Vidas Kaluškaitis. V. Landsbergiui: Kodėl dumiate mano broliams akis?

Vis netyla prof. Vytauto Landsbergio skandalingos kalbos pasakytos Vasario16-tosios progą vertinimai. Skelbiame vieną iš laiškų, šiuo klausimų parašytų alkas.lt redakcijai iš Punsko.

Kas aptemdė nuotaiką stovinčio prie Signatarų namų balkonėlio Vilniuje šių metų Vasario 16-tosios iškilmėse? Važiavau daugiau kaip 200 km pastovėti ties ta vieta, iš kurios jau beveik prieš šimtą metų mūsų tautos patriarchai skelbė Lietuvos Tarybos priimtą Nepriklausomybės Aktą. Seniai tų žmonių kaulai dūli. Bet atminimo amžiai nepalietę. Jų skaisti dvasia sklandė tą dieną virš to pačio balkono ir plaikstėsi po tą pačią gatvę. Ir išgirdau tai, kuo savo ausimis negalėjau patikėti – profesorius Vytautas Landsbergis, antrasis po Jono Basanavičiaus XX-ojo amžiaus lietuvių tautos korifėjus, Lietuvos Atkuriamosios Aukščiausiosios Tarybos Pirmininkas, įsimintinais metais stovėjęs Nepriklausomybės barikadose pirmoje eilėje prieš sovietų tankus, europarlamentaras, įžvalgusis mūsų protas ir sąžinės atstovas, išeina į to paties Jono Basanavičiaus ir devyniolikos kitų didžiųjų tautos vyrų dvasiomis pašventintą balkoną ir, prigludęs prie lietuvių grožinės literatūros pradininko Kristijono Donelaičio, kuriam šiemet sukanka 300 metų, ima šaipytis iš daugiau nei 300 tūkstančių savo tėvynainių, manau, tikrai ne pašlemėkų ir ne tų, kurie savo kraštą prageria, šaiposi iš tų, kurie iš didelio sielvarto ir begalinės desperacijos per šalčius, vėjus ir lietų rinko gatvėse parašus už referendumą, kad valdžia teiktųsi atsiklausti tautos – ar šalies gyventojai sutinka uždrausti valdžiai pardavinėti Lietuvos žemę užsieniečiams. Ir kokie simboliški skaičiai: 300 metų ir 300 tūkstančių surinktų parašų.

Jonas ir Petras su Agota bei Elžbieta gali ir nesusivaikyti, kur veda mus tokia žemės pardavinėjimo politika. Bet čia, trinu akis ir krapštau ausis – ir tikrai iš balkono svaido pašaipius žodžius apie tuos savo tautos žmones, kurie bandė pasipriešinti valdžios neveiklumui, bandė užbėgti, jų manymu, baisiam blogiui už akių. Jeigu jau Profesorius tokią temą ėmėsi gvildenti, tikėjausi ir išsižiojęs laukiau, kada pateiks argumentus, dėl ko neverta pro patria nusiteikusiems žmonėms nuogąstauti. Jeigu tai būčiau išgirdęs, esu geravalis, ir mano širdis tikrai būtų atlėgusi.

Deja. Tokių argumentų net ir Jis neišsakė. Buvo tik pašaipos iš „referen-dūmo“ ar „nereferen-dūmo“. Į ką čia užgerta? Mūsų kalboje žodis „dūmas“ turi keletą prasmių, o posakyje „kalbėjo kaip dūmas“ reiškia, kad kalbantysis buvo girtas. Ir tame pseudokūrybingai perfrazuotame „referen-dūme“ tik ši viena prasmė ir tiko. Visi turime teisę viskuo suabejoti. Abejonės neapleido manęs ir toliau. Atmosferą ties balkonėliu praskaidrino kitoje gatvės pusėje stovėjęs choras, užtraukęs Maironio žodžiams sukurtą dainą:

Eina garsas Prūsų žemės –

Žirgą reik balnoti;

Daug kryžiuočių nuo Malburgo

Rengias mus terioti.

Pasilik, sesute, sveika, nuramink širdelę –

Aš pargrįšiu nepražuvęs į tėvų šalelę.

Ar Profesorius šitą dainą girdėjo? Ar per dūmus jos prasmę suvokė? Į kokią berneliui reiks grįžti tėvų šalelę, jeigu ją „profesoriai“ ir „seimūnai“ išparduos? Ir kur toji sesutė turės pasilikti? Išvada tik viena – po mirties nuo visų šitų problemų būsime laisvi.

