Vytautas Sinica. Per Europos Parlamentą federalizacijos nesustabdysime

Europa, vis aiškiau sukanti federalizacijos, globalizacijos ir unitarinės valstybės keliu, susilaukia vis griežtesnio piliečių pasipriešinimo. Jau dabar akivaizdu, kad po eilinių rinkimų Europos Parlamente padaugės antifederalistinių ir protautiškai nusiteikusių politikų. Kaip keisis Europos politika artimiausiu metu? Apie tai “Respublika” kalbėjosi su politologu Vytautu Sinica. Skelbiame šio pokalbio nesutrumpintą variantą.

- Prancūzijoje kyla Nacionalinio fronto su Marina Le Pen (Marin Le Pen) priešaky reitingai, Olandijoje populiarėja Gertas Vildersas (Geert Wilders) ir Laisvės partija, Jungtinėje karalystėje Britų nepriklausomybės partija (BNP) su Naidželu Faradžu (Nigel Farage) taip pat surinks daug balsų. Ko tikėtis po šių rinkimų? Ar gali šios patriotinės jėgos sudaryti rimtą atsvarą ES dominuojantiems marksistams ir globalistams, pažaboti iš ten skleidžiamą iškrypimų propagandą?

- Prieš Europos federalizaciją nusiteikusių partijų pakilimo banga tikrai egzistuoja. Tačiau pasekmės po EP rinkimų greičiausiai bus netikėtai nedidelės. Pirmiausia todėl, kad dabar šitos partijos EP turi labai nedaug vietų, be to, o apskritai euroskeptikai pasiskirstę į dvi frakcijas – „Už laisvę ir demokratiją Europoje“ ir nuo Europos Liaudies partijos atskilusius konservatorius-reformistus. Tos grupės dabar jungia apie 80 europarlamentarų, dar 30 narių yra be frakcijos, tarp jų Jobbik, Nacionalinis frontas, Laisvės partija. Vieni euroskeptikai kitus vadina radikaliais, jiems nesiseka sutarti. Jeigu jų populiarėjimo tendencijos išliks, tai po šių metų rinkimų tokių europarlamentarų bus iki 150. Tai nebus labai reikšminga. Bet čia prasideda visas įdomumas: jeigu tokie pokyčiai įvyks, tuomet negalės egzistuoti nei veiksminga kairiųjų koalicija, nei vadinamųjų nuosaikiųjų dešiniųjų. Aišku, EP nėra tokios nuolatinės koalicijos kaip būna nacionalinėse vyriausybėse, tačiau bet kokiu atveju atskiru klausimu yra formuojamas bendras frontas. Todėl po šių rinkimų, matyt, kairieji su nuosaikiaisiais dešiniaisiais visais jautriais klausimai kooperuosis į taip vadinamąją „didžiąją koaliciją“. Tai atspindi bendrą nuosaikumo ir „centriškumo“ tendenciją – žmonės visoje Europoje jaučia, kad yra paliekami be alternatyvų, todėl ir iškyla tariamai populistinė dešinė.

- Viešoje erdvėje įvairūs postringautojai mėgsta mūsų minėtas politines jėgas įvardinti kaip prorusiškas, proputiniškas ir pan. Kiek yra tiesos šioje propagandoje?

- Šiose kalbose yra labai nedaug tiesos. Yra atskiros partijos, kurios naudoja tokią retoriką, tačiau reikia labai aiškiai atskirti, kuriais atvejais ji prasiveržia dėl paties Vakarų valstybių politinio konteksto. Nereikia pamiršti, kad visos valstybės, kurios buvo anapus geležinės uždangos, nei komunizmo, nei vėliau Rusijos grėsmės nesuvokia ir ypatingos problemos santykiuose su ja nemato. Neseniai Lietuvos žiniasklaidoje konservatorius Mantas Adomėnas rašė apie „naudingus idiotus“ dešinėje, aiškindamas, kad visi, išskyrus nuosaikiuosius konservatorius, paprastai dešinėje būna vienaip ar kitaip prorusiški. Jis ten minėjo ir M. Le Pen, ir Vengrijos partiją „Jobbik“. Tačiau tie patys „nuosaikūs dešinieji“, kurie nuolat būna valdžioje ir gali ne tik žodžiais, bet ir veiksmais įgyvendinti savo politiką, labai „gražiai“ būna prorusiški ir mielai bendradarbiauja su tuo pačiu V. Putinu. Jie tai daro tai parduodami karinius laivus Rusijai, tai kartu tiesdami dujotiekius Baltijos jūros dugnu... Tiesiog Vakarų Europoje būti prorusišku tam tikrose ribose yra normalu, jie nesuvokia to, ką suvokiame mes.

