Richard Welch. Seksualinis švietimas – švietimas nukreiptas prieš krikščionybę

Seksualinis švietimas, iš tikrųjų ugdantis klaidinga linkme, seksualinis mokymas ir propaganda yra vienas didžiausių moralinių ir dvasin...


Seksualinis švietimas, iš tikrųjų ugdantis klaidinga linkme, seksualinis mokymas ir propaganda yra vienas didžiausių moralinių ir dvasinių iššūkių, su kuriuo susiduria katalikai naujojo tūkstantmečio priešaušryje. „Kai kada seksualinis švietimas smunka iki vaikų įžeidinėjimo“, – sako Human Life International draugas, Toronto ukrainiečių bizantinių apeigų katalikų vyskupas Romanas Danylakas. Human Life International „visiškai prieštarauja seksualiniam vaikų švietimui mokyklose“.

Priežastis ta, kad po seksualinio švietimo skraiste slepiama agitacija. Seksualinio švietimo propaguotojai puikiausiai suvokia, kad biologinės žinios apie dauginimąsi gali būti perteiktos per dvi pamokas, tikriausiai per vieną savaitę. Tai tikrai neužima keturiolika metų.

Seksualiniai švietėjai žino, kad Bažnyčia tvirtina tėvus esant savo vaikų pirmaisiais ugdytojais. Bažnyčia mano, jog tėvai gali leisti mokyklose pagilinti vaikų namie gautą suvokimą apie santuoką ir šeimyninį gyvenimą, bet tai turėtų būti morale besiremiančio religinio švietimo dalis. Toks mokymas turėtų atsižvelgti į tėvų siekius ir būti organizuojamas ne mišriose klasėse. Tad kodėl seksualinis švietimas atskirtas nuo religinio, pradedamas be tėvų dalyvavimo bei leidimo, dėstomas merginoms ir vaikinams kartu?

Vėlgi, visa tai kyla dėl slaptų seksualinių švietėjų planų vaikų atžvilgiu. Pavyzdžiui, periodiniuose leidiniuose apie šeimyninį gyvenimą nuo 5 metų (arba nuo darželinio amžiaus) iki 13 arba 14 metų (arba aštuntos klasės) vaikams tvirtinama apie šeimų skirtingumą.

Kiekvienas vaikas žino, kad yra išsituokusių šeimų. Tad kodėl taip garsiai šaukiama apie „skirtingas šeimas“? Seksualiniai švietėjai atkakliai siekia „apibrėžti“ šeimą ir iškraipyti jos svarbą. Jie, pavyzdžiui, moko, kad homoseksuali sąjunga yra „šeima“, homoseksualai gali „vesti“ ir tikros šeimos, kurią pats Dievas sukūrė kaip sakramentą, gynimas yra fanatizmas.

Seksualiniai švietėjai taip pat nori sunaikinti arba naujai apibrėžti lytį – ką reiškia būti vyru arba moterimi. Šeimyninio gyvenimo periodiniuose leidiniuose mokytojai mokomi sakyti vaikams, kad, nepaisant jų išorinių fizinių skirtumų, berniukai ir mergaitės yra intelektualiai ir fiziškai identiški. Tarsi norint šį teiginį pagrįsti rodomi piešiniai, kur berniukai ir mergaitės žaidžia su tais pačiais žaislais.

Viena didžiausių seksualinių švietėjų apgaulių, atseit jie suteikia objektyvią ir mokslinę informaciją. Dar viena didelė jų melagystė – tvirtinimas, kad seksualinio švietimo opozicija grįsta nemokšiškumu. Iš tiesų seksualinis švietimas nėra tikrasis švietimas, ir štai kodėl mes jam prieštaraujame.

Seksualinio švietimo kritika

Seksualinis švietimas iškreipia lytiškumo esmę ir yra primetamas vaikams mišriose klasėse, jau nekalbant apie tai, kad yra atimama iš tėvų Dievo jiems suteikta teisė ir pareiga būti pagrindiniais savo vaikų ugdytojais.

Seksualinis švietimas nepadeda vaikams, o tik jais manipuliuoja. Tai viso pasaulio nesėkmė. Jis nemažina nesantuokinių seksualinių santykių, ligų ir abortų. Priešingai, dėl jo jų tik daugėja. Mes pabrėžiame tai, kadangi daugelis žmonių tiki žiniasklaidos pateikta informacija, kad seksualinis švietimas grįstas gerais ketinimais ir yra vienas iš patarimų būdų.

