Paul Swope. Abortas: komunikacijos fiasko

Paulas Swope'as, Caring fondo Šiurės projektų direktorius ir LifeNet Services, Inc. organizacijos prezidentas. Jau ne vieną deši...


Paulas Swope'as, Caring fondo Šiurės projektų direktorius ir LifeNet Services, Inc. organizacijos prezidentas.

Jau ne vieną dešimtmetį pro-life (angl. už gyvybę) judėjimas kovoja už, ko gero, vieną iš pamatinių bet kurios civilizuotos visuomenės principų – šventą kiekvieno žmogaus gyvybės vertę.  Tačiau nei reikalo mastas, nei kovos dydis, nei jai atsidavusių žmonių pastangos savaime neduoda veiksmingų rezultatų. Nauji tyrimai apie abortui pritariančių moterų psichologiją leidžia suprasti, kodėl judėjimas nesugebėjo taip efektyviai. kaip norėtųsi, paskatinti moterų rinktis gyvybę; šie tyrimai taip pat siūlo sprendimus, kurie leis ženkliai pagerinti pro-life žinios sklaidą ir poveikį, ypač tarp vaisingo amžiaus moterų.

Tyrimai rodo, kad šiuolaikinės jaunos amerikietės nežiūri į abortą iš tos pačios moralinės pozicijos, kaip tai darome mes, judėjimo už gyvybę aktyvistai.  Jos nepriima mūsų skleidžiamos žinios dėl to, kad mes suklydome manydami, jog moterys – ypač susidūrusios su neplanuoto nėštumo trauma – reaguos į tuos principus, kurie mums atrodo savaime suprantami ir kuriais remdamiesi mes dėstome savo argumentus.  Ši klaida žiauriai kompromitavo kovotojų už gyvybę reikalą.  Nors ir nepritariame tai perspektyvai, iš kurios šiuolaikinės moterys mato aborto klausimą, mūsų misijos svarba ir būtinybė dirbti veiksmingai reikalauja, kad įsiklausytume, suprastume, ir atlieptume toms baimėms, kurias iš tiesų jaučia moterys, labiausiai linkusios pasirinkti abortą.

Naujos prieigos svarba ypač išryškėja studijuojant mokslinius tyrimus, kuriuos užsakė Caring fondas – organizacija siekianti skleisti žmogaus gyvybės apsaugos idėjas per televiziją. Ši organizacija savo veikloje naudoja pažangiausių psichologinių tyrimų, dar vadinamų „dešiniųjų smegenų“ tyrimais, rezultatus.  (Fiziologiškai žiūrint, smegenų skirstymas į „dešinįjį“ ir „kairįjį“ pusrutulius gali būti pernelyg supaprastintas ar netgi klaidingas, bet jis puikiai tinka kaip metafora, apibūdinanti skirtingus mąstymo būdus).

Manoma, kad dešinysis smegenų pusrutulis valdo emocinius, intuicinius, kūrybinius žmogaus aspektus.  Tuo metu, kai didžioji dalis psichologinių tyrimų nagrinėja analitinius, racionaliuosius klausimus ir dėl to surenka duomenis apie kairiojo pusrutulio veikimą, „dešiniųjų smegenų“ tyrimai stengiasi paaiškinti pamatines emocines priežastis, lemiančias vienokius ar kitokius mūsų sprendimus bei pažiūras. Tokių tyrimų rezultatai, savaime suprantama, gali pasitarnauti sprendžiant su abortu susijusius klausimus, nes krizinio nėštumo prislėgta moteris tikrai šios problemos nesprendžia šaltu, logišku, „kairiųjų smegenų“ principu.

Šiuos psichologinius tyrimus atliko nacionaliniu mastu pripažinti specialistai, praeityje dirbę su tokiomis garsiomis korporacijomis kaip General Motors, Ford, Coca-Cola, Toyota, Whirlpool, ABC Television, Federal Express, GTE, Saturn Corporation, Maybelline, ir JAV Gynybos Departamentu. Jų taikoma metodologija pagrįsta giluminiais asmeniniais interviu, taikant vizualizaciją, relaksaciją ir pakartojimą, siekiant iššaukti giliausius emocinius atsakus į pasirinktus kausimus.  Tyrimų, atliktų 1994−1997 metais, rezultatai gali būti laikomi patikimais su 95 proc. tikimybe.

