Popiežius Pijus XII. Apie tikrosios demokratijos pagrindus

Jo Šventybės Popiežiaus Pijaus XII kalba, pasakyta Kalėdų Vigilijoje, 1944 m. gruodžio 23 d. „Pasirodė mūsų Išganytojo Dievo malonin...


Jo Šventybės Popiežiaus Pijaus XII kalba, pasakyta Kalėdų Vigilijoje, 1944 m. gruodžio 23 d.

„Pasirodė mūsų Išganytojo Dievo maloningumas ir gerumas žmonėms" 1). Nuo baisaus karo pradžios jau šeštą kartą Kalėdų nakties šventoji liturgija sveikina mus šiais žodžiais, kurie dvelkia nesudrumsta ramybe, Dieviškojo Išganytojo atėjimu į mūsų tarpą. Kukli varginga Betlejaus prakartėlė masina į save neapsakoma patraukiančia galia visų tikinčiųjų protus.

Į aptemusias, nuliūdusias, nusiminusias širdis giliai nusileidžia stipri šviesos ir džiaugsmo srovė ir jas visiškai užvaldo. Nulinkusios galvos pakyla ir nušvinta, nes Kalėdos yra žmogaus garbingumo šventė, „nuostabių mainų šventė, per kuriuos žmonių giminės Sutvėrėjas, prisiimdamas žmogaus kūną, teikėsi užgimti iš Mergelės ir savo atėjimu mums padovanoti savo dieviškumą” 2). Nuo šviesa spindinčio kūdikio prakartėje mūsų žvilgsnis savaime krypsta į mus supantį pasaulį, ir mūsų lūpose savaime atsiranda Jono Evangelisto nusiskundimas: „Lux in tenebris lucet et tenebrae eum non comprehenderunt — Šviesa šviečia tamsybėse, bet tamsybės jos nesuprato” 3).

Deja, jau šeštą kartą aušta Kalėdų rytas viršum kovos laukų, kurie vis labiau išsiplečia viršum kapinynų, surenkančių vis gausesnius mirusiųjų aukų palaikus, viršum nuteriotų apylinkių, kur vieniši apgriuvę bokštai savo tyliu gedulu žymi kadaise žydėjusių ir viso gero pilnų miestų griuvėsius ir kur žemėn nusviesti ar pagrobti varpai daugiau nebežadina gyventojų savo šventadienišku Kalėdų nakties gaudimu. Jie taip pat yra tylūs liudytojai šios gėdingos dėmės žmonijos istorijoje, kuri, savo noru apakusi šviesai to, kuris yra šviesa ir Tėvo atspindys, savo noru atsiskyrė nuo Kristaus ir taip nuėjo į pražūtį, iki atsižadėjimo savo garbės. Daugelyje didingų katedrų ir kuklių koplyčių užgeso net lempelė, kuri vietoje miegančio pasaulio eidavo nakties sargybą prie altoriuje esančio dangaus svečio. Koks beviltiškas išnaikinimas! Koks priešingumas! Nejaugi žmonijai nebūtų likę jokios vilties? . . . 

Vilties ryto aušra

Garbė Viešpačiui! Iš skausmingo skundo vaitojimų, iš šįrdį veriančios gilios tiek pavienių asmenų, tiek pavergtų tautų baimės kyla pilna vilties ryto aušra. Nuolat vis didėjančiame kilnių sielų būryje gema mintis, vis aiškesnis ir tvirtesnis ryžtingumas — iš šio pasaulinio karo, iš šio visuotinio sąmyšio padaryti išeities tašką į naujus laikus, į giliai siekiantį atnaujinimą ir visa apimančią naują pasaulio santvarką. Taip vyksta todėl, kad tuo tarpu, kai žygiavo pirmyn kariuomenės pulti viena kitos vis žiauresnėmis žudančiomis karo priemonėmis, valstybių vyrai, atsakingieji tautų vadai, rinkosi į pasitarimus ir konferencijas, norėdami nustatyti pagrindines teises ir pareigas, kuriomis turėtų būti paremtos atstatomosios valstybinės bendruomenės, nustatyti kelius į geresnę, saugesnę bei garbingesnę žmonijos ateitį. Savotiškas priešingumas, šis sutapimas karo, kurio kartėlis gresia išaugti iki karštinės, ir dėmesio verta pažanga pastangų bei pasiūlymų susitarti dėl tikros ir pastovios taikos! Be abejo, apie vieno ar kito pasiūlymo vertę, pritaikymo sėkmingumą galima turėti įvairių nuomonių, galima būti labai atsargiems apie tai sprendžiant, tačiau visada lieka tiesa, kad toks sąjūdis jau yra prasidėjęs.

Demokratijos klausimas

Be to, dar — ir tai gal yra svarbiausias momentas — karo sutemose, nuo kurių skauda akis, deginančiose krosnies liepsnose, kuriose uždarytos tautos pabudo kaip iš ilgo sąmonės netekimo. Savo valstybės, tos valstybės vyrų atžvilgiu jos užima klausiančią kritišką ir nepasitikinčią poziciją. Skaudaus patyrimo pamokytos, jos primygtinai priešinasi diktatoriškos, neribotos, niekieno nekontroliuojamos, nepaliečiamos jėgos reikalavimams ir reikalauja tokios valdžios sistemos, kuri daugiau derintųsi su piliečių garbe ir laisve. 

