Roberto de Mattei. Europos naikinimas vardan Europos

Roberto de Mattei, su kurio 1992 m. Europos Parlamento nariams rašytu laišku kviečiame susipažinti portalo skaitytojus, yra italų istorikas...

Roberto de Mattei, su kurio 1992 m. Europos Parlamento nariams rašytu laišku kviečiame susipažinti portalo skaitytojus, yra italų istorikas, vienas iškiliausių Italijos katalikiškosios inteligentijos atstovų. R. de Mattei tytimo objektas – XVI-XX a. Europos istorija, ją formavusios religinės ir politinės idėjos. Šiuo metu jis dėsto Romos Europos universitete, kitose aukštosiose mokyklose, yra Italijos naujųjų ir naujausiųjų laikų istorijos instituto valdybos narys.

Kuo aktualus gali būti šio autoriaus daugiau nei prieš du dešimtmečius rašytas laiškas – juolab, kad jame aptariama sutartis, kurią per tą laiką papildė Europos integracijos procesams dar didesnį pagreitį davusios Amsterdamo, Nicos ir Lisabonos sutartys? Pirmiausia ko gero tuo, kad šis tekstas supažindina su perspektyva, leidžiančia Europos Sąjungą nagrinėti esminių klausimų šviesoje. R. de Mattei kelia Europos Sąjungos ir ją sudarančių šalių narių santykio klausimą, parodydamas, jog šis politinis darinys nėra vien tik nacionalinių valstybių bendro veikimo forma, tačiau savarankiškas ir neretai su šalimis narėmis konkuruojantis veikėjas. 

Savo laiške prieš daugiau kaip dvidešimt metų R. de Mattei rašė: „Neina kalba apie bendrą apsisprendimą už ar prieš Europą, bet apie už to slypinčio pagrindinio klausimo įsisąmoninimą: kokios Europos siekiame? Kokia Europa numatoma Mastrichto sutartyje?“. Nagrinėdamas Europos Sąjungos sąrangą, autorius atkreipia dėmesį į šiame dokumente numatytas institucijų funkcijas, tarpusavio santykius, galios svertus, arba paprastai sakant – žaidimo šiame politiniame darinyje taisyklės. O žaidimų, žinia, būna įvairių – taip pat ir nulinės sumos. 

Didysis Vakarų mąstytojas Tomas Akvinietis mums primena, kad „baimėje gyvenantys žmonės išsigimsta į vergiškai paklusnius ir tampa silpnadvasiai drąsos ir ištvermės reikalaujančiame reikale.“ (1) Todėl jei ne tik nacionalinių valstybių – mūsų atveju pirmiausia Lietuvos, – bet ir Europos likimas iš tiesų aktualus, kai kuriuos klausimus turėsime kelti drąsiai.


Prof. Roberto de Mattei laiškas Europos Parlamento nariams

Roma, 1992 gegužės 11 d.


Gerbiamieji,

Lepanto kultūrinio centro, kurio prezidentu esu, vardu naudojuosi laisve Jums pateikti tam tikras įžvalgas (2) dėl Mastrichto sutarties, dėl kurios dvylikos valstybių ir vyriausybių vadovai 1991 m. gruodžio 11 d. sutarė siekdami sukurti naują tarptautinę organizaciją, pavadintą Europos Sąjunga.  

Ši sutartis, kuri formaliai pasirašyta 1992 m. vasario 7 d. ir kuri turi būti patvirtinta atitinkamų nacionalinių parlamentų iki 1992 m. gruodžio 31 d., daug kur kelia augančias abejones ir sumišimą: ar ji iš tiesų suvienys ir sustiprins Europą, ar panardins ją į chaosą? Šiuo laišku siekiama paskatinti diskusiją šiuo esminiu klausimu. 

Nihilistinė Europos sunaikinimo svajonė

1992-aisiais sukanka 500 metų, kai europiečiai atrado ir civilizavo Ameriką, tačiau europietiškoji ir krikščioniškoji civilizacija susiduria su beprecedenčiais kaltinimais.

Europa kaltinama savo kultūrinių modelių primetimu pasauliui, užuot „atsivėrusi kitam“, „kuo Europa nėra, niekada nebuvo ir niekada nebus“ (3),  taigi ji turėtų paneigti save, kad susigrąžintų kitoniškumą, kurį atmetė – barbarus, indėnus, musulmonus, visus, nešančius „kultūrinę žinią“, kurią privalome priimti. Todėl Europa turėtų išsižadėti savo „sekuliarios istorinės centralizacijos ambicijos, kurios simbolis yra Kolumbas“ (4), tam, kad „decivilizuotų“ save ir nugrimztų į tribalizmą. 