Vienas iš tyrimo tikslų buvo atsakyti į kovotojus už gyvybę ilgą laiką stebinusį klausimą, kaip gali moterys bei plačioji visuomenė patogiai jaustis, asmeniškai būdami prieš abortą, bet pasisakydami už tai, kad ši procedūra būtų teisėtai prieinama? Kadangi kovotojams už gyvybę yra moraliai akivaizdu, jog neįmanoma tuo pačiu metu manyti, jog „abortas yra žudymas“ ir „abortas turėtų būti teisėtai prieinamas“, jie dažnai nusprendžia, kad žmonėms tereikia aiškiau parodyti, jog moters nešiojamas vaisius jau yra kūdikis. Jiems atrodo, kad suvokus negimusios gyvybės žmogiškumą, natūraliai seks išvada „kūdikio žudyti negalima“ ir moterys pasirinks gyvybę savo dar negimusiems vaikams. Šis požiūris darė poveikį didelei daliai argumentų, kuriuos per pastaruosius kelis dešimtmečius komunikavo gyvybės apsaugos judėjimas; deja, duodamas labai menką galutinį rezultatą.

Naujieji tyrimai atskleidžia, kodėl tradicinis kalbėjimas gyvybės apsaugos temomis davė taip mažai vaisių, ir ką galima nuveikti, kad padėtis taptų geresnė.

Šį tą pasako jau tyrimo santraukos pavadinimas: „Abortas: mažiausias iš trijų blogių – kaip suprasti moterų psichologinę aborto suvokimo dinamiką“. Pasak tyrimo, moterys neįsivaizduoja, kad neplanuotas nėštumas gali duoti ką nors gero.  Kitaip tariant, jos jaučiasi priverstos rinktis iš trijų „blogių“: motinystės, įvaikinimo ir aborto.

Neplanuotas tapimas motina šiuolaikinėms moterims atrodo ne mažiau grėsmingas, nei „pačios savęs mirtis“.  Nors moteris racionaliai supranta, kad kūdikio išnešiojimas nesibaigs jos fizine mirtimi, bet jos emocinė pasąmoninė reakcija sako, kad gyvenimui ateina „galas“.  Taip yra todėl, kad daugelio šiuolaikinių merginų savęs suvokimas neapima buvimo motina.  Jų identiteto dalimi gali būti studijos ir universiteto diplomas, geras darbas, net santuoka – vieną dieną; bet netikėtas motinystės įsikišimas į šią viziją atrodo kaip visiškas gebėjimo kontroliuoti savo esamą ir būsimą tapatybę praradimas.  Jis sugriauna moterų suvokimą apie tai, kas jos yra ir kuo taps, tokiu būdu paralyžiuodamas jų gebėjimą mąstyti racionaliau ir realistiškiau.

Taigi, kai šios moterys svarsto aborto galimybę, jos nekelia klausimo – kaip tikėtųsi pro-life aktyvistai – „ar man kęsti neplanuoto nėštumo nepatogumus, ar sunaikinti nekalto vaiko gyvybę“. Užuot taip galvoję, jos suvokia besirenkančios tarp savo ir negimusio vaiko mirties.  Žiūrint iš šio taško, abortas tampa išlikimo priemone – daug lengviau pateisinama tiek pačios moters, tiek ir tų, kurie pritaria tokiam jos pasirinkimui.

Net ir tos moterys, kurios pasirenka gyvybę, o ne abortą, tai daro ne todėl, kad geriau suvokia embriologiją ar labiau myli vaikus, bet todėl, kad jos turi ne tokį trapų savęs suvokimą ir sugeba rasti vietos motinystei savo tapatybėje.

