Romas Gudaitis. Esė apie valdžios maniją (I)

Aš noriu būti prezidentu, ar girdit, Prezidentu, todėl metu, sviedžiu pirštinę, įsispraudžiu į pretendentų maišalynę, dalyvauju rinkimuose! Ekscelencija būti trokštu ir geidžiu pašėlusiai! Jūsų visų labui! Aš vertas, todėl kad noriu! Mano programa: noriu!

Po šio pareiškimo, jūs, aišku, pasukiojate pirštu prie smilkinio ir toliau jau nebeskaitot esė, o ką galvojat - puikiausiai išreiškiate klavišais parašydami komentarą iš keiksmažodžių ar paprasčiausiai nusispjaudami.

Jūs apvagiate save. Kodėl? Gailėsitės, oriai sako jums mano ekscelencija.

Būdamas lygiai visiems teisingas, superharmoningai demokratiškas, aš atnaujinsiu šalies užsienio ir vidaus politiką. Aš suimsiu visas vadžias tvirtai į savo baltas švarias rankas. Pradėsiu nuo kelionių po Lietuvą, kur visiems visiems kuo nuoširdžiausiai spausiu rankas, atidžiai žiūrėsiu į akis, visur labai labai gražiai kalbėsiu ir juokausiu, glėbesčiuosiuosi su bedarbiais, visur šypsosiuosi kerinčia žavingiausiąja šypsena. Mano pažadai - tik realūs ir lengvai įgyvendinami. Žodžiais - tam neprieštarauja ir Šventas Raštas - aš visa kursiu ir akimoju pastatysiu. Visas kraštas žaibo greičiu atgims ir nuleips iš laimės. Palikę ištuštėjusią Lietuvą - tik dėl manęs - sugrįš, kiti jos nepaliks. Visa Lietuva kasdien regės mano didingus darbus ir būsimą didybę. Žodis - minkšto subtilumo, širdingumo ir metalinio skambesio simbiozė. Pauzės - kad žiniasklaida ir žiūrovai atgautų amą nuo paradoksalių minties viražų ir drąsos. Žvilgsnis - tvirto žmogaus. Neklystančio ir nepasiklystančio. Žinančio, kur vesti ir atvesti. Kartais ekonomika turi susitraukti (kadangi buvo per daug išsipūtusi) pagal mano scenarijų. Paskui ta pati ekonomika vėlgi pagal mano scenarijų turi plėstis, pakaks jai būti susitraukusiai. Visur - entuziazmas, plojimai. Ir taip visa sklandžiai vyksta iki rinkimų kampanijos kulminacijos. Apsvaigimas, euforija, svajonės, lūkesčiai, jokių iliuzijų - visa sukasi aplinkui mane ir aukščiausio posto vertą mano asmenybę. Su pasibjaurėjimu atmetu finansus, man - tokiam tyram ir tauriam, pasiaukojusiam ir kilniam - nereikia pinigų rinkimams, - juk pakanka tiktai mano troškimo būti Prezidentu. Sočiai, gerbiamieji ponios ponai. Debatai, balsavimas, pergalė pirmame ture, neturintys kur dėti akių iš gėdos nabagai varžovai, pabrukę uodegas lyg primušti šuneliai oponentai, žinia ritasi per pasaulį, tarpuvaldis - inter regnum, ir štai inauguracija, paradai, baliai, patrankų salvės, fejerverkai - IR AŠ DAUKANTO RŪMŲ BALKONE! Visa didybe jūsų ekscelencija! Bravissimo, jūsų politinės vidutinybės! Visa Lietuva džiūgauja, ji išsirinko savęs vertą Prezidentą! AŠ SVEIKINU TAUTĄ - teisingai ji padarė, po šimts pypkių, teisingai. Kaip tas šimts pypkių angliškai? Aš žvelgiu į juos, teisingai pasirinkusius, ir mintyse kaip lygus lygiam žeriu priekaištus Antanui Smetonai, o dėl dabartinių buvusių prezidentų - tai aš tyliu. Ir jie tyli. Vienas - miręs, kiti - nei gyvi, nei mirę. Iš pagarbos man. Dar nieko nenuveikusiam, bet jau teisingai išrinktam. Vienas (Kazys Grinius) į gimtąją Marijampolę drįso važinėti paprastu reisiniu autobusu ir dėl to buvo nuverstas, kitas (kažkoks Aleksandras Stulginskis) buvo paprasčiausias agronomas, smulkmė, o aš... AŠ!

