Ištrauka iš Popiežiaus Pranciškaus apaštališkojo paraginimo: „Ne“ išstūmimo ekonomikai

Skelbiame ištrauką ir Popiežiaus Pranciškaus praeitais metais paskelbto pirmojo apaštališkojo paraginimo Evangelii Gaudium. Šioje ištrauk...


Skelbiame ištrauką ir Popiežiaus Pranciškaus praeitais metais paskelbto pirmojo apaštališkojo paraginimo Evangelii Gaudium. Šioje ištraukoje Šventasis Tėvas kalba apie šiandienines tautas ir valstybes kaustančią, „gerovės kilimo“ ideologija pagrįstą, ekonominę sistemą, kuomet „manoma, kad bet kuris ekonomikos augimas, skatinamas laisvosios rinkos, savaime pagimdys pasaulyje didesnę lygybę bei socialinę integraciją". Šventasis Tėvas siūlo drąsiau galvoti apie naujus ekonominius modelius, leisiančius sumažinti išstumiančią socialinę nelygybę. Už šį drąsų paraginimą Šventasis Tėvas kai kurių JAV neokonservatorių atstovų buvo išvadintas socialistu, o JAV milijardierius ir investuotojas Kenethas Langonas pagrasino nutraukti finansinę paramą Bažnyčiai.

---

50. Prieš imantis kai kurių pamatinių su evangelizacijos veikla susijusių klausimų, derėtų glaustai priminti, kokioje aplinkoje turime gyventi ir veikti. Šiandien dažnai kalbama apie „diagnozavimo perteklių“, ne visada lydimą realiai įgyvendinamų sprendimo pasiūlymų. Kita vertus, nepadėtų ir grynai sociologinis požiūris, siekiantis visą tikrovę neva neutraliai bei nešališkai aprėpti savo metodologija. Tai, ką čia ketinu pasiūlyti, veikiau atitinka evangelinio supratimo kryptį. Tai – mokinio misionieriaus požiūris, kurį „savo šviesa ir galia gaivina Šventoji Dvasia“ (53).

51. Ne popiežiaus užduotis pateikti smulkmenišką ir išsamią dabartinės tikrovės analizę, tačiau visas bendruomenes raginu „visada gebėti budriai studijuoti laiko ženklus“ (54). Tai rimta pareiga, nes tam tikra dabarties tikrovė, jei nebus surasta gerų sprendimų, gali duoti pradžią dehumanizacijos procesams, kuriuos bus sunku sustabdyti. Pravartu aiškiai parodyti, kas gali būti Karalystės vaisius ir kas prieštarauja Dievo planui. Tai reiškia ne tik gerų ir blogų dvasių judesių atpažinimą bei aiškinimą, bet ir – tai svarbiausia – geros dvasios pasirinkimą ir blogos atmetimą. Savaime suprantamu dalyku laikau įvairias analizes, pateiktas kituose visuotinio Magisteriumo dokumentuose, taip pat pasiūlytas regioninių ar nacionalinių episkopatų. Šiame paraginime ketinu, žvelgdamas iš pastoracijos taško, tik glaustai aptarti kai kuriuos tikrovės aspektus, galinčius sustabdyti ar susilpninti Bažnyčios atsinaujinimo misionieriavimo linkme dinamiką tiek dėl to, kad tai susiję su Dievo tautos gyvenimu ir kilnumu, tiek dėl to, jog veikia asmenis, tiesiogiai įsitraukusius į bažnytines institucijas ir vykdančius evangelizacijos užduotis.

