucija kaip ir SSRS laikais neveikia. Garsieji disidentai anais laikais kovojo legaliai - kad ji veiktų. Ir tai buvo nemažas laimėjimas. Šiomis dienomis kovojamas analogiškas karas. Ketvirtis milijono nepatenkintų valdžia Lietuvoje šiandien - realybė. Jeigu anksčiau būtų viešai skelbta dėl referendumų ir visi piliečiai tai žinotų, tas skaičius būtų gerokai didesnis. Tai jėga, kuri negali būti ignoruota. Bet ji dabar paskelbta kaip niekinė. Tai tėra anos kovos dėl Lietuvos nepriklausomybės nuo Rusijos tęsinys kitomis, klastingesnėmis tarptautinėmis sąlygomis. Panašaus pobūdžio bruzdėjimai, mėginant atgauti demokratines suverenių valstybių teises, vyksta ne tik Lietuvoje, bet tik joje kaip ant delno matyti nedesovietizuotos valstybės agonija. Visa Europa verda lyg avilys. Išskyrus Vokietiją, kuri tebėra Antrojo pasaulinio karo pralaimėtoja ir keliaklupsčiauja prieš Rusiją. Iš dalies taip elgiasi ir Prancūzija, kuri didžiuojasi revoliucijos pamokas perdavusi Rusijai. Be to, kokie brangūs sentimentai slavams, kurių aristokratija bandė susiprancūzinti ir visais kitais įmanomais būdais įrodyti, jog verti būti europiečiais, rusiškąjį šovinizmą sukryžminant su savotiškai suprasta napoleoniška didybe! Ar čia kvepia šamanizmu, kai nukauto priešo jėga pereina į nugalėtoją?.. Iš didžiųjų Europos valstybių Anglija kone vienintelė permąsto savo taktiką ir mėgina grįžti į savarankišką poziciją. Galbūt tai ir yra esminė jos vis dar nenuslopusios įtakos trečdaliui pasaulio sąlyga - adekvati reakcija į kitų šalių pozicijas? Britai mokėjo pasinaudoti silpnesnių trečiųjų šalių pasyvumu, manipuliavo situacija, tačiau visada gerbė teisę ta prasme, kad neperžengė tam tikros padorumo ribos net bausdami kolonijas, o, sukūrę savąjį džentelmeno kodeksą ir prisitaikę prie dekolonizavimo realybės, nenori atsisakyti humanizmo ir individualios laisvės pamatų. Bent jau savo šalyje. Jie niekada nedegradavo iki Stalino lygio meluoti prarandant bet kokias žmogiškumo žymes. Vinstonas Čerčilis (Winston Churchill) buvo Hitlerio blickrygo suklupimo akmuo. Jei Anglija, kaip planuoja, išeis iš korumpuotos ES, Lietuvos laukia labai liūdnos dienos. Ji vėl atsidurs toje pačioje ašyje tarp Lenkijos, Rusijos, Vokietijos ir iš dalies komunarų Prancūzijos, kuri visada palaikė pastarųjų siekius (jos santykiai su Vokietija atskiras klausimas). O šiuo metu šiose Vakarų šalyse daugiau rūpinamasi savo kailiu, bet ne tuo, kaip įtvirtinti ES gyvybingumą, išsiaiškinti strategines klaidas. Kitos Rytų Europos šalys, Čekija ar Vengrija, turi per daug savo problemų, nors su jomis solidarizuotis gyvybiškai būtina. Jau dabar aišku, kokia Lietuvos perspektyva nepaisant NATO ir Šiaurės šalių, nors būtent šie nauji politikos partneriai gali būti kad ir menka, bet vis dėlto išeitimi. Pasauliui pagal neostalininį scenarijų stebint Rusijos veiksmus Ukrainoje, Lietuva atsiduria uždelstos bombos zonoje vien dėl nenormalaus Karaliaučiaus statuso, kuris yra karinis Rusijos poligonas atakuoti ES kraštinę valstybę - Lietuvą. Kitos paskirties ši nuniokota buvusi lietuvininkų, o dabar niekieno žemė - anklavas - tarsi ir neturi. Išlieka ir kebli Baltarusijos lojalumo problema neišvengiamos agresijos atveju.

