Seimo Žmogaus teisių komiteto darbas: dvikalbystės siekiama laužant ir Konstituciją, ir procedūras

Antradienį Seimo Žmogaus teisių komiteto pirmininkas Lietuvos lenkų rinkimų akcijos (LLRA) frakcijos narys Leonardas Talmontas, prieštaraujant keliems komiteto nariams, į darbotvarkę savo iniciatyva įtraukė frakcijos kolegos Jaroslavo Narkevičiaus 2010 m. teiktą Tautinių mažumų įstatymo projektą Nr. XIP-1648. Komiteto nariai išsakė nuomonę, kad dėl šio projekto iš anksto nebuvo pateikta jokia medžiaga susipažinimui ir kad projekto nuostatos prieštarauja Konstitucijai, tačiau į tai nebuvo atsižvelgta ir komiteto pirmininko primygtiniu siūlymu leista su R. Tamašūniene atėjusiam J.Narkevičiui  jį pristatyti.

2010 m. užregistruotame įstatymo projekte siūloma, kad teritorinių vienetų, kuriuose kompaktiškai gyvena kuri nors tautinė mažuma, vietos įstaigose ir organizacijose greta valstybinės kalbos būtų vartojama ir mažumos kalba. Projekte taip pat siūloma įteisinti dvikalbius tų vietovių informacinius užrašus.

Lapkričio 20 d. L. Talmontas jau mėgino įtraukti šį klausimą į Seimo dienos darbotvarkę, tačiau tuometinės sudėties komitetas nubalsavo prieš. Šį kartą L. Talmonto siūlymas buvo pateiktas žodžiu komiteto posėdžio pradžioje, apie tai nieko neinformavus ir raštiškai nepapildžius darbotvarkės. Kalbant apie projekto nuostatų prieštaravimą Konstitucijai, buvo paliesti tik V. Kravčionok pasiūlymai, o 4-ame teikiamo projekto straipsnyje įteisinamas dvikalbystės aspektas kaip prieštaraujantis Valstybinės kalbos statusui, Švietimo įstatymui, Konstitucijai ir kitiems teisės aktams buvo nepaliestas apskritai.

Už pritarimą projektui balsavo konservatorius Mantas Adomėnas, LSDP narė Rimantė Šalaševičiūtė, LLRA atstovas L. Talmontas, "tvarkietė" Ona Valiukevičiūtė ir Darbo partijos narys Sergėjus Ursulas. "Prieš" pasisakė liberalė Dalia Kuodytė ir socialdemokratė Marija Aušrinė Pavilionienė. Balsų persvara projektui pritarta.

J.Narkevičiaus įstatymo projektas neakcentuoja daugiau nieko išskyrus išplėstas mažumos kalbos vartojimo formas viešojoje erdvėje, negina jokių tautinių mažumų ir nesirūpina jų gerove ar integracija į bendrą Lietuvos valstybę, bet atvirkščiai ją skaldo ir supriešina.

Seimui priėmus Žmogaus teisių komitete palaikymo sulaukusį projektą, pačių lietuvių rankomis būtų įteisinta dvikalbystė Lietuvoje. Tai atvertų kelią tolesniam Vilniaus rajono atskyrimui nuo likusios Lietuvos. Kas gali paneigti, jog tokiu būdu Kremlius nesiekia įgyvendinti savo interesų suskaldyti Lietuvą ir toliau mėginti įteisinti dvikalbystę Latvijoje, o Lenkija – savo ilgalaikę strategiją sulenkinti Vilniją ir bent kalbiškai ir kultūriškai prijungti ją prie Lenkijos valstybės? Veiksmų nuoseklumas verčia atkreipti dėmesį: pirmiausiai siekiama sudaryti palankią tokiems pokyčiams kalbinę terpę, paskui, leidus žemę parduoti ES piliečiams, galima būtų subsidijuoti Lenkijos piliečių persikėlimą į Vilniaus rajoną ir visa tai – neprieštaraujant įstatymams, be karinių veiksmų ir nepripažinus Vilniaus okupacijos 1920-1939 m.