Norėdami įrodyti seksualinio švietimo užslėptą agitaciją, privalome atskleisti jo autorius ir jų skleidžiamą mirties ir prieš šeimą nukreiptą ideologiją. Geriausias pavyzdys yra Planuotos tėvystės steigėja Margaret Sanger (1879 – 1966).

Sanger išplėtė seksualinį švietimą, kartu ir didelį seksualinį laisvumą. Ji buvo turtinga Amerikos elito atstovė, fanatiška populiacijos kontrolierė ir eugenikos (totalitarinė sąvoka, kad žmonija gali būti „patobulinta“ draudžiant tariamai „žemesniems“ ir „netinkamiems“ žmonėms turėti vaikų) šalininkė. Sanger planavo taikyti abortus, kontracepciją ir sterilizaciją išnaikinant vargšus, neįgaliuosius, tam tikrų rasių ir etninių grupių narius, kurie, anot eugenikų, sukelia beveik visas socialines problemas ir stabdo žmonijos „pažangą“.

Jeigu jums atrodo, kad tai labai panašu į Adolfo Hitlerio „rasinio valymo“ teoriją, tikrai taip manote ne jūs vienas. Hitleris ir naciai žavėjosi eugenika, jie manė esą rasinis elitas, apkaltino kitas etnines grupes, visų pirma žydus, kad jie „žemesni“ ir stabdo Vokietijos pažangą. Pagaliau naciai bandė nušluoti nuo žemės paviršiaus visus žydus ir jų išžudė beveik šešis milijonus.

Planuota tėvystė ir jos sekėjai šiandien bando atitolinti Margaret Sanger nuo eugenikų ir nacių. Bet jie negali perrašyti istorinių dokumentų; jie negali nuslėpti Gimdymo kontrolės apžvalgos esmės (1921 metų gruodis): „Gimdymų kontrolė: sukurti grynakraują rasę”. Nei Sanger, nei jos šalininkai niekada nepakeitė savo programinių tikslų.

Užuot pašalinę skurdą tiesiogine prasme, jie atsikrato neturtingaisiais. Planuota tėvystė kovoja su skurdu tiesiogiai puldama neturtingus žmones. Jos ginklai yra abortas, kontraceptikai, sterilizacija ir seksualinis švietimas.

Daug didesnę įtaką nei Margaret Sanger šiandieniniam seksualinio švietimo judėjimui turi Alfred C. Kinsey (1894 – 1956). Jis atsakingas už sumanų Planuotos tėvystės mokslinį pagrindą. Daugelis akademikų, kaip ir žiniasklaida, sutiko su viskuo, ką Kinsey pareikšdavo 1948 ir 1953 metais „tyrimuose“ apie seksualinį gyvenimą Jungtinėse Amerikos Valstijose, kaip ir XX a. pradžioje priėmė Sigmund Freud seksualinio apsėdimo teorijas apie žmogaus prigimtį ir psichiatriją.

Bet Kinsey neturėjo reikiamos kvalifikacijos, ir jo „studijos“ niekam neatnešė nuopelnų. Kinsey nebuvo nei gydytojas, nei psichologas ar sociologas; jis buvo zoologas, studijuojantis vapsvas.

Kinsey taip pat trūko bešališkos metodologijos. Dr. Judith Reisman savo knygose „Kinsey, Sex and Fraud“ (1990) ir „Kinsey: Crimes and Consequences“ (1998) rašo, kad pats Kinsey buvo pasidavęs liguistiems seksualiniams nukrypimams: ir jis turėjo slaptą tikslą nuvainikuoti judėjišką – krikščioniškąją seksualinę moralę ir panaikinti įstatymus, nukreiptus prieš seksualinius nusikaltimus. Jis klastojo duomenis, siekdamas, kad jie atitiktų pageidaujamus rezultatus.

Kinsey taip pat trūko tinkamų prezentatyvių grupių. Jo teigimu, jo „studijos“ apie Amerikos žmonėms būdingus poreikius įrodo, jog seksualiniai nukrypimai ir nusikaltimai yra normalu. Tačiau Reisman (ir kiti mokslininkai) įrodė, kad neva netendencingas Kinsey savo nustatytus „poreikius“ ir seksualinius nukrypimus, baudžiamus seksualinius nusikaltimus ir net pedofiliją priskyrė bendrai vienai grupei. Ir dabar dokumentiškai yra patvirtinta, kad Kinsey praktikavo homoseksualizmą, masturbaciją ir sadomazochizmą.

