Pranas Kniūkšta. Lietuviški ir nelietuviški rašmenys

Gegužės 4 dieną, eidamas devyniasdešimtuosius metus, mirė iškilus kalbininkas, dėstytojas ir tyrėjas Pranas Kniūkšta. Per savo gyvenimą tiesiogiai susidūręs su lietuvybės padėtimi Pietryčių Lietuvoje, neabejingas lietuvių kalbos statusui ir ateičiai jis buvo visuomeniškai aktyvus ir pagal išgalės stengiasi prisidėti prie valstybinės kalbos gynimo. Skaitytojams primename jo 2014 metais skelbtą tekstą asmenvardžių rašybos tema.

Ankstesnės vyriausybės Seimui buvo pateikusios įstatymo projektus, leidžiančius Lietuvos Respublikos piliečių vardus ir pavardes dokumentuose rašyti nelietuviškais rašmenimis. Seimas tuos projektus atmetė, nes jie neatitiko Lietuvos Konstitucijos ir Konstitucinio Teismo sprendimų. Tad keista, kad dabartinės vyriausybės teisingumo ministras vėl kursto kalbas apie tokį šių vardų ir pavardžių rašymą ir vėl dėl to kreipėsi į Konstitucinį Teismą.

Konstitucijos straipsnis dėl valstybinės kalbos nepasikeitė, reikia manyti, kad savo sprendimo nekeis ir Konstitucinis Teismas. Tad sumanyta eiti užuolankomis. Norima keisti pačios lietuvių kalbos suvokimą, – paskelbti, kad lietuvių kalba, taigi ir valstybinė lietuvių kalba, gali turėti nelietuviškų raidžių ir tokia „valstybine“ kalba vardus ir pavardes rašyti dokumentuose.

Kadangi grynųjų kalbos klausimų nei ministerijos, nei Konstitucinis Teismas nesprendžia, tokį valstybinės kalbos suvokimą norima išgauti iš Valstybinės lietuvių kalbos komisijos. Suprantama, kad Komisija tai daryti atsisako. Bet yra tokį „kalbos mokslą“ skleidžiančių politikų, apžvalgininkų ir kitokių veikėjų, šnekančių apie praplėstą lietuvių kalbos abėcėlę. Vieni į lietuvių kalbą ir jos abėcėlę siūlo įsileisti tris nelietuviškas raides – x, w, Q(q), kiti tokių rašmenų priskaičiuoja visą tuziną ir dar daugiau.

Mėginama remtis Dabartinės lietuvių kalbos gramatika, kuri vienoje išnašėlėje pamini ir nelietuviškus rašmenis. Betgi ten pasakyta, kad jie pavartojami nelietuviškuose žodžiuose. Jų gali turėti simboliniai pavadinimai, prekių ženklai ir nelietuviški asmenvardžiai, kuriuos galima laikyti savotiškomis kitų kalbų citatomis. Vienas kitas taip parašytas žodis nereiškia, kad jų nelietuviškieji rašmenys yra įėję į lietuvių kalbą ir jos abėcėlę. Kad Lietuvoje veikia Swedbankas ar kad Lietuvos pilietę vedė Lenkijos pilietis Pawel Wardyn, dėl to raidės w netrauksime į savo abėcėlę.

Į lietuvių kalbos abėcėlę įtrauktos tos raidės, kurios vartojamos lietuvių kalboje plačiai paplitusiuos tarptautiniuose žodžiuose ir lietuviškuose asmenvardžiuose. Tokios yra f, h, ch. Jų sulietuvėjimą rodo tokie žodžiai, kaip: fabrikas, ferma, firma, formuoti, Feliksas, Frankonis; herbas, himnas, harmoningas, Henrikas; chemija, choras, chaotiškas, Chomičius, Chadaravičius.

Rašmuo w lietuviška raide taptų tada, jei rašytume: watmanas, weranda, werbuoti, Wiktoras, Wagnorius. O jei į lietuvių abėcėlę įtrauktume raidę x, reikėtų rašyti: indexas, exursija, maximalus, Alexas, Paxas. O jei ten įsileistume raidę Q (q), galėtume rašyti ir taip: qbas, inqbatorius, Qbilius, Qčinskas.

Kadangi su rašmenimis x, w, q rašome tik nelietuviškus įmonių pvadinimus ir užsieniečių asmenvardžius, šių raidžių negalima traukti į lietuvių kalbos abėcėlę.

Lietuvos Respublikos piliečių vardai ir pavardės dokumentuose rašomi tik lietuviškais rašmenimis, nes čia jie turi būti pateikiami valstybine kalba.

Jei Lietuvos piliečio vardas ir pavardė dokumentuose parašomi kitos kalbos rašmenimis, toji kita kalba vartojama kaip valstybinė. O to neleidžia Lietuvos Respublikos Konstitucija.

Papildomai reikia pasakyti dar vieną svarbų dalyką, – kad asmenvardžių rašymas valstybine kalba nepažeidžia vadinamosios žmogaus teisės į vardą ir pavardę, paprastai sakant, teisės pasirinkti vardą ir pavardę. Nustayta, kad ne lietuvių tautybės piliečių vardas ir pavardė rašomi pagal tarimą, t. y. pagal asmens gimtosios kalbos skambesį. Tikrąją vardo ir pavardės formą rodo šnekamoji kalba, užrašymas vienos ar kitos kalbos rašmenimis jų nekeičia.