Šiose sujaudintose miniose, kurių karas palietė giliausius sluogsnius, šiandien viešpatauja įsitikinimas, pradžioje gal neaiškus ir nekonkretus, bet ir nepašalinamas, kad žmonija nebūtų buvusi įtraukta į karo pragarišką sąmyšį, jei būtų būvą galima patikrinti ir įnešti pataisų į valdžios galią. Kad ateityje būtų išvengta panašios katastrofos pasikartojimo, būtina pačioje tautoje sukurti sėkmingą to užtikrinimą.

Ar reikia stebėtis, kad tokiai nuotaikai susidarius, tautas apima linkimas į demokratiją, kad tas linkimas randa didelį pritarimą ir paramą tų, kurie norėtų veikliau dirbti tiek pavienių asmenų, tiek visuomenės likimui?

Beveik nėra nė reikalo aiškinti, kad pagal Bažnyčios nurodymus, „sekant katalikų mokslu apie viešosios valdžios kilmę bei jos vykdymą, nėra draudžiama labiau už kitas valdymosi formas branginti saikingą demokratiją" ir kad „iš įvairių valdymosi formų Bažnyčia neatmeta nė vienos suponuodama, kad savyje jos yra tinkamos tarnauti piliečių labui" 4).

Todėl jeigu šioje Šventėje, kuria kartu yra švenčiama kūnu tapusio Žodžio gerumo ir žmogaus žmonėse, garbingumo šventė (garbingumo ne tik asmeninio, bet ir visuomeninio gyvenimo atžvilgiu), Mes nukreipiame Mūsų dėmesį į demokratijos klausimą, kad panagrinėtume, kokiais pagrindais ji turi būti kuriama, kad galėtų vadintis tikra ir teisinga demokratija, kuri atitiktų dabartinės valandos reikalavimus. Tai aiškiai parodo, kad Bažnyčios rūpestis ir pastangos yra nukreiptos ne tik į jos struktūrą ir jos išviršinę organizaciją, — tai dalykai, priklausą kiekvienos tautos savų polinkių, — kiek į žmones kaip tokius, kurie toli gražu yra ne tik daiktai ir pasyvus socialinio gyvenimo elementas, o daugiau yra ir turi būti to socialinio gyvenimo atstovai, pagrindas ir tikslas.

Visada turint prieš akis, kad demokratija, imama plačia prasme, leidžia įvairias savo formas ir galima įgyvendinti lygiai monarchijoje, kaip ir respublikoje, tuo pačiu siūlosi mums panagrinėti du klausimai:

1. kokiomis savybėmis turi pasižymėti žmonės, kurie gyvena demokratijoje ir demokratinėje valstybės santvarkoje;

2. kokiomis savybėmis turi pasižymėti žmonės, kurie demokratijoje turi savo rankose viešąją valdžią.

I. Ypatingosios piliečio ypatybės demokratinėje valstybėje

Galėti pasakyti savo nuomonę jam uždedamų pareigų ir aukų klausimu, nebūti verčiamam paklusti pirmiau nesant išklausytu — tai valstybės piliečių teisės, kurios demokratijoje, kaip sako jau pats vardas, randa savo išraišką. Pagal tvirtumą, darnumą ir gerą sėkmingumą šio ryšio tarp valstybės piliečių ir valstybės valdžios, galima spręsti, ar demokratija yra tikrai sveika ir išlyginta ir kiek yra tikros joje gyvybės ir vystymosi jėgos. 

Kas liečia rūšį ir apimtį iš visų piliečių reikalaujamų aukų — mūsų laikais su taip išsiplėtusia ir taip giliai siekiančia valstybės įstatymleidyba — tai daugeliui atrodo, kad demokratinė valstybės santvarka yra paties proto statomas prigimties reikalavimas. Gi kai šaukiama: „Daugiau ir geresnės demokratijos!", tai toks reikalavimas gali tik reikšti, kad valstybės piliečiams turi būti duota daugiau progų susikurti savo asmeniną nuomonę, galėti ją pareikšti ir bendrąjį labą atitinkančiais būdais sukurti galimybių jai įgyvendinti. Iš to eina pirmoji būtinoji išvada su visomis savo praktiškomis išdavomis. Valstybė savyje suima ir jungia ne mechaniškai tam tikru atžvilgiu beformę pavienių asmenų masę. Valstybė yra organinis ir organizuojantis vienetas tikros tautos ir tokia turi būti.

