Ištrauka iš Popiežiaus Pranciškaus apaštališkojo paraginimo: Ekonomika ir pajamų paskirstymas

202. Poreikis šalinti struktūrines skurdo priežastis yra neatidėliotinas ne tik turint pragmatinių sumetimų pasiekti rezultatų bei tvarkyti visuomenę, bet ir dėl būtinybės išgyti iš ligos, kuri visuomenę silpnina bei gniuždo ir tik veda į naują krizę. Paramos projektai, kuriais atsiliepiama į kai kuriuos primygtinius poreikius, laikytini vien laikinu atsaku. Kol iš pagrindų nespręsime vargšų problemos atsisakydami rinkų bei finansinių spekuliacijų absoliučios autonomijos ir imdamiesi struktūrinių nelygybės priežasčių (173), tol neišspręsime pasaulio problemų ir apskritai jokių problemų. Nelygybė yra socialinių blogybių šaknis.

203. Kiekvieno žmogaus orumo ir bendrojo gėrio klausimai turi formuoti bet kurią ekonominę politiką, tačiau kartais atrodo, kad jie tėra priedai, iš išorės prikabinti priedai politiniam diskursui papildyti, tačiau stokojantys ir perspektyvos, ir visapusio vystymosi programų. Kiek daug žodžių tapo nepatogūs šiai sistemai! Ją erzina kalbos apie etiką, apie pasaulinį solidarumą, apie silpnųjų kilnumą, erzina, kad kalbama apie Dievą, reikalaujantį įsipareigoti teisingumui. Kartais tie žodžiai tampa juos pažeminančios oportunistinės manipuliacijos objektu. Patogus abejingumas šių klausimų akivaizdoje daro mūsų gyvenimą tuščią, o mūsų žodžius visiškai bereikšmius. Verslininko pašaukimas yra kilnus darbas, bet tik tada, kai jį jaudina platesnė gyvenimo reikšmė; tai jam leidžia tikrai tarnauti bendrajam gėriui, savo pastangomis gausinti ir visiems prieinamesnes daryti šio pasaulio gėrybes.

204. Nebegalime pasitikėti aklomis jėgomis ir neregima rinkos ranka. Teisingumo augimas reikalauja daugiau nei ekonominio augimo, nors pastarąjį ir suponuoja, reikalauja sprendimų, programų, mechanizmų ir procesų, tiksliai orientuotų į geresnį pajamų paskirstymą, darbo vietų kūrimą, vargšų visapusišką skatinimą, pranokstantį paprastą paramos teikimą. Toli gražu nenoriu piršti neatsakingo populizmo, bet ekonomika nebegali siūlyti vaistų, kurie yra naujas nuodas, kaip antai įsivaizdavimo, kad pelningumą galima padidinti apribojant darbo rinką ir taip padauginant naujų išstumtųjų.

205. Prašau Dievo pagausinti politikų, gebančių pradėti autentišką dialogą, kaip veiksmingai gydyti mūsų pasaulio blogybių giliąsias šaknis, o ne paviršinę regimybę! Politika, kuri taip juodinama, iš tikrųjų yra iškiliausias pašaukimas ir viena iš brangiausių artimo meilės formų, nes siekia bendrojo gėrio (174). Turime įsitikinti, kad meilė yra „ne tik mikrosantykių – tarp draugų, šeimoje ir nedidelėse grupėse, – bet ir makrosantykių – visuomeninių, ekonominių ir politinių – pradas“ (175). Meldžiu Viešpatį padovanoti daugiau politikų, kuriems tikrai rūpėtų visuomenė, liaudis, vargšų gyvenimas! Tiems, kurie valdo ir turi finansinę galią, privalu pakelti žvilgsnį aukščiau ir išplėsti savo perspektyvą, rūpintis, kad visiems piliečiams būtų prieinamas orus darbas, švietimas ir sveikatos priežiūra. Ir kodėl nesikreipus į Dievą, kad jis įkvėptų tokius planus? Esu įsitikinęs, jog iš atvirumo transcendencijai gali išsirutulioti nauja politinė bei ekonominė mąstysena, padėsianti įveikti absoliučią ekonomikos ir socia­ linio bendrojo gėrio perskyrą.

206. Ekonomika, kaip rodo jau pats žodis, turėtų būti menas pasiekti, kad būtų tinkamai tvarkomi bendrieji namai, kurie yra pasaulis. Kiekviena reikšmingesnė ekonominė veikla, pradėta kurioje nors planetos dalyje, daro poveikį visumai; todėl kiekvienai vyriausybei savo veikloje privalu vadovautis bendra atsakomybe. Juk tampa vis sunkiau vietiniu lygmeniu surasti būdų, kaip spręsti milžiniškus pasaulinius prieštaravimus, kurie užgriūva vietinę politiką gausybe spręstinų problemų. Jei tikrai trokštame sveikos pasaulinės ekonomikos, šioje istorijos stadijoje būtina veiksmingesnė sąveika, kuri, išsaugodama tautų suverenumą, laiduotų ekonominę gerovę visoms, o ne tik kelioms šalims.