Remdamasis šiuo mandatu aš sudievinu prezidentūrą. Kiekvienas mano pavaldinys stovi ant blakstienų, pašnibždom ištaria - ak, prezidente, ir daugiau nė cypt. Jam gana, laimingas, paklusnus, ko daugiau bereikia mano valstybėje. Visi baimingai laukia susitikimo su manim. Krūpčioja. Tirpsta it vaškas ir susileidžia. Pasirodau paskutiniu momentu, visados efektingai. Aš visiems malonus, diplomatiškas, švelnus ir visiems - lygiai ledinis, protarpiais, bet reguliariai šaltas ir ledinis, kadangi visi juk turi žinoti atstumą nuo manęs iki jų ir savo vietą. Jie - tik piliečiai ir, be to, paprasti, eiliniai, o aš - jų Prezidentas. Juos kviečia Prezidentas. Jis juos teisia ir atleidžia nuo bausmės. Išaukština ir apdovanoja. Nekerštingas, tačiau kietas. Plienas ir uola! Sunaikina sprendimu ar žvilgsniu. Suprantama, man pavaldžioje aplinkoje neturi būti asmenybių, kurios išdrįstų prasižioti apie kažkokias savo teises turėti nuomonę, poziciją, idėjas. Toks gyvenimas mąstant angliškai apie lietuviškas vertybes ir didžiąją misiją valdyti. Santykiai su seimais ir jų nariais, vyriausybių kaitos einasi kaip per sviestą, pabaru, pataisau, nukreipiu, nurodau, įsakau - tokia Jūsų Prezidento kasdienybė, brangūs piliečiai, mieli Lietuvos žmonės. Jus, be abejo, domina užsienio politika, vizitai. Noriu jus užtikrinti - pasirinkote teisingai: mano interviu ir pareiškimai - gražiausi, turiniu, prasme giliausi, o gražiausi jie būna tada, kai tarptautinėj politikoj absoliučiai nieko nereiškia. Aš visados jums iškovosiu išmokas, kompensacijas, struktūrinius fondus, netgi tada, kai negausime nė cento. Eurais lis! Svarbiausia, kad tai atsispindėtų mano asmeninio operatoriaus nufilmuotoj medžiagoj ir interviu. Ir dar svarbiausia - ir jūs man pritariate - fotografuojantis valstybių vadovams būti šalia Angelos Merkel. Angela visados džiaugiasi mano kaimynyste. Prancūzijos prezidentas kartą pabandė mane nustumti, bet po niukso - linksmai šypsantis į blykstes ir kameras - daugiau nebandys. Tegu ir jis žino savo vietą. O Putinas ir Lukašenka dėl mano įžvalgios užsienio politikos gauna ne tik niuksų, bet ir spyrių į žinomą vietą. Šiuos diktatorius aš nuolatos įspėju. Kas bus po tūkstantojo mano įspėjimo?  Atspėjot: jų krachas ir mano triumfas.

Subtili vieša paslaptis iš valstybės paslapčių skrynios. Kai aš atvykstu į Seimą, kuris valstybės hierarchijoje yra žemiau manęs, rinkti nariai tautos atstovai atsistoja. Pabandykit neatsistoti, romūs, mano dresuoti ėriukai. Tačiau jie atsistoja dar tada, kai aš žengiu raudonu kilimu per rūmų kiemą. Tegu pastovi, palaukia, tegu žino, kas jie ir kas aš. Toks šventas išbandymas laukia visų valstybės svečių, neišskiriant nė prezidentų - tegu žino ir atsimena, kas valdo šią parlamentinę valstybę su klusniu parlamentu mano kišenėje. Plačioje, sutalpinančioje ne vieną valstybės pareigūną. Žinoma, aš neatskleisiu paslapties, kiek kartų per dieną atsiskaitinėja man slaptosios tarnybos, kaip dreba laukdami mano direktyvų jų vadovai, kokiu būdu aš pateksiu iš prezidentūros rūmų į personalinius apartamentus (juos perstatysiu kieme) ir kaip į tai reaguos medžių viršūnėse varnos, kaip jos karksės ir stebėsis mano valdžia, kuri yra visuotinis nekvestionuojamas gėris. Šypsantis ir glostant vaikučiams galveles.

