Kazimieras Garšva. Apie tris Tautinių mažumų įstatymo projekto variantus

Alkas.lt, J. Vaiškūno nuotrauka

Lenkijos nepriklausomybės dieną (2013-11-11 d.) Valdančiosios koalicijos politinė taryba esą parėmė Lenkų rinkimų akcijos Lietuvoje (LRAL) reikalavimą: iki tol, kol bus galutinai parengtas priešvalstybinis kultūros viceministro E. Trusevičiaus projektas, „priimti teisinį reguliavimą, galiojusį iki 2010 m.“ („Kurier Wileński“, 2013-11-13, p. 1). Po 2 dienų LRAL frakcijos pirmininkė R. Tamašunienė Lietuvos Respublikos Seime įregistravo „Lietuvos Respublikos tautinių mažumų įstatymo“ projektą XIIP-1201 (2013-11-13), kuriame kartojami 1988 m. ir 1991 m. įstatymų straipsniai. Todėl pateikiame pastabas dėl visų trijų šio įstatymo variantų.

1. Lietuvos Tarybų Socialistinės Respublikos Tautinių mažumų įstatymas

1989-11-23 d. LTSR AT priėmė Tautinių mažumų įstatymą Nr. 34-485, kuris „Valstybės žiniose“ išspausdintas 1989-12-10 d. Buvau to įstatymo rengimo komisijos narys, vėliau – Valstybinės komisijos Rytų Lietuvos problemoms išnagrinėti darbo grupės narys, todėl ypač tiksliai ir kompetentingai galiu įvertinti visus projektus.

Šio įstatymo 1 straipsnis skelbė: „Lietuvos TSR, vadovaudamasi tautų lygybės ir humanizmo principais, visoms jos teritorijoje gyvenančioms tautinėms mažumoms garantuoja laisvą vystymąsi, reiškia pagarbą kiekvienai tautybei ir kalbai.“ Sakinio pabaiga pažodžiui suformuluota pagal komisijos narių Kučerovo (Jedinstvos lyderis), Ivanovo (laikraščio „Sovietskaja Litva“ redaktoriaus pavaduotojas) žodžius: „vyražajiet počiot“, lietuviškai – gerbia. Per ketvirtį amžiaus Seimo, Teisingumo ministerijos valdininkai nesugebėjo to pasakymo suredaguoti – taip skamba ir 2013 m. projekte.

Šiame įstatyme LR Konstitucijai prieštarauja tik dviprasmiškas 5 straipsnis: „Vietinių Liaudies deputatų tarybų sprendimu teritorijoje, kurioje gyvena tautinė mažuma, informaciniai užrašai greta lietuvių kalbos gali būti ir tautinės mažumos kalba.“

TSRS, LTSR konstitucijas tai atitiko: TSRS buvo 15 respublikų federacinė valstybė ir daugelis Lietuvos „svečių“, net slaviakalbiai gyventojai nemokėjo lotyniškos abėcėlės, todėl gatvių ir kai kurie kiti pavadinimai buvo rašomi lietuvių ir rusų kalbomis.

2. Tautinių mažumų įstatymo pakeitimas po 1991 m. sausio 13-osios

1991 m. TSRS Lietuvos Respublikoje įvedus karinę padėtį ir sausio 13-ąją praliejus taikių Tėvynės gynėjų kraują, LR AT Lenkų frakcija (autonomininkai) ir Jedinstva privertė Aukščiausiąją Tarybą (apsuptai jedinstveninkų ir sovietinės kariuomenės) per pusę mėnesio priimti Tautinių mažumų įstatymą XI-3412, galiojusį nuo 1991-01-29 iki 2009-12-31 d. Seimo gynėjams tuo metu nebuvo laiko nei gilintis į šį projektą, nei teikti jam pastabas, o Tėvynės priešai tokiais momentais visada naudojasi.

Šis įstatymo variantas žymiai blogesnis už priimtąjį prieš metus ir nepilnus du mėnesius. Dabartinei LR Konstitucijai neprieštaraujantis 4 straipsnis išmestas, nors jo tekstas buvo nepriekaištingas: „Įvairių tautybių asmenys tarpusavyje bendrauja jiems priimtina kalba. Valstybinėse ir kitose įstaigose vartojama lietuvių kalba. Įstaigų, nuolat palaikančių ryšius su gyventojais, vadovai sudaro sąlygas, kad žmonės būtų aptarnaujami lietuvių kalba, o prireikus – ir tos vietovės gyventojų daugumos kalba.“ Vietoje jo įrašyta autonomininkų formuluotė: „Administracinių teritorinių vienetų, kuriuose kompaktiškai gyvena kuri nors tautinė mažuma, vietos įstaigose ir organizacijose greta valstybinės kalbos vartojama tos tautos mažumos (vietinė) kalba.“

Į 5 straipsnį įvesta „vietinė“ kalba. 7 straipsnyje pridėtos visuomeninės organizacijos ir tai, kad „Valstybė remia organizacijas bei įstaigas, skirtas piliečių kultūros ir švietimo poreikiams tenkinti“. Iš 9 straipsnio išmestas valstybei labai svarbus sakinys: Tautinių mažumų organizacijų veikla negali prieštarauti Lietuvos Konstitucijai, įstatymams ir Respublikos interesams.