Tauta ir masė

Tauta ir beformė daugybė, arba, kaip paprastai sakoma, masė, yra dvi skirtingos sąvokos. Tauta gyvena ir reiškiasi savo gyvybe. Masė savyje yra pasyvi ir gali būti išjudinta tik kieno nors iš šalies. Tauta gyvena iš gyvybingumo tų žmonių, iš kurių ji susideda ir kurių kiekvienas — kiekvienas savo vietoje ir kiekvienas savu būdu — savu atsakingumu ir savais įsitikinimais yra sąmoningas asmuo. Masė priešingai — paskatinimo laukia iš šalies, ji lengvai tampa žaislu rankoje bet kieno, kas moka išnaudoti jos natūralius polinkius ar jos įspūdžių pamėgimą. Masė visada pasiruošusi, kaip su ja ir įvyksta, šiandien sekti vienais, rytoj kitais.

Iš tikros tautos gyvybingumo gausiai ir turtingai plaukia gyvybė į valstybę ir visus jos organus ir jiems perteikia nesiliaujamai naujos jėgos, savo atsakingumo ir bendrojo labo pajautimo bei supratimo. Valstybė gali pasinaudoti ir elementarine masės jėga, jeigu toji jėga bus tinkamai apdirbta ir panaudota. Tačiau ar tai vieno, ar daugelio asmenų garbės siekiančiose rankose, kurias dirbtinai sujungė draugėn savanaudiški siekimai, valstybė, paremta mase, kuri lieka pažeminta iki mašinos, gali savo sauvališkumą prievarta primesti geriau-siajai tautos daliai. Tuo gali būti skaudžiai ir ilgam laikui paliesta bendroji gerovė ir padarytas tokiu būdu žaizdas gali būti labai sunku pagydyti.

Iš to seka antra išvada: masė — kokią mes ją aukščiau aptarėme — yra svarbiausias tikrosios demokratijos ir jos lygybės bei laisvės idealo priešas.

Tautoje, kuri yra verta tautos vardo, pilietis jaučia savyje savo asmenybės, savo pareigų ir savo teisių sąmonę. Jaučia, kad jo asmeninė laisvė yra susijusi su paisymu kitų laisvės ir vertės. Tautoje kuri yra verta šito vardo, bet koks nelygumas, kyląs ne iš sauvalės, bet iš daiktų prigimties, iš nevienodo išsilavinimo, turtingumo, visuomenėje užimamos vietos, — suprantama, nekenkiant tuo teisingumui ir tarpusavei meilei, nesudaro jokios kliūties būti ir visuomeninei dvasiai bei broliškumui viešpauti. Priešingai, visai nepažeidžiant kokiu nors būdu pilietinės lygybės, toks nelygumas tautai suteikia jos tikrą prasmę, tą būtent, kad valstybėje kiekvienas turi teisę savąjį gyvenimą tvarkyti, garbingai užimdamas tą vietą ir eidamas tas pareigas, kur jį pastatė dieviškosios Apvaizdos valia ir vadovavimas.

Kaip priešingai šiam demokratinės laisvės ir lygybės idealiam paveikslui garbingų ir apdairių rankų valdomoje tautoje atrodo liūdnas reginys demokratinės valstybės, kuri yra pavesta masės sauvalei! Laisvė, nors ji yra asmeninė moralinė pareiga, virsta tironiškais reikalavimais nepažabotai tenkinti žmogiškam godumui ir žmogiškiems polinkiams su skriauda kitiems. Lygybė išsigema į bedvasį vienodumo reikalavimą, į vienatonišką visų sulyginimą. Sumindžiojama tikras garbės supratimas, asmeniniai nuopelnai, tradicijų vertinimas, garbė, vienu žodžiu — viskas, kas gyvenimui teikia jo vertę. Sveiki išlieka iš vienos pusės aukos, suvedžiotos tariamosios demokratijos burtu, kurią jie be blogos valios sukeitė su tikrosios demokratijos dvasia, su laisve ir lygybe, iš kitos pusės — mažiau ar daugiau gausingi laimėtojai, kurie susigriebė pinigo ar organizacijos pagalbos užsitikrinti privilegijuotą padėtį ir net galią kitiems valdyti.

II. Turinčiųjų demokratijoje viešąją galią savybės

Demokratinė valstybė, ar tai būtų monarchija, ar respublika, kaip ir kiekviena kita valdžios forma, privalo turėti tikrą ir efektyvų autoritetą. Tie patys būtinai saistą santykiai tarp paties buvimo ir tikslo, kuriais pasižymi žmonės, kaip savarankiški asmens, t. y. kaip turį nepaliečiamas pareigas ir teises, kaip priežastį ir tikslą jo bendruomeninio gyvenimo, ta pati tvarka saisto ir valstybę, kaip būtiną bendruomenę, turinčią autoritetą, be kurio valstybė negali nei egzistuoti, nei gyvuoti. Jeigu persiėmę savo asmens laisve žmonės norėtų paneigti bet kokį priklausomumą aukštesniam ir galią turinčiam autoritetui, tai tuo pačiu jie patys palaidotų jų pačių garbingumo pagrindus ir laisvę, būtent, tą būtiną santvarką tarp buvimo ir tikslo.

Taip stovėdami ant vienodo pagrindo — asmuo, valstybė ir viešoji galia su savomis kiekvienam iš jų priklausančiomis teisėmis savo tarpe yra taip ankštai surišti ir suausti, kad jie visi arba kartu laikosi, arba griūva.

