Paulius Kruopis. Nuo ko reikia saugoti laisvės kovų istoriją?

Sausio 13-oji - tai diena, kai iš naujo gimė lietuvių tauta. Praliejo daug kraujo, patyrė daug kančių, tačiau Lietuvos valstybę atkūrė. Ir už tai jaunoji karta yra didžiai dėkinga!

Deja, reikia pripažinti, kad būtent jaunoji karta kainos gyventi Laisvoje šalyje iki šiol nesupranta ir nevertina. Visi žinome, kad Sovietų Sąjungos okupacijos metais mokykloje vaikus mokė užmiršti Lietuvos valstybę, nekovoti už Nepriklausomybę, paniekinti Dievą ir moralę, o dėl to reikėjo paklusti ir šlovinti vienintelę bei teisingiausią Komunistų partiją! Vis dėlto sunkiai, bet net ir po 50 metų sugebėjome pakelti šimtatūkstantines minias ir atkurti Lietuvos Nepriklausomybę.

Po Kovo 11-osios Akto galėjome Tautos išdavikų ir kolaborantų valdžią pakeisti patriotų valdžia, bet tai nebuvo padaryta arba kažkas tam sutrukdė. Partijos šlovinti nepradėjome, tačiau tautinio auklėjimo idėjos, suformuotos Stasio Šalkauskio ir Antano Maceinos, atsisakėme. Labiausiai nukentėjo istorijos mokymas, jame vietoj patriotizmą ugdančios Adolfo Šapokos mokslinės koncepcijos „surasti lietuvius Lietuvos istorijoje“ pasirinktas liberalus ir marksistinis istorijos vertinimas.

Šiandienos mokiniams istorijos vadovėlis asocijuojasi ne su tautos kova už išlikimą, o su neutralia įvykių apžvalga. Jaunimui yra sunku atskirti tiesą ir padaryti teisingas išvadas, nes tokia istorija tėra sausas margas faktų ir įvykių rinkinys.

Kai kas bando sakyti, kad negalima kartoti praeities klaidų ir rašyti vienos istorijos, kaip buvo Sovietų Sąjungoje. Tačiau jau Vasario 16-osios Lietuvoje vertinome istoriją iš mūsų tautos taško ir niekas dėl to nesiskundė, anaiptol - tai tik sustiprino mūsų tautinį susipratimą. Jei lietuviai rašo savo istoriją, tai nėra viena istorija visiems. Tokios ir būti negali. Tai lietuvių tautos istorija, tokia, kokią tikime, jog turi išmokti mūsų vaikai, kad būtų ištikimi savo tautai ir valstybei. Tokia, kokia atrodo teisingiausia žiūrint iš mūsų pozicijų.

Kalbas apie nemokslišką ir atgyvenusią tautinę istoriją skelia ne paprasti praeiviai gatvėse, o mūsų šalies istorikai. Tai didelė dalis akademinės bendruomenės, kuri sėkmingai baigė sovietmečio mokslinio komunizmo mokyklą. Nors pakeitę etiketes ir mokslo darbų pavadinimus, iki šiol dar nepakeitė antitautinio mąstymo. Jie skelbiasi besivadovaujantys moksliniu istorizmu, o istorijos knygos tiesiog persmelktos marksizmo ir liberalizmo. Todėl ir šiandienos istorikų elito darbai tarnauja ne Lietuvai, o kitoms valstybėms. Štai kokios išvados padaromos naujausiame Lietuvos istorijos instituto kūrinyje pavadinimu „Epochas jungiantis nacionalizmas“.

Istorikai teigia, kad Vasario 16-osios Aktas ir drauge visa Lietuvos valstybė yra mitas, šį Aktą paskelbusius Lietuvos Tarybos narius apšaukia išdavikais, arba kitaip „zdraicais“; o Lietuvos Komunistų partijos nomenklatūrą faktiškai pastato į vieną gretą su rezistencinės kovos dalyviais - suprask, ir vieni, ir kiti savaip dirbo Lietuvai. Vadovaudamiesi istorizmu, jie skelbiasi parašę istoriją tokią, kokia buvo „iš tikrųjų“. Norėtųsi retoriškai paklausti: ar šitaip rašo lietuviai, ar Tautos priešai?

Negana to, pastarosiomis dienomis įnirtingai puolamas Tautos istorinės atminties įstatymo projektas, kuriame kalbama apie atmintinų dienų, jubiliejinių metų minėjimą, jų programų sudarymą. Įstatymas turėtų kryptingai formuoti Lietuvos piliečių istorinę atmintį. Minimame įstatyme net nėra kalbama apie istorijos rašymo cenzūrą ar „vienos tiesos primetimą“ akademinėms bendruomenėms. Šiuo įstatymu būtų bandoma tik pradėti vykdyti aiškią ir sistemingą Lietuvos valstybės istorijos politiką, susijusią su aiškiu atmintinų Lietuvai datų ir kartu Tautos didvyrių įtvirtinimu. Juk kiekviena demokratinė Europos Sąjungos šalis vykdo savo istorijos politiką, šitaip formuodama savo valstybės piliečių istorinę sąmonę.

