Popiežius Pijus XI. Apie visuomeninės tvarkos atnaujinimą (Quadragesimo Anno) (I)

Garbingieji Broliai, Mielieji Sūnūs,

Pasveikinimas ir Apaštališkas Palaiminimas

Keturios dešimtys metų praėjo nuo to laiko, kai palaiminto atminimo Mūsų pirmatakas Leonas XIII išleido nepaprastai puikią Encikliką „Rerum Novarum“. Visas katalikų pasaulis pilnas dėkingumo džiaugsmo mini tai vertai ir iškilmingai.

Teisybė, tam nuostabiam ganytojinio rūpesčio dokumentui jau buvo paruošusios kelią Mūsų Pirma - tako Enciklikos: apie žmonių draugijų, šeimos ir Moterystės Sakramento pagrindus (1); apie valstybinės galybės kilmę (2) ir jos sutvarkytus santykius su Bažnyčia (3); apie pagrindines krikščionio piliečio pareigas (4); apie socializmo klaidas (5) ir klaidingas žmogiškos laisvės teorijas (6), taip pat daug kitų, kurios pilnai išreiškia Leono XIII mintį. Tačiau Enciklika „Rerum Novarum“, palyginti su kitomis, turi ypatinga tai, kad pateikė kaip tik svarbiu ir reikalingu momentu direktyvų tinkamai spręsti sunkioms visuomeninio gyvenimo problemoms, kurios vadinamos „socialiniais klausimais“.

Proga

Baigiantis devynioliktajam amžiui, ekonominė evoliucija ir pramonės kilimas daugely tautų vis labiau skėlė visuomenę į dvi klases: jų vieną, skaičium negausi, naudojosi visais patogumais, kurių gausiai teikė naujų laikų išradimai, o antroji klasė, nesuskaitoma daugybė darbininkų, slegiama baisaus skurdo, negali išsivaduoti iš to padėjimo, nors ii kažin kaip stengtųsi.

Tas padėjimas nekelia jokių sunkumų tiems, kurie, plačiausiai naudodamies pasaulio gėrybėmis, jose mato būtiną ekonominių įstatymų padarinį ir norėtų pavesti vien artimo meilei visus rūpesčius švelninti vargus, tarytum, artimo meilė turėtų pridengti savo skraiste tas teisingumo žaizdas, kurias įstatymų leidėjai toleruoja, o kartais net sankcionuoja. Bet darbininkai pernelyg sunkų savo likimą kentė tik prieštaraujančia valia ir atsisakė toliau nešti tokį nepakeliamą jungą. Kai kurie iš jų, piktų patarimų kiršinami, ėmė siekti visiškai sugriauti žmonių visuomenę; gi kita dalis, kurią krikščioniškas auklėjimas atitraukė nuo tų piktų sambrūzdžių, įsitikino, kad ko skubiausiai reikia gilios reformos.

Ne kitaip manė nemaža katalikų vyrų, tiek kunigų, tiek pasauliečių dalis, kurie, nuostabios artimo meilės raginami, jau seniai bandė šalinti nenupelnytą proletariato skurdą. Ir jie negalėjo sutikti su nuomone, kad tokia milžiniška ir neteisinga nelygybė laikinių gėrybių padalijime atitiktų be galo teisingus Kūrėjo tikslus.

Jie ieškojo tiesiogiai ir greitai veikiančių gydomųjų vaistų prieš apgailėtiną viešos tvarkos ardymą, taip pat apsaugojančių priemonių, kad galėtų sulaikyti bent nuo didesnio gedimo. Tačiau vieni juos sutiko kaip pavojingus naujumų ieškotojus — ir tai parodo, kokie silpni yra net geriausi žmonės, o kiti, silpninami nuomonių įvairumo, kurios pasireiškė net jų pačių eilėse, neapsisprendė, kuriuo keliu eiti. 

Tame konflikte, kuris taip giliai suskaldė žmones ne be skriaudos taikai, daugiau kaip visuomet nukrypo akys švento Petro Sosto link, visokios teisybės saugotojo, iš kurio išganingi žodžiai eina į visą pasaulį. Taip prie Kristaus Įpėdinio kojų plaukė iš viso pasaulio lig šiol negirdėtas skaičius vadovaujančių socialiniams mokslams vyrų, darbdavių ir, pagaliau, net pačių darbininkų: visi vienu balsu maldavę tikrų direktyvų, kurios padėtų rasti saugų kelią.

Išmintingiausias Popiežius ilgai svarstė dalyką Dievo akivaiždoje; sukvietė labai daug prityrusių patarėjų; iš visų pusių buvo rimtai persvarstyta problema ir pagaliau pagal apaštališkos pareigos liepimą (7), kad ilgesnis tylėjimas šiuo atveju neatrodytų tų pareigų apleidimas (8), pasiryžo kalbėti Kristaus Bažnyčiai ir visai žmonijai, naudodamasis Dievo jam pavesta mokymo tarnyba.