Kadangi ši būtinai galiojanti tvarka sveiko proto šviesoje, o ypač krikščioniškosios religijos šviesoje negali turėti kitos kilmės, kaip tik asmeninį Dievą, mūsų Tvėrėją, tad yra aišku, jog žmogaus garbingumas, Dievo paveikslo garbingumas, valstybės garbingumas, Dievo norėtos moralinės bendruomenės garbingumas yra garbingumas, kyląs iš jų dalyvavimo Dievo autoritete.

Šio neišskiriamo vidinio susijiimo negali prarasti iš akių jokia valstybės tvarkymosi forma. Juo labiau to negali išleisti iš akių demokratija — labiau už kurią kitą santvarkos formą. Jeigu viešąją valdžią turį asmens to nemato arba daugiau ar mažiau to nepaiso, tai tuo jie griauna savo pačių autoriteto pagrindus. Tad jeigu tie asmenys pakankamai nepaiso ano ryšio tarp buvimo ir tikslo ir savo užimamomis pareigomis nesuseka tos pasiuntinybės, — įgyvendinti Dievo norimą tvarką, — tada kyla pavojus valdžios troškimą ir savanaudiškumą aukščiau pastatyti už esminius politinės bei visuomeninės moralės reikalavimus, ir dažnai tik tuščia grynai formalios demokratijos išvaizda tarnauja kaip kaukė kam visai nedemokratiškam.

Tiktai aiškus įžvelgimas kiekvienai žmonių bendruomenei Dievo nustatyto tikslo, susietas su giliu supratimu socialinės veiklos aukštų uždavinių, gali valdžios turėtojus padaryti tinkamus atlikti savo pareigas, ar tai būtų įstatymų leidimas, ar teisės aiškinimas, ar pats valdymas su tuo įsisąmoninimu savo asmeninio atsakingumo, su tuo objektyvumu, su nepartiškumu, su tuo teisingumu, su tuo sugebėjimu kilniai įvertinti, su tuo nepaperkamumu, be kurių demokratinė valdžia sunkiai gali laimėti tautos geriausios dalies pagarbą, pasitikėjimą ir pritarimą.

Gilesnis pagrindų supratimas sveikos su teisės ir teisingumo normomis susiderinančios politinės ir visuomeninės tvarkos turi ypatingą reikšmę tiems, kurie demokratinėje valstybės formoje, kaip tautos atstovai, pilnai ar dalimi turi įstatymų leidžiamąją galią. Ir kadangi normalioje demokratijoje esminis taškas glūdi tautos atstovybėje, iš kurios išeina politiniai siekimai visose viešojo gyvenimo srityse — kaip geram, taip ir blogam — taip atstovų moralinio aukštumo, faktiškojo švarumo ir dvasinių sugebėjimų klausimas demokratiniame režime kiekvienai tautai yra klausimas gyvenimo ar mirties, gražaus tarpimo ar sugedimo, pasveikimo ar ilgalaikio negalavimo.

Kad vaisingai veiktų, kad nusipelnytų pagarbą ir pasitikėjimą, kaip parodo neabejotinas palyginimas, kiekviena įstatymų leidžiamoji institucija privalo susidėti iš dvasia aukščiau stovinčių už kitus ir tvirto charakterio vyrų, kurie save laikytų visos tautos atstovais, o ne įgaliotiniais vienos partijos žmonių grupės, kurių privilegijoms, deja, dažnai paaukojami tikri bendrojo gero būtinumai ir reikalai. Tai turi būti vyrų atranka, kuri negali apsiriboti kuriuo nors vienu pašaukimu ar kuria nors sąlyga, kurioje daugiau turi atsispindėti visos tautos vispusiškas gyvenimas. Atranka vyrų su giliu krikščionišku charakteriu ir įsitikinimu, su teisingu ir aiškiu sprendimu, su praktiška ir išlavinta asmenybe, patys sau ištikimi visokiose situacijose, žmonės sveikos ir aiškios pasaulėžiūros, tvirti ir nesiblašką siekdami tikslų; vyrai, pirmoje eilėje tinką būti vadais dėl jų autoriteto, kyjančio is jų tyros sąžinės ir siekiančio toli aplinkui. Ypatingais laikais, kuriais gresiantis vargas per daug sukelia visuomenės įspūdingumą ir padaro ją prieinamesnę suvedžiojimams ir klaidoms, reikia žmonių, kurie iš viso pakrikusių aistromis, nuomonių skirtingumais ir tarpusavy kovojančių programų sudrumstu pereinamuoju laikotarpiu jaučiasi turį dvigubos pareigos tautos ir valstybės kūnui, kuris savo gyslose dega tūkstančiais karštinių, duoti dvasinių priešnuodžių aiškaus žvilgsnio, malonaus gerumo, visiems lygiai taikomo gerumo ir valios, siekiančios tikro broliškumo dvasia paremtos tautos vienybės ir santaikos.