Viena grupė Kinsey ideologiją pavertė seksualinio švietimo programa: tai Jungtinių Amerikos Valstijų seksualinio švietimo ir informacijos tarnyba (SIECUS). Ji savo veiklą pradėjo 1964 m. Šios tarnybos įkūrėja Mary Calderone buvo Planuotos tėvystės federacijos direktorė.

1970 m. ši tarnyba ir Planuota tėvystė pateko į Jungtinių Amerikos Valstijų vyriausybę skirstant lėšas seksualinio švietimo programoms. Nuo tada tam tikslui išleista 3 milijonai dolerių. Dabar šia programa remiamasi beveik visose Jungtinių Amerikos Valstijų mokyklose, įskaitant ir katalikiškąsias. Kai seksualinio švietimo propagandos paveikti vaikai ir suaugusieji patiki, kad seksualiniai santykiai pirmiausia teikia pasitenkinimą ir yra atskirai nuo dauginimosi elementų, rezultatai tiesiog puikūs. Dr. Brian Clowes autoritetingas ir informatyvus darbas „Gyvenimo faktai“ (Human Life International, 1997) išsamiai pasakoja apie visuomenės smukimą 1960 – 1991 m. Vaikų, mirusių aborto metu, skaičius peršoko 800 proc., vaikų, gimusių ne santuokoje, – 457 proc., vaikų, patyrusių smurtą, – per 500 proc., išsiskyrusių skaičius – daugiau nei 133 proc., vienišų tėvų šeimų – 214 proc., nesusituokusių kartu gyvenančių porų – daugiau kaip 279 proc., venerinių ligų – per 245 proc., paauglių savižudybių – daugiau kaip 214 proc., jaunimo padarytų žiaurių kriminalinių nusikaltimų – daugiau kaip 295 proc.

Užuot pasimokę iš šių faktų, seksualinio švietimo šalininkai jais remiasi. Tai tarsi žibalo šliukštelėjimas į ugnį.

Net Alan Guttmacher institutas, kontracepciją propaguojanti grupė, susijusi su Planuota tėvyste, išvardija seksualinio švietimo trūkumus. Instituto tvirtinimu, jau 1986 m. dauguma seksualinio švietimo studijų numatė, kad šio ugdymo nesėkmė glūdi jo pagrindiniame tiksle, nes daugėja ne šeimose gimstančių kūdikių.

Kita agitacijos forma apima „seksualinę rinką“. Radikali feministinė ideologija yra viena iš jų. Katalikiškose mokyklose, kur buvo peršamas gašlus seksualinis švietimas, tėvai nutarė savo vaikus perkelti į kitas klases. Dėl to buvo grasinama šiuos vaikus išmesti iš mokyklos. Tėvams pasisekė priversti mokyklą leisti vaikams nelankyti seksualinio švietimo pamokų. Tačiau šis laimėjimas sukėlė kitų problemų, kadangi seksą propaguojantys mokiniai išskirdavo juos.

Kilus triukšmui, mokyklos seserys pasitelkė socialinius darbuotojus. Šie pašaliečiai pasikalbėję su vaikais pareikšdavo, kad jų tėvai kalti dėl smurto ir nesutarimų, kadangi jie atsisakė leisti mokyklai propaguoti prezervatyvus ir t. t. Taigi Valstijų valdžia atėmė iš tėvų vaikus. Vienas iš šių vaikų nuo tada kenčia nuo nervinio išsekimo.

Tai jokiu būdu nėra išimtiniai atvejai. HLI centrai kiekvieną savaitę sulaukia nuo 25 iki 30 telefoninių skambučių, pateikiančių šokiruojančių istorijų, kaip ir ši.

Moralinis reliatyvizmas

Seksualinio švietimo skelbėjai nesilaiko katalikiškųjų principų. Viena iš blogiausių seksualinių agitacijų daugelyje seksualinio švietimo programų yra pasidavimo ir priklausomybės bei vėliau moralinio reliatyvizmo jausmų formavimas, priverčiant vaikus pažeisti savo privatumą.

