Vincentas Brizgys. Žmogus ir jo vertė

Įžangos žodis Žmonės nedaug įspūdžių išgyvena iš visatos turinio: jos apimties, įvairumo, grožio, nes iki šiol apie tai beveik nieko ...


Įžangos žodis

Žmonės nedaug įspūdžių išgyvena iš visatos turinio: jos apimties, įvairumo, grožio, nes iki šiol apie tai beveik nieko nežinome ir nepažįstame nieko daugiau kaip tik dar nesuskaičiuota žvaigždžių daugybę ir nuotolius viršijančius žmogaus vaizduotę ir žodyną, kad galėtum vaizduote apimti ir žodžiais išreikšti nors tai, ką žmogus suseka ar suranda priemonėmis prieinamomis dar tik retam žmogui.

Žemės gamtoje žmogus suranda tiek jį žavinčio įvairumo, kad savo įspūdžius bando reikšti ne tik moksliniu ar kitokiu aprašymu, meno kūriniais, bet ir poezija ir muzika. Ir tie bandantieji supranta ir jaučia, kad nepajėgia išreikšti pilnai tai, ką mato, patiria, jaučia ir ką iš to viso išgyvena.

Ne mažiau už žemės gamtą yra įvairus pačios žmonijos vaizdas. Iš masės žmonių, gyvenančių vadinamu kasdieniniu gyvenimu, ne retas išsiskiria ne kokiu nors jiems visiems vienodu būdu, bet įvairiais. Vieni bando izoliuotis nuo kitų žmonių ir, kaip priimta sakyti, nuo pasaulio. Jie užsidaro vienatvėje, savo mintimis, jausmais bendrauja ne su aplink gyvenančiais, bet su nematomais — su Dievu, su gyvenusiais bet jau senai mirusiais ir palikusiais šventųjų atminimą. Tokie yra parašę daug įdomių ir vertingų dvasinio turinio poezijos ir prozos veikalų, skirtų gyvenusiems už jų vienatvės sienų. Daug yra tokių, kurie kasdien maišosi žmonių masėje, bet maišosi tik kūnais. Jų mintys, jausmai yra taip toli nuo tų žmonių, kad neretas iš jų jaučiasi taip, tarsi nebūtų kitų žmonių tarpe. Vieni iš tokių kuria muzikos veikalus, kiti rašo poezijos ar įsivaizduotus prozos kūrinius, dar kiti paskendę meno kūryboje. Dar kiti paskęsta kokiuose nors moksliniuose tyrinėjimuose, kad visą sąmoningo gyvenimo dalį pašvenčia kurio nors vabzdžio ar bakterijos tyrinėjimui, negalvodami ne tik aplink gyvenančius žmones, bet kartais užmiršdami net savo asmeninius elementarius kasdieninius reikalus. Dar kiti pasišventė erdvių tyrinėjimui ir į tai taip įsijautė, kad žemė ir jos žmonės atrodo svetimesni už nežinomas erdves. Yra ir tokių, kurie rūpinasi tik savo asmeniu, o kitais žmonėmis ir pasauliu tiek, kiek reikalinga ar naudinga jų asmeniui.

Visi tokie žmonės — atsiskyrėliai, mokslininkai, poetai, muzikai, menininkai ir visi šiems panašūs, išskyrus besirūpinančius tik savimi, žmonijai yra ne tik naudingi, bet ir reikalingi. Žmonijos ir kasdieniniams reikalams ir vispusiškai pažangai reikia ne vien fizinio darbo, bet reikia ir mokslo. Derančiai pilnutiniam žmonijos gyvenimui reikia ne vien kasdieninės duonos, bet reikia ir dvasinės kūrybos, reikia ir vadinamų dvasinių ir pasaulinių rašytojų, reikia muzikų, menininkų, reikia mintytojų, reikia ir svajotojų.