Tos tautos, kurių dvasinis ir dorovinis pagrindas yra pakankamai sveikas, demokratijos vadus ir kūrėjus suranda savų tautiečių tarpe. Jos gali duoti net ir pasauliui tokių asmenų, kurie patys teis pagrindais gyvena ir moka juos įgyvendinti. Priešingai, kur tokių žmonių trūksta, ten kiti užima jų vietas, iš politinės veiklos padarydami kovos areną dėl savo garbės ar padaro lenktynių lauką laimėti savo asmenims, savo kastai ar klasei, kur jie, bemedžiodami tik sau ir saviesiems privilegijų, išleidžia iš akių tautos bendrąjį labą, leisdami jai patekti į pavojų.

Valstybės absolutizmas

Sveika demokratija pagrįsta nesikeičiančiais pagrindiniais prigimties dėsniais ir apreikštosiomis tiesomis griežtai stos prieš tą korupciją, kuri valstybės įstatymleidžiams pripažįsta nežabotą ir beribę galią ir kuri iš valstybės demokratinės santvarkos, apgaulinga skraiste prisidengusi, sukuria paprastą absolutizmo sistemą.

Valstybės absoliutizams (kurio nereikia painioti su absoliutine monarchija, apie kurią čia nekalbame), iš tikro glūdi klaidingoje pažiūroje, esą, valstybės autoritetas esąs neribotas ir kad esąs neleistinas prieš jį joks apeliavimas į aukštesnį ir moraliai saistantį įstatymą net ir tada, kai valstybės autoritetas duoda visišką laisvę savo prievartaujančioms užmačioms, tokiu būdu peržengdamas visokias gero ir blogo ribas.

Žmogus, kuris teisingai galvoja apie valstybę ir jos, kaip visuomenės tvarkos gynėjos, turimą autoritetą bei galią, niekad negalvos laužyti pozityvių įstatymų didybę jų natūraliosios galios ribose. Tačiau prieš šių pozitiviųjų įstatymų didybę tik tada nėra jokios apeliacijos, kai jie prisiderina — ar mažiausia bent neprieštarauja — būtinai saistančiai tvarkai, kuri yra nustatyta Tvėrėjo ir Linksmosios Naujienos apreiškimu išvesta į naują šviesą. Valstybės didybė gali tik tiek išsilaikyti, kiek ji saugoja pagrindus, kuriais remiasi lygiai ir žmogaus asmenybė, ir valstybė, ir viešoji valdžia. Tai sprendžiamasis matas visokios valdymosi formos, įskaitant ir demokratiją, ir šiuo matu turi būti matuojama kiekvieno ypatingo įstatymo moralinė vertė.

III Sėkmingos taikos organizacijos prigimtis ir sąlygos. Žmonių giminės vieningumas ir tautų bendravimas

Mes norėjome, mylimiausieji sūnūs ir dukterys, panaudoti šventos Kalėdų nakties progą paaiškinti, kaip žmogaus garbingumą atitinkanti demokratija, derindamas! su prigimties įstatymais ir Apreiškime paskelbtu Dievo planu, gali pasiekti palaimingo pasisekimo. Mes tikrai per giliai jaučiame visą šio klausimo svarbą žmonijos šeimos taikiai pažangai. Mes lygiai gerai suprantame tuos didžius reikalavimus, kuriuos ši valdymosi forma stato moraliniam pavienių piliečių subrendimui. Pilnai ir saugiai pasekti moralinio subrendiipo būtų veltui tikimasi, jeigu Betliejaus grotos šviesa nenušvies tamsaus tako, kuriuo žmonės iš audrų sujaudintos dabarties žengia, kaip kad jie tikisi, į laimingesnę ateitį.

Tačiau kaip giliai demokratijos atstovai ir jos kūrėjai savo galvojime bus persiėmę įsitikinimu, kad būtinai saistanti tvarka tarpe buvimo ir tikslo, apie kurią Mes pakartotinai kalbėjome, apima ir visos žmonių giminės bei tautų šeimos vieningumą kaip moralinis reikalavimas ir apvainikavimas visuomeninės evoliucijos? Nuo šio pagrindo pripažinimo priklauso taikos likimas. Jokia pasaulio reforma, joks tvarkos užtikrinimas negali to nepaisyti, kad tuo pačiu savęs nesusilpnintų, patys savęs nepaneigtų. Gi priešingai, jeigu Tautų Sąjungoje būtų realizuoti tie moraliniai reikalavimai, kurie padėtų išvengti ir pačios struktūros klaidų, ir atsižadėjimo ankščiau padarytų sprendimų, tada anos santvarkos didingumas lygiai viešpatautų ir tvarkytų šios tautų bendruomenės sprendimus ir jų sankcinių priemonių pavartojimą.

Tuo pačiu pagrindu suprantama, kad tokios Tautų Sąjungos autoritetas turi būti tikras ir sėkmingas prieš tos sąjungos narius, tačiau taip, kad kiekviena tauta išsaugotų vienodą teisę į savo relatyvų suverenumą. Tik tokiu būdu sveika demokratijos dvasia gali pasiekti plačius ir erškėčiuotus tarptautinės politikos laukus.

