Marius Markuckas. Judėk lauk salsos žingsneliu, Lietuva?

Savaip simboliška, kad Lietuvos kultūros sostine šiemet tituluotas merdėjantis ir gana vaizdžiai dabartinę mūsų valstybės būklę reprezentuojantis Panevėžys. Konstatuota miesto merdėjimo diagnozė anaiptol nėra tik šio komentaro autoriaus, kuris, beje, pats yra panevėžietis, pernelyg įjautrintas asmeninis požiūris. Fizinį Panevėžio nykimą pirmiausia negailestingai fiksuoja Lietuvos statistikos departamento pateikiami duomenys, rodantys, kad metropoliniu centru, arba didmiesčiu, vis dar įvardijamame Panevėžyje 2013 metais gyveno mažiau nei 100 tūkstančių gyventojų. Žinant tai, kad dar nepriklausomybės pradžioje miestas galėjo didžiuotis turįs bemaž 130 tūkstančių miestelėnų, toks statistikos kreivės judėjimas turėtų nerimąstingai nustebinti ne tik panevėžiečius, bet ir, deramai įvertinant pastarojo vyksmo pragaištingumą visai lietuvių tautai ir valstybei, kiekvieną blaiviai ir atsakingai mąstantį Lietuvos pilietį.

Negalima pamiršti, kad po platųjį pasaulį sparčiai išsivaikšto ne tik Panevėžys, bet ir Lietuva. Išvykusių be didelės vilties sugrįžti gyventojų statistkos kartoti turbūt neverta, tiesiog pakaks paminėti iškalbingą faktą, kad nei karo, nei nuožmios sovietinės okupacijos metais mūsų šalis neprarado tiek žmonių, kiek prarado per kelis nepriklausomybės dešimtmečius. Ciniškiausia ir žalingiausia, nors, tenka pripažinti, ir savaip logiška, yra tai, kad šios netektys lojalių ne savo tautai ir tėvynei, bet po sovietinio kalėjimo griūties atsiradusioms naujoms „viršnacionalinėms struktūroms“ valdžioje esančių ideologų pastangomis, yra pristatinėjamos kaip kone pati akivaizdžiausia laisvės triumfo manifestacija. Jai ,,įrodyti“ ar ,,pagrįsti“ yra nuosekliai kuriama ,,globalios Lietuvos“ vizija – pradedant iš pirmo žvilgsnio atrodytų absoliučiai nekaltais to paties pavadinimo nuo 2012 metų Prezidentūroje rengiamais apdovanojimais ir baigiant atvirai ir be menkiausių skrupulų dėstomais Lietuvos nutautinimo planais kaip antai garsioji Lietuvos pažangos strategija ,,Lietuva 2030“. Apgalvotai vykdomas Lietuvos piliečių sąmonės perdirbinėjimas, pratinant ją funkcionuoti ,,globaliu režimu“, iš tiesų yra ne kas kita, kaip kryptingai meistraujamas ypatingas ideologiškai apdorotos sąmonės formos karstas, kuriame galiausiai turės būti paslėptas numarintas ir galutiniam suyrimui paliktas Lietuvos – kaip konkrečios geografinės teritorijos valdomos konkrečios lietuvių tautos – idėjos ir praktikos kūnas.

