Vytautas Rubavičius. Vakarai „stebi“ imperines Rusijos iltis

Rusija įvedė savo kariuomenę į Ukrainą ir aneksavo Krymo pusiasalį. Didžioji valstybė Rusija, kaip jau ne kartą buvo istorijoje, nuskriaudė mažesniąją kaimynę. Nepaisydama jokių savo pačios pasirašytų tarptautinių susitarimų ir tarptautinės teisės normų. Atvira ir kol kas nebaudžiama agresija. Nors akivaizdus niekuo neišprovokuotos valstybinės agresijos faktas, daugelis Vakarų šalių politikų ir analitikų ilgokai svarstė, kaip vertinti šitokius Rusijos veiksmus. Galima nujausti, kad ne vienam jų smegenis susuko masyvi rusiškoji propaganda, isteriškai rėkusi apie Maidane siautėjančius „fašistus“ ir jų įvykdytą valstybinį perversmą. Net pats Rusijos prezidentas Vladimiras Putinas prakalbo apie Lietuvoje ir Lenkijoje paruoštus „boevikus“. Tiesa, niekas tų paruoštųjų nematė, tačiau juk propagandai faktai nėra svarbu. Atkreiptinas dėmesys, jog pirmąja paminėta Lietuva – lengviau bauginti mažą kaimynę.

Bendros Vakarų, o ypač Europos Sąjungos, reakcijos derama nepavadinsi. Nesibaigiančios konsultacijos, grasinimai „stebėti“ įvykius, o vėliau ir įvesti „stebėtojus“, nenorint matyti akivaizdaus agresijos fakto ir nelabai suvokiant, ką šiomis aplinkybėmis daryti. Graudžiausia buvo stebėti aukštuosius ES pareigūnus, kurie negalėjo net greitai susibėgti į susitikimą – mat buvo savaitgalis, tad poilsio dienos. Neskubėjo ir mūsų Prezidentė sušaukti Valstybės gynimo tarybos. Tad Rusijos karinė mašina turėjo laiko įsibėgėti, o telefoniniai pokalbiai su Vakarų lyderiais V. Putino nebaugina – jis moka su jais kalbėtis. Visiškai aišku, kad Vakarų šalys nepasimokė iš Gruzijos tragedijos – neparuoštas joks realus atsako veiksmų scenarijus, Rusijai pakartojus savo agresiją kitame regione. Rusija nebuvo nei nubausta, nei pamokyta. Vakarai susitaikė, kad nuo suverenios valstybės Gruzijos buvo atplėštos jos teritorijos dalys – Abchazija ir Pietų Osetija. Kodėl gi nepakartoti taip sėkmingai įgyvendintos operacijos? Rusijos prezidentas „pasilieka sau teisę įvesti kariuomenę savo nuožiūra“.

Rusija jau prieš gerą dešimtmetį ėmė kalbėti apie strateginį tikslą – Rusijos imperijos žemių „atkovojimą“. Sovietų Sąjungos subyrėjimą didžiausia XX a. geopolitine katastrofa laikantis V. Putinas ėmėsi darbo tą strategiją įgyvendinti. „Žemių susigrąžinimas“ vykdomas pasitelkiant ekonomiką – nafta, dujos, elektra, korumpuoti vietiniai politiniai elitai su komunistinės ar kriminalinės kilmės dokumentais, kairuoliškoji ir korupcinė europinio politinio elito dalis, – propagandinis informacinis karas ir karinė galia. Visa tai kuo puikiausiai veikia ir Lietuvoje. Betrūksta tik karinės jėgos panaudojimo. Atkreiptinas dėmesys į skubotus mūsų Prezidentės ir Premjero pareiškimus – „jokių sankcijų Rusijai“. Manyčiau, kad tokių pasisakymų derėjo vengti, tačiau, matyt, nuspręsta, jog tokie pareiškimai šiuo metu ir yra geriausias būdas palaikyti Ukrainą.

Naivūs yra tie politikai ir analitikai, kurie išsijuosę svarsto, kokiame nerealiame pasaulyje gyvenąs Rusijos prezidentas V. Putinas. Šitaip jie stengiasi pateisinti ir Vakarų lyderių pasimetimą – juk išties neaišku, kaip elgtis su tokiu „vizionierium“. Dera prisiminti, kad visiškai nesvarbu, kokiame „savo svajų“ pasaulyje gyvena vienas ar kitas vienvaldis ir visavaldis lyderis – visiškai realios yra jo įsakymų ir veiksmų pasekmės. Žūstantiems, kenčiantiems, okupuojamiems visiškai nesvarbu, kokiomis ligomis ar sutrikimais aiškinami tų vadovų veiksmai – būtina į juos atsakyti. Tokia yra esminė Vakarų lyderių ir su jais dirbančių milijoninių patarėjų bei specanalitikų priedermė. Tačiau aiškėja, kad ji nėra deramai suvokta. Visi mato, kad Šiaurės Korėjos režimas gali su savo žmonėmis elgtis kaip tinkamas, tačiau net korėjiečių homoseksualų teisių niekas kol kas nesiruošia ginti.