Remiantis šia „chaoso teoretikų“ istorijos vizija, Europos pamatu turėtų tapti „pamatų netekimas“ (5) ir „netapatumas sau“. (6) Tai nihilizmas. 

Jokie istoriniai ir kultūriniai tapatumai nenusipelnytų išlikti, nes pasaulyje nėra nieko stabilaus ir nuolatinio, ir viskas yra be tvarkos ir prasmės: šis Niekis yra vienintelė tikrovė, kurią reikėtų teigti istorijoje ir visuomenėje: „Mes privalome pripažinti teigiamą istorinę Niekio reikšmę. [...] Turime remti savo europietiškąją pilietybe Niekiu.“ (7)

Tikrasis Mastrichto sutarties prigimtis

Šios nihilistinės tezės apie Europą dėstomos žurnaluose, knygose, simpoziumuose, pabrėžiamos žiniasklaidoje ir nuolat kartojamos politikų, nėra nei ignoruojamos, nei pamirštos, kuomet svarstomi tokie svarbūs susitarimai kaip Mastrichto sutartis.

Neina kalba apie bendrą apsisprendimą už ar prieš Europą, bet apie už to slypinčio pagrindinio klausimo įsisąmoninimą: kokios Europos siekiame? Kokia Europa numatoma Mastrichto sutartyje? Politikų ir diplomatų susitarimai neapsiriboja vien tik techninėmis formulėmis, bet atspindi politinius modelius, pasaulio vizijas ir idealius siekius. Kuriuos šiuo konkrečiu atveju?

Tai nėra vien tik bendra rinka...

Žmogui gatvėje Europos Sąjunga reiškia tiesiog išsiplėtusią rinką be sienų, būtent bendrą vidinę Europos rinką, kuri pasižymi kliūčių pašalinimu laisvam prekių, žmonių, paslaugų ir kapitalo judėjimui. 

Vidutinis europietis, kuris linkęs vengti daug dėmesio reikalaujančių debatų ir įsipareigojimų, idant galėtų gyventi įsivėlęs į savo kasdienes problemas, nepasitiki politikais, bet vis dar jaučia tam tikrą pasitikėjimą ekonomistų pragmatizmu. Jį ramina tai, kad suvienyta Europa yra remiama ekonomikos „technikų“, ir jis gundomas laikyti tai galimu sprendimu rimtoms ekonominėms ir socialinėms blogybėms, chroniškai siautėjančioms visose Europos tautose.
Tiesą sakant, pirma pamatinė klaidinga nuomonė, kuri turi būti išsklaidyta, yra ta, kad tarptautinė organizacija, kaip numatyta Mastrichte, apsiriboja ekonomine sąjunga, kuriai lemta savo nariams užtikrinti didelius privalumus ir naudą. 

Tai aišku jau pirmuosiuose Sutarties puslapiuose, kur naujas elementas pabrėžiamas nurodant, kad „terminas „Europos Ekonominė Bendrija“ bus pakeistas terminus „Europos Bendrija“ (II dalis, G A str.).

Kokia tokio patikslinimo prasmė? Pabrėžti laipsnišką perėjimą nuo vien tik ekonominės prie grynai politinės sąjungos; ekonominis vienijimasis yra priemonė, politinis – tikslas.

…bet politinis ir kultūrinis procesas

Pirmas iškylantis Mastrichto sutarties bruožas yra procesas, kurį ji žymi. Iš tiesų nuo 1993 m. sausio 1 d. Sutartis numato daugybę skirtingų etapų griežta chronologine tvarka ir nustato perėjimo į galutinę stadiją 1999 sausio 1 d. „negrįžtamumą“ (8).

Reikėtų pažvelgti į galutinį tikslą, kadangi iš jo kyla visų iki tol einančių etapų reikšmė. Nors pirmasis etapas ekonominis, paskutiniuoju baigiamas toli siekiančių politinių pokyčių Europoje procesas. Kokia tų pokyčių prigimtis? Nepaisant visų priešingų tvirtinimų (dėl kurių esame pasirengę diskutuoti viešuose debatuose), nedvejodami tvirtiname:

Mastrichto planas sukelia ne Europos vienijimosi procesą, tačiau veikiau jos nacionalinių valstybių dezintegraciją; ir kadangi Europa negali atmesti nacionalinių valstybių, kurios sudaro jos stuburą, šių valstybių išardymas yra tapatus Europos sunaikinimui vardan pačios Europos!