- O kodėl tie adomėnai piktybiškai nepastebi savo „nuosaikiųjų“ kolegų veiksmų? Kodėl jie liaupsina kokį nors Nikolią Sarkozį (Nicolas Sarkozy), nors šis pardavęs rusams karines technologijas bei kovinius laivus kelia tiesioginę grėsmę Lietuvai?

- Analitikai apie tai apskritai beveik nieko nekalba. Yra vos vienas-kitas politologas, kuris ką nors komentuoja apie Europos politines sistemas ir partijas, jų vykdomą politiką. O kai kalba politikai, kaip M. Adomėno atveju, tai jie kalba suinteresuotai ir neobjektyviai. Juk prieš rinkimus jiems reikia įrodyti, kad tik jų vienintelė partija Lietuvos dešinėje atstovauja nacionaliniam interesui. Todėl minėtos klišės ir dominuoja jų pasakojimuose, o nepatogūs faktai paprasčiausiai nutylimi. Tai elementaru ir atitinka viešųjų ryšių logiką, todėl jų kalbose nevertėtų ieškoti tiesos ar objektyvumo.

- Pastaruoju metu eurofederalizmo tendencijos taip pat stiprėja: tai ir euro zonos plėtra, ir nacionalinių bankininkystės sistemų naikinimas, ir nuolatinis politinis diktatas iš Briuselio „centro“. Turint galvoje, kad antifederalistinės jėgos kol kas akivaizdžiai neturės daugumos EP, kaip jos gali šias žalingas tendencijas sulėtinti ar sustabdyti?

- Prognozuočiau, kad euroskeptikai turės maždaug 150 vietų iš 750 Europos parlamente, todėl jie vieni sustabdyti šių procesų negalės. Tiesiog bus sunkiau prointegraciniams politikams prastūminėti savo projektus. Tačiau euroskepticizmas arba eurorealizmas kur kas labiau reiškiasi per nacionalinius parlamentus ir sugeba daryti daug didesnę įtaką šiems procesams, negu visas EP. Ne tik todėl, kad ypač Vakarų ir Šiaurės Europos šalyse tokios partijos vis dažniau atsiduria valdančiosiose koalicijose. Bet ir todėl, kad šios jėgos tas „nuosaikiąsias“ partijas priverčia slinktis nuo centro atgal į dešinę. Juk jeigu jos nesilaikys joms teoriškai pagal ideologiją priklausančių nacionalinių valstybių ir krikščioniškos moralės gynimo principų prieš viršvalstybinių darinių teisę, tai tiesiog praras rinkėjus. Tas itin ryškiai vyksta Anglijoje su Deividu Kameronu (David Cameron), kuris dėl N. Faradžo BNP kylančio populiarumo ir euroskepticizmo pačių konservatorių viduje buvo priverstas prabilti netgi apie Britanijos išstojimo iš ES referendumo iniciatyvos. Tas pats vyksta ir kitur. Pavyzdžiui, golistų partija Prancūzijoje taip pat griežtina savo retoriką ES atžvilgiu, nes ji yra priversta kovoti su M. Le Pen dėl rinkėjų balsų. Sarkozy net nurodė deportuoti iš šalies nelegaliai gyvenančius romus. 

- Ukrainos įvykių kontekste neseniai nuskambėjo vengrų „Jobbik“ bei jų kolegų Lenkijoje bendras pareiškimas, kad jie esą imsis ginti vengrų ir lenkų tautines mažumas Ukrainoje. Pareiškimas, švelniai tariant, primena pretenzijas į Ukrainos teritorinį vientisumą. Ar tokios tendencijos būdingos tik Rytų Europai?

