Stevenas W. Mosheris. Europa, kokią mes ją pažįstame, miršta

Tai jau nutiko anksčiau. 

Pusantro amžiaus prieš Kristaus gimimą graikų istorikas Polibijus rašydamas stebėjosi „tokiu gimstamumo Graikijoje mažėjimu ir apskritai tokiu gyventojų nykimu, kuris lėmė, kad miestai buvo apleisti, o laukai plytėjo nedirbami. Nors šalies nesiaubė karai ar epidemijos, žalos priežastis buvo akivaizdi – dėl godumo ar bailumo susituokę žmonės negimdė vaikų, kurių galėjo susilaukti. Daugiausia augino vieną ar du. Tokiu būdu iki ją pastebint, bausmė smarkiai išaugo“.

Rašyti jis baigė ragindamas graikus grįžti prie savo istorinės meilės šeimai ir vaikams. „Vaistas yra jumyse, – rašė jis – Bet turime pakeisti savo moralę.“ Deja, jo patarimo didžiąja dalimi nepaisyta.

Demografinė Graikijos miestų-valstybių žiema privedė prie ekonominio sąstingio ir karinio silpnumo, kuris prisišaukė invazijas ir užkariavimus. Po šimtą metų augusio dominavimo rytinėje Viduržemio jūros dalyje Roma galiausiai aneksavo graikų miestus-valstybes 146 m. pr. Kr.

Ar Europos, esančios panašios demografinės žiemos gniaužtuose, laukia tokia pati nelaiminga pabaiga? Šiandieniniai europiečiai kaip ir senovės graikai beveik nebesusilaukia vaikų. Gimstamumo lygis visame žemyne yra kur kas žemiau užtikrinančio kartų kaitą – 2,1 vaiko porai. Italijoje, Ispanijoje, Austrijoje ir Vokietijoje gimstamumas tesiekia 1,4 vaikus porai, o Lenkijoje ir Rusijoje atitinkamai 1,32 ir 1,2. Daugiau ar mažiau dosnios pašalpos, kurias šios šalys moka, vargu ar skatina šiuos skaičius keistis. Gimstančiųjų stygius ir toliau didėja. 

Tuo metu šeimai palankių religijų išpažinėjai, pavyzdžiui, musulmonai, keliasi ir susilaukia vaikų, iš naujo apgyvendinami istorinę Krikščioniją. Ar šis procesas tęsis ir toliau? Iki kiek?

Daugumoje musulmoniškų šalių Šiaurės Afrikoje ir Vidurio Rytuose gimstamumo rodikliai du ar tris kartus viršija Europos lygį. Afganistanas ir Somalis, kur gimstamumo lygis viršija 6 (atitinkamai siekia 6,62 ir 6,4 vaikus porai), galbūt gali būti laikomi tolimais. Tačiau tarp kitų Vidurio Rytų šalių, kuriose gimstamumo lygis viršija pakankamą kartų kaitą, yra Irakas (4,86 vaikai porai), Pakistanas (3,65 vaikai) ir Saudo Arabija (3,03). Net imigrantai iš labiausiai vesternizuotų musulmoniškų šalių, tokių kaip Turkija ar Tunisas, turi vidutiniškai beveik du kartus daugiau vaikų nei daugumos Europos šalių gyventojai.

Nors mažėjantis gimstamumas gali būti bendras visos žmonijos likimas, tačiau jo skirtumai taps tuo, kas nulems Europos ateitį. Nors musulmonų imigrantų Europoje gimstamumo lygis yra kur kas mažesnis nei ankstesnės jų kartos, jie vis dar kur kas atviresni gyvybei nei itin sekuliarizuota Europa. Be to, dar viena šių imigrantų karta Vokietijoje, Italijoje, Ispanijoje ir t.t. išlaiko santykinai didelį gimstamumą.

Tokių imigracijos ir gimstamumo veiksnių sąjungos rezultatas – ir toliau augantis musulmonų skaičius. Europoje, kaip teigia kai kurie demografai, iki 2100 m. dauguma gyventojų sudarys musulmonai.

Koks keistas istorijos posūkis. Bėgant amžiams įvairios musulmonų armijos ne kartą bandė užkariauti Europą. Laikas nuo laiko, prie Tūro, Vienos, Lepanto ar Maltoje, jie buvo atmušti. Tačiau dabar tai, ko jų protėviai nesugebėjo pasiekti jėga, jų palikuonys pasieks taikiai laimėdami mūšį prie lopšio. 

Pagrindinis klausimas – ar musulmonai bus sekuliarizuoti. Jei ne, galime tikėtis Šariato teisės įvedimo vienoje šalyje po kitos kartu su augančiu krikščionių mažumos persekiojimu. Pavyzdžiui, katalikai Vokietijoje gali būti pradėti traktuoti panašiai kaip keletą pastarųjų amžių traktuojami krikščionys Egipte, kitaip sakant – kaip antrarūšiai piliečiai, šmeižiami, apmokesdinami ir mušami kada tik panorėjus. 

Jei, kita vertus, antros ir trečios kartos musulmonai bus didžiąja dalimi sekuliarizuoti, krikščionių mažuma bus traktuojama geriau, tačiau vis tiek patirs tam tikrą diskriminaciją. Kaip žinome, sekuliarioji kairė išpažįsta toleranciją, kurios dažniausiai nepraktikuoja. 

Bet kuriuo atveju tikintieji krikščioniška Europa pasijus gyvenančiais prieš Romos imperatoriaus Konstantino laikus. Kitaip sakant, gyvenančiais režimo, kuris baudžia, netgi persekioja už jų įsitikinimus, sąlygomis. 

Dabar europiečiai vis dar gali kontroliuoti savo likimą. Kaip Polibijus, jei gyventų šiandien, mums primintų: „Vaistas yra jumyse. Bet jūs turite pakeisti savo moralę“.

Versta iš http://www.pop.org