Ekonominio chaoso link

Pirmasis Mastrichto vienijimosi etapas (nuo 1993 m. sausio 1 d.) numato politinių ir ekonominių sienų panaikinimą Bendrijos viduje ir didelės bendros vidaus rinkos sukūrimą. Tačiau kokios iš tiesų šio projekto pasekmės mūsų žemynui?

Beveik visos tautos gamina puikios kokybės produktus pradedant vynu ir baigiant tekstile. Kiekviena šalis suvartoja didžiąją dalį savo produkcijos grynai dėl ekonominių priežasčių – įvairių vyriausybių apribojimų muitais.  Kai muitų barjeras nukrinta, šalies vartotojai neišvengiamai skatinami smalsumo išbandyti kitų šalių produktus. 

Visų Europos valstybių produktai cirkuliuos ir bus vartojami visame žemyne. Taigi nei viena pramonė negalės kliautis saugiu ekonominiu pamatu savo kilmės šalyje, ir tai įžiebs komercinius ginčus tarp skirtingų šalių gamintojų beatodairiškos reklamos forma: naujų rinkų užkariavimas ir senų išsaugojimas bus pavojuje. 

Prancūzų sūris, vokiečių alus ir italų makaronai nėra vien komercinės prekės, tačiau ir skirtingų kultūrų bei tradicijų simboliai. Karas, kariaujamas reklamos priemonėmis, iš ekonominės sferos persikels į politinę ir psichologinę. Bendra rinka labiau panėšės į kovos lauką nei sanglaudą skatinančią jėgą.

Silpniausios rinkos bus užlietos kur kas konkurencingesnių užsienio kapitalo prekių ir paslaugų. Tik didžiosios kompanijos bus pajėgios pasiekti tarptautinį statusą ir išgyventi; smulkus verslas turės arba susilieti su didžiuoju pavaldinio pozicijoje, arba susitaikyti su bankrotu. Kaip numatėme komentare dėl Delors‘o plano: „vaizdas atrodys dar labiau neraminantis, jei galvojama, kad ši suirutė dirbtinai primesta iš viršaus ir artimiausiu metu netikėtai užklupsianti silpniausius, kurie tam apskritai nepasiruošę. Vis dėlto lengva prognozuoti, kad prasiverš laukinė konkurencija, sėjanti chaoso sėklas Europos ekonomikoje. Bendrojoje rinkoje bus kariaujamas iki mirties karas, kuris gali nublokšti Europą (į visa apimantį griaunantį chaosą), neturinčią jokių atskaitos taškų, iki tol reprezentuotą nacionalinių sienų ir muitų barjerų“ (9).

Monetarinio suvereniteto nusavinimas

Kiti etapai, kaip numatoma Mastrichto sutartyje, yra tokie:

Antrasis etapas (nuo 1994 m. liepos 1 d.): Europos pinigų instituto, kurį sudaro valstybių narių centriniai bankai, įsteigimas kaip tarpinis žingsnis prieš

trečiąjį etapą (nuo 1997 m. ir ne vėliau nei 1999 m. sausio 1 d.), numatantį:

a) Europos centrinių bankų sistemos sukūrimą iš nacionalinių centrinių bankų ir Europos Centrinio Banko. Ji būtų vienintelė šalių narių atsargų valdytoja ir administratorė (II dalis, 105 2 str.).
b) Grynai pasitikėjimu grįstos vieningos valiutos ECU sukūrimas (II dalis, 3A straipsnis), kuri turėtų pakeisti nacionalines valiutas. Europos Centrinis Bankas būtų vienintelė institucija, kuriai leidžiama spausdinti pinigus.

Apskritai, remiantis Sutartimi, Komisija – ne vyriausybės ar parlamentai – per Europos centrinį banką nustatinės ekonomikos politikos tikslus kiekvienoje nacionalinėje valstybėje (II dalis, 103 str.). Europos centrinis bankas turės išskirtinę teisę duoti leidimą Bendrijoje išleisti banknotus (II dalis, 105 A str.). Tarybai bus leidžiama narėms skirti baudžiamąsias priemones, kurios apima baudas, tam tikro dydžio indėlio be palūkanų reikalavimą, Europos investicijų banko skolinimo politikos narių atžvilgiu persvarstymą (II dalis, 104 C str.).