Prieš agresyvinį karą, kaip tarpvalstybiniams ginčams spręsti būdą

Visus saisto viena pareiga, pareiga, nepakenčianti jokio delsimo, jokio atidėjimo, jokio svyravimo ir jokio išsisukinėjimo: tai pareiga padaryti visa, kas yra galima, kad kartą visiems laikams paskelbtų karą agresyviniam karui ir jį pasmerktų, kaip neleistiną priemonę tarpvalstybiniams ginčams spręsti bei įrankį tautiniams siekimams realizuoti. Praeityje išgyventa daug šiuo tikslu pradėtų bandymų. Visi nepavyko. Ir visada visi nepavyks, kol pars sanior — sveikesnioji žmonijos dalis nelaikys savo sąžinės pareiga ir neturės tvirtos ir šventai užsispyrusios valios atlikti pasiuntinybę, kurią praeities laikai pradėjo su nepakankamu rimtumu ir nepakankamu pasiryžimu.

Jeigu kada nors kuri nors karta turėjo, savo sąmonės pilnumu suprasti šūkį: „Karas karui!", tai tikrai turi tai suprasti šiandieninė karta. Žmonija, perbridusi perdėm per kraujo ir ašarų okeaną, kokio anksčiau gyvenusieji niekad nėra matę, savo neapsakomą žiaurumą išgyveno taip įspūdingai, jog tokių žiaurumų prisiminimai turi likti įspausti sielos gilumoje kaip pragaro vaizdas, kurio duris visiems laikams užtrenkti turi būti degantis troškimas kiekvieno, kuris savo širdyje nors kiek užjaučia žmoniją.

Jungtinis organas taikai išlaikyti

Iki šiol paskelbtieji tarptautinės komisijos nutarimai leidžia daryti išvadą, kad bet kokios busimosios pasaulio santvarkos esminis punktas bus sudarymas organo išlaikyti taikai, tokio organo, kuris, remdamasis visuotiniu nutarimu, turėtų aukščiausią galią, kurio uždavinių sričiai priklausytų bet kokį pavienio ar kolektyvinio puolimo pavojų užgniaužti pačioje jo užuomazgoje. Tokio palaimingo santvarkos vystymosi negalėtų niekas džiaugsmingiau sveikinti, kaip tas, kuris jau seniai atstovauja dėsniui, kad teorija, jog karas yra tinkama ir leistina priemonė spręsti tarpvalstybiniams ginčams, yra jau pasenusi. Šiam kolektyviniam užsimojimui, kuris yra pradėtas su iki šiol negirdėtu ryžtingumu, niekas negalėtų nuoširdžiau linkėti laimingos sėkmės, kaip tas, kuris sąžiningai stengėsi krikščionišką ir religinę dvasių nuotaiką panaudoti pasmerkimui modernaus karo su jo nežmoniškomis kovos priemonėmis.

Nežmoniška kovos priemonė! Tikrai, žmogaus išradingumo pažanga, kuri turėjo reikšti visos žmonijos didesnės gerovės realizavimą, buvo pavartota sugriauti tai, kas šimtmečiais buvo sukurta. Jau tik dėl šito vieno puolamojo karo nedorumas pasidarė dar aiškesnis. Ir kai laikant karą nedoru dalyku prisideda dar grasinimas tautų teisingo įsikišimo ir valstybių bendruomenės užpuolikui uždedamos bausmės, taip, kad karas visada bus laikomas paniekoje ir jam bus grasoma preventyvinėmis priemonėmis, tada žmonija galėtų išbristi iš tos tamsios nakties, kurioje ji taip ilgai buvo paskendusi, ir pasveikinti savo istorijos naujų ir geresnių laikų aušrą.

To organo pagrindinis dėsnis — išvengti visokio neteisingo reikalavimo

Visa tačiau su viena sąlyga: būtent — kad taikos organizacija, kurios moralės garantijos ir, kur tat reikalinga, ūkinės sankcijos, arba net ir ginkluotas įsikišimas turi suteikti jai jėgos ir tvirtumo galutinai nepatvirtinti jokios neteisybės, neprisidėti jokios tautos teisėms pažeisti (ar ta tauta priklausytų nugalėtųjų, ar neutraliųjų grupei), neįamžinti jokios naštos ar reikalavimo, kurie būtų leisti kaip karo nuostolių atlyginimas.

Kad kai kurios tautos, kurių vyriausybėms — ar iš dalies gal ir joms pačioms — bus priskirta karo kaltė, kurį laiką teks pakentėti saugumo priemonių kietumą, nors kaip tai būtų nemalonu, iš visa ko atrodo, praktiškai tai neišvengiama, kol vėl susimegs smurtu išardytieji tarpusavio pasitikėjimo ryšiai. Tačiau to viso nepaisant, ir šitos tautos turės turėti pagrįstą viltį — pagal kiekį jų garbingų bendradarbių busimajame atstatymo darbe, kad ir jos galės būti priimtos į didelę tautų bendruomenę kartu su visomis kitomis valstybėmis tuo pačiu vertinimu ir tomis pačiomis teisėmis. Tą viltį joms paneigti būtų priešinga pramatančiai ateitį išminčiai, tai reikštų prisiimti ant savęs sunkų atsakingumą, užtverti kelią į visuotinį išlaisvinimą nuo visų nesveikų ūkinių, moralinių ir politinių milžiniškos katastrofos pasekmių, tos katastrofos, kuri vargšę žmoniją sukrėtė iki pat jos pagrindų, bet kuri kartu parodė kelią į naują tikslą.