Profesorius gailavo, kad, išstojus iš Europos Sąjungos (ES), nebus kam ir prie balkono susirinkti. Bet atsukus šiuos žodžius veidu į balkonėlyje kalbantį, pamatysime, kad jei dar ir būtų kam čia rinktis, neturėsime kur susirinkti.

Esu užsiėmęs savais darbais ir neturiu kada dėtis visų veikėjų, žemę norinčių paversti laisvai judančia preke, pavardžių į galvą. Todėl čia jų dažnai ir neminėsiu. Šiuos žmones galima atpažinti iš kitų jiems būdingų bruožų. Koks bendras šių žmonių vardiklis? Nė vienas jų žemės neturi, jie griebiasi svetimą pardavinėti. Tegu kas paaiškina, kad žemę verta parduoti, ir baigsis Lietuvoje skandalas. Tačiau to, kas nepaaiškinama, niekas net ir nebando aiškinti. Daug lengviau pūsti dūmus žmonėms į akis. Elgiamės, lyg tie ne visai trys mūsų likę milijonai turėtume žemių nuo Baltijos Jūros iki Ramiojo vandenyno už Vladivostoko. Prancūzija žemių turi daugiau už mus, o bando jas išsaugoti. Tegu pamėgina lietuvis Vokietijoje ar Lenkijoje nusipirkti žemės, ir pamatys, kiek ten yra kliūčių ir koks tas kąsnis yra neįkandamas. O mes, per Apvaizdos stebuklus išlaikę vos paskutinį lopinėlį, stovintys jau kaip tie plikbajoriai, kuriems belikę tik kelnes parduoti, ir dar taip kėsojamės. Tikrai, elgiamės kaip virš kamino besisklaidantys dūmai.

„Problema didžiausia, kad žemė dirvonuoja“, – rėžia jos pardavinėjimo šalininkai. Sielojamasi ne tuo, ką daryti, kad ją pradėtų kas dirbti, o laužoma ietis į tai, kaip tuos kelis lopkelius skubiau parduoti, kad kada nors ir nekiltų kam noro bandyti ją dirbti. Žemdirbių tauta! Žemė yra mums Dievo duota, ir patys jos daugiau nepasigaminsime. Kol žemė dirvonuoja, yra viltis, kad ją atsipeikėję imsime dirbti. O kai jos neliks, tada ir pačios vilties neliks. Bet ar žemė kalta, kad jos niekas nedirba? Kodėl nekaltiname tų prasigėrusių jos savininkų? Matyt, valdžia, perduodama ES dotacijas už žemę, nepagrįstai sudaro sąlygas tokiems savininkams vegetuoti ir gyventi žemės nedirbant. Bet kodėl tikime, kad atėję svetimi savininkai ją ims dirbti? O ką mes už tuos pinigus nuveiksime? Didžiąją dalį pragersime. Tada vėl valstybės vyrams atsvers problema, – iš kur tiek socialiai remtinų žmonių, iš kur imti pinigų jų pašalpoms?.

Dabar, Broliai, pasiklausykite, ką manoji akis kiekvieną vasarą stebi. Gyvename prie kelio, jungiančio Punską su Sangrūda, Mockais ir Būdviečiu. Labai norėčiau čia pasikviesti visus tuos, kas rėkia, kad reikia leisti Lietuvos žemę išparduoti. Atvažiuokite į mūsų kuklią sodybą prie kelio, pagyvenkite mėnesį ar du, ir pamatysite, kiek iš anos pusės sienos traktorių su dviem priekabom varo nuo ankstyvo ryto į Lietuvą diena iš dienos po kelis ar gal ir keliolika reisų. Visom jėgom stengiasi kuo daugiau kartų apsukti ir vežti į savo aruodus Lietuvos auksą. Lietuva bent kelius žvyruoja, kad turėtų kaip važinėti Būdviečio ar Sangrūdos gyventojai, o anų sunkiasvoriai traktoriai sumala juos, bet taisyti nesiima. Kam?

Šiandien jie Lietuvoje tik nuomoja žemių plotus ir juos eksploatuoja. Rytoj juos nusipirks ir dirbs jau savo. Bet keliai ir toliau bus Lietuvos turtas, tegu ji ir taiso juos. Bus kaip tam žmogui, kuris su gudragalviu pirko karvę per pusę – gudragalvio buvo pasturgalis, o žmogaus pirmagalys. Vienam šerk, kitas melžia. Tik žmogus susiprato tą pirmagalį papjauti. Tuomet ir pasturgalys galą gavo. Mums net ir tokios išeities neliks, nes neturėsime teisės primagalio papjauti, kol pasturgalis bus produktyvus.