Europos valstybėms ekonominio ir monetarinio suvereniteto netekimas de facto reikš svarbiausios politinio suvereniteto dalies praradimą. Tai gerai suprato buvusi britų premjerė Margaret Thatcher, kuri tvirtino, kad „jei kas nors netenka savo monetarinio ir biudžeto suvereniteto, ne tiek daug suvereniteto belieka“ (10).

Politinio suvereniteto nusavinimas

Autoritetingas Bundesbankas neseniai pareiškė, kad valdžios nurodymu sukurti vieningą Europos valiutą lengva, tačiau užtikrinti monetarinį stabilumą Europoje kur kas sunkiau: šiam tikslui būtinos kompleksinės ekonominės, politinės ir psichologinės sąlygos (11). 

Kaip įmanoma nulemti efektyvų ekonominį ir monetarinį Europos vienijimąsi be bendros teisinės ir politinės struktūros, kuri vienintelė gali reguliuoti tokias problemas kaip imigracija, priklausomybė nuo narkotikų ir organizuotas nusikalstamumas, bei užtikrinti būtinas ekonominio ir monetarinio stabilumo sąlygas?  

Kad būtų patenkintos šios teisinės ir politinės sąlygos, Sutartis numato „tokį valstybių narių įstatymų derinimą, koks reikalingas bendrajai rinkai veikti“ (II dalis, 3H str.). Ši politinė ir teisinė harmonizacija savaime neabejotinai yra gėris ir jos turėtų būti siekiama, kai ji nesikerta su prigimtiniu įstatymu. Tačiau ji negali būti primesta biurokratų, pretekstu sukurti funkcionuojančią bendrąją rinką. Tai reikštų nacionalinių valstybių teisės valdyti savo visuomenę atėmimą. 

Suverenitetas yra svarbiausias valstybės bruožas. Jis gali būti apibūdintas kaip aukščiausia galia, kurią valstybė privalo turėti savo veikimo srityje, kad galėtų pasiekti savo tikslą, būtent – bendrąjį piliečių gėrį (12), t.y. dorą bendruomeninį jų gyvenimą. (13) 

Valstybė gali deleguoti kai kurias funkcijas pagal subsidiarumo principą, bet ji negali sunaikinti savęs, kas nutiktų tuomet, kai Mastrichto vienijimosi procesas būtų baigtas. Tai reikštų nacionalinių valstybių išnykimą

Tikslas: Europos megavalstybė ir regioninės mikrovalstybės

Iki šiol nacionalinėms vyriausybėms ir parlamentams priklaususių galių ir funkcijų perleidimas vyktų dviem kryptimis: viena vertus, viršnacionalinių institucijų – Europos megavalstybės – link, kita vertus – į regioninius savivaldos subjektus, kurie taptų realiomis mikrovalstybėmis. Regionų komiteto įkūrimas (II dalis, 198 A str.), kuris turės padėti Tarybai ir Komisijai, kuri būtų megavalstybės supervyriausybė, atitinka šį modelį.  

Tai, kaip buvo paaiškinta Europos Komisijos pirmininko Jacqueso Delorso, Bonos Wissenschaftszentrum 1989 m. spalio 5 d., „iš esmės reiškia, kad centrinės valdžios galiomis dalijamasi su pirma egzistavusiais bendruomeniniais teritoriniais vienetais“.

Toks projektas išpildo planą, prieš kelerius metus išdėstytą socialisto Peterio Glotzo „Manifeste naujajai Europos kairei“, kuriame jis sveikino „nacionalinės valstybės pabaigą Europoje“, kuri turėtų įvykti ne tik per daugiašalį vienijimąsi, bet taip pat ir regionalizaciją bei decentralizaciją(14), o „Europos Sąjungos kūrimas“ buvo nurodytas kaip „ilgalaikė Europos vienijimosi perspektyva“ (15).