Ir tokie visi ir kiekvienas žmogus norėdamas būti tuo, kuo jis realiai yra ir kokiu save turi suprasti, turi būti ir realistas. Žmogus, kuris ar visai užmirštų ar pakankamai negalvotų, kad jis yra žmonijos ir tos žmonijos padalinių — šeimos, tautos, valstybės ir bendrai visuomenės narys, nesuprastų kas jis yra ir kokiu turi būti gyvenime. Yra daug reikalų, kurie yra kiekvieno žmogaus, visuomenės nario reikalai. Kaip nė vienas žmogus negali egzistuoti nepasinaudojęs ar ir dabar besinaudojąs kitais žmonėmis, taip kiekvienas turi būti sąmoningas realybės, kad jis yra visuomenės narys ir kad iš to fakto seka eilė jį įpareigojančių išvadų, kurios liečia kiekvieną gyvą žmogų, nuo kurių jis negali save dispensuoti. Tų natūralių pareigų nepaisydamas jis nusikalstų kiekvieną žmogų saistantiems dėsniams ir reikalavimams, nusikalstų realiam žmogui, kokius jis privalo būti.

Kalbant, kas seka toliau, yra minimas pavyzdys, kaip P. Pijus XII viena proga įsakė išeiti iš kliauzūros toms vienuolėms, kurios sekdamos padarytais įžadais gyvena griežtoje kliauzūroje. Įsakė iš kliauzūros išeiti ir atlikti savo pilietinę pareigą — balsuoti valstybės valdžios rinkimuose. Gyvenime yra daug tokių atvejų, kad kiekvienas žmogus, išskyrus uždarytus kalėjimuose ar klinikose, turi atsiminti savo kaip visuomenės nario pareigas ir jas atlikti. Jų nepaisydamas jis išsikreiptų ne kuriam nors vienam civiliniam reikalavimui, bet neatliktų savo pareigos kaip sąmoningas normalus žmogus. Kas seka toliau, yra suglaustas bandymas padėti kiekvienam žmogui pažvelgti į save realiame gyvenime.

Pastaba: Kiek yra paminėtų šaltinių, jie paminėti ne pabaigoje, kaip daugeliu atvejų yra priimta, bet tekste, kad skaitytojui palengvinus jį pastebėti.

Žmogus ir jo vertė

Pagrįstai kartais stebimės žmogaus sugebėjimais, kokie ji yra dideli. Pagrįstai tačiau kartais ir nusimename, kaip mažai pajėgiame. Tiek jau daug metų žmogus žemėje gyveno — milijonus, kad nėra jokios vilties tą metų skaičių tiksliai susekti. Per tą laiką žmogus daug ką suprato iš gamtos aplink save, suvokė nors šiek tiek matomos ir vis dar neišmatuotos ir nesuprastos medžiaginės visatos sąrangą. Pasigelbėdamas jau surinktomis iki šiol žiniomis, laikui bėgant žmogus supras pasaulį vis daugiau ir daugiau. Šiandien tačiau dar sunku spėlioti, ar žmogus kada nors pilnai supras kas ir koks yra pasaulis.

Dar mažiau negu pasaulį, kuriame gyvena, žmogus suprato pats save — kas ir kokis jis yra. Gal skiriame per daug laiko ir dėmesio šalia mūsų esantiems daiktams ir reiškiniams, gal esame tokia didelė paslaptis, kad net apreiškimo ir tikėjimo tiesų tyrinėtojai iki šiol kartoja tik tą pačią, mažai pasakančią žmogaus aptartį, kad žmogus yra Dievo tvarinys susidedąs iš sielos ir iš kūno. Kas tačiau iki šiol suprato ir išaiškino, ką reiškia tie žodžiai: tvarinys, siela, kas yra kūnas — kas yra jame gyvybė, protas, valia, jausmai, sentimentai, troškimai.

Eksperimentiniai mokslai mūsų laikais suteikė daug šviesos rišant klausimą, kas yra žmogus. Jeigu praktikoje dar ne visai pilnai to pasiekta, tai teorijoje yra aišku, kad ne iš medžiagos galima išgauti energiją, ar medžiagą paversti energija, o kad medžiaga grįžta į energiją, iš kurios ji yra. Mokslininkas nefilosofas atėjęs iki šios išvados sustoja. Jam tampa aišku, kad toliau vien eksperimentų keliu negalima atsakyti į klausimą, kas ta energija: ar tai kas nors savyje, nepriklausoma niekieno kito, ar yra kieno nors pasireiškimas. Filosofija ir apreiškimas sako, kad yra būtis, kuri pasireiškia įvairiais būdais ir vienas iš tų būdų yra mūsų pasaulis ir mes jame. Ką reiškia tas žodis — pasireiškia?