Pavyzdžiui, per vieną seksualinio švietimo kursą, skaitytą visame pasaulyje, mergaitės buvo verčiamos žymėti savo menstruacijų ciklą ir pateikti diagramas įvertinti. Berniukai turėjo stebėti savo seksualines emocijas, diagramas taip pat pateikti mokytojams. Šie klaidingi reikalavimai šiurkščiai pažeidžia visus anksčiau minėtus katalikiškuosius principus.

Nė vieno jauno žmogaus savigarba ir nepriklausomybė negali pakelti tokio psichologinio įžeidinėjimo, kai yra verčiama atskleisti asmeninę informaciją. Dėl priklausomumo ir pasidavimo jausmo jauni žmonės praranda moralines vertybes ir pasiduoda moraliniam reliatyvizmui. Tai prilygsta amoralumui, t. y. moralės trūkumui. Kartais seksualinio švietimo skelbėjai tai vadina „tolerancija“. Jie paverčia Dievo suteiktus moralinius principus paprastais „pasirinkimais“. Vaikai pradeda atitinkamai mąstyti: „tai yra man suteikta teisė“ arba „tai buvo suteikta man teisė tuo momentu“.

Tai ir yra reliatyvizmas. Nėra nei gėrio, nei blogio. „Tai, kas tau gali būti tiesa, man gali būti melas“.

Krikščionybės ir krikščioniškosios civilizacijos ataka

Viso to padariniai vaikams yra tragiški. Draugas iš Kalifornijos papasakojo įspūdžius, kai jis dirbo konsultantu prie abortų klinikos. Atvedęs į šią kliniką savo merginą vaikinas pareiškė: „Tau jis – kūdikis, man – niekas“. Už tokią „toleranciją“ kūdikis sumokėjo gyvybe, o mergina patyrė sunkius aborto padarinius.

Reliatyvistų tolerancija pirmiausia suvokiama kaip nepadorumo toleravimas. Čia homoseksualumas tarnauja kaip pavyzdys. Bažnyčia ragina mus parodyti gailestingumą kenčiantiems nuo šio sutrikimo žmonėms – mylėti nusidėjėlį, bet nekęsti nuodėmės. Reliatyvistai moko vaikus mylėti nuodėmę, kas visiškai prieštarauja krikščionybei, judaizmui ir islamo moralei, anot jų, homoseksualūs veiksmai yra ne nuodėmė arba nusikaltimas, bet morališkai teigiami veiksmai, prilygstantys moters ir vyro seksualiniams ryšiams.

Pasak reliatyvistų, mes turime atsikratyti moralinių ir įstatyminių sistemų tam, kad naujai apibrėžtume santuokos sąvoką ir pritaikytume ją homoseksualams; mes privalome iš naujo apibrėžti šeimą, kad ji apimtų ir homoseksualus; turime priversti mokesčių mokėtojus homoseksualų poroms, kurios prisiekė esančios homoseksualiai aktyvios, teikti pašalpas ir teisines lengvatas; prieštaravimas šioms idėjoms turi būti traktuojamos kaip neteisiškas veiksmas ar net nusikaltimas.

Reliatyvistai taip pat deda lygybės ženklą tarp tolerancijos ir įvairovės. Homoseksualūs aktai ir kiti nukrypimai, anot jų, sudaro „seksualinę įvairovę“, o mes turime ją toleruoti.

Taigi apėjome visą ratą: nuo abortų darytojų persekiojimų iki jų gynimo, nuo abortų smerkimo iki jų išgyrimo, nuo meldimosi už abortą patyrusias moteris ir jų kūdikių žudymo šalininkus iki jų baudimo. Reliatyvistai, įskaitant ir seksualinio švietimo mokytojus, rikiuoja tokią pačią liūdnų įvykių eigą, kadangi jie kiekviename žingsnyje propaguoja homoseksualią užkulisinę veiklą. Tai yra krikščionybės ir krikščioniškosios civilizacijos ataka.

Kas gali būti padaryta?

Mes galime kritikuoti seksualinio švietimo skleidėjų slaptą agitaciją, sukurti opoziciją tokiam ugdymui ir panaikinti šias programas mokyklose. Vietoj to turime organizuoti gerą katalikiškąjį mokymą.