Tai atnaujinta didžiojo kairės tikslo versija, kuri visada buvo ir vis dar yra anarchija – „naujasis pasaulis“, Bakunino žodžiais, „ant visų bažnyčių ir valstybių griuvėsių“ (16). Pats Bakuninas paaiškina: „revoliuciniai socialistai organizuojasi prieš akis turėdami būsimą valstybių destrukciją arba, jei norite švelnesnio žodžio, išardymą, (17) (...) kad laisvos asociacijos, organizuojamos iš apačios savivaldybėms federaciniu principu laisvai besijungiant į provincijas, provincijoms į tautas, tautoms į Jungtines Europos Valstijas, gali iškilti ant jų griuvėsių.“ (18)

Laiko bomba: Europos pilietybė

Į vieną Mastrichto skyrių, kuris yra tikra laiko bomba mūsų kontinento širdyje, gali būti žiūrima kaip į dalį dezintegruojančios jėgos: „Europos pilietybė“ bus pripažinta kiekvienam visų nacionalinių valstybių piliečiui, šioms yrant.    

Pilietybės problema gali būti išgvildenta tik atsižvelgus į dabartinę situaciją. Socialistinio komunizmo nesėkmė Rytuose ir panaši gigantiška dekolonializacijos nesėkmė Pietų pusrutulyje atvėrė masinę migraciją į Europą. Visiškai patikima tikrų šios migracijos mastų statistika nėra prieinama. Kuo galime būti tikri, tai kad ši tendencija stiprėja, lydint mažėjančiai populiacijai mūsų kontinente. Tai jokiu būdu nėra antrinė problema, nes 1991 m. lapkritį 27 Europos šalių ministrai matė būtinybę susitikti Berlyne ją aptarti. 

Sutartis numato „Sąjungos pilietybę“ kiekvienam asmeniui, turinčiam valstybės narės pilietybę (II dalis, 81 str.). Tačiau tarp Sąjungos šalių narių, kalbant apie pilietybės suteikimą imigrantams iš trečiųjų šalių, įstatymai nevienodi: kai kurie atviresni, kai kurie labiau varžantys. Nesunku įsivaizduoti, kad imigrantai pasuks į tas šalis, kuriose pilietybę gauti paprasčiau, ir tuomet kirs „vidines sienas“ link tų, kurios turi ne tokias lanksčias „išorines sienas“. 

Kas nors gali teigti, kad tai vienas klausimų, kuriais nacionalinių įstatymų derinimas, kaip numatyta Sutartyje, yra prioritetinis. Bet jei taip savaime suprantama, kad šis suderinimas nebus atidėliojamas, kodėl negalima Sąjungos pilietybės numatyti tik po to, kai įstatymai valstybėse bus suvienodėję?

Imigrantams – kelias užkariauti politines struktūras

Kaip sakoma Sutarties straipsnyje 8 A1 dalyje, „kiekvienas Sąjungos pilietis turi teisę laisvai judėti ir apsigyventi valstybių narių teritorijoje.“ Tikroji šio straipsnio reikšmė pasimato tik po jo einančiojo šviesoje: „Kiekvienas Sąjungos pilietis, gyvendamas valstybėje narėje ir nebūdamas jos pilietis, turi teisę balsuoti ir būti kandidatu per vietos savivaldos rinkimus valstybėje narėje, kurioje gyvena, tomis pačiomis sąlygomis, kaip ir tos valstybės piliečiai“ (II dalis, 8 B1 str.) ir „kiekvienas Sąjungos pilietis, gyvendamas valstybėje narėje ir nebūdamas jos pilietis, turi teisę balsuoti ir būti kandidatu per Europos Parlamento rinkimus valstybėje narėje, kurioje gyvena, tomis pačiomis sąlygomis, kaip ir tos valstybės piliečiai“ (II dalis, 8 B2 str.). Būdai ir priemonės bus nustatytos Tarybos atitinkamai iki 1994 m. gruodžio 31 d. ir 1993 m. gruodžio 31 d. 

Numatomos pasekmės:

a) pirmasis tikslas migrantui iš trečiųjų šalių bus įgyti Sąjungos pilietybę. Kadangi įstatymai nevienodi, jis pasirinks šalį, kuri suteikia lengvesnį priėjimą prie pilietybės: taip automatiškai jis gaus ir Europos pilietybę.
b) Gavus Europos pilietybę, kitas žingsnis bus keliauti, remiantis absoliučia savo judėjimo teise, į pasirinktą gyvenimo vietą Sąjungoje, kur migrantas pasinaudos savo politinėmis teisėmis. 
c) Aktyvios ir pasyvios balsavimo teisės, kuriomis džiaugiamasi gyvenamoje vietoje, garantuos migrantui priėjimą prie Europos politinių struktūrų vietos ir viršvalstybiniu lygiu – vieninteliuose reikšminguose lygmenyse po to, kai išnyks nacionalinės valstybės.