- Būtent šios dvi šalys – Vengrija ir Lenkija – berods vienintelės ir pasižymi tokiomis tendencijomis. Vengrai šiuo klausimu buvo pionieriai: sugalvojo „vengro kortą“, kuri yra dalinama vengrų tautos atstovams kaimyninėse šalyse – ypač Rumunijoje ir Slovakijoje. Tiesa, Vengrijoje toli gražu ne visos partijos palaiko tokias tendencijas. Tik „Jobbik“ atvirai pasisako, kad pretenduoja į kaimynų žemes, kurias esą reikia atimti. Aišku, ši tendencija neturi daug perspektyvų, bet ji yra pavojinga ir diskredituoja pačias tai deklaruojančias partijas. Nenuostabu, kad vėliau šią praktiką perėmė Lenkijoje, kurioje panašios jėgos nesistengia slėpti, kad ir Lvovas, ir Vilnius, ir Vakarų Baltarusijos teritorijos turi atitekti Lenkijai. Yra net tokias išvadas darančių ir strategijas, kaip tą įgyvendinti teikiančių akademinių tyrimų, kuriuos užsako Lenkijos valstybės institucijos. Todėl minėtas pareiškimas dėl Ukrainos nieko neturėtų stebinti ar apgauti. Tokia retorika, aišku, skirta labiau vidiniam šių partijų susitelkimui, tačiau blogiausia, kad tokios kalbos suteikia pretekstą tautinių judėjimų priešininkams svaidytis nepagrįstais kaltinimais netgi toms politinės jėgoms, kurios jokių teritorinių pretenzijų nereiškia.

- Kiekvieną dieną Lietuvoje publikuojama dešimtys straipsnių, kuriuose pučiamas vadinamasis nacionalizmo baubas, masiškai niekinami žmonės, prisidedantys prie referendumų dėl žemės ir lito išsaugojimo inicijavimo, menkinamas tautiškumas. Iš kur tokia liguista reakcija? Ko bijoma?

- Tai du atskiri klausimai. Gasdinimas nacionalizmu Lietuvoje yra tikriausias mūsų provincialumo Europoje įrodymas. Nuo nepriklausomybės pradžios buvome labai aktyviai mokomi, kad tautiškumas yra atgyvena, o ateitis priklauso atvirai visuomenei – utopijai, kurioje nereikia kultūrinio bendrumo, gana tik pilietybės santykio su valstybe. Ši atviros visuomenės ideologija vis dar labai populiari Lietuvos akademiniuose ir politiniuose sluoksniuose, nors praktinė jos pasekmė – multikultūrinė visuomenė, Vakaruose jau atskleidė pražūtingus tokio kelio padarinius ir buvo griežtai pasmerkta visų didžiųjų Vakarų Europos valstybių vadovų. Manau, Lietuvoje prireiks arba nemažai laiko, arba masinės imigracijos, kad būtų suvokta, kur veda toks mąstymas, sugriaunantis bet kokius moralinio įsipareigojimo valstybei ir tautai bei bendro su ja likimo saitus. 

Referendumo dėl žemės sėkmės labai daug kas nesitikėjo. Buvo atliktas fantastiškas organizacinis darbas, įskaitant ir dirbtinai kuriamų institucinių kliūčių nugalėjimą, nors šis procesas dar nesibaigė. Daugelį tai nustebino. Dabar, ypač žiūrint į šveicarų pavyzdį po to, kai jie nubalsavo dėl imigracijos ribojimo, mūsų partinis elitas su siaubu žiūri, kaip šveicarų valdžia suksis iš padėties. Tokios situacijos mūsų vadinamieji politikai bijo. Iš dalies todėl, kad Lietuvoje politikų pagrindą sudaro dar nuo sovietmečio išlikusi tokio vietinio administratoriaus sąmonės žmonės. Anksčiau buvo „centras“ Maskvoje, dabar nurodymus duoda „centras“ Briuselyje, o mūsų administratoriai tiesiog nuolankiai tuos nurodymus vykdo. Žinoma, vienas centras buvo prievartinis, kitą patys pasirinkome, bet paklusnumo principas tas pats. Ginčytis, eiti į konfliktus, kovoti dėl nacionalinių interesų, ginti tautos išreikštus reikalavimus, kaip tą daro vengrų premjeras Viktoras Orbanas (Victor Orban) ar britų Deividas Kameronas, prisiimant visas pasekmes ir galbūt netgi ekonominius nuostolius, jeigu visuomenė nusprendžia, kad to reikia, kad galimi kaštai yra priimtina kaina už tai, ką norima pasiekti – yra ne mūsų politikų būdas. Referendumo reikalavimų įgyvendinimas iš tiesų būtų sunkus ir sudėtingas. Tačiau nenorima ne tik šio vargo, bet ir galimo nekontroliuojamo piliečių kišimosi į valstybės valdymą. Lengviau surengiami referendumai tam būtų reali priemonė. Vadovaujantis partinio elito nuostata, kad tauta yra lengvai manipuliuojama ir nepajėgi priimti politinių apsisprendimų, natūralu, kad šito taip pat nenorima leisti. 

Šaltinis: www.respublika.lt