Tuo būdu 1891 metų gegužės mėn. 15 d. pakėlė ilgai lauktą balsą; uždavinio sunkumo neišgąsdintas, amžiaus nepalenktas, su didžiu griežtumu nurodė žmonių giminei naujus kelius socialiniams klausimams spręsti.

Svarbesnieji turinio punktai

Jūs, Garbingieji Broliai ir Mieli Sūnūs, esate labai gerai susipažinę su tuo nuostabiu mokslu, kurį teikia Enciklika Rerum Novarum, tas neužmirštamas dokumentas. Geriausias Ganytojas nusiskundžia, kad tokia didelė žemesnioji žmonijos klasė vargsta be kaltės didžiausiame skurde; jis pats imasi drąsos ginti darbininkams, kuriuos palengva gyvenimas paliko pačius vienus be globos nežmoniškų darbdavių ir jų nesuvaldomų konkurentų gobšumui (9). Jis nesitiki nieko nei iš liberalizmo, nei juo labiau iš socializmo. Pirmasis buvo parodęs visišką nesugebėjimą socialiniams klausimams spręsti, o paskutinysis teikė tokią prastą gydymo priemonę, kuri būtų nuvedusi žmonių visuomenę į dar didesnę prarają.

Bet suprasdamas savo teisę ir ypatingą misiją, kad jam priklauso rūpintis religija ir vadovauti visam tam, kas su ja yra glaudžiai susiję, popiežius ėmėsi klausimo, kuriame be Tikybos ir Bažnyčios pagalbos negalimas joks priimtinas sprendimas (10). Nekintamais proto ir apreiškimo pagrindais nušvietė „kintamas teises ir pareigas pasiturinčiųjų ir beturčių, darbdavių ir darbininkų“ (11). Su pilna pasitikėjimo drąsa ir kalbėdamas, kaip „tas, kuris turi galios“ (12), išaiškino ir nustatė griežtai, ką Bažnyčia, ką valstybė, ką patys suinteresuotieji gali įnešti to klausimo išsprendimui.

Neveltui popiežius pakėlė savo apaštališkąjį balsą. Didžiai nustebę klausės jo su džiaugsmu ne tiktai ištikimi Bažnyčios sūnūs, bet daugelis kitų nuo tikro tikėjimo toli klajojančių, su mažomis išimtimis visi, kurie paskui svarstė visuomeninius ir ekonominius klausimus moksliškais tyrinėjimais arba praktišku įstatymų leidimo darbu.

Su ypatingu džiaugsmu sutiko popiežiaus Encikliką krikščionys darbininkai, kurie pasijuto esą suprasti ir ginami aukščiausio žemėje autoriteto, lygiai kaip ir tie kilnūs žmonės, kurie, nenuilstamai stengdamies pagerinti darbininkų būklę, ne kitaip buvo pasitinkami, kaip su bendru abejingumu, neretai su nekenčiamu įtarimu, jeigu ne su aiškiu nedraugiškumu. Įvairūs kraštai teisingai įvertino apaštalinę Encikliką, kiekvienas savu būdu su dėkingumu ją paminėdami.

Iš tos visos užginančios sutartinės buvo keletas sielų, kurioms Enciklika sukėlė tam tikro neramumo. Iš tikrųjų, Leono XIII raštas toks kilnus, toks aukštas, vispusiškai naujas pasauliui, net kai kuriems katalikams sukėlė nepasitikėjimą ir triukšmo baimę. Ji iš tikrųjų taip drąsiai triuškino liberalizmo stabus, jog nebesulaikė jokie įsisenėję prietarai ir rodė daug kam neįtikimas perspektyvas taip, kad žmonės labiau prisirišę prie praeities, niekino tą naują socialinę filosofiją; bailios dvasios bijojo kilti į tokias aukštybes, o kiti, stebėdamies tuo šviesiu idealu, laikė jį chimerišku, kurio įgyvendinimo esą galima trokšti, bet ne tikėtis.

Kitą teksto dalį rasite čia

---

Nuorodos:

1) Enc. Arcanum, 1880 m. vasario 10 d.

2) Ecn. Diuturum, 1881 m. birželio 29 d.

3) Enc. Immortale Dei, 1885 m.

4) Enc. Sapientiae christianae, 1890 m. sausio 10 d.

5) Enc. Quod apostolici muneris, 1878 m. gruodžio 28 d.;

6) Enc. Libertas, 1888 m. birželio 20 d.;

7) Enc. Rerum Novarum, N. 1;

8) Enc. R. N., N. 13;

9) Enc. R. N., N. 2;

10) Enc. R. N., N. 13;

11) Enc. R. N., N. 1;

12)  Mat. VII, 29;

Skelbiama iš „Paskutiniųjų popiežių enciklikų ir p. Pijaus XII kalbų rinkinys svarbesniais žmonijos viešojo gyvenimo klausimais“. Spaudai paruošė vyskupas Dr. Vincentas Brizgys. Tübingen : Lux, 1949 m.