Tačiau net ir istorijos moksle, kuris skiriasi nuo istorijos politikos, kiekviena nacionalinė valstybė konstruoja savo atskirą pasakojimą. Visiems gerai žinoma, kad Vytauto kariuomenės atsitraukimas buvo ne bėgimas iš kovos lauko, o taktinis manevras, nulėmęs visą Žalgirio mūšio eigą. 

Tai prieš 50 metų įrodė švedų kilmės istorikas Svenas Ekdahlis, atradęs Ordino magistro laišką. Vis dėlto šis svarus šaltinis nei Lenkijos, nei Vokietijos, nei Baltarusijos istorikų netenkina ir į tai nekreipiamas joks dėmesys, nors nuo jo suradimo praėjo jau kelios dešimtys metų. Ir toliau į Žalgirio mūšį kitų šalių istorikai natūraliai žvelgia tik per savo tautinės valstybės poziciją.

Keista, bet šitai pripažįsta ir tie patys Lietuvos istorikai, kurie šiandien taip agresyviai puola Tautos istorinės atminties įstatymą, nors pačiame įstatyme apie istorijos mokslo rašymo cenzūrą net neužsimenama. Kodėl bijoma pripažinti realų faktą, kad valstybė gali ir turi teisę vykdyti istorijos politiką? Atrodo, tai ne tikrasis šių istorikų tikslas. Iš straipsnių viešojoje erdvėje ima aiškėti, kad istorikai atakuoja įstatymą tyčia, kad galėtų patys vieni suformuoti Tautos istorinės atminties tarybą. Kodėl šis istorikų ratas į savo rankas nori pasiglemžti ir istorijos mokslą, ir istorijos politiką?

Kyla pagrįstų klausimų: kam apskritai atstovauja dauguma Lietuvos istorijos instituto, Vilniaus universiteto ir Vytauto Didžiojo universiteto istorikų: neegzistuojančiam, objektyviam mokslui ar savo valstybei? Jei kiekvienas Lietuvos istorikas turi būti atskaitingas lietuvių tautai ir Lietuvos valstybei, tai reikia ir išpažinti. Todėl šiandien sunku paaiškinti, kodėl pykstantys istorikai kratosi tikros, Tėvynę pažinti ir gerbti skatinančios istorijos politikos.

Verta prisiminti, jog tarpukariu Lietuvoje veikė tokia iš pažiūros kultūrinė organizacija pavadinimu „Lietuvių draugija SSRS tautų kultūrai pažinti“. Sovietų Sąjungai okupavus Lietuvą, didelė dalis šios draugijos narių vėliau sėkmingai tapo Lietuvos Sovietų Socialistinės Respublikos ministrais ir nomenklatūros atstovais. Kitaip tariant - Tautos išdavikais.

Negi realiai nesuvokiame, kad pasislėpusių Lietuvos judų gali veikti ir šiuo metu? Yra pilna pavyzdžių tarp istorikų, kurie niekingai ir atvirai skelbia netiesą, dengdamiesi profesorių vardais: Alfredas Bumblauskas dėsto, jog Nepriklausomybės kovose kariavo ne Lietuva prieš Lenkiją, o „senalietuviai“ prieš „naujalietuvius“; Baltarusijoje Rūstis Kamuntavičius skaito paskaitas niekindamas lietuvius ir garbindamas baltarusius, kuriems mielai atiduoda visą LDK palikimą; o Algirdas Paleckis iki šiol drįsta skleisti dezinformaciją apie Sausio 13-ąją, kad „savi šaudė į savus“, ir dar apie 1940-ųjų okupaciją, kai SSRS, pasirodo, viso labo apsaugojo bejėgę Lietuvą nuo nacių okupacijos. Ir ar nors vienas istorikas arba istorikų komitetas, kurie šitaip piktinasi naujuoju įstatymu, paneigė šias su tiesa prasilenkiančias versijas? Ar kaip nors kovoja su šiomis melagystėmis? Ne!

Kiek daug Lietuvos istorikų ir kitų intelektualų viešai smerkė Lietuvos laikinosios vyriausybės vadovo Juozo Brazaičio perlaidojimą. Ar normalu, jog visokie istorijos perrašinėtojai ir niekintojai atvirai mindo su žeme Tautos didvyrius? Atrodo, nebėra nė vieno Lietuvos kūrėjo ir gynėjo, iš kurio nebūtų pasityčiota: Jonas Basanavičius vadinamas psichiniu ligoniu, knygnešiai - paprastais kontrabandininkais, o partizanai - kriminaliniais nusikaltėliais. Kas tik rizikavo savo gyvybe dėl valstybės išsaugojimo, šiandien tampa gėdingų istorikų pajuokos objektu. Tai gal vertėtų patikėti ir tuo, kad Lietuvos Persitvarkymo Sąjūdis buvo suorganizuotas KGB saugumo? Ar niekam dėl to negraužia sąžinė?