I. Kai kurie šiandienio pasaulio iššūkiai

52. Žmonija šiuo metu išgyvena istorinę pervartą, kurią liudija pažanga įvairiose srityse. Pagirtini pasiekimai, prisidedantys prie žmonių gerovės, pavyzdžiui, sveikatos apsaugos, švietimo ir komunikavimo srityse. Vis dėlto nevalia užmiršti, jog mūsų laikų didžiumos vyrų ir moterų kasdienis gyvenimas nėra užtikrintas, o tai kelia liūdnų padarinių. Daugėja kai kurių patologijų. Daugelio žmonių, net vadinamosiose turtingose šalyse, širdis užvaldo baimė ir neviltis. Gyvenimo džiaugsmas dažnai išblėsta, mažėja pagarbos, gausėja smurto, vis akivaizdesnė tampa nelygybė. Kad gyventum ir dažnai gana neoriai, būtina kovoti. Šią epochinę permainą lėmė milžiniška kokybinė ir kiekybinė sparčiai auganti pažanga mokslo ir technologijų srityje bei tų naujovių spartus taikymas įvairiose gamtos ir gyvenimo plotmėse. Gyvename žinių ir informacijos amžiuje, pagimdžiusiame naujų galios, labai dažnai anoniminės, formų.

„Ne“ išstūmimo ekonomikai

53. Kaip įsakymu „Nežudyk“ aiškiai brėžiama riba siekiant laiduoti žmogaus gyvybės vertę, lygiai taip šiandien turime tarti „ne“ išstūmimo ir nelygybės ekonomikai. Tokia ekonomika žudo. Neturėtų taip būti, kad akcijų kurso nuosmukis dviem taškais biržoje patraukia didelį dėmesį, o pagyvenusio benamio mirtis iš šalčio lieka nepastebėta. Tai – išstūmimas. Nevalia ilgiau toleruoti to, kad maistas išmetamas, kai kiti žmonės badauja. Tai – nelygybė. Šiandien viskas palenkta konkurencijos ir stipresniojo įstatymui, kai stipresnysis maitinasi išnaudodamas silpnesnįjį. Todėl didžiulės gyventojų masės jaučiasi išstumtos į pakraščius: neturi darbo, perspektyvos, išeities. Pats žmogus laikomas vartojimo gėrybe, kurią pasinaudojus galima išmesti. Atsirado „išmetimo“ kultūra, kuri netgi skatinama. Tai ne vien išnaudojimo ir engimo reiškinys, bet ir kai kas nauja: išstumiant iš pagrindų pakertama priklausomybė visuomenei, kurioje žmogus gyvena, tada jis atsiduria ne žemutiniame sluoksnyje, pakraštyje ar tarp bejėgių, bet apskritai už visuomenės ribų. Išstumtieji yra ne „išnaudojamieji“, bet atstumtieji, „atmatos“.

54. Šiame kontekste kai kas tebegina „gerovės kilimo“ (trickle-down) ekonomiką, kai manoma, kad bet kuris ekonomikos augimas, skatinamas laisvosios rinkos, savaime pagimdys pasaulyje didesnę lygybę bei socialinę integraciją. Tokia nuomonė, niekada nepatvirtinta faktais, išreiškia negrabų bei naivų pasitikėjimą ekonominę galią savo rankose sutelkusiųjų gerumu ir sakralizuotais vyraujančios ekonominės sistemos mechanizmais. Tuo metu išstumtieji ir toliau laukia. Siekiant išlaikyti kitus išstumiančią gyvenseną ar užsidegimą šiuo savanaudišku idealu, išsirutuliojo abejingumo globalizacija. Kone nepastebimai praradome gebėjimą parodyti užuojautą girdėdami kitų skausmingą šauksmą, nebeverkiame regėdami kitų dramas, nesistengiame rūpintis kitai tarsi tai būtų kieno nors kito, o ne mūsų atsakomybė. Gerovės kultūra daro mus nejautrius: mes netenkame ramybės, kai rinka siūlo kažką, ko dar nenusipirkome, tačiau visi tie galimybių stygiaus suluošinti gyvenimai mums tėra nė kiek nejaudinantis reginys.

„Ne“ naujajai pinigų stabmeldystei

55. Viena iš tokios situacijos priežasčių yra mūsų nusistatytas santykis su pinigais, nes mes ramiai taikstomės su jų valdžia mums ir mūsų visuomenėms. Dabar išgyvenama finansinė krizė verčia užmiršti tai, kad jos ištakos yra gili antropologinė krizė – pirmenybės žmogui neigimas! Susikūrėme naujų stabų. Senojo aukso veršio garbinimas (plg. Iš 32, 1–35) reiškiasi nauju ir negailestingu pavidalu – pinigų fetišizmu ir ekonomikos, stokojančios žmogiško veido ir tikrai žmogiško tikslo, diktatūra. Pasaulinė krizė, apėmusi finansus ir ekonomiką, išryškina disbalansus ir, pirmiausia, didžiulį orientavimosi į žmogų stygių, žmogaus būtybė susiaurinama iki vieno iš jos poreikių – vartojimo.

