Audrius Rudys. Pataikavimas agresoriams - užkrečiamas

Kovo 3 d. „Delfi“ tinklalapyje publikuotame straipsnyje „L.Graužinienė: Lietuvoje priimti visi sprendimai, kurių reikia“ pateikiamas Seimo pirmininkės atsakymas į klausimą, ar Lietuva turėtų susirūpinti savo saugumu: „Tokio rūpesčio šiuo metu tikrai nėra“. Tikra tiesa. Tokio susirūpinimo nėra. Ir ne tik šiuo metu. Tas susirūpinimo nebuvimas, deja, reiškia, kad mūsų valstybės valdantieji sluoksniai nemato toliau savo nosies. Arba neturi strateginio mąstymo dovanos, arba turi paprastą strategiją, išreikštą tarybinio folkloro Josifui Stalinui priskiriama fraze: „Ecть человек - есть проблема, нет человека - нет проблемы“ („Yra žmogus - yra problema, nėra žmogaus - nėra problemos“). Suprask, jei nebus Lietuvos valstybės, nebus ir problemų.

O valstybė turi turėti strategiją. Ne tą, kuri skatina jos pačios tautą išsivaikščioti po globalią „Lietuvą“, bet tą, kuri realizuotų pagrindinės tautos, šios valstybės kūrėjos, gyvybinį interesą išlikti savo lokalioje Lietuvoje. Kuri įvertintų visus galimus (ir bent dalį tikėtinų, nors pagal dabartines sąlygas ir negalimų) pavojus, kuri numatytų būdus, kaip tų pavojų išvengti, sumažinti arba bent jau sušvelninti padarinius, jei tie pavojai virstų realia grėsme. O geriausia - kad bent dalis tų pavojų būtų laipsniškai eliminuoti.

Įvykių Ukrainoje kontekste rūpestis yra. Net du rūpesčiai.

Pirmas. Rusijos valdžia aiškiai pademonstravo, kad į tarptautines sutartis, susitarimus ir įsipareigojimus jai giliai ir riebiai nusispjauti. Iš šios dienos patirties galime pasakyti, kad 1994 metais Ukraina, pasirašydama Budapešto memorandumą ir sutikdama perduoti Rusijai turimus atominius ginklus už teritorijos neliečiamumo garantijas, buvo, taip sakant, išdurta. Tas pats tarybinis folkloras sakydavo: „Был бы человек, а статья найдется“ („Būtų žmogus, o straipsnį pririnksime“). O tai reiškia, kad Rusija, siekdama strateginių tikslų, pretekstų visada ras. O jei neras, sukurs. O jei tingės kurti ar kas nors nepasiseks, tai tiesiog sufalsifikuos. Žodžiu, reikia tik noro.

O jis neabejotinai yra. Ir nemažas. Kovo 2 d. televizijos kanalas „Rossija 1“ rodė V.Solovjovo vedamą diskusijų laidą. Joje Vladimiras Žirinovskis pareiškė: „Turėsime eiti iki Kijevo, Lvovo, net Varšuvos“. Į vedėjo klausimą: „Tai gal ir Suomiją imsime?“ Vladimiras Volfovičius atsakė: „Taip, ir sustosime tik tada, kai atgausime Rusijos imperijos sienas, buvusias 1917 metų pradžioje“ (pateikiu laisvą vertimą iš rusų kalbos - pats girdėjau). Tik nesakykite, kad į „politikos klouną“ nereikia kreipti dėmesio. Jis tiesiog išsako tai, apie ką svajoja didelė dalis Rusijos valdžios elito (ir, deja, tikrai nemaža dalis paprastų piliečių), bet kol kas politiškai korektiškai nutyli. Nes dar ne laikas.

Bet toje pačioje laidoje p.V.Žirinovskis pasakė ir kitką. Ukrainą esą reikia prispausti kuo skubiau, kol ji netapo NATO nare, nes paskui „taps nepasiekiama“. Išvada paprasta, tiesą sakant, ir be V.Žirinovskio remarkos aiški: šiuo metu ir apžvelgiamoje perspektyvoje vienintelė Lietuvos išorinio saugumo garantija yra priklausymas NATO organizacijai. Ir todėl mūsų šalis turi, privalo būti aktyvi ir sąžininga jos narė. Nacionalinio saugumo interesas yra be jokių išlygų vykdyti 2 proc. nuo BVP finansavimo įsipareigojimą. Ir tikėtis, kad NATO sutarties 5 straipsnis veiks ir Baltijos šalių atžvilgiu.

Europos Sąjungos politikų mekenimas Rusijos karinių ir politinių veiksmų Ukrainoje klausimu, kai už karingų pareiškimų slepiasi pasirengimas dėl merkantilinių interesų pataikauti aiškiems agresoriams, rodo visišką šios „federacijos“ bejėgiškumą. Bet, kaip ir ekonominės krizės atveju, politikai pasinaudos pretekstu dar labiau centralizuoti (atimti iš šalių narių kompetencijos) užsienio ir nacionalinio saugumo reikalus. Esu įsitikinęs, kad dabartiniai Lietuvos politikai, tiek dešinieji, tiek ir pseudokairieji, nepraleis progos nubėgti net prieš traukinį, kad tik įtiktų jų politikos užsakovams. Norėčiau, kad bent jau šiose srityse valdantieji neperskubėtų.

Antras. Dabartinis Rusijos elgesys Krymo ir kitose Ukrainos teritorijose, kuriose yra žymus etninių rusų skaičius, ankstesnis - nacionalinių mažumų gausiau gyvenamose Gruzijos teritorijose, dar ankstesnė Kosovo patirtis grąžino į apyvartą tarptautinių santykių modelį, plačiai naudotą prieš II pasaulinį karą, kurį didesnės ir galingesnės valstybės naudojo keisti valstybių sienoms. Kuo tai gresia Lietuvai? Atsakymas paprastas - Visagino ir Rytų Lietuvos praradimu. Visagino atvejis, matyt, yra pirmojo rūpesčio klausimas. Sudėtingiau su Rytų Lietuva. Jei valstybės likimas nerūpi, gali elgtis kaip patogiau. O patogiau yra nusileisti Lenkijos spaudimui ir toliau laipsniškai tęsti Lietuvos Respublikos, kaip suverenios valstybės, likvidavimo politiką. Prie beveik visų realaus valstybingumo instrumentų perdavimo politikams eurofederalistams ir Briuselio biurokratams prisidės Lietuvos Respublikos teritorijos mažinimas.

Šaltinis: www.respublika.lt