Įvaikinimas, deja, yra matomas kaip didžiausias „blogis“ iš trijų alternatyvų; kaip savotiška dviguba mirtis.  Pirma, savo pačios mirtis, nes moteris bus priversta priimti motinos vaidmenį per nėštumo laikotarpį ir gimdymą.  Taip moteris ne tik taptų motina, bet jaustųsi esanti bloga motina, kuri atidavė savo vaiką svetimiems žmonėms.  Antroji mirtis būtų vaiko mirtis jį įvaikinant.  Moterį ima neraminti galimybė, kad vaikas bus skriaudžiamas, netikrumas dėl vaiko ateities ir galimybė, kad jis suaugęs kažkaip vėl įsiverš į jos gyvenimą. Apibendrinant, moteris nori rasti savo krizės sprendimą ir jos galvoje įvaikinimas palieka labai daug nežinomųjų, netikrumo ir kaltės tiek jai, tiek jos vaikui.  Kad ir kaip norėtume, kad būtų renkamasis įvaikinimas, o ne abortas, tyrimas rodo, jog šių alternatyvų kovoje įvaikinimas vienareikšmiškai pralaimi.

Krizinį nėštumą patiriančių moterų požiūris į abortą yra gana stulbinantis.  Pirma, visos iš daugybės tyrime dalyvavusių moterų (iš kurių nei viena nebuvo pro-life aktyvistė, bet kaip tik save įvardijo pasirinkimo teisės šalininkėmis) sutiko, kad abortas yra žudymas.  Ir nors šis suvokimas, be abejo, yra „įrašytas žmogaus širdyje“, aborto realybės suvokimui tikrai daug pasitarnavo šviečiamoji judėjimo už gyvybę veikla. Antra, moterys tiki, jog abortas yra blogis, ir kad Dievas baudžia už tokį pasirinkimą.  Vis dėlto trečia, jos jaučia, kad Dievas galiausiai atleis abortą patyrusiai moteriai, nes ji tapo nėščia ne savo noru ir labiausiai dėl to, kad tokioje situacijoje ji neturėjo tikro pasirinkimo, visas moters gyvenimas buvo pastatytas ant kortos.

Beje, nors pats abortas yra matomas kaip blogis, tokį pasirinkimą padariusi moteris yra laikoma drąsia, nes ji padarė sunkų, daug kainuojantį, tačiau būtiną sprendimą, leidžiantį jai toliau gyventi savo gyvenimą. Trumpai tariant, abortas yra matomas kaip mažiausias blogis, nes jis suteikia moteriai daugiausiai galimybių išsaugoti savo tapatybę, savo pačios gyvenimą.  Todėl jos stoja ginti abortavusių moterų ir jų „teisės rinktis“ bei jaučia atmetimo reakciją judėjimui už gyvybę, kuris atrodo nejautrus ir smerkiantis.

Atkreipkite dėmesį, kad pirminis moters rūpestis, kalbant apie visus tris sprendimus, yra dėl savęs, o ne dėl negimusio kūdikio. Tai paaiškina „pasirinkimo“ retorikos patrauklumą. Moterims sudaromas įspūdis, kad net ištikus krizei jos kažkiek kontroliuoja savo ateitį ir leidžia toms, kurios pačios nesirinktų aborto, jaustis empatiškai kitų į krizę patekusių moterų atžvilgiu.

[…]

Šis tyrimas rodo, kad skeptišką visuomenės požiūrį į negimusios gyvybės apsaugą lemia ne vien tik šališka žiniasklaidos laikysena, nors, žinoma, tai yra svarbus veiksnys.  Judėjimo už gyvybę pasirinkti šūkiai ir švietimo priemonės taip pat pablogino padėtį, nes orientavosi beveik be išimties į negimusį kūdikį, o ne į motiną.  Tokia laikysena dažnai sukelia atmetimą, o ne pritarimą, ypač tarp jaunų moterų.