Norėtųsi visų paklausti: ar tokia nuomonių įvairovė kuria vienybę, ar greičiau dar didesnį susiskaldymą šalyje? Patriotizmas yra dorybė, o kas nutiks, jei istorijoje nebeliks patriotizmo? Tuomet tokioje istorijoje nėra jokio kilnaus, pamokančio tikslo, tik sausi faktai ir šaltiniai. Tokie žmonės skelbiasi atstovaujantys pasauliniam mokslui, bet ne Lietuvos valstybei. Įdomu, kam bus atstovaujama, kai Tėvynę ištiks okupacijos grėsmė? Kuri barikadų pusė bus pasirinkta?

Pirmosios Respublikos patirtis rodo, kad 1939 metų rugsėjį, kai Raudonoji Armija užėmė Vilniaus kraštą, tai bedvasiai inteligentai Justas Paleckis ir Vincas Krėvė-Mickevičius jau tada SSRS pasiuntiniui Lietuvoje Nikolajui Pozdniakovui kalbėjo, jog yra pasiryžę pradėti rengti dirvą Raudonosios Armijos įžengimui į Lietuvą. Ar norime, kad istorija pasikartotų?

Verta prisiminti, jog mūsų kaimynė Lenkija niekada nepripažino Vilniaus krašto okupacijos; rusai nuo XVIII a. dainuoja apie Pabaltijį kaip apie gimtąją žemę, o jų didieji strategai Baltijos valstybes vadina geopolitine anomalija; baltarusiai apskritai save laiko tikraisiais lietuviais, todėl po Lukašenkos mirties nereikės ilgai laukti, kol, neišvengiamai praradę valstybingumą bei atitekę Rusijai, pradės reikalauti Vilniaus. Nereikia pamiršti Europos Sąjungos biurokratų, kurie visomis ideologinėmis bei praktinėmis priemonėmis skatina tautybę iškeisti į Europos Sąjungos pilietybę ir laukia, kol pagaliau pavyks įvykdyti grandiozinį projektą - parašyti įtikinančią vieningą Europos istoriją. Rodos, visi sutartinai nori ir siekia Lietuvos, o koks bus lietuvių atsakas?

Jeigu dabar yra tokių asmenų, kurie greitai darbą Lietuvoje iškeistų į aukštą postą naujajame okupaciniame režime, tuomet reikia pasistengti, kad neužsiaugintume visos tokios jaunosios kartos. Minėtas Tautos istorinės atminties įstatymas yra ne tik bandymas pradėti vykdyti istorijos politiką, bet ir akivaizdus lietuvių telkimas į vieningą, drąsią, sąmoningą ir iššūkių nebijančią lietuvių Tautą. Tautą, kuri būtų daug mažiau paveiki ir pažeidžiama Kremliaus propagandos ir įtakos.

Nesinori būti kategoriškam ir nemanau, kad viskas prarasta, todėl pasakysiu visiems, kurie yra nusistatę prieš patriotizmą ir darbą dėl Tėvynės: tautiečiai, jei norite, kad lietuviai jus gerbtų ir mylėtų, atsimeskite nuo savo praeities, blogos veiklos ir pradėkite dirbti kilniam tikslui - kad sukurtume dorą, teisingą ir savarankišką Lietuvą. Tai padaryti dar ne vėlu!

Mums kaip tyro oro trūksta Lietuvai pasišventusių žmonių, nes be jų sugrius ne tik valstybė, bet ir išnyks Tauta. Sausio 13-ąją visi lietuviai savo krauju įrodė, kad yra verti savo vardo ir yra verti Nepriklausomos Lietuvos valstybės. Tą naktį visa Tauta buvo kaip tvirtas kumštis, nes turėjo vieną didį tikslą - apginti savo Tėvynę.

Lietuvai niekada netrūko išorės priešų, bet visada pavojingiausi telkiasi čia pat, pašonėje. Mūsų valstybę šiandien reikia ginti nuo istorijos klastotojų, kurie mielai užaugintų į pasaulį išeiti pasiruošusias ir Lietuvai abejingas mankurtų kartas. Todėl ir šiandien kaip niekad turime išsikelti tą patį tikslą - apginti savo brangią Tėvynę. Kiekvieną rytą nubusti ir vakare užmigti su ta pačia mintim. Kiekvieną darbą atlikti dėl Tėvynės, dėl meilės Tėvynei ir numirt.

Paulius Kruopis, Vilniaus universiteto Istorijos fakulteto studentas, jaunimo sambūrio „Pro Patria“ narys. Kalba pasakyta sausio 12 d. Laisvės gynėjų susitikime, Lietuvos Respublikos Seimo Kovo 11-osios salėje.