Europoje Islamas dominuos?

Negalima ignoruoti to fakto, kad didžioji dalis trečiųjų šalių migrantų yra musulmonai, ir kad Islamas nemato krikščioniškos skirties tarp gamtinės ir antgamtinės tvarkos, arba pilietinės ir religinės sferų, tačiau jungia tai, kas šventa, ir tai, kas pasaulietiška, į vieną totalizuojančią viziją (19).

Musulmonų lyderiai Europoje jau prašo, kad jų religija būtų teisiškai inkorporuota į nacionalinius įstatymus kaip yra kitų denominacijų atveju. Tai reiškia: civilinį poligamijos pripažinimą, musulmonų religijos mokymą mokyklose, išleidimą iš darbo musulmonų švenčių dienomis ir taip toliau. 

Tą dieną, kai musulmonai gaus Europos Sąjungos pilietybę, jie taps kandidatais vietos ir Europos Parlamento rinkimuose. 

Kaip sakoma Sutartyje, Europos politinės partijos „išreikš Sąjungos piliečių politinę valią“ (II dalis, 138 A str.). Europos musulmonų partija, dėl savo plataus pasklidimo po Sąjungos teritoriją, savo politinio ir religinio susitelkimo jėgos, finansinių resursų ir tarptautinių ryšių, gali tapti lyderiaujančia Europos Parlamento partija. Tai reikštų politinį musulmonų dominavimą Europoje, taikiai laimėtą, ar veikiau taikiai perimtą iš pačių europiečių.

Dar daugiau, vietos savivaldos lygmeniu, kaip galima atmesti galimą masinį imigrantų grupių susitelkimą tam tikruose Europos miestuose ar regionuose? Kas šiems Europos piliečiams užkirstų kelią istoriškai turtingą ir reikšmingą miestą paversti į „musulmonų salą“ ir iškilti jų minaretams, turint omeny jų judėjimo, įsikūrimo ir balsavimo teises?

Kas galėtų užkirsti kelią šiems europiečiams, besidžiaugiantiems judėjimo, apsigyvenimo ir balsavimo teise, pasirinkti vieną Europos miestų, turtingesnį istorija ir reikšme, paversti jį „musulmonų sala“ ir iškilti jų minaretams?

Išbristi iš chaoso: išgelbėkime nacionalines valstybes

Šios hipotezės piešia neraminantį vaizdą.

Vakarų ekonomika, kaip nesenai rašė prancūzų Nobelio premijos laureatas Maurice‘as Allaisas, „priklausanti nuo gigantiškos skolų piramidės“ (20), vis labiau parodo savo ypatingą pažeidžiamumą. Tokios socialinės problemos kaip nusikalstamumas, priklausomybė nuo narkotikų, atskleidžia gilų kultūrinį ir moralinį mūsų visuomenės vakuumą. 

Toli siekianti dezintegruojanti jėga iš Rytų, atsirandanti iš komunizmo susinaikinimo, skleidžia susiskaidymo fermentą Vakaruose. Musulmonų religija ant Europos meta savo grėsmingą šešėlį. Šiandien mūsų kontinentui kaip niekada anksčiau istorijoje nuo barbarų invazijų laikų gresia chaosas...

Atsižvelgus į šias aplinkybes, ar atrodo protinga prisidėti prie nacionalinių valstybių panaikinimo ir eiti Europos Sąjungos su tokiais debesuotais ir painiais kontūrais link? Nacionalinės valstybės šiuo metu yra vienintelis tvarkos ir stabilumo veiksnys Europą apėmusių dezintegracijos procesų akivaizdoje. Ir jų atsikratymas šiuo metu reikštų politinę savižudybę, primenančią tą, kurią įvykdė prancūzų monarchija ir aristokratija 1789 m. 

Europa kryžkelėje: savižudybė arba krikščioniška restauracija

Europa šiuo metu yra istorinėje kryžkelėje. 