Dėl to nenuostabu, kad pirmieji kovotojai už gyvybę, pamatę kitokio kalbėjimo poreikį, buvo tie, kurie tiesiogiai dirbo su krizinį nėštumą patiriančiomis moterimis.  Pavyzdžiui, kai šalyje ėmė dygti krizinio nėštumo centrai, jie dažnai pasirinkdavo tokius pavadinimus kaip „Mažylių nameliai“ arba „Naujo gyvenimo tarnyba“.  Šiandien jūs pamatysite tokius pavadinimus kaip „Moters švyturys“ ar „Moters sprendimai“.

Kita vertus, pamąstykime apie dažną kovotojų už gyvybę šūkį: „Abortas nutraukia širdelės plakimą“.  Nors tai būtų efektyvi priemonė pro-life bendruomenėje, jaunai krizinį nėštumą patiriančiai moteriai ji ko gero: 1) sukeltų pyktį kovotojams už gyvybę; 2) patvirtintų nuojautą, kad kovotojai už gyvybę nesigilina į jos gyvenimą ir situaciją; 3) dar labiau ją įstumtų į realybės neigimą ir neviltį. Jeigu judėjimas už gyvybę siekia sumažinti abortų skaičių, o ne vien kartoti objektyvius faktus, turime savęs paklausti, ar tokia komunikavimo strategija kartais mums nėra žalinga.

Moteriai, patiriančiai krizinį nėštumą, esminis klausimas nėra „ar tai kūdikis?“ – darant prielaidą, kad jeigu tik ji žinos, kad nešioja kūdikį, tai pasirinks gyvybę.  Moterys žino, nors dažnai tik pasąmonėje, kad vaisius yra žmogus ir kad abortas tą žmogų nužudys.  Bet tai yra kaina, kurią moteris tokioje situacijoje yra pasiruošusi mokėti už tai, ką tiki būsiant jos išsigelbėjimu.  Kūdikių – tiek sumaitotų aborto, tiek ir laimingų naujagimių – akcentavimas pagilins moters izoliacijos ir beviltiškumo jausmą – būtent tas emocijas, kurios ją skatins rinktis abortą. [...]

Moters centrinis, galbūt pasąmonėje kirbantis, klausimas yra „kaip man išsaugoti savo gyvenimą?“  Judėjimas už gyvybę turi atsakyti į jos poreikį, ir tai padaryti su atjauta, priimant jos vidinius įsitikinimus.  Nestigmatizuodami ir neteisdami kovotojai už gyvybę privalo padėti moteriai permąstyti tai, ką ji mato kaip tris jos laukiančius „blogius“.

Kaip praktinį tokios veiklos įkūnijimą, Caring fondas nusprendė transliuoti dvi skirtingas socialines reklamas toje pačioje rinkoje.  Viena reklama vaizduoja moterį, kuri atjaučia tikslinės auditorijos krizinę padėtį, tačiau pati yra pasirinkusi gyvybę ir pristato savo pasirinkimą teigiamoje šviesoje.  Kita reklama, taip pat kalbanti iš moters perspektyvos, siunčia žinią apie abortą, kaip netinkamą jos krizės sprendimo būdą.

[…] Abi socialinės reklamos yra nukreiptos į moterį, į žmogų, patyrusį nepageidaujamą nėštumą.  Reklamos neteisia; tik perteikia tikrus išgyvenimus su labai skirtingais sprendimais ir pasekmėmis.  […] Moteris nesideda žinanti visus atsakymus, pagal pro-life stovyklos viziją.  Ji tiesiog dalijasi savo patirtimi ir užduoda klausimus, kurie veiksmingai griauna pasirinkimo šalininkų retoriką.

Ar tokios reklamos suveikė?  Caring fondo veikla prasidėjo Misūrio valstijoje, kur reklamos buvo rodomos kelis metus iš eilės, ir kaip tik toje valstijoje abortų mažėjo labiausiai – beveik šešis kartus sparčiau, nei nacionalinis vidurkis. 1988−1992 metais Jungtinėse valstijose abortų skaičius sumažėjo 5 proc., kai tuo metu Misūrio valstijoje − 29 proc.