Sąjūdžio laikais lietuviai referendumais ir mitingais išsikovojo teisę į valstybę, kuri turėjo tapti desovietizuota ir pradėti kurti laisvą gyvenimą pagal modernius apmatus. Ši pastanga buvo nugesinta iškart po to, kai prasidėjo antisąjūdinis perversmas ir KGB dokumentai buvo kažkur išgabenti, paskui liko tik stabdyti liustraciją. 2004 metai atvėrė naujas galimybes buvusiems SSRS kolaborantams ir tiesioginiams naujai parengtiems kadrams plėsti savo įtaką ir galią tiek Lietuvoje, tiek ES. Nepaisant kosmetinių vakarietiškų potėpių, Lietuva institucine prasme ir liko tų pačių jėgų zonoje. Todėl visuomenė buvo nuosekliai nuginkluojama visais aspektais, informaciniu ir teisiniu pirmiausia. Rusijai aneksavus Krymą, išryškėjo ir kiti Rusijos mėginimo išlaikyti Lietuvą savo dispozicijoje aspektai. Turiu galvoj ne tik jos vykdomą „kultūros“ politiką ir propagandą, neaiškios kilmės įstaigas Lietuvoje. Net ne rezonansinių bylų aplinkybes. Būtent Lietuvos valdančiųjų pozicija buvo daugiau nei dviprasmiška šalies gynybos atžvilgiu. Nepaisant įsipareigojimų NATO, Lietuvos kariuomenė negavo 2 proc. finansavimo. Neliko šauktinių. Šiuo metu didžiulė šaukiamojo amžiaus vyrų masė ir rezerviniai daliniai neturi jokio apmokymo ir net supratimo, kaip valdyti šiuolaikinį ginklą. Dar daugiau: savanorių organizacijos atlieka butaforinį vaidmenį, kuris gal ir pasikeis, jei naujai atėję savanoriai pareikalaus tikro apmokymo. Bet tam reikės finansų, kurių šalies vadovybė „neturi“. Žmogiškai kalbant, jūsų brolis, sūnus ar vyras yra beginklis realios grėsmės akivaizdoj.

Tačiau milijonai buvo metami ne vyrų apmokymui, bet įvairioms prevencijoms: narkotikų, smurto šeimoje, asocialioms šeimoms ir panašiai. Geriau skirti milijonus vaikų ar kitų specialiai išskirtų piliečių grupių teisėms „ginti“ ir „dienos centrams“, bet ne jaunų žmonių lavinimui mokyklose, užklasinėje veikloje. Jaunuoliai, kurie galėjo mokytis muzikos, meno ir kitose studijose, sporto mokyklose, profesiniuose technikumuose ar gamtosaugos ir kraštotyros būreliuose, nebuvo finansuojami, tuo pačiu metu jų tėvams užkraunant finansinę naštą net pagrindinėse lavinimo įstaigose, kur už kiekvieną žingsnį, pradedant remontu ir baigiant Kalėdomis, reikėjo iškratyti piniginę. Pinigų vaikams užimti po pamokų kasmet buvo skiriama vis mažiau. Užtat vis gausiau buvo finansuojamos galimų nusikaltimų „grafos“. Jei yra finansavimas, jį reikia pateisinti. Kažkas finansuos galimą terorizmą, antisemitizmą ar narkotikų platinimą - bus surasti ir „kaltininkai“. Juk finansai, ypač lengva ranka gaunami iš ES, turi pasiteisinti. Tokia visuomenės gydymo politika nuo antro galo (juk tokios blogybės - Lietuvai naujiena, nežinia, kaip ir dorotis...) per du dešimtmečius padarė tai, ką ir turime. Tūkstančiai už borto likusių jaunuolių, neradę tikslo, atsidūrė areštinėse, kalėjimuose, išsižudė ir emigravo. O tuo metu Vladimiras Putinas kūrė sau politinę pamainą nuo darželinukų ir mokyklinukų („Miški“), jaunimo („Naši“) iki specializuotų kovinių būrių. Istorikai teigia, kad Hitlerį įveikti sunku buvo būtent dėl to, kad per ilgus valdžios metus jis išaugino išdresuotą tūkstantinę pamainą, hitlerjugendą, kuris aklai tikėjo vadu ir stojo mūru jo pusėn nepaisant kariuomenės vadų abejonių dėl karinės sėkmės.

Kam tuos dešimtmečius dirbo Lietuvos saugumo tarnybos ar kontržvalgyba, jei „nematė“, kaip šalia raumenis augino baisi revanšistinė hitleriškai stalininė jėga, ir, be abejo, su aiškiais taikiniais. Ir kam dirbo policija ir pagrindinė žiniasklaida, į fašistų kategoriją kažkieno įsakymu įrašiusi taikius nacionalines šventes švenčiančius žmones?

Mūsų vaikai viliojami visokiomis pagundomis, bet tik ne auklėjami pareigos šaliai dvasia. Pagal būtinus demokratijos ir savisaugos rodiklius Lietuva yra, deja, beginklė ir bejėgė, nepaisant raminančių valdančiųjų burtažodžių (kažkas ateis ir mus apgins). Net ginklu nuo kriminalinių nusikaltėlių besiginantys piliečiai iš anksto yra laikomi kaltais. Tokia tad „saugios Lietuvos“ panorama. Kyla tik vienas klausimas: kas tokios programos užsakovai? O vykdytojai - aiškūs. Pasinaudodami taikia ir civilizuota tautos prigimtimi, kuriai svetima neteisinė, provokatoriška sąmonė, mat Maidanas lyg ir negresia, jie ramiai sau griauna valstybės pamatus. Iš kvailumo ar įsipareigojimo Kažkam?