Valstybės gyvenimo esminis turinys yra forma, etiketas, protokolas. Todėl ne šis Prezidentas, tai yra jo ekscelencija Aš, o jūs balsuodami už mane nusprendėte, kad valstybės vadovas į savo dvarą Daukanto aikštėje atskrenda sraigtasparniu. Šiam orlaiviui leidžiantis kariai Žalgirio mūšio šarvais iškelia oran ietis, kalavijus, sušunka valio, vivat, aš išlipu ir atiduodu pagarbą. Visa valstybė ir jos piliečiai paskęsta pagarbiam dėmesy. Po ceremonijų sprendžiu reikalus. Šiais ir slaptais sumetimais kortežas susideda iš trylikos automobilių: šarvuotų, policijos ir sargybos, prifarširuotų iki dantų ginkluotos apsaugos, su greitąja pagalba, jų maršrutai nuolat keičiasi, kuo daugiau sirenų, slaptumo, atsargumo priemonių. Dėl rusų grėsmės, kad dieviška ir labai pigu. Kas saugo Turniškes - nesakysime, tačiau jūs neturėtumėte sielotis dėl poros šimto pušų, paskutinių, reliktinių. Prisimenat, kiek skynė - neišskynė?.. O kortežai, kurie veža mane - veža, ir tai yra mano prezidentinės galios esmė. Dieviška ir labai nebrangu. Kadangi aš skinu valstybės, jūsų, mieli man brangūs Lietuvos piliečiai, interesais ir visados kalbu Europos vardu. Ką padarysi - Angela ir Kameronas visos Europos vardu prašo. Beje, kas šis rašeiva? Iš paukščio skrydžio puikiai matau Lietuvos problemas, bet jo neprisimenu. Vienas tų, sako iš būrio tų svajojančių tapti pilkuoju kardinolu ir nuo žvilgsnio papilkėja.

Prasitrinu žlibas akis, kišu į prakiurusį maišą ambicijas, prateriotos sąžinės likučius. Iš pradžių pamatau kadenciją, paskui inerciją, tada pataikūnų minią ir štai atžengia visa savo prasmybe... Ir neskaitę atspėjot: ak, nelemta man tapti ekscelencija, ak, nelemta man stoti skersai kelio, todėl aš jau nebeskalysiu, nebeaušinsiu plytos prašančios savo marmūzės, tegu važiuoja nuostabusis triumfo ir demokratijos kortežas ir tegu nušviečia jo kelią frazės ir šypsena, tegu kibirkščiuoja Įvaizdis. Rinkite ne mane, valdžios manijos apsėstą, - rinkite paprastą ir aiškų kaip skaidrus vandens lašas Įvaizdį. Frazeologiją demokratinę. Reitingą rinkit. Smegenis išplautais smegenim rinkit.

Grįžtu į savo gėdingą esė, kurį, ačiū Dievui, perskaitė tiktai redakcija ir tai ne visa. Tenai aš ar mano herojus toliau kvailėjame iš valdžios troškulio. Rašykit, o mes neskaitysim. Kalbėkite apie Respublikos Prezidento rinkimus, o jie jau baigėsi net neprasidėję. Viskas gražu ir viskas aišku, che che che, skystablauzdi ekscelencija.

Sakote, dar neaišku ir nuostabūs reitingai neužspaudė koserės? Duosime mes tau valdžios, užsiklok grabais. Šia išvada ir baik antidemokratinio tvaiko prisigėrusį savo esė, išgama, tasai, kuris, mūsų nelaimei, yra mūsų, mano ekscelencijos brolis. Štai ataplaukia lyg gulbė mūsų aukščiausioji valdžia...

Ak, kokia žavinga šypsena, ak, kokia elegancija, koksai šaltis, ak, koks kvailumas ir tuštybė mus valdo. Nuostabu. Ir todėl norisi gyventi, ploti ploti ir apsalti iš palaimos, kai dieną naktį šviečia ir mus palaimon kviečia ekscelencijos žiburys.

Šaltinis: www.respublika.lt