Tomas Viluckas. Tarp politinio elito ir piliečių tvyro neperžengiama nepasitikėjimo praraja
Vasario 9-ąją suėjo dvidešimt treji metai, kai Lietuvoje vyko visuotinė apklausa – plebiscitas, kurio metu piliečiai buvo klausiami – nor...
https://www.propatria.lt/2014/02/tomas-viluckas-tarp-politinio-elito-ir.html?m=0
Vasario 9-ąją suėjo dvidešimt treji metai, kai Lietuvoje vyko visuotinė apklausa – plebiscitas, kurio metu piliečiai buvo klausiami – norite ar ne, kad Lietuva būtų nepriklausoma demokratinė respublika.
Prisiminkime, kad tuomet už tokią Lietuvą pasisakė daugiau kaip 90 proc. visų dalyvavusiųjų, kurių buvo daugiau kaip du milijonai, plebiscite. Svarbu pastebėti, kad tai nebuvo referendumas, plebiscito rezultatai neturėjo jokių teisinių pasekmių, tačiau jie reiškė Tautos valią, jos ryžtą gyventi kitaip. Taip parodytas nusiteikimas greitai davė vaisių: jau vasario 11-ąją, Lietuvos nepriklausomybę pripažino pirmoji užsienio valstybė – Islandija.
Kaip vertintume anuometinius politikus, tačiau jie pasižymėjo vienu bruožu – drįso pasitikėti tauta. Konstitucijos teiginys, kad suverenitetas priklauso Tautai, jiems nebuvo tuščias teiginys. Jaunos valstybės vadovai žinojo, kad piliečiai pasirinks teisingai, kad šis sprendimas bus geriausias, kad jis bus naudingas valstybės raidai.
Nūdien regime priešingą vaizdą. Kai kurių politikų lūpose žodis „tauta“ skamba pašaipiai, didžioji dauguma jo apskritai vengia, o paskutiniu metu darosi įprasta ochlokratijos sąvoka laikyti tautos ir piliečių sinonimu.
Negana to, kaip rodo pirmadienio cirkas Vyriausiojoje rinkimų komisijoje piliečių iniciatyva paprasčiausiai ignoruojama. Galutinis blokas piliečių valiai bus uždėtas Seime Jungtinės konservatorių – socialdemokratų – liberalų frakcijos pastangomis.
Tad kodėl vertėtų prisiminti aną vasario 9-ąją? Ar tam, kad sužadintume nostalgiją, gėrėdamiesi kokie vieningi, gražūs ir dvasingi tuomet buvome? Ką mums dar gali byloti šis Lietuvos istorijos puslapis?
Visų pirma, turime pripažinti, kad tuometinės Lietuvos politiniai lyderiai, nepaisant jau tada pastebimo susiskaldymo ir tarpusavio priešiškumo, buvo drąsūs žmonės. Nors krašte stovėjo okupacinė kariuomenė, valstybė buvo po sausio 13-osios šoko, patyrusi ekoniminę blokadą, šalyje vos veikė valstybei būdingos institucijos, tačiau jie ryžosi sušaukti šį plebiscitą.
Tuo tarpu nūdien tarp politinio elito ir piliečių tvyro atrodo neperžengiama nepasitikėjimo praraja. Piliečiai į politikus žvelgia kaip į kunigaikštukus ir mafukus, o politikai į piliečius kaip į nemokančią rinktis tamsią liaudį.
Jei politikai pasitikėtų piliečiais valstybei svarbius klausimus pavestų spręsti ne Konstitucinio Teismo klubui, bet jų nuomonės pasiteirautų referendumuose. Juk taip jie ramiai pasielgė anais sunkiais devyniasdešimtaisiais.
Tai, ką matome savo šalyje, yra visiška anos epochos priešingybė. Ne veltui sociologijos klasikas Maxas Weberis teigė, kad politika yra legalizuotas jėgos panaudojimo monopolis. Būtent šitaip politiką supranta Lietuvos valdantis elitas, kuris, nors tokia situacija yra akivaizdžiai ydinga, visai nesiruošia taisyti šio absurdo. Konstitucijos pataisų referendumo iniciatyvos žlugdimas yra tiesioginis įrodymas, kad dalintis galia politinis elitas nėra nusiteikęs.
Alexis de Tocqueville XIX a. aprašydamas anuometę JAV teigė, jog individų politinis „išlaisvinimas“ neatnešė norimų rezultatų, nes žmonės liberalioje valstybėje pamažu tampa „užsidarę savo kiaute“, „trokšta prasimanyti lėkštų malonumų“, „gyvena tik savyje ir sau, ir nors turi šeimą, bet jau, galima sakyti, nebeturi tėvynės“. Pagaliau virš šių žmonių iškyla „beribė globėjiška valdžia“, kuri yra tėviška, tačiau jos tikrasis uždavinys „amžinai įkalinti juos vaikystėje“.
Tai tikslus dabartinės Lietuvos situacijos atvaizdavimas. Suklastota politinės galios tėvystė, kuri gviešiasi mūsų laisvės. Tačiau niekam nevalia pamiršti, kad jau pasirinkome, tuomet kai prieš du dešimtmečius demokratijai tarėmė „taip“.