Kažkada žinomas poetas pareiškė: „Aš dūstu“. Tačiau bepigu dūsauti ir dusti pasiturinčiai gyvenant JAV ir kritikuojant Lietuvą. „Aš trokštu“ gali pasakyti kiekvienas budrumo ir sąžinės dar nepraradęs lietuvis Lietuvoje. Dabar jis tegali prarasti naujai nukaltas grandines. Į tą skaičių įeina ir visos tautinės bendrijos ir kitos mažumos. Kaip gali gerai jaustis žmogaus teisių ginamieji, jei visa visuomenė ir pagrindinė jos dalis, suverenas, nebėra joks suverenas ir yra priverstas skursti ar prisitaikyti prie kažkieno diktuojamų taisyklių, nes klausimai nuleidžiami iš viršaus kaip senais laikais, jie nėra svarstomi? Jeigu bet kokia visuomenės veiklos kryptis (pavyzdžiui, lituanistika) tampa prievarta brukama pseudoideologija, o kiekvienas žingsnis, ne tik politikoje, siekiamas kontroliuoti tokiu mastu, kokio dar nebuvo? Vykdantieji tai prievarta diskredituoja ir žmogaus teisių gynimą, ir kitas natūraliai gerbtinas idėjas. O prievarta visuomet implikuoja savo priešingybę, kuri ir yra siekiamas tikslas.

O dabar - blogiausias scenarijus. Įsivaizduokime mažą šalį, kuri visus pagrindinius ekonomikos svertus perdavė (pardavė) paskiroms užsienio firmoms, kuri sunaikino savo laivyną, aviaciją, kuri net šovinių nepasigamina, nors šiokia tokia mažytė samdinių kariuomenė egzistuoja. Kuri klesti iš perpardavinėtojo pozicijų šelpiant iš šalies. Įvykus karinei agresijai, pavyzdžiui, iš Rusijos, Lietuva, Latvija ir Estija per kelias dienas taptų nuniokotu Vakarų pasienio ruožu. Jeigu JAV ir Europos valstybės ir toliau žais slėpynes su Rusija, Baltijos valstybės taps tik dar trimis Kaliningrado tipo Rusijos kariniais poligonais be jokių tautiškumo žymių. Šiuo atveju net nesvarbu, ar tai bus švarus, ar nešvarus karas. (Lyg švarus karas iš viso egzistuotų.) Tokiais atvejais viskas vyksta greitai. Ką tuomet ir nuo ko saugos po kelių parų atkakę NATO daliniai? Galbūt į tokį scenarijų įsivels staiga apsireiškusios kitos iki dantų ginkluotos pasaulio agresijos (kaip Japonija Antrojo pasaulinio karo metu). Pasaulinio karo sumaišty pradings ne tik nykstančios Baltijos kraštų tautos. Ir net jei tą karą laimėtų geroji žmonijos pusė, ką tai mums reikštų? Kas būtų tas nugalėtojas, kuris vėl įvykdys antrąjį Niurnbergo tribunolą? Mums tai net nesvarbu. Nes mūsų nebebus. Dabar svarbu suvokti tai, kad Vakarai paliko veikti tą uždelsto veikimo bombą, neostalininę Rusiją, ir tai reiškia, kad jie vis tiek pataikauja jėgai, nors to ir nepripažįsta. Nežino, kaip pasielgti su barbaru? Nejaugi reikia sulaukti dar vieno visą Žemę apimančio kataklizmo, kad būtų pripažintas faktas, jog po Antrojo pasaulinio karo buvo paliktos landos to paties tipo agresijai? Kas gali paneigti tokią galimybę? Pasiklauskime Kafkos.

O viskas, net pasauliniai karai, prasideda nuo jūsų šeimos, darbovietės ir kiemo. Kiek esate laisvi, galite ir nebijote reikšti savo nuomonę. Kiek pataikaujate, o kiek ginate savo pažiūras ir sveiką protą. Kiek lieka meilės artimui, kaimynui, savo Tėvynės kultūrai ir tradicijoms, o kiek nurašote į beveides buhalterines eilutes. Nėra nė vieno žmogaus Lietuvoje, kuris nebūtų atsakingas už šalyje ir pasaulyje vykstančius procesus. Net kiemsargio. Nejaugi kritusiųjų už Lietuvos laisvę kaulai netraška po kojomis? Jais nusėta visa šalis. Kiek jų bus pakeista bulvių traškučiais, pamatysime per artimiausius rinkimus.

Susiję

Įžvalgos 4115138864364601794
item