Pierfrancesco Palmisano. Reliatyvizmo žaidimas

Brangieji vaikučiai, šiandien norėčiau išmokyti jus vieno gražaus žaidimo – reliatyvizmo žaidimo.

Jis žaidžiamas šitaip: „aktyvieji“ žaidėjai pasidalija į dvi komandas – A ir Z, – o  „pasyvieji“ sudaro tai, ką ekspertai vadina „nuomonės tyrimo grupe“, bet mes galime vadinti tiesiog „runkeliais“ ar „avinų banda“. A komandos žaidėjai turi įtikinti runkelius (arba „tyrimo grupę“), kad idėjos, kurias skelbia Z komanda yra „reliatyvios“ – kad jos galioja tik tiems, kurie patys jas priima, ir jokiu būdu negali būti primetamos tiems, kurie joms nepritaria. Tuo pačiu metu jie turi įtikinti avinų bandą (arba „tyrimo grupę“), kad jų pačių – A komandos – idėjos yra „civilizuotos vertybės“, „pilietinio bendrabūvio pamatas“, „pažangos sinonimas“, „mokslo tiesos“, ir todėl yra visiškai būtina, kad visi jas propaguotų, gintų, o jei prireiktų, ir primestų – kadangi kas jų nepriima, yra viso labo „kvailys“, „marginalas“, „ekstremistas“ ar „talibas“.

Žinoma, Z komanda turi bandyti įrodyti priešingai.

„Taškais“ laimi komanda, įtikinusi bent 51 proc. tyrimo grupės narių.

„Nokautu“ laimi komanda, kuriai, įtikinus 100 proc. tyrimo grupės, pavyksta net pačius priešininkų komandos narius įtikinti, kad jų vertybės „reliatyvios“.

Štai kodėl, kai girdžiu kokį kunigą tariant, kad „Kristus – tiems, kurie jį tiki – atpirko pasaulį“ ar kad „svetimavimas – mums, krikščionims – yra nuodėmė“, ar kad „popiežius – mums, katalikams – yra Kristaus vietininkas“ (iš tiesų pastarojo posakio girdėti netenka), o užtat niekada negirdžiu, kad koks politikas sakytų, jog „demokratiją – tiems, kurie ja tiki – reikia ginti“, ar kad „laisvė – mums, masonams – yra svarbi vertybė“, ar kad „valstybės pasaulietiškumas – mums, ateistams – yra pamatinis principas“, suprantu, kad mes jau pralaimėjome.

Bet, sakau sau, gal mes tiesiog gerai nesupratome žaidimo taisyklių.

Versta iš radiospada.org