Mūsų nesėkmei, daugelis katalikiškųjų mokymo programų yra tokios netobulos, kad užaugo dar dvi katalikų kartos, nepažinusios tikėjimo. Tikras sprendimas yra dvipusis: pamokslavimas iš sakyklos ir geras mokymas klasėse.

Žinoma, tai nėra lengva. Daugelyje šalių vyskupai ir kunigai nekalba garsiai bijodami supykinti žmones ir prarasti mokesčius. Įvairiose trečiojo pasaulio šalyse kai kurie USAID pinigai atitenka Bažnyčiai, bet su sąlyga: ,,Jūs turite priimti mūsų populiacijos kontrolę ir seksualinį švietimą, nes kitaip negausite pinigų“.

Mes turime žinoti, kad kaip alternatyvos seksualiniam švietimui pateiktos programos taip pat yra problemiškos.

Neateina galvon nė viena programa, kuria būtų galima pasinaudoti. Neturime atskiros programos šiam tikslui, kadangi jos šioje srityje neveiksmingos. Todėl privalome naudotis Katalikų Bažnyčios katekizmu ir dokumentu Žmogaus lytiškumo tiesa ir prasmė. Auklėjimo šeimoje gairės.

Taip pat mes negalime apleisti vaikų, lankančių viešąsias mokyklas. Akis badantis pareiškimas, kad „vaikai visuomeninėse mokyklose būna be maldos“, yra iš tikrųjų tiesa.

Visuomeninėse mokyklose šiandien per seksualinio švietimo pamokas kalbama apie pornografiją, bet nutylima tiesa.

Pavyzdžiui, kai aš norėjau vienoje viešojoje mokykloje kalbėti apie abortus, šios mokyklos vadovybė susodino vaikus į autobusus ir išvežė į nevyriausybinę mokyklą. Tarsi Katalikų Bažnyčios kunigo apsilankymas pakenktų mokyklos atmosferai ir vaikų mąstymui.

Šis išvarymas arba neleidimas kalbėti viešosiose mokyklose – viena mažiausių mano problemų. Pradėjus vienoje mokykloje rodyti filmą už gyvybę, mokytojas mane pertraukė ir išsivedė iš salės. Jis priekaištavo: „Vaikai turi patys atrasti jiems artimas vertybes“.

Aš atsakiau: „Negaliu taip mokyti. Netikiu šituo“. Tada jis pasakė: „Ką gi, jūs negalite čia likti ir mokyti to, kuo pats tikite“. Tuomet aš paklausiau: „Kodėl ne? Ar turiu mokyti juos to, kuo tiki kiti?“

Užkietėję seksualinio švietimo šalininkai tikrai bijo, kad vaikų nepasiektų tikėjimas ir pro-life judėjimas. Jie žino, kad Kristaus šviesa ir teisė į tiesą pritrauks vaikų dėmesį ir išlaisvins juos nuo melo ir blogų įtakų.

Tačiau nemažai seksualinio švietimo šalininkų yra tarp administratorių ir biurokratų, užimdami postus, jie nieko nenori keisti seksualinio švietimo programose.

Neseniai vykusioje HLI pasaulinėje konferencijoje Hiūstone klausėjas iš Šiaurinės Airijos papasakojo apie kai kurių dvasininkų priešinimąsi katalikams tėvams ir mokytojams, pastebėjusiems privačiose mokyklose dėstomos programos Meilės ugdymas: seksualinio švietimo programa pradinėms mokykloms žalą. Jis toliau pasakojo, kad minėti pasauliečiai, susibūrę į skaisčios šeimos ugdymo paramos grupę, išsiuntė dokumento „Žmogaus lytiškumo tiesa ir prasmė“ kopijas kitiems mokytojams bei mokyklos vadovybei. Jie parašė laišką į Vatikaną ir gavo atsakymą, patvirtinantį, jog šis dokumentas tikrai atitinka Bažnyčios doktriną. Jie taip pat rašė peticijas priešindamiesi seksualiniam švietimui ir reikalaudami tikros katechezės. Tai ir yra realūs žingsniai.

Skelbiamo teksto autorius – buvęs organizacijos Human Life International prezidentas ir pasaulinės pro-life šeimos misionierius tėvas Fr. Richardas Welchas – kanonų teisės žinovas, pro-life lektorius, knygos „Blood of the Martyrs“ („Kankinių kraujas“) autorius.

Šaltinis: www.gyvybe.lt

Susiję

Skaitiniai 332597978690115953
item