Kaip reiškiasi visos ir visokios galios šaltinis, nors šiek tiek suprasime prisiminę, kaip reiškiasi žmogus. Svarstykime tik sąmoningą žmogų ir sąmoningą jo pasireiškimą. Žmogus sąmoningai nieko nepareiškia, ko pirma nebūtų buvę jo mintyse. Kaip žmogus reiškia savo mintis? Vienas jų išreiškia girdimu garsu — žodžiu, kitas parašo kokiais nors ženklais, dar kitas išreiškia akių, veido išraiška, rankos ar galvos mostu, o dar kitas paveikslu, skulptūra, muzika ir t.t. Visais tais būdais žmogus pasako savo mintį. Plačia ir teisinga prasme visokį žmogaus minties išreiškimą vadiname žodžiu. Daug genialių žodžių, panašiai kaip Michelangelo Buonarotti ar mūsų Mykolas Čiurlionis kalbėjo ne vien gomurio garsų išreikštais žodžiais. Vieni kūrė poeziją, kiti muzikos melodijas, kiti tapė paveikslus, kalė statulas, kūrė architektūros meną. Antai, Mykolas Čiurlionis piešė Žvaigždžių sonatą. Jam erdvių žvaigždynų harmonija tarsi skambėjo muzikos sonata. Nupiešti paveikslą, iškalti statulą, užrašyti poeziją ar muzikos melodiją žmogus panaudoja medžiagą, kuri nėra jo paties sukurta. Tačiau iš ko gi jis sukūrė mintį — idėją telpančią jo sukurtame paveiksle, statuloje, poezijoje, muzikos melodijoje? Mintys ne iš medžiagos, o medžiagą jis tik panaudoja išreikšti savo mintis viršiniu būdu. Jeigu žmogus sugebėtų reikštis be medžiagos pagalbos, ar savo mintims išreikšti galėtų pats iš nieko pasigaminti priemones, jis gal pasireikštų daug įdomiau ir tobuliau.

Grįžkime tačiau prie visokios energijos ir galios šaltinio. Apreiškimas ir filosofija sutampa išvadoje, kad visokios galios šaltinis yra vienas ir sąmoningas. Žmogus ieško duoti tai sąvokai vardą. Įvairiose kalbose tas vardas įvairiai skamba, o visose reiškia tai, ką lietuvių kalboje reiškia žodis DIEVAS.

Ta būtis, kuri lietuvių kalboje pavadinta Dievu, savo mintimis kuria idėjas, kurias ji pati pareiškia įvairiais jos pasirinktais būdais: vienas idėjas pareiškia tuo, ką mes vadiname medžiaginėmis būtimis, kitas — kurias vadiname dvasinėmis būtimis, dar kitas — erdvėse esančiomis galiomis ir t.t. Dievo minčiai ir valiai visa tai vyksta daug paprasčiau, negu mes sugebame suprasti ar pasakyti. Kaip buvo išsireikšta, žmogus tik suvokia, dalinai konstatuoja tą įvairių apraiškų buvimą, viso jų turinio pilnai nesuprasdama. Jeigu žmogaus galią pareikšti savas mintis vadiname žodžiais, tai aiš-kumo dėlei ir anos būties — Dievo išreikštas mintis vadinkime Dievo žodžiais. Taigi, dvasios yra Dievo žodžiai, jo žodžiai yra medžiaginės būtys, jo žodžiai yra visatoje esančios galios žmogaus jau susektos ar dar nesusektos. Gali Švento Rašto istorikai ginčytis, kas buvo autorius tų žodžių, kuriais parašyta Pradžios — Genezės knyga, tai tie žodžiai yra teisingi ne alegorine, o raidine prasme: Tarė Dievas — teesie ir viskas vyko bei vyksta pagal tuos jo tartus žodžius. Tą pačią mintį pakartoja ir šv. Jonas savo Evangelijos pradžioje: „Pradžioje buvo Žodis. Tas Žodis buvo pas Dievą ir Žodis buvo Dievas. Jis pradžioje buvo pas Dievą. Visa per jį padaryta, kas padaryta, ir be jo nepadaryta nieko“ (Jn. 1, 1-3).