Kaip ir minėta pradžioje, šiame kontekste Panevėžio atvejis yra ne tiek originalus, kiek reprezentatyvus. Aiškiai stebint ,,strategiškai“ planuojamą ir įgyvendinamą lietuvių tautos ,,išvaikymo“ politiką, menkai testebina tas faktas, kad dar 2012 metais paskelbus apie tai, jog dėl sumažėjusio gyventojų skaičiaus Panevėžiui gresia netekti didmiesčio statuso, vietinės valdžios atstovai pasirinko ne principingos kalbos, o maskuojančios tylos, trunkančios iki pat šiol, taktiką. Besąlygiškos partinės priklausomybės pančiai pasirodė esantys ypatingai tvirti, niekuo nenusileidžiantys sovietinio totalitarizmo gniaužtams. Susidūrę su akivaizdžia realybe, jog jų valdomas miestas nyksta tiesiog akyse, asmenys, nesikuklinantys būti pavadinti netgi miesto ,,šeimininkais“, užuot principingai kėlę klausimus savo atstovaujamose partijose apie to priežastis ar viešai nacionaliniu mastu raginę, kuo skubiau ieškoti būdų tokiai padėčiai iš esmės keisti, kiek įmanydami - tarytum ,,anais laikais“ - suskubo kombinuoti statistinius ,,įrodymus“, kad panevėžiečių iš tikrųjų esama vienu kitu tūkstančiu daugiau nei toji riba, kuri lemtų didmiesčio statuso praradimą. Tokia kombinavimo misija vos ne vos buvo įvykdyta, tačiau akivaizdu, kad su dar viršesniais ,,šeimininkais“ iš Vilniaus sutartas palikti didmiesčio statusas, o kartu ir didmiestinis finansavimas, kas svarbiausia, neprivertęs vietinius ,,šeimininkėlius“ susimažinti gaunamų atlyginimų, Panevėžio valdininkų tikrai neleidžia vadinti nei savo miesto, nei savo valstybės patriotais. Kaip negalima tokiais vadinti ir tų asmenų, kurie sovietmečiu savo pačių rankomis vykdytą sau patiems neabejotinai finansiškai naudingą, bet Lietuvos valstybei ir lietuvių tautai akivaizdžiai pražūtingą veiklą, mėgino ,,racionalizuoti“ (savi)apgauliškai įrodinėdami, kad jie „ir tada dirbo Lietuvai“.  

Būtina pastebėti, kad šis politinio mankurtizmo - pasireiškiančio kaip visiško abejingumo savo tautos ir tėvynės likimui bei pastangų Lietuvą kuo skubiau ištirpdyti globaliniame katile dermė - įsigalėjimas ypač charakteringai atsispindi ir bendrame centrinės bei vietinės valdžios projekte ,,Panevėžys – Lietuvos kultūros sostinė. Kultūrų sankirta“. Nežinantiems reikia pranešti, kad šiemetinėje Lietuvos kultūros sostinėje lietuviškos kultūros bus labai nedaug. Antai projekto, siekiančio, kaip viešai teigiama, ,,atverti platesnius matymo bei mąstymo horizontus“, programa skelbia, jog vasaris dedikuojamas vyksiantiems renginiams, kurių metu bus susipažįstama su Tolimųjų Rytų kultūra, kovas – su Prancūzijos, balandis – su Danijos, gegužė – su Norvegijos ir Švedijos, liepa – su Lotynų Amerikos šalių, Ispanijos ir Portugalijos, rugpjūtis – su Italijos, rugsėjis – su slavų šalių, spalis – su germanų šalių, lapkritis – su  su Jungtinės Karalystės, gruodis – su Suomijos. Ir tik birželio mėnesį ,,kultūrinsimės“ (taip rašoma, tiesa, be kabučių, toje pačioje programoje) su renginiais skirtais Lietuvos kultūrai, bet taip pat ir Latvijos bei Estijos kultūroms, pažinti. Tokią programą ne tragiška, o tragikomiška leidžia pavadinti nebent tas faktas, kad renginio, kuriame Panevėžys buvo paskelbtas Lietuvos kultūros sostine, vedėjas, prieš ją pristatydamas, dar spėjo iškilmingai perskaityti ir garsiuosius Mikalojaus Daukšos žodžius apie tai, kad kiekviena tauta pirmiausia savąja kalba, taigi savąja kultūra, kurią būtina atidžiai saugoti bei puoselėti, yra gyva.

Tačiau panašu, kad disonansas tarp mūsų dienomis kaip niekada lietuviams aktualios Daukšos įžvalgos ir programos, kuria ištisus metus Panevėžyje bus ,,kultūrinami“ tiek panevėžiečiai, tiek miesto svečiai, taip ir nebuvo išgirstas. Nesinorėtų manyti, kad ir nebus. Kitokiu atveju, šiandien faktiškai tarus, jog ,,kultūringa“ yra atsisakyti savos kultūros vardan svetimų kultūrų, jau turbūt rytoj bus konstatuota, kad visgi dar ,,kultūringiau“ būtų - išvis nebūti. Juo labiau, kad pamatai šiam nebuvimui yra klojami. Ir klojami sparčiai, tarytum salsos žingsneliais, kuriais šiemet ir bus mokoma ,,kultūringai“ judėti – ar judėti lauk –  Lietuva.