Be mažėjančio abortų skaičiaus, neseniai atliktos Kanzas Sičio (Misūrio valstijoje) jaunuolių nuomonės apklausos taip pat atskleidžia gyvybės apsaugai palankų sentimentą, ženkliai stipresnį, nei likusiame Vidurio vakarų (Midwest) regione. Kai, pasak Gallup viešosios nuomonės apklausos, 29 proc. paauglių Vidurio vakarų regione tvirtai pritarė pro-life pažiūroms, net 60 proc. iš 7000 apklaustų centrinio Misūrio moksleivių išreiškė šią, gyvybei palankią, poziciją.

Panašias socialines reklamas transliavusiose valstijose taip pat buvo pastebėtas beveik 40 proc. abortų skaičiaus mažėjimas. 1987−1995 metais Mičigane jų sumažėjo nuo 49098 iki 31091.  Viskonsine nuo 1981 metais užregistruoto abortų piko (20819) jų skaičius 1995-aisiais krito iki 1272.  Daug nuodugnesnis tyrimas su didesne kontrolinių kintamųjų aibe tegalėtų atsakyti kiek šias tendencijas lėmė socialinė reklama, nors neaišku ar, siekiant užtikrintos išvados, pavyktų kontroliuoti pakankamai kintamųjų.

Vis dėlto Caring fondo samdomų nepriklausomų profesionalių tyrėjų prieš ir po reklamų atliktos apklausos leidžia drąsiai teigti, kad tokios socialinės reklamos keičia viešąją nuomonę ir daro poveikį jaunų moterų sprendimui išnešioti ar abortuoti savo vaikus. Pasak pranešimų iš daugelio krizinio nėštumo centrų, į juos besikreipusios moterys planuodavo padaryti abortus, kol per televiziją nepamatydavo šių pro-life video siužetų.

1997 metais Bostono ir apylinkių rinkoje buvo transliuota panaši, trylika savaičių trukusi socialinė reklama, pasiekusi 4,4 milijono žmonių auditoriją.  Firma Baselice & Associates atliko 500 interviu prieš ir po reklamos transliavimo laikotarpio, leidusių gauti rezultatus su 4,9 proc. paklaida.  Po reklamos transliavimo atliktos apklausos atskleidė 7 proc. viešosios nuomonės pokytį pro-life pozicijos naudai; kitaip tariant 308000 respondentų pareiškė tapę gyvybės apsaugos šalininkais.  Gal tokį rezultatą paaiškina kiti faktoriai, kaip antai nacionaliniu lygmeniu vykusios diskusijos apie itin vėlyvų abortų uždraudimą?  Į šį klausimą galima atsakyti tyrinėjant kryžmines lenteles (cross tabulations), kurios rodo, jog nuomonės kaita gyvybės apsaugos naudai įvykdavo išimtinai tarp respondentų, galėjusių prisiminti transliuotąsias reklamas. Tuo metu, neatsimenantieji reklamų nepademonstravo jokio nuomonės pokyčio pro-life naudai.

Tiksliau tariant, palaikymas gyvybės apsaugai per tiriamąjį laikotarpį beveik padvigubėjo (nuo 20 proc. prieš transliaciją iki 36 proc. po transliacijos) tarp tų, kurie atsiminė matę reklamas; taip pat šioje grupėje ženkliai krito skaičius respondentų, pasisakančių už pasirinkimo laisvę (nuo 33 proc prieš iki  25 proc. po transliacijos.)

1997 metų gruodį Indianapolio (Indianos valstija) rinkoje atlikta apklausa atspindėjo tuos pačius rezultatus, kurie buvo gauti Bostone.  Pro-life sentimentas populiacijoje pakilo nuo 36 proc. iki 45 proc.. Tikslinėje grupėje, apimančioje jaunesnes nei 45 metų amžiaus moteris, palaikančiųjų gyvybės apsaugą padaugėjo nuo 33 proc. iki 44 proc.