Ir žmogaus kūnas yra vienas iš tų žodžių. Mes per daug paniekinančiai kalbame apie žmogaus kūną, tarsi apie kokį pasišlykštėjimo vertą daiktą, kokios nors negeros dvasios žmogui primestą naštą. Visa ta filosofija, kurios išvadoje vienintelis teisingas medžiagos vardas yra Dievo žodis, tinka ir žmogaus kūnui. Ir žmogaus kūnas yra Dievo žodis ne vien tol, kol vaikšto gyvas iškėlęs galvą, o ir tada, kai negalės ir skausmai jį palenkia žemyn ir kai jis pavirsta į žemės dulkes. Jis buvo ir bus Dievo žodis, žmogaus proto sunkiai suprantamos Dievo minties pasireiškimo būdas.

Žmoguje yra ne vien kūnas. Žmogus yra gyvas, pilnas minčių, norų, troškimų, pasiryžimų, pastangų ir net patys nesuprantame ir pavadinti nesugebame, kokios galios sutelktos mūsų kūnuose. Kas yra tos galios? Žmogus ne pats sau jas davė, ne kokiomis nors savo pastangomis jas įsigijo. Iki šiol dar niekas nepasakė ir aš nepasakysiu, kas jos yra. Nesistebime jomis tik todėl, kad jomis kasdien gyvendami esame apsipratę, apie jas net negalvojame, o kurių tačiau iki šiol nė eksperimentiniai mokslai, nė filosofai, nė teologai nesuprato ir neišaiškino. Tai paslaptys, ne tik esančios mumyse, kuriomis gyvename, bet kuriomis esame mes patys. Net apie gyvybę, apie kurią mokslas iki šiai dienai nieko nežino, ir Apreiškimas tik tiek pasako, kad Dievas ją įkvėpė. Visa gi kita — proto, valios, troškimų, meilės, vilčių ir kitokias galias tik tiek suvokiame, kad jas turime, kad jos yra ne kūno, o kūne tik reiškiasi. Jos yra kitos būties, kuri, kaip ir tos visos galios, turi būti panaši pačiam jų autoriui, davėjui — Dievui. Tą būtį vadiname siela. Ir apie ją tačiau tik tiek galime pasakyti kad ji pati ir visos joje galios yra kieno nors atskirų minčių, idėjų išraiška. Tai yra taip pat žodžiai to paties autoriaus, pagal kurio mintį visa tai yra atsiradę. Tie žodžiai yra tiek gilūs, gražūs, galingi, kad jais gyvename ir tačiau esame per silpni tuos žodžius suprasti. Žmogus yra nepaprastai gilios filosofijos, neišsemiamo grožio poezijos kūrinys. Kuriuos slegia ar pesimizman stumia kokios nors nesėkmės, jausmų, proto, valios nemalonumai ir kančios, tie daugiau už kitus turėtų galvoti ir jiems lengviau suprasti, kad nemokėtume atjausti ir skirti sėkmės ir nesėkmės, skausmo, kančios nuo bejausmiškumo, jeigu nebūtume savo prigimčia tokie dideli ir turtingi, kokie esame. Kai žmogus save lygina su visata, nesunkiai supranta, kad jis vienas yra labai mažytė tos visatos dulkelė. O ką sakyti apie žmogaus menkystę, palyginus su visatos šaltiniu, kai visata prieš savo autorių yra tik tiek, kiek žmogaus viena mintis, vienas žodis palygintas su visu žmogum. Palygintas su savo ir visatos autorium žmogus yra menkutė didybė, o tačiau didybė, kurios pats žmogus iki šiol dar nėra net vidutiniškai supratęs. Esame didybė, kurią suprasti esame per menki. Šventame Rašte keliais atvejais žmogus yra vadinamas Dievo vaiku. Tai ne alegorija, ne perdaug pasakyta. Žmogus yra Dievo vaikas nepalyginamai didesne ir teisingesne prasme, negu žmogus kūdikis yra vaikas savo motinos ir tėvo. Žmogus yra Dievo vaikas ta prasme, kokia prasme yra žmogaus vaikas jo mintis, jo žodis.