Šaltinis: www.ekspertai.eu
5 komentarai
Tautininkai kaip ir kitos partijos ir kiti politikieriai baigia nusavinti valstybines šventes. Jau panašu į tai kad valstybinės šventės tokios kaip vasario 16 ir kovo 11 nėra Lietuvos žmonių šventė, o kažkokios pradėjusios jose dominuoti tautininkų organizacijos, kuri vis labiau stengiasi prie savęs taip pritraukt šalies žmones. Valstybinės šventės tautininkų organizacijos ar Lietuvos žmonių??? Dauguma tautininkų prijaučia fašizmui, o kai kurie net atvirai jį propaguoja. Nacizmas ir fašizmas po tautiškumo priedanga, nieko negali būt šlykščiau ir klastingiau. Persūdytas nacionalizmas ir patriotiškumas aiškiai artėja prie nacizmo ir fanatizmo. Hitlerio pasekėjai tai fanatikai, o nacionalizmo fanatikų ir pas mus daugėja. Neužmirškit kad Hitleris gi atėjo į valdžią legaliai. O kas dabar vyksta? Kartojasi istorija? Vilkas ėriuko kailyje? Čia tas pats kas nieko neįtariant iš avies išaugint plėšrų vilką. Vokiečiai Hitleriu tikėjo, kad jis šneka tiesą, tik vėliau žmonės pamatė kai jau vėlu, kai nekaltas avinėlis nusimetė savo kaukę, ir tapo kraugeriu vilku. Ar mažai žmonija patyrė? Ar nepasimokė? Kartosim istoriją?
Vienybėje yra jėga, tik būdamiu vieningi mes esame galingi. Mes jiems vieningi esame pavojingi, todėl visais įmanomais būdais stengiamasi mus supriešinti, suskaldyti. Tas pats ir kas liečia prieštaringai vertinamą organizacija tautininkų sajunga, ji skaldo žmones, o ne juos sujungia, cia skamba panasiai arba tu su mumis arba pries mus, tai visai kita nei sajudzio laikais, tai diktaturos prieausris. Lietuvius ir Lietuvos gyventojus gali suvienyti tik bendros idejos ir siekiai, o ne priesingos, priestaraujancios vieno ar kito zmogaus isitikinimams. Zmones reikia zadinti is baimes ir miego, zmones reikia vel sujungti, o ne juos skaldyti toliau. Slykstu kai yra naudojamos tos pacios manipuliacijos, kuriomis aiskiai supanasejama su jau esama sistema. Zmones turi valdyti savo saly patys. Jie turi kovoti uz tiesiogines demokratijos konstitucija. eiti i gatves nepaisant antikonstitucinio istatymo kai riboajama susirinkimo laisve. Jie turi kovoti. Kova negali buti jokios organizacijos rankose, nei tautininku nei kitos kokios. Jokiu nevyriayusybiniu organizaciju veliavu, kokios simbonolikos susijusios daugiau nei su tauta. Tik trispalves. Jokiu vadu tokiu kaip panka. Laisvi zmones be virsuniu viruneliu, partiju, organizaciju, vadu, atributikos, manipuilainiu kalbu, be reklamos, be zmoniu besiverzianciu i tribuna smegenis plauti dar viena nauja agitacija. Zmones laisvi nuo politikos ir jos siekio. Zmones laisvi nuo neapykatos. Tolerantiski. Santurus. Tik trispalves. Tokie kokie buvo sajudzio laikais.
O kam vienytis y priešingas stovyklas? Geriau į vieną visumą, paliekant namuose simpatijas vienai ar kitai politinei organizacijai ar visuomenės grupei ar pn. Skirtumai skaldo. Petras už bulvių partiją, jonas už kopūstų, onutė už alyvų partiją. Ar jie susišnekės, ar jie nesusipyks? Kam pykti siekiant bendrų tikslų? Gal kažką žeidžia kopūstų partijos vėliava, gal kažką žeidžia vežliu organizacijos vėliava, bet visiems šiems žmonėms vienijantis yra dalykas tik trispalvė. Kam ieškoti skirtrumų ir vienas ant kito dėll jų pulti į atlapus, šitaip bus susipriešinta nesuradus sąlyčio taškų ir pralaimėta. Todėl bendras vienijantis šiems žmonėms vardiklis yra tik trispalvė, be jokios pašalinės simbolikos. Prisiminkit sąjūdžio laikus. Žmones vienijo bendras laisvės siekis. O kas vienija žmones dabar? Žmonės įpatingai susiskaldę ir susipriešinę ir jie toliau skaldomi. Ar gali suvienyti žmones realios laisvės, realios demokratijos siekis? Tai yra tiesioginės demokratijos siekis?. Kaip siekė tiesioginės demokratijos islandai ir kitos šalys. Negali šiame siekyje būti ne organizatorių nei vadų, visi lygūs ir laisvi
Tai valdančiųjų degradacijos pasekmė. Negebėdami valdyti griebiasi kraštutinumų. Vėliau kraštutinumai vienoje pusėje skatina kraštutinumus kitoje.
Graži, gera mintis.
Tik nemanau kad elitu save laikantys su ja sutiks.
Rašyti komentarą