Be Masačusetso (t.y. Bostono) ir Indianos, panašios apklausos buvo atliktos Pensilvanijos, Viskonsino, Ohajo, Ajovos, Kolorado ir Mičigano valstijose.  Palaikymo gyvybės apsaugai stiprėjimas atsispindėjo visose apklausose ir, galima sakyti, visais klausimais (respondentams buvo užduodami aštuoni skirtingi su abortu susiję klausimai). […]

Kadangi pasirodė, jog šios reklamos taip veiksmingai pasiekia moteris, jose imta nurodyti specialius telefono numerius, leidžiančius greitai pasiekti krizinio nėštumo centrus.  Šie numeriai per trumpą laikotarpį sulaukė virš 5000 skambučių, leidusių suteikti pagalbą nėščiosioms ir paramą patyrusioms aborto traumą.  Tai didžiulis judėjimo už gyvybę pasiekimas, leidžiantis nėštumo centrams, nešvaistant savo išteklių, sulaukti didžiulio lankytojų srauto, tuo pat metu išsiunčiant šviečiamąją žinią milijonams gyventojų. […]

Moterų reakcija į šias pastangas leidžia manyti, kad protinga socialinės reklamos akcija gali padėti formuoti „gyvybės kultūros“ etiką.  Naudodamas ne atstumiančią, o pritraukiančią kalbą ir vaizdus, judėjimas už gyvybę privalo parodyti, kad abortas iš tikrųjų nėra naudingas moteriai ir kad pasirinkdama gyvybę ji gauna viltį bei pozityvų, platesnį savęs suvokimą.

Reikia pabrėžti, kad negimusio kūdikio raidos vaizdai ir net sukrečiančios aborto nuotraukos gali būti labai veiksmingai naudojamos tam tikrose auditorijose, ypač tarp žmonių, kurie jau palankiai nusiteikę pro-life žinios  atžvilgiu, bei kaip būdas motyvuoti kovotojus už gyvybės apsaugą. Be to, čia aprašytos priemonės, leidžiančios sukurti efektyvią strategiją moterims pasiekti, nebūtinai leis sukurti strategijas, skirtas pasiekti pokyčius politinėje, įstatymų leidžiamojoje srityje. Vis dėlto yra gyvybiškai svarbu, kad žiniasklaidos priemonių pagalba komunikuojant plačiajai visuomenei, judėjimas už gyvybę naudotų moterims priimtinesnes priemones.

Jaunos moterys siaubingai klysta, manydamos, kad abortas gali sugrąžinti jas į laikotarpį iki nėštumo, palikti jas tais žmonėmis, kuriais jos buvo iki ištinkant krizei.  Tačiau moteris, tapusi nėščia, niekuomet nebus ta pati – nepriklausomai nuo to, ar pasiryš vaiką auginti pati, atiduoti įvaikinti, ar nužudyti. Abortas gali būti tam tikru sprendimu, bet tai ne tas sprendimas, kuris atitinka giliausius moters troškimus, ir ne tas, kuris bent jau leistų išsaugoti nepakitusį savęs suvokimą.  Jei mes, kovotojai už negimusių kūdikių gyvybes, sugebėsime padėti moterims tai pačioms suprasti, būsime daug nuveikę apvalydami mūsų kultūrą nuo abortinio mentaliteto.

Jeigu judėjimas už gyvybę bus pasiryžęs pakeisti retoriką taip, kad ją geriau suprastų ir įvertintų tikslinė auditorija, mes galėsime atgauti moralinį autoritetą eilinių amerikiečių akyse ir sėkmingai pasiekti tas moteris, kurioms labiausiai reikia išgirsti už gyvybę ištartą žodį.

Iš anglų kalbos vertė Ingrida Vobolevičienė

Susiję

Skaitiniai 3617433565793174961

Rašyti komentarą

emo-but-icon

NAUJAUSI

Komentarai

PALAIKOME

KVIEČIAME ĮSIGYTI!

SEKITE MUS FACEBOOK

Naujienų prenumerata

item