Jeigu žmogus savo protu ir apreiškimo šviesoje nieko nežinotų apie savo tikslą, tai ir tuo atveju, kad žmogus suvoktų savo didybę, pakanka pasvarstyti jo natūralią kilmę ir jo natūralią būtį. Visokios žmonių susigalvotos, sukurtos vienų kitiems taikomos ir teikiamos „didybės“ ir „garbės“ yra tik pašaliniai krisleliai ant puikaus gyvmedžio. Ką žmogus sau ar vieni kitiems suteikia, gali tai ir vėl atimti, tais menkais būdais žmogus žmogų gali kiek paaukštinti ir vėl pažeminti tik kitų žmonių akyse. Palyginus su žmogaus natūralia didybe ir garbe, visi tie žmonių teikiami paaukštinimai ar pažeminimai yra tiek menki, kad vargiai yra verti to vardo. Ką žmogus žmogui suteikia, tai labiau tinka vadinti dekoracija, ne garbe. O tose dekoracijose — papuošimuose atrodome gana juokingi. Didele dekoracija skaitome spindinčio metalo gabalėlį, kuriame įdėti keli maži reti akmenėliai, o menka dekoracija laikome gyvą neužmirštuolės žiedelį. O kuris iš tų papuošalų yra didesnis savyje? Žmonių žmonėms suteikti įvairūs, titulai, išaukštinimai, pareigos... Jeigu nemokame per juos padaryti žmogų garbingesnių, paskleisti daugiau vieni kitiems pagarbos, meilės, aiškiau suprasti žmogaus santykį su Tvėrėju, tai visų anų išaukštinimų, pareigų nemokame nė suprasti, nė vertinti.

Žmogaus natūralioji didybė yra nepaliečiama jokios sutvertos galios. Tos didybės negali nė panaikinti, nė pakeisti, nė sumažinti pats žmogus sau nė niekas kitas iš tvarinijos. Tai gali tik tas, kuris žmogų sukūrė. Mūsų išgyvenimai, užsiėmimai, gyvenimo ir darbo vieta, žmogaus medžiaginis gerbūvis ar vargas, užsitarnauta iš žmonių garbė, užsitarnauti ar neužsitarnauti pažeminimai — visa tai gali žmogaus asmeninį vardą pakelti ar pažeminti žmonių akyse, tačiau visa tai neturi jokios įtakos, žmogaus natūraliai vertei ir garbei. Žmogui lengva suprasti, kad pinigo vertė nepriklauso nuo to, ar jis yra nešiojamas moters puošniame rankinukyje, ar palaidas dulkėtoje vyro kišenėje. Jo vertė yra ta, kurią jam suteikė žmogus jį padirbdamas kaip ženklą pasikeisti medžiaginėmis gėrybėmis. Tuo labiau yra pastovi ir jokių aplinkybių nepaliečiama žmogaus natūralioji vertė ir jo garbė. Ji nepriklauso žmonių sprendimų, o yra tokia, kurią jam suteikė prigimties Kūrėjas. Tas pats asmuo — žmogus valdovo soste ar kalėjime, savoje tėvynėje ar tremtyje, intelektualas savo profesijoje ar sunkaus darbo juodadarbis, gyvenąs pertekliuje ar skurde — visur ir visada yra ne tik tas pat, bet toks pat, kaip Povilas buvo ne tik tas pat, bet toks pat apaštalas kada kalbėjo Jeruzalės šventykloje, ar Graikijos Aeropage, ar kada apaštalaudamas tarpe vargšų savo tautiečių svetimuose kraštuose savo rankų darbu užsidirbdavo kasdieninę duoną, ar kada sėdėjo uolos angoje — Romos Mamertino kalėjime.

(Bus daugiau)

Ištrauka skelbiama iš Vyskupo Vincento Brizgio knygos Žmogus realiame gyvenime. Knyga spausdinta „Draugo“ spaustuvėje, Čikagoje 1984 m.

Susiję

Vincentas Brizgys 6937610274829795913
item