Skaudūs kančių pamokymai

Mes nenorime išsižadėti vilties, kad tautos kartu išėjusios skausmų mokyklą, skaudžius pamokymus gerai įsidėmės. Į šią viltį mus padrąsina žodžiai tų vyrų, kurie karo kančias pajuto aukštesnio laipsnio ir surado kilniaširdžių žodžių, kartu pabrėždami savo teisę į užtikrinimą prieš bet kokį užpuolimą ateityje, pabrėždami savo pagarbą kitų tautų gyvybinėms teisėms ir savo priešinimąsi bet kokiam tų teisių pažeidimui. Veltui būtų laukiama, kad toks subrendęs sprendimas, padiktuotas istorinio patyrimo ir aukšto politinio pramatymo, viešosios nuomonės bendrai ar bent daugumo būtų priimtas, kol nuotaikos dar yra įkaitusios. Neapykanta, nepajėgumas tautoms vienoms kitas suprasti, prieš vieną kitą kariaujančioms, sukūrė perdaug tirštų rūkų, kad būtų galima tikėtis, jog jau atėjusi valanda, kurią prasiskverbs šviesos spindulys, kad abiejose sienos pusėse nušviestų liūdną reginį. Tačiau viena Mes žinome: kad ateis valanda, ir tai gal greičiau, negu manoma, kurią ir vieni ir kiti supras, kad žvelgiant į bendrą padėtį, yra tik vienas kelias iš tos painiavos, į kurią pasaulį įvėlė karas ir neapykanta, — tai grįžti į jau seniai pamirštą solidarumą, kuris nesiriboja viena ar kita tauta, bet apima visas tautas, į solidarumą, kuris remiasi joms visoms bendru paskyrimu ir visų lygiomis teisėmis.

Nusikaltėlių nubaudimas

Tikrai, niekas negali sutrukdyti teisingumo tų atžvilgiu, kurie išnaudojo karą, kad darytų nusikaltimus, priešingus visuotinei teisei, nusikaltimus, kuriems tariamieji kariniai būtinumai daugiausia galėjo eiti pretekstu, bet kurių niekas negalėjo pateisinti. Tačiau jeigu kas norėtų tuos nusikaltimus apibendrinti, teisti ir pasmerkti ne atskirus asmenis, o kolektyviškai ištisas bendruomenes, kas galėtų tokiame elgesyje neįžvelgti pažeidimo taisyklių, kuriomis turi vadovautis visoks žmonių teismas?

Bažnyčia — žmogaus tikros garbės ir laisvės gynėja

Laikais, kuriais tautos pamato esančios pastatytos prieš uždavinį, kaip joms gal dar niekad neįvyko jų istorijoje, savo iškankintame viduje jos gyvai pajunta nekantrų ir tam tikra prasme natūralų reikalavimą — savo likimo vadžias paimti į rankas su didesniu savarankiškumu, negu tai buvo iki šiol. Tai su viltimi, kad tokiu būdu joms lengviau pavyks pasipriešinti kartkartėmis jas užpuolančiam negeros dvasios smurtui, kuris, kaip kokia lavos srovė, nepasigaili nieko, kas joms yra brangu. ir šventa.

Ačiū Dievui, galima laikyti kaip ir praėjusiais laikais, kuriais apeliavimas į Evangelijos ir etikos dėsnius būdavo atmetami su panieka, kaip tikrovei svetimi dalykai. Šio karo įvykiai pamokė tokiu būdu, taip žiauriai, kaip niekad nesivaizduota, tokių doktrinų skelbėjus iš pagrindų atmesti. Ta panieka, kuria jie didžiavosi prieš tariamąją tikrovės prasmės suvokimo stoką, pavirto sukrečiančia realybe: brutališkumu, malicija, išgriovimu, išnaikinimu.

Jeigu ateitis priklausys demokratijai, tai jos uždavinių įvykdymo žymi dalis turės tekti Kristaus religijai ir Bažnyčiai, kuri yra Išganytojo pamokslo (kalno pamokslo — vert.) skelbėja bei išganymo misijos tęsėja. Iš tikro, Bažnyčia yra ta, kuri tiesos moko ir ją gina, yra ta, kuri dalija antgamtines malonės jėgas, kad įgyvendintų Dievo nustatytą buvimo ir tikslo tvarką, tą tvarką, kuri yra svarbiausias demokratijos pagrindas ir vadovaujanti rodyklė.

Jau pačiu savo buvimu Bažnyčia iškyla prieš pasaulį kaip spindintis bokštas, kuri pastoviai šaukia į šią dievišką tvarką, Jos istorijoje aiškiai atsispindi Apvaizdos jai skirtoji misija. Kovos, kurias jai teko patirti priverstai jėgos piktnaudojimo, kad apgintų Dievo paliktą laisvę, kartu buvo kovos dėl tikros žmogaus laisvės.