207. Bet kuriai Bažnyčios bendruomenei, kuri nori likti patogioje ramybėje, kūrybiškai nesirūpinti ir veiksmingai neprisidėti, kad vargšai oriai gyventų ir nė vienas nebūtų atstumtas, taip pat gresia pavojus iširti, net jei ir kalbama socialinėmis temomis ar kritikuojama vyriausybė. Ji nesunkiai panirs į dvasinį pasaulietiškumą, maskuojamą religinės praktikos ir ženklinamą nevaisingų susitikimų ar tuščių kalbų.

208. Jei ką nors mano žodžiai žeidžia, tai sakau, kad juos tariu kupinas meilės ir geriausių ketinimų, atokiai nuo kokių nors asmeninių interesų ar politinės ideologijos. Mano žodžiai nėra nei priešo, nei priešininko. Man tiktai rūpi, kad tie, kurie yra pagauti individualistinės, abejingos ir savanaudiškos mąstysenos, išsilaisvintų iš tų gėdingų pančių ir pasiektų žmogiškesnę, tauresnę, vaisingesnę gyvenseną bei mąstyseną, taip padarydami savo žemiškąją kelionę kilnesnę.

Rūpintis silpnaisiais

209. Jėzus, tobulas evangelizuotojas ir įasmeninta Evangelija, ypač tapatinasi su mažutėliais (plg. Mt 25, 40). Tai mums primena, kad visi mes, krikščionys, esame pašaukti rūpintis šios žemės pačiais silpniausiais. Tačiau vadovaujantis vyraujančiu „sėkmės“ ir „kliovimosi vien savo jėgomis“ modeliu, regis, beprasmiška dėti pastangas, kad atsilikusieji, silpnieji ar mažiau apdovanotieji irgi ko nors pasiektų gyvenime.

210. Būtina skirti dėmesio naujoms skurdo ir silpnumo formoms – benamiams, narkomanams, pabėgėliams, seniesiems vietiniams gyventojams, vis vienišesniems ir labiau apleistiems garbaus amžiaus žmonėms ir t. t. Esame pašaukti atpažinti juose kenčiantį Kristų, net jei tai mums regimai neatneša apčiuopiamos ir tiesioginės naudos. Ypač man rūpi migrantai, nes esu Bažnyčios be sienų, laikančios save visų motina, ganytojas. Todėl raginu šalis dosniai atsiverti; toks atsivėrimas, užuot griovęs vietinę tapatybę, priešingai, pajėgus kurti naujus kultūrinės sintezės pavidalus. Kokie gražūs miestai, įveikiantys liguistą nepasitikėjimą, integruojantys skirtinguosius ir tokį veiksmą paverčiantys nauju vystymosi veiksniu! Kokie gražūs miestai, kurių architektūrinis išplanavimas teikia daug erdvių, skatinančių jungtis, megzti ryšius, pripažinti kitą!

211. Tačiau mane visada skaudino įvairialypės prekybos žmonėmis aukų dalia. Trokštu, kad būtų išgirstas šauksmas Dievo, klausiančio mūsų visų: „Kurgi tavo brolis?“ (Pr 4, 9). Kur tavo brolis vergas? Kur tas, kurį tu kasdien žudai savo nedideliame slaptame fabrike, prostitucijos tinkle, kaip vaikus, kuriais naudojiesi versdamas juos elgetauti, kaip tą, kuris turi dirbti slapta, nes yra nelegaliai įdarbintas? Neapsimetinėkime, jog mūsų tai neliečia. Tai – didelis bendrininkavimas. Klausimas skirtas visiems! Tie mafiniai, iškrypę nusikaltimai suleido šaknis mūsų miestuose, daugelio rankos suteptos krauju dėl patogaus ir nebylaus bendrininkavimo.

212. Dvigubai skurdesnės yra moterys, kurioms tenka kęsti išstūmimą, blogą elgesį ir smurtavimą, nes turi mažiau galimybių ginti savo teises. Vis dėlto ir tarp jų nuolatos atrandame įstabiausių kasdienio didvyriškumo pavyzdžių ginant savo šeimos silpnuosius bei jais rūpinantis.