Visame 1991 m. įstatymo tekste (7 vietose) Lietuvos TSR nekeista į Lietuvos Respublika. Neapsižiūrėjimu sunku patikėti, nes darytos penkios turinio ir aštuoniolika redakcinių pataisų. Prie to negalėjo prisidėti ir Atkuriamojo Seimo pirmininkas V. Landsbergis, kurį mėgsta minėti V. Tomaševskis. Parašai palikti tų pačių asmenų, tik jau be TSR: Lietuvos Respublikos Aukščiausiosios Tarybos Prezidiumo Pirmininkas V. Astrauskas (nors tokio nebebuvo), Lietuvos Respublikos Aukščiausiosios Tarybos Prezidiumo Sekretorius L. Sabutis. Greičiausiai santrumpą TSR parūpino autonomininkai, dar 1990 m. gegužės 24 d. pritarę „TSRS liaudies deputatų III suvažiavimo spendimui panaikinti 1990 metų kovo 11 d. Aktą „Dėl Lietuvos nepriklausomos valstybės atstatymo“ ir reikalavę „įstatymiškai įtvirtinti lenkų kalbos – antrosios kalbos lygiomis teisėmis su lietuvių, o rusų – kaip tarpnacionalinio bendravimo kalbos rajone funkcionavimą“ („Draugystė“, 1990-06-02).

Nuo pat keisto priėmimo 1991 m. sausio 29 d. ir žaibiško įsigaliojimo tą pačią dieną įstatymas buvo neteisėtas, nes prieštaravo 1990-03-11 d. priimtam Lietuvos Respublikos Laikinajam Pagrindiniam įstatymui (ir 1992-10-25 d. referendume priimtai Lietuvos Respublikos Konstitucijai), Valstybinės kalbos įstatymui ir kitiems teisės aktams, kuriuose kalbama ne apie tautines mažumas, o apie tautines bendrijas. Autonomininkams piktybiškai kasdien pažeidinėjant LR įstatymus, neatsižvelgiant į 1990-03-12 d. LR AT Kreipimąsi į Lietuvos tautines bendrijas, 1990-10-04 d. LR AT Prezidiumo ir Vyriausybės pareiškimą, 1990-12-01 d. Lietuvos, Estijos ir Latvijos Respublikų Aukščiausiųjų Tarybų Rezoliuciją dėl tautinio lygiateisiškumo, 1990-07-06 d. LR AT Prezidiumo patvirtintos Valstybinės komisijos rytų Lietuvos problemoms išnagrinėti išvadas, daugybę kitų įspėjimų 1991-09-04 d. LR AT priėmė nutarimą „Dėl Šalčininkų rajono, Vilniaus rajono, Ignalinos rajono Sniečkaus gyvenvietės tarybų paleidimo“. Po to turėjo būti peržiūrėtas aiškiai nepasiteisinęs ir LR tautinių mažumų įstatymas. Tai bandyta padaryti 1996-02-21 d. A. J. Katkaus Seime registruotame „Lietuvos Respublikos tautinių mažumų kultūros ir etninio savitumo apsaugos“ įstatymo projekte (1837A), 1998-01-10 ir 1998-02-20 d. Z. Jackūno registruotuose LR tautinių mažumų įstatymo pakeitimo įstatymuose (P-996, P-996(2), 2001-04-06 d. V. Markevičiaus tautinių mažumų įstatymo projekte (IXP-561), 2002-06-03 d. G. Dalinkevičiaus LR tautinių mažumų įstatymo pakeitimo įstatyme (IXP-561A), 2005-11-30 d. Z. Žvikienės tokiame pat projekte (XP-518(2) ir t. t. Iš šių bandymų matyti, jog klausimas yra sudėtingas, diskusinis ir joks paskubomis priimtas „proginis“ įstatymas gali daugiau valstybei pakenkti, o ne padėti.

3. 2013-11-13 d. R. Tamašunienės projektas

Šis projektas ne tik kad neatitaiso 1991 m. su okupacine kariuomene autonomininkų primestų minėtų prieškonstitucinių formuluočių, bet dar labiau pablogina net „tarybų“ Lietuvos įstatymą. Stengiantis kuo labiau Konstituciją pažeisti, šį kartą pašalinamas ir solidus įstatymo įvadas su pabaiga, kurios net autonomininkai nelietė: Visų tautybių Respublikos gyventojai privalo laikytis Lietuvos Konstitucijos ir įstatymų, saugoti jos valstybinį suverenitetą ir teritorinį vientisumą, prisidėti prie nepriklausomos, demokratinės Lietuvos valstybės kūrimo, gerbti valstybinę kalbą, kultūrą, tradicijas ir papročius. Šį tekstą pašalino panašią priesaiką Lietuvos Respublikai davę asmenys. Dabar įstatymo projekte nebeliko jokių pareigų Tėvynei, vien tik privilegijos. Skelbiama, kad tuos darbelius padėjo atlikti LR Teisingumo ministerija, nors „jedinicos“ (vienetai) atsirado ne Lietuvoje.

Projekto aiškinamajame rašte (XIIP-1201) skelbiama, jog šio įstatymo pirminis siūlytojas, iniciatorius, rengėjas ir autorius – LR Seimo narys Rita Tamašunienė. Ji 100 procentų tą raštą nekūrybiškai nuplagijavo nuo 2010-01-15 d. J. Narkevičiaus aiškinamojo rašto XIP-1648 ir net nepakeitė žodžių giminės – skelbiasi tapusi vyru, nuplagijavusiu ir mano su bendraautoriais 1989 m. parengtą įstatymo projektą. Skelbiama, jog ne nuo 2010, o „nuo šių metų sausio 1 d. minėtas įstatymas neteko galios“ ir dėl prieškonstitucinės veiklos „neigiamų pasekmių nenumatoma“, „projekto įgyvendinimas pagerins tautinių mažumų verslumo sąlygas“, „jokių kitų teisės aktų keisti nereikės“, „parengti lydimųjų aktų nereikės“, nors E. Trusevičius seniai nurodė besikėsinantis keisti Valstybinės kalbos, Civilinio kodekso, Lietuvos radijo ir televizijos bei kitus įstatymus, o papildomų valstybės biudžeto lėšų reikėsią per 5 milijonus (neminint už prieškonstitucinę veiklą mokamų algų ir t. t.).

Skandalingas aiškinimas, jog projekto rengimo metu specialistų vertinimų ir išvadų negauta. Šiemet dėl to vyko 2 mitingai, 5 piketai, Seime dėl to registruota apie 10 raštų, kuriuos pasirašė akademikai, profesoriai, mokslų daktarai ir kiti specialistai, nurodę, jog projektas neatitinka ir Europos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos nuostatų. Ar gali projektas atitikti Valstybinės kalbos įstatymą, bendrinės lietuvių kalbos normas, jeigu jis kaip tik prieštarauja Valstybinės kalbos įstatymui ir daromos elementarios rašybos klaidos – aiškinamajame rašte nederinamos giminės, nededami kableliai (1, 4, 8 punktai), o įstatymo projekte valstybė reiškia pagarbą kiekvienai tautybei ir kalbai (1 str.), po 2 straipsnio nededamas taškas, o valstybės politiką tautinių mažumų srityje prižiūri ir įgyvendina Lietuvos Respublikos Vyriausybė ar jos įgaliotos institucijos remdamosi šiuo bei kitais įstatymais ir tarptautinėmis sutartimis? Šiuo (aštuntuoju) straipsniu tikimasi įgalioti vien LRAL (kaip dabar) ir naikinamos visuomeninės tautinių mažumų komisijos, Tautybių komitetas ir t. t. Kalbama apie vietinę (paprastąją) kalbą, nors ją LRAL draudžia per 20 metų.

Ar šį lyg ir juokais parengtą projektą bei paaiškinimus valdančioji koalicija skubės priimti, pažeisdama Konstituciją, įstatymus, tarptautines sutartis, Seimo nario priesaiką? Ar nenorės girdėti specialistų, visuomeninių organizacijų, Valstybinės lietuvių kalbos komisijos, Etninės lietuvių kultūros komisijos, 50 000 Lietuvos piliečių, pasirašiusių reikalavimą ginti LR valstybinę kalbą, teritorijos vientisumą? Ar verta toliau eikvoti laiką ir lėšas su prieškonstituciniu E. Trusevičiaus projektu, kuris yra ne Tautinių mažumų projektas, o LRAL teritorinės autonomijos kūrimo programa, kurios nepageidauja kitos tautinės bendrijos ir dauguma Lietuvos lenkų? Ar ne geriau apsiriboti su išsamesniu, įstatymams neprieštaraujančiu, geriau parengtu Seimo nario V. Stundžio „Lietuvos Respublikos tautinėms mažumoms ir bendrijoms priklausančių asmenų teisių ir laisvių apsaugos įstatymo“ projektu?

„Vilnijos“ draugijos pirmininkas hab. dr. K. Garšva

1989 m. Tautinių mažumų įstatymo, akademinės „Lietuvių kalbos gramatikos“ bendraautoris, 

1991 m. Lietuvos Respublikos Seimo gynėjas

Šaltinis: www.voruta.lt