Bažnyčia turi uždavinį geresnių ir tobulesnių laisvės formų trokštančiam pasauliui skelbti tobuliausią ir būtiniausią naujieną, kokia tik begali būti: žmogaus garbingumą, jo pašaukimą būti Dievo vaiku. Tai galingas šauksmas, kuris nuo Betliejaus prakartės iki žemės pakraščių skamba visų ausyse tokiais laikais, kuriais žmogaus garbė yra pažeminta apgailėtinu būdu.

Kalėdų šventės paslaptis iškilmingai skelbia šį nepažeistiną žmogaus garbingumą su tokia jėga ir autoritetu, kuriam niekas negali pasipriešinti, kuris be galo prašoka tuos autoritetus, kokius tik gali išgalvoti žmonių teisių aiškinimai. Kalėdos — didžioji šventė kūne apsireiškusio Dievo Sūnaus, šventė, kurioje dangus prisilenkė prie žemės su neapsakomu garbingumu ir gerumu. Tai taip pat diena, kurią krikščionybė ir žmonija, prie prakartės bemąstydama Dievo, mūsų Išganytojo, gerumą ir bičiuliškumą žmonėms, labiau įsisąmonins tą tamprų vieningumą, kurį tarpe jų nustatė Dievas. Pasaulio Išganytojo ir žmogaus garbingumo visu jo pilnumu atstatytojo lopšys yra visų geros valios žmonių susitikimo taškas. Vargingam pasauliui, suskaldytam nesantaikos ir savimeilės, užnuodytam neapykantos, čia turi būti suteikta šviesa, sugrąžinta meilė ir jis įgalintas širdingoje santaikoje atsistoti ant bendro tikslo kelio, kad galėtų Kristaus ramybėje išsigydyti savo žaizdas.

Veikliosios meilės kryžiaus žygis

Šios kalėdinės kalbos Mes nenorime baigti, ne­pasakę nuoširdaus padėkos žodžio visiems tiems, — Valstybėms, Vyriausybėms, Vyskupams ir tau­toms, — kurie šiais neapsakomų nelaimių laikais gausia pagalba Mus įgalino išgirsti skausmingą šauksmą, kuris į Mus veržiasi iš tokios daugybės pasaulio šalių ir tokiu būdu daugeliui sūnų bei dukterų, kuriuos karo įvykiai pastatė į visišką ne­turtą ir kraštutinį vargą, ištiesti Mūsų pagalbos ranką.

Pirmoje vietoje Mes norime teisingai pabrėžti toli siekiančią labdaros veiklą, kurią, nepaisant nepaprastų transporto sunkumų, išvystė Amerikos Jungtinės Valstybės, o kas liečia ypačiai Italiją, tai Jo Ekscelencijai Ponui J. A. V. Pono Prezidento Asmeniniam Atstovui. Ne mažiau pagyrimo ir padėkos Mes reiškiame iš širdies duosniajai Ispanijai, tos valstybės galvai, jos vyriausybei ir jos tautai, taip pat Airijos vyriausybei, toliau duosnumui Argentinos, Australijos, Brazilijos, Kanados, Čilės, Italijos, Lietuvos, Peru, Lenkijos, Rumunijos, Šveicarijos, Slovakijos, Vengrijos ir Uragvajaus, kurios lenktyniavo kilniu broliškumo ir meilės supratimu, kurio atgarsis pasaulyje ne veltui skambės.

Tuo tarpu, kai geros valios žmonės stengiasi nutiesti tarp tautų dvasinio ryšio tiltą, ši tyra ir savęs neieškanti labdaros veikla įgauna ypatingai reikšmingą aspektą ir vertę. Ir kai vieną kartą, kaip mes visi to linkime, neapykantos šauksmai ir nesantaika, kurie viešpatauja dabartyje, liks tik liūdni atsiminimai, tada šios veiklios ir kilniaširdės meilės pergalės vaisiai subręs daug gausesniu pilnumu prieš nuodus savanaudiškumo ir nedraugiškumo.

Visiems, kurie dalyvavo šiame veiklios meilės kryžiaus žygyje, kaip paraginimas ir padėka, tebūna Mūsų Apaštališkas palaiminimas ir mintis, kad meilės šventėje iš nesuskaitomų prislėgtų, bet  skausme neužmirštų žmonių širdžių kyla į dangų už juos padėkos malda: Maloningai suteiki, o Viešpatie, visiems dėl Tavo vardo mums gera darantiems amžinąjį gyvenimą!

---

1) Tit. 3, 4
2) Naujų Metų I Vesp. I antif.
3) Jo. 1, 5.
4) P. Leono XIII Enciklika "Libertas" 1888 m. birželio 20 d. užbaigoje.

Skelbiama iš „Paskutiniųjų popiežių enciklikų ir p. Pijaus XII kalbų rinkinys svarbesniais žmonijos viešojo gyvenimo klausimais“. Spaudai paruošė vyskupas Dr. Vincentas Brizgys. Tübingen : Lux, 1949 m.

Susiję

Socialinis mokymas 7137460091432349258
item