Mastrichto sutarties ratifikavimas įžiebtų skubaus nacionalinių valstybių naikinimo procesą. Tačiau tai reikštų Europos dezintegraciją, kuri nugramzdintų į anarchiją ir tribalizmą. Tai tikrai savižudiškas maršrutas, nuolat skelbiamas naujosios kairės ideologų.

Kita vertus, atmetant Mastrichto sutartį dezintegracijos procesas būtų būtinas žingsnis Europos atkūrimui. Jei šiandien žodis Europa sukelia prisiminimus ir viltis, taip yra todėl, kad tai sociopolitinė tikrovė: tikrovė, kuri nebuvo sukurta Mastrichto sutarties 1991 m., tačiau gimė Romoje 800 m. Kalėdų išvakarėse, su Šventąja Romos imperija ir Karoliu Didžiuoju, ir vėliau Subiake ir Monte Kasine, kur kilo švento Benedikto Nursiečio religinė reforma (21).  

Perfrazuojant šventojo Pijaus X žodžius iš jo žymaus apaštališkojo laiško Notre Charge Apostolique (22) ir lygiai taip pat žinomos Leono XIII enciklikos Immortale Dei (23), galėtume pasakyti, kad Europos „nereikia išrasti iš naujo“, bet ji „egzistavo ir egzistuoja“, ir kad tai krikščioniška civilizacija, kartą suvienyta, su savo tautų skirtumais ir papročių bei tradicijų ypatumais, vienos gyvenimo filosofijos – Evangelijos. „Europa, – tvirtina Jonas Paulius II, – yra krikščioniška pačiose savo šaknyse. [...] Bendri syvai iš to paties šaltinio teka skirtingose Europos tautų kultūrose tiek Rytuose, tiek Vakaruose.“ (24) Mūsų (Vakarų krikščioniškosios) civilizacijos gynimas remiasi šių tautų ir kultūrų gynimu. Europos tautų įvairovė atspinsi Europos kultūrinį paveldą ir moralinį bei istorinį tapatumą.

Revoliucijos procesas, kuris daugiau nei penkis amžius puola krikščioniškąją civilizaciją (25), reprezentuoja visapusišką tokios Europos, jos tapatumo ir istorijos atmetimą: galutinis ir atitinkamas šio proceso rezultatas yra anarchistinis ir tribalistinis naujosios kairės anarchizmas. 

Neliečiama sutartis?

Mastrichto sutartis nėra „neliečiama“, kaip ir Europos vienijimosi proceso vyksmas negali ir neturi būti suprantamas kaip „negrįžtamas“ procesas. Jis toks jau nėra Didžiosios Britanijos ir Danijos atveju, kurios pasiliko teisę neįgyvendinti trečiojo etapo.

Mes manome, kad svarbu pabrėžti štai ką: jei šiandien egzistuoja kažkoks fragmentiškas mitas, tai būtent „istorininio negrįžtamumo“, tariamos sekos įvykių, kurių prasmę ir tikslą duota suprasti tik tam tikram „avangardui“.

Kuomet socialistai kalba apie „istorinį negrįžtamumą“, negalima neprisiminti begalinių epizodų klaidingų pranašysčių, pastaruosius porą amžių žymėjusių Europos kairės istoriją. Tačiau socialistai, švietėjų ir Hėgelio įpėdiniai, užsispyrusiai prisistatinėja kaip atkaklūs „istorijos prasmės“ interpretatoriai. Taigi kuomet buvo svarstomas Vokietijos suvienijimas, Willy Brandtas numatė, kad tai neįvyks iki amžiaus pabaigos (26). Šiandien, kai kalbama apie Europos vienijimąsi, Mitterrand‘as pranašauja, kad jis neišvengiamai įvyks iki šio amžiaus pabaigos. 

Šios pranašystės remiasi tuo pačiu: nihilizmo tuštuma. Vienintelis tikras dalykas, kurį galima numatyti amžiaus pabaigoje, tai klaidingų socialistinių pranašysčių pabaiga ir negrįžtamas tiesos triumfas. Tiesos vardu kviečiame Jus ir Jūsų kolegas įsikišti tokioje autoritetingoje ir reikšmingoje asamblėjoje kaip Europos Parlamentas ir pasipriešinti Mastrichto sutarties dvasiai ir raidei. 