213. Tarp tų silpnųjų, kuriais Bažnyčia trokšta labiausiai rūpintis, taip pat yra dar negimę kūdikiai, bejėgiškiausi ir nekalčiausi iš visų; kad su jais būtų galima daryti viską, ko tik užsigeidžiama, šiandien stengiamasi paneigti jų žmogiškąjį kilnumą atimant iš jų gyvybę ir remiant įstatymus, kurie tam netrukdytų. Norint pajuokti Bažnyčios pastangas apginti negimusių kūdikių gyvybę, jos pozicija dažnai vaizduojama kaip ideologinė, tamsybiška, konservatyvi. Ir vis dėlto tas negimusios gyvybės gynimas artimai susijęs su bet kurios žmogaus teisės gynimu. Juo suponuojamas įsitikinimas, kad žmogiškoji būtybė visada yra šventas ir neliečiamas dalykas bet kurioje situacijoje ir bet kurioje raidos stadijoje. Ji yra tikslas pats savaime ir niekada nėra priemonė kitiems sunkumams spręsti. Tokio įsitikinimo atsisakius, nelieka tvirto ir tvaraus pagrindo žmogaus teisėms ginti, nes tada jos visada bus priklausomos nuo kokių nors galingųjų kontingentinių susitarimų. Kiekvienos žmogiškosios gyvybės neliečiamybei pripažinti pakanka vien proto, tačiau jei žvelgsime remdamiesi ir tikėjimu, „bet kokia prievarta žmogaus asmens kilnumui šaukiasi keršto Dievo akivaizdoje ir įžeidžia žmogaus Kūrėją“ (176).

214. Kadangi tai klausimas, esmingai susijęs su mūsų žinia apie žmogaus asmens vertę, neverta laukti, kad Bažnyčia šiuo klausimu pakeis savo poziciją. Norėčiau šiuo atžvilgiu būti visiškai sąžiningas. Tai nėra numanomos reformos ar „modernizacijos“ dalykas. Įsivaizdavimas, neva problemos spręstinos sunaikinant žmogaus gyvybę, nerodo pažangumo. Tačiau sykiu tiesa ir tai, jog per mažai padarėme, kad tinkamai lydėtume moteris, atsiduriančias labai sunkiose situacijose, kai abortas siūlosi kaip greitas joms didelę baimę keliančių problemų sprendimas, ypač tada, kai jose auganti gyvybė yra smurto padarinys arba prasidėjo kraštutinio skurdo aplinkoje.

215. Dar yra ir kitų silpnų ir beginklių būtybių, kurios dažnai pajungiamos ekonominių interesų valiai ar nekontroliuojamam išnaudojimui. Galvoje turiu visą kūriniją. Mes, žmonės, esame ne tik naudos gavėjai, bet ir kitų kūrinių sergėtojai. Per mūsų kūniškumą Dievas taip artimai susivienijo su mus supančiu pasauliu, kad žemės pavertimas dykuma yra tartum visų liga, o kokios nors rūšies išmirimą galime prilyginti suluošinimui. Nepalikime po savęs griovimo ir mirties ženklų, kenkiančių mūsų ir būsimųjų kartų gyvenimui (177). Čia prisidedu prie jaudinančios ir pranašiškos raudos, prieš kelerius metus pasigirdusios iš Filipinų vyskupų: „Miškuose gyveno neįsivaizduojama vabzdžių įvairovė, ir jų vaidmuo buvo svarbus ekosistemoje <...> Ore skraidžiojo paukščiai, jų žvilgančios plunksnos ir skirtingos giesmės pripildydavo miškų žalumą spalvų ir melodijų <...> Dievas šitokią žemę paskyrė mums, jo ypatingiems kūriniams, bet ne tam, kad ją sugriautume ir paverstume dykra <...> Po lietaus vienintelę naktį pažvelk į šokolado rudumo upes savo aplinkoje ir atmink, kad jos jūron nešą gyvą žemės kraują <...> Kaip gali žuvys plaukioti nutekamuosiuose kanaluose – jais užteršdami pavertėme Pasigo ir kitas upes? Kas nuostabų jūros pasaulį pavertė negyvomis ir bespalvėmis povandeninėmis kapinėmis?“ (178).

216. Maži, bet tvirti Dievo meile, kaip šventasis Pranciškus Asyžietis, visi kaip krikščionys esame pašaukti rūpintis trapiais žmonėmis ir trapiu pasauliu, kuriame gyvename.

Išnašos:

(173) Tai taip pat apima įsipareigojimą „pašalinti pasaulinio ekonomikos sutrikimo struktūrines priežastis“: Benediktas XVI. Kalba diplomatiniam korpusui (2007 01 08): AAS 99 (2007), 73.

(174) Plg. Prancūzijos vyskupų socialinė komisija.  Deklaracija Réhabiliter la politique (1999 02 17); Pijus XI. Žinia (1927 12 18).

(175) Benediktas XVI. Enciklika Caritas in veritate (2009 06 29), 2: AAS 101 (2009), 642.

(176) Jonas Paulius II. Posinodinis apaštališkasis  paraginimas Christifideles laici (1988 12 30), 37: AAS 81 (1989), 461.

(177) Plg. Propositio 56.

(178) Filipinų katalikų vyskupų konferencija. Pastoracinis laiškasWhat is Happening to our Beautiful Land? (1988 01 29).

Perspausdinta iš žurnalo „Bažnyčios žinios“ 2014 m. Nr. 2. (404), psl. 15-33.