Šiandien du mėnesius į metus diena išdienos važinėja tik mūsų keliu dešimtys kombainų bei šimtai sunkiasvorių traktorių ir tempia pas save grūdų priekabas. O tokių keliukų yra ne vienas. Ir gerai abiem pusėm. Žemės savininkai Lietuvoje gauna Europos dotacijas už žemę ir, kad sąžinė negraužtų, turi kuo atsidėję dumti akis, o anie tempia vasaros derlių į savo namus. Kur tu rasi geriau? Labai norėtųsi į savo sodybą pasikviesti ir Egidijų Masiulį, ir profesorių Vytautą Landsbergį, ir tą geranorį TV žurnalistą, kuris bent jau tiek supranta, kad referendumo negalima užgniaužti, bet žemės neturėdamas ir tas ją pardavinėti nori. Gal iš ten patys pamatytų, kokio biznio Lietuva netenka. Tuo tarpu tą žemę svetimi iš anapus tik nuomoja, ir dar tik pasienio gyventojai. Kai nusipirks, tiems buvusiems savininkams Europa net priedų nemokės. Juos susigriebs nauji teisėti žemės savininkai ir ankstesniems galės špygą po nosimi paverti. Kas šiems mokės pašalpas? Beje, Lietuvai ir vėl liks tik pirmagalys, kuris laukia, kada jį pašers, o pieną kiti sau laisvai galės melžti.

Profesorius balkone juokavo: „Negi jums gaila, kad latvis Janis iš lietuvio Jono nusipirks hektarą žemės?“ Profesoriau, tikrai negaila latviui to hektaro. Ar lietuvis, ar latvis – visi mes tie patys baltai, tik latvis gal už mus, matyt, yra gudresnis. Bet žemė čiužuos ne šiaurės kryptimi, ką bent jau Jūs, kilmingasis Profesoriau, tikrai suprantate. Tai kodėl dumiate mano broliams akis? Jeigu žemė turi niekur nedingti iš Lietuvos, tai juo labiau ji liks Europoje, kaip ir bankai likę Lietuvoje. Tik kad per juos pajamos iš Lietuvos plaukia. Į kur žemė slinktų, nuo to geografija nepasikeis. Tik „etnologija“ Europoje bus kita. Europa gyvens be mūsų. Pasitraukėme nuo Vyslos, jai vardą davę, išnyksime ir prie Nemuno. Kada nors ir šios upės tik vardas liudys, kad mūsų gyventa. Dinozaurai išnyko, nes negebėjo prie naujų sąlygų prisitaikyti. Ir mes neprisitaikę išnyksime. Deja, šį kartą savo valia.

Ar tie, kas nesutinka parduoti savo žemės, yra prieš ES? Ne. Jie nėra nei savižudžiai, nei mulkintojai. Jie nori gyventi savo žemėje, kiek jos dar mums likę. Ir tai gerai žino visi Briuselio tribūnų rėksniai. Tik per ketvirtį amžiaus foteliuose keisdami vis kitų spalvų kelnes, vyrai pamiršo, kad stojant į ES – didžiąją laisvų valstybių sandraugą – privalėjo apdrausti savo vienintelį turtą – žemę, kurios jau taip mažai liko. Kas moka žemės raštą skaityti, tie mato, kur link mūsų istorija traukėsi ir kiek mūsų beliko. Beje, materija, susitraukusi iki nulio, daugiau neturi kur trauktis. O išsikvėpus energijai ir atgal iš mirties taško pajudėti negali. Tai ten link mūsų kelias?

Regėjimo kampas priklauso nuo stebėjimo kampo. Mano požiūris skiriasi nuo požiūrių tų, kurie sėdi Lietuvos Seime, Lietuvos Televizijoje, ar – Lietuvos Briuselyje, nes aš pasaulį stebiu iš savo sodybos. Pavažiavus Punsko kryptimi realybė atrodo kitaip.

Ir žinote ką? Iš šios perspektyvos atrodo, kad Lietuvai nei Seimo reikia, nei Televizijos, nei pagaliau Briuselio, jeigu jis mūsų nepadeda ginti.

Kol šitų institucijų nebuvo, – Lietuva Pilėnus atlaikė.

Šaltinis: www.alkas.lt