Europos viešosios nuomonės akivaizdoje apeliuojame į Jūsų bendradarbiavimą ir siūlome Jums savąjį. Mūsų tvirtas įsitikinimas, kad šiandien visos jėgos turėtų susivienyti ginant nacionalines valstybes, Europą ir krikščioniškąją civilizaciją, kuriai tokią rimtą grėsmę kelia nihilizmas ir chaosas. Lygiai toks pat tvirtas mūsų įsitikinimas, kad ši kova gali būti kovojama tik su pagalba To, be Kurio nieko negalima nuveikti (Jn 15,5), tačiau Kuriam padedant viskas yra galima (Fil 4,13) – net šlovingos civilizacijos prisikėlimas, tokios, kokia Europa buvo ir vėl bus XXI amžiuje. 

Roberto de Mattei

Nuorodos:

1 - Tomas Akvinietis, „Apie valdžią“, Filosofijos traktatų rinktinė. Vilnius: Margi raštai, 2009, 63.
2 - Europos Parlamento narių pasimetimas matomas 1992 m. balandžio 7 d. sesijos protokole, PE 160. 902.
3 - Jacques Derrida, L’autre cap, Éditions de Minuit, Paris 1991, 75.
4 - Jean Chesnaux, Triomphalisme européen, déchirure planétaire, Le Monde diplomatique, 1991 m. gruodis, 24.
5 - Edgar Morin, Penser l’Europe, Éditions Gallimard, Paris 1987, 67.
6 - Derrida,  16.
7 - Morin,  174.
8 - Žr. Protokolą dėl perėjimo į trečiąjį Ekonominės ir Pinigų Sąjungos etapą, pridėtą prie Sutarties.
9 - Roberto de Mattei, 1900-2000. Due sogni si succedono: la Costruzione, la Distruzione, Fiducia, Rome 1990, 44.
10 - Corriere della Sera, 1990 m. birželio 25 d.; bet ypač žr. 1988 m. rugsėjo 20 d. kalbą Briugėje.
11 - Die Zeit, 1992 m. vasario 7 d., taip pat žr.  Zeitschrift für das Gesamte Kreditwesen, 1992 m. vasario 15 d.
12 - Aristotle, Po1itics, IV, c.s, 1336 b, 22-30.
13 - Saint Thomas Aquinas, De Regimine principum, I, 15.
14 - Peter Glotz, Manifest für eine neue Europäische Linke, Siedler Verlag, Berlin 1985, 81-82.
15 - Ten pat, 82.
16 - Mikail Bakunin, La Comune e lo Stato, it. tr. Samonà e Savelli, Roma 1972, 55.
17 - Ten pat, 55-56.
18 - George Woodcock, Anarchism, The World Publishing Company, London 1962, it. vert. Feltrinelli, Milan 1980, 142.
19 - Žr. pvz. Alessandro Bausani, L’Islam, it. vert. Garzanti, Milan, 11, 37.
20 - Maurice Allais, L’Europe et les États-Unis après Maastricht: questions et réponses, Le Figaro, 1992 m. vasario 6 d.
21 - 1964 m. spalio 2 d. Monte Kasine Paulius VI paskelbė šventąjį Benediktą Europos globėju. Jonas Paulius II savo 1980 m. gruodžio 31 d. apaštališkajame laiške Egregiae Virtutis (Insegnamenti di Giovanni Paolo II, Tipografia Poliglotta Vaticana, Rome, vol. III, 2 (1980), 1833-1836) Europos bendraglobėjais paskelbė šventuosius Kirilą ir Metodijų, slavų kraštų apaštalus.
22 - Šv. Pijus X, Notre Charge Apostolique, 1910 m. kovo 25 d.
23 - Leonas XIII, enciklika Immortale Dei, 1885 m. lapkričio 1 d., Acta Sanctae Sedis, vol. XVIII, 169.
24 - Jonas Paulius II, apaštališkasis laiškas Euntes in mundum, 1988 sausio 25 d., Insegnamenti, vol. XI, 1 (1988), 220.
25 - Žr. Plinio Corrêa de Oliveira, Revolution and Counter-Revolution, Foundation for a Christian Civilisation, New York, 1980.
26 - Der Spiegel, 23, 1989, 148.


Susiję

Roberto de Mattei 9010445288277068393

Rašyti komentarą

emo-but-icon

NAUJAUSI

Komentarai

SEKITE MUS FACEBOOK

KVIEČIAME ĮSIGYTI

KVIEČIAME ĮSIGYTI!

Naujienų prenumerata

item