56. Mažumos pajamoms eksponentiškai didėjant, dauguma vis labiau tolsta nuo tų nedaugelio laimingųjų gerovės. Toks disbalansas kyla iš ideologijų, ginančių absoliučią rinkos autonomiją ir finansines spekuliacijas. Todėl neigiama valstybių, įpareigotų budriai saugoti bendrąjį gėrį, teisė kontroliuoti. Randasi nauja neregima, kartais virtuali, tironija, vienašališkai ir nepalenkiamai primetanti savo įstatymus ir taisykles. Be to, skolos ir palūkanos už jas nutolina šalis nuo jų ekonomikos įgyvendinamų galimybių, o piliečius – nuo jų realios perkamosios galios. Visa tai papildo plačiai paplitusi korupcija ir savanaudiškas mokesčių vengimas. Galios ir turto troškimas beribis. Tokioje sistemoje, kuri linkusi dėl didesnio pelno praryti bet ką, visa, kas trapu, kaip antai, aplinka, lieka neapsaugota sudievintos rinkos interesų, paverstų absoliučia taisykle, atžvilgiu.

„Ne“ pinigams, kurie, užuot tarnavę, valdo

57. Už tokios nuostatos slypi etikos ir Dievo atmetimas. Į etiką paprastai žvelgiama su tam tikra pašaipia nepagarba. Ji laikoma duodančia priešingus rezultatus, per daug žmogiška, nes pinigus ir valdžią daro santykiniu dalyku. Ji išgyvenama kaip grėsmė, nes smerkia manipuliavimą asmeniu bei jo žeminimą. Galiausiai etika kreipia į Dievą, laukiantį saistančio atsako, esančio už rinkos kategorijų ribos. Jei jos suabsoliutinamos, Dievas, vienintelis likęs nekontroliuojamas ir nemanipuliuojamas, atrodo netgi pavojingas, nes kviečia žmogų pilnatviškai save įgyvendinti ir niekam nevergauti. Etika – neideologizuota etika – įgalina kurti pusiausvyrą ir žmoniškesnę socialinę tvarką. Šiuo atžvilgiu raginu finansų žinovus ir įvairių šalių valdančiuosius apmąstyti vieno Antikos išminčiaus žodžius: „Nesidalyti savo turtais su vargšais reiškia vogti ir atimti iš jų gyvenimą. Gėrybės, kurias turime, yra ne mūsų, bet jų“ (55).

58. Etikos neignoruojanti finansinė reforma reikalautų iš politinių vadovų energingai pakeisti nuostatą. Raginu juos ryžtingai ir toliaregiškai imtis šio iššūkio neignoruojant, žinoma, kiekvienos aplinkos savitumo. Pinigai turi tarnauti, o ne valdyti! Popiežius myli visus, turtingus ir vargšus, bet jam tenka pareiga Kristaus vardu priminti, kad turtingieji turi padėti vargšams, juos gerbti ir skatinti. Raginu praktikuoti nešališką solidarumą bei ekonomiką ir finansus žmogaus labui atgręžti į etiką.

(Bus daugiau)

Išnašos:

(53) Jonas Paulius II. Posinodinis apaštališkasis paraginimas Pastores dabo vobis (1992 03 05), 10: AAS 84 (1992), 673.
(54) Paulius VI. Enciklika Ecclesiam suam (1964 03 25), 19: AAS 56 (1964), 632.
(55) Šv. Jonas Auksaburnis. De Lazaro Concio II, 6: PG 48, 992.

Perspausdinta iš žurnalo „Bažnyčios žinios“ 2014 m. Nr. 1.

Susiję

Socialinis mokymas 4236267288945930326
item