V. Putino veiksmų logika grindžiama imperinės ir stalininės Rusijos politiniu paveldu. Stokodama „plėtimosi“, „žemių prijungimo“ tikslų visuomenė ima irti. Juolab įsivyravus korupciniam autokratiniam režimui ir biurokratijos valdžiai. Vadinamajai „valdžios vertikalei“ reikalingi ir išorės priešai, ir pergalės prieš juos. Tik vykdant tokią strateginę liniją galima vienokia ar kitokia „aukščiausiojo“ ir liaudies vienybė. Turi atsipirkti ir didelės investicijos į armijos perginklavimą. Įvykiai Ukrainoje buvo įvardijami kaip didžiausias strateginis Rusijos prezidento pralaimėjimas. Atplėšdamas Krymą jis parodė, jog tai buvo tik kalbos. Vakarai nesugebėjo tos Ukrainai duotos „pauzės“ išnaudoti. O ir pačios Ukrainos lyderiai labiau galvojo apie vis naujas šalies išvogimo schemas, nei apie realius valstybės ir valstybingumo stiprinimo būdus. Juk gana pajėgi ir gerai apginkluota armija buvo apleista ir, sakytume, išparceliuota. Tokia įvykių eiga kaip tik ir tenkino Rusiją. tačiau po Maidano įvykių padėtis iš esmės ėmė keistis, ir Rusija pasinaudojo proga. Savo pačios susikurta propagandine „proga“.

Rusijos kariniai veiksmai ir nesiskaitymas su tarptautine bendrija rodo, kad ji nusiteikusi ilgalaikiam konfliktui. Ukraina ir jos sąjungininkės verčiamos svarstyti, ar Rusija žengs sekantį žingsnį – Donecko ir kitų rusakalbių regionų link. Galima nujausti, kad dar paaštrinus konfliktą, pasaulio lyderių darbotvarkėje svarbiausias klausimas jau būtų ne Krymas, o kitos teritorijos, iš kurių Rusija galėtų ir teiktis „išeiti“. Suprantama, po ilgų ir sunkių derybų. Rusijos naudai šiuo metu ir kai kurių ES šalių vadovų pareiškimai, esą dabar svarbiausia susodinti Rusiją ir Ukrainą prie derybų stalo. O apie ką agresorius ir auka turėtų prie to stalo kalbėtis? Pats susėdimas už derybų stalo reiškia, kad agresija ir jos pasekmės tampa derybų objektu, kitaip tariant, tos pasekmės pripažįstamos. Vargu ar ukrainiečiai šito geidžia. Pirmiausia turi būti išvesta agresoriaus kariuomenė, o tik tada galima aiškintis kylančias tarpvalstybinių santykių problemas.

Esama ir kito – vidinio – Rusijos agresijos dėmens. Smūgis Ukrainai yra ir sąmoningas bandymas paskatinti vienokią ar kitokią ES, o gal ir didesnio regiono ekonominę krizę, kuri savaime „pridengtų“ krizinius Rusijos ekonominės raidos reiškinius bei nuojautas. Ekonomikos nuopuolis taikos sąlygomis gali būti valdančiajam elitui pragaištingas, tačiau jis visai kitaip visuomenės bus suvokiamas karo ar karinės konfrontacijos su Vakarų šalimis sąlygomis. Susitvarkoma ir su visokia opozicija – juk ji pati ima suvokti visuomenės akyse tampanti „valstybės išdavikais“. Rizikos esama nemažos, tačiau klausimas, kas ir kaip nukenčia krizės sąlygomis. Visose krizėse esama laiminčių. Svarbu į ją įtraukti kuo daugiau šalių, kad neatsirastų absoliučių laimėtojų. Galima nujausti, jog Rusijoje parengtas ir Šiaurės Korėjos pavyzdžio scenarijus, tik ne toks kanibališkas savųjų atžvilgiu. Nereikia pamiršti, kad pasauline ekonomikos krize pasaulį kiekvienais metais pagąsdina JAV, surengdamos galimo „nemokumo“ spektaklį, o po to vėl paleidžia pinigų spausdinimo mašiną. Niekas nežino, kuo pasauliui baigtųsi tas „nemokumas“, tačiau anksčiau ar vėliau teks „deginti“ prispausdintus popierius. Gal Rusija rodo, jog yra visiškai pasirengusi įžiebti ugnį?

Vis dėlto šiuo metu veiksmingas gali būti tik JAV atsakas. Tačiau ir Lietuvai reikėtų pasiruošti įvairioms blokadoms ir politiniam Rusijos spaudimui bei šantažui. Ar žinome, kaip elgtis, jei Rusija nutraukia elektros tiekimą ir užsuka dujų čiaupus? Galėtume atsakyti, kad tuo vamzdžiu ji tiekia dujas ir Kaliningrado sričiai, tad nedrįs šitaip elgtis. Tačiau Rusija gali pareikalauti praleisti Kaliningradui skiriamas dujas, o atsisakius tai padaryti imtis karinės vamzdžio „apsaugos“. Tik „apsaugos“. Ką į tai Lietuvos vyriausybė ir NATO? Galima susigalvoti ir kitokių rusiškų netikėtumų, juolab kad dalis visuomenės yra perdėm nusivylusi savąja korumpuota politine valdžia, visomis pastangomis siekiančia išparceliuoti Lietuvos žemę. Tikėkimės, kad tai tik paikos šio teksto autoriaus mintys, o mes visi gyvensime saldžiai ir laimingai. Nusisukę nuo imperinių Rusijos ilčių.

Šaltinis: www.ekspertai.eu