Petras Auštrevičius. Nacionalinė valstybė – tautinio paveldo muziejus

Europoje jau beveik dešimtmetį iš lėto stiprėja Lietuvoje visai neseniai išplitusios kalbos apie Europos federacijos sukūrimą. Europos Ko...

Europoje jau beveik dešimtmetį iš lėto stiprėja Lietuvoje visai neseniai išplitusios kalbos apie Europos federacijos sukūrimą. Europos Komisijos pirmininkas Jose Manuelis Barroso yra drąsiai pasakęs,  kad 1) nacionalinės valstybės yra atgyvena, 2) Europai reikalinga tapti federacija JAV pavyzdžiu, o 3) Europos Sąjunga savo politine forma yra naujos rūšies („neimperinė“) imperija (pastarąją tezę gina ir plėtoja ne vienas garsus teoretikas, pavyzdžiui, Ulrich Beck, Paul Fimister). 

Lietuvoje buvusio komunisto J.M.Barroso siūlomai Europos integracijos krypčiai netrūksta palaikymo aukščiausiuose politiniuose sluoksniuose. Ekspremjeras konservatorius Andrius Kubilius yra aiškiai pasakęs, kad Lietuvai naudingiausia yra kuo gilesnė Europos integracija. Vieningos Europos statybų užsidegimu jį pranoksta praėjusių metų pradžioje įsikūrusi Europos federalistų sąjunga Lietuvoje. Jos priešakyje – konservatorius Egidijus Vareikis, politologas Rokas Grajauskas, naujai išrinktas VU Tarptautinių santykių ir politikos mokslų fakulteto Europos studijų katedros vedėjas prof. Gediminas Vitkus. 

Šios entuziastingos sąjungos veiklai Lietuvoje vadovauja Seimo narys, liberalas, buvęs vyriausiasis euroderybininkas Petras Auštrevičius. Ne sykį konstatavęs, jog „gilesnės Europos integracijos poreikis yra akivaizdus“, šis politikas viešais pasisakymais nuosekliai pratina skaitytojų auditoriją prie jau minėtos atvyvenusių tautų ir neišvengiamo federacijos poreikio idėjos. 

Nesename savo tekste P.Auštrevičius minėtą būtinos tolesnės integracijos ir atgyvenusių tautų ideologinę nuostatą išdėstė atvirai, nors ir itin subtilia retorika. 

P.Auštrevičius sutinka, kad klaidinda, pavojinga ir nepriimtina galvoti apie nacionalines valstybes kaip atgyvenusias ir niekam nereikalingas. Bet čia pat aiškiai pateikiama, kam tautinė valstybė yra reikalinga: „nacionalinės valstybės vis dar išlieka pagrindinės kultūrinio, istorinio, politinio ir konstitucinio paveldo saugotojos“. Būtent įvairiausių Europos tautų paveldo saugojimas ir yra numatoma nacionalinių valstybių funkcija kuriamoje Europos federacijoje. Tautinės tapatybės turinčios tapti „paveldu“ – tuo, kas buvo aktualu praeityje ir kas yra puoselėjama kaip palikimas, bet ne egzistuoja kasdienėse praktikose ir lemia unikalias skirtingų Europos tautų nuostatas. 

Nurodoma, jog „sėkminga Europos Sąjungos ateitis bus įmanoma tik tada, kai ES plėtosis harmoningai su nacionalinėmis valstybėmis“. Turint galvoje užčiuoptą nacionalinių valstybių kaip paveldą saugančių muziejų funkciją, šis sakinys absoliučiai nuosekliai atitinka federalistų pozicijas. Valstybėms neatliekant tautybių paveldo saugojimo funkcijos ir tuo nesukuriant tautinės tapatybės išlikimo iliuzijos, būtų itin sudėtinga įgyvendinti federacinės Europos projektą, kai didžiulė dalis ES piliečių išsaugo „atgyvenusius“ nacionalinius idealus ir jausmus, kurie ne mažiau svarbūs nei pasmerktoms išnykti sovietinės imperijos tautoms. Todėl suverenaus sprendimų priėmimo galimybę praradusios ir viršnacionalinėms institucijoms subordinuotos (tas pasakoma paties Auštrevičiaus tame pačiame tekste) valstybės turi būti paverstos Europos tautų muziejais. Nors savo valstybes įsteigusios tautos praranda galimybę realizuoti savo tautinę tapatybę atitinkamomis viešojo gyvenimo formomis, