Gintaras Grušas. Nulenkime galvas prieš tuos, kurie aukojosi dėl Lietuvos laisvės

Bernardinai.lt nuotrauka Vilniaus arkivyskupo Gintaro Grušo kalba, pasakyta Laisvės gynėjų dienos minėjime LR Seime, 2014 m. sausio ...

Bernardinai.lt nuotrauka

Vilniaus arkivyskupo Gintaro Grušo kalba, pasakyta Laisvės gynėjų dienos minėjime LR Seime, 2014 m. sausio 13 d.

Jūsų Ekscelencija Lietuvos Respublikos Prezidente, Seimo Pirmininke, Ministre Pirmininke, Lietuvos Respublikos buvusieji vadovai, Jūsų Ekscelencijos ambasadoriai, broliai vyskupai, gerbiamieji Seimo nariai, nukentėjusiųjų kovose už Lietuvos laisvę artimieji, brangūs Lietuvos žmonės!

Prisimindami kovotojus už laisvę ir juos pagerbdami, mes švenčiame pačią Lietuvos laisvę. Už laisvės dovaną dėkojame Dievui, dėkojame ir tiems, kurie išgirdo vidinį balsą, kviečiantį juos nelikti abejingus tautos likimui, ir stojo jos ginti. Turime ypač dėkoti laisvės gynėjų šeimoms ir artimiesiems. Jie ugdė mūsų tautos gynėjų meilę Lietuvai, nesavanaudiškumą, aukos dvasią. Mokė ne tik žodžiu, bet ir pavyzdžiu. Laisvės gynėjų vaikai ir visi mūsų tautos vaikai gavo neįkainojamą pamoką iš tų, kurie turėjo drąsos aukotis už Lietuvą.

Kaip šeimoje geriausiai išmokstama melstis, išmokstama tikėjimo tiesų, taip būtent šeimoje tvirčiausiai įskiepijama meilė artimui ir Tėvynei. Sausio 13-toji liudija, kad anuomet tėvai nepaliko savo vaikų auklėjimo visuomenei, neatidavė savo vaikų auklėti vien tik mokyklai, spaudai, viešajai aplinkai. Jei ne šeimos, kurios slėpdamosi nuo okupantų valdžios krikštijo savo vaikus, ugdė jų tikėjimą ir meilę Dievui, mokė maldos, šventė Kūčias prie šeimos stalo, skatino vaikus gilintis į Lietuvos istoriją skiepydamos Tėvynės meilę, slapta minėjo Lietuvos nepriklausomybę, vargu ar laisvė būtų pasiekta. Bažnyčia, tikėjimas ir jo simboliai daugelį metų buvo tapę ne tik pasipriešinimo okupacijai ženklais, bet ir vilties, kad Lietuva bus laisva, šaltiniu. Malda, giesmė ir bendrystė tą šaltą sausio mėnesį šildė laisvės gynėjus, kvietė nepasiduoti ir tikėti.

Tuomet prie laužų, sargyboje už Lietuvos laisvę stovėjo mūsų brangiausi žmonės: tėvai, mamos, seneliai, vaikai ir anūkai. Jie gynė ne tik asmeninę, bet ir savo Tėvynės Lietuvos laisvę. Šie žmonės buvo pasirengę aukotis dėl savo artimųjų, dėl ateities kartų. Tik per bendrystę šeimoje jaunimas išmoksta aktyviai, vaisingai ir atsakingai įsijungti į visuomeninį gyvenimą. Šeima yra pagrindinė visuomeniškumo mokykla. Šeimoje mokydamiesi mylėti ligonius ir vyresniuosius, vienas kitam tarnauti, dalytis gėrybėmis, džiaugsmais ir kentėjimais, išmokstame kilniausio žmogiškumo.

Didžiausias valstybės turtas yra ne žemiški ištekliai, bet žmonės. Jie negali būti tik statistiniai vienetai, kurie dalyvauja procesuose. Kiekvienas žmogus yra pirmosios ir nepamainomos visuomenės ląstelės – šeimos – dalis. Šį Tėvynės meilės židinį būtina globoti, o kartais gelbėti ir gydyti.

Šiandien minėdami Tėvynės laisvę, pažvelkime ir į jos ateitį. Kviečiu atsižvelgti į šeimos poreikius ir padėtį svarstant visų valstybės gyvenimo sričių klausimus. Sudarykime šiai gyvenimo ir meilės bendruomenei sąlygas dirbti, saugoti sveikatą, auklėti vaikus pagal savo įsitikinimus, puoselėti gyvybę nuo jos pradžios iki orios senatvės ir mirties. Padėkime jaunimui suprasti įsipareigojimo vienas kitam svarbą ir pagelbėkime jaunoms šeimoms ugdyti tarpusavio pagarbą bei ištikimybę. Nepamirškime ne tik laisvės žygių, bet ir to, kas juos įkvėpė ir suteikė jėgų atlikti.

Padėkime šiandienos tėvams perduoti savo vaikams tas pagrindines vertybes, kurios užtikrina ne tik asmeninę ar šeimos sėkmę, bet ir padeda Tėvynei išlikti stipriai. Stenkimės stiprinti santuoką ir šeimą, nes ištikimybė vienas kitam šeimoje skatins žmones būti ištikimus savo Tėvynei. Išmokę sąžiningumo šeimoje, žmonės bus sąžiningi ir visuomenės gyvenime. Padėdami vieni kitiems šeimoje, jie sugebės ištiesti ranką ir tėvynainiui, kaip mums paliudijo prie laužų budinčių žmonių bendrystė.

Kai kurioms šeimoms, kurių nariai serga, reikia pagalbos, nes ligos, ypač priklausomybės ligos, paveikia ne tik ligonį, bet ypač kitus šeimos narius ir plačiąją visuomenę. Darykime, ką galime, kad apsaugotume jaunimą nuo priklausomybės ligų plitimo.

Leiskime šeimos nariams džiaugtis tarpusavio bendryste. Kaip džiugu sekmadienį bažnyčiose matyti drauge švenčiančias šeimas, ypač besijungiančias į tarpusavio paramos bendruomenes. Sudarykime žmonėms galimybę sekmadienius praleisti savo šeimose, pasistenkime, kad kuo mažiau žmonių turėtų sekmadieniais dirbti. Nepamirškime, kad sekmadieniniai apsipirkimai prekybos centruose apsunkina jų darbuotojų šeimas. Europos Sąjungoje jau kilo judėjimas, kuriam priklauso ne tik Bažnyčių atstovai, bet ir profsąjungų, sporto ir šeimų bendruomenių nariai. Jie reikalauja, kad sekmadienį nebūtų dirbama. Grąžinkime sekmadienį Dievui ir šeimai.

Žmogus, išmokęs aukotis mažiausioje bendruomenėje, nepabūgs aukos ir visuomenėje. Aukos dvasia – tai meilės šeimoje vaisius. Lietuvos laisvės gynėjai, miško broliai, Sibiro tremtiniai, priverstiniai emigrantai išeivijoje – jie irgi yra mūsų šeimos, kovojusios už Tėvynės laisvę.

Namuose įskiepytą meilę artimui ir savo šaliai visu savo gyvenimu mums liudija Laisvės premijos laureatai. Šiandien Laisvės premija bus įteikta Jo ekscelencijai arkivyskupui Sigitui Tamkevičiui. „Namų Bažnyčioje“, šeimoje, perduotas tikėjimas Dievu, bendrystė ir aukos dvasia, įskiepyta meilė Lietuvai arkivyskupą skatino tiesos žodžiu priešintis melo tironijai. Šiandien esame ypač dėkingi arkivyskupui Sigitui Tamkevičiui už drąsų tiesos žodį!

Nulenkime galvas prieš tuos, kurie aukojosi dėl Lietuvos laisvės, pagerbkime jų šeimas. Tegul kovotojų už Lietuvos laisvę pavyzdys įkvepia dabarties Lietuvos žmones ir mūsų mažąsias bendruomenes tikėti savo jėgomis, pasitikėti Dievu ir, kuriant stiprias šeimas, toliau kurti stiprią ir laisvą Lietuvą!

Šaltinis: http://vilnius.lcn.lt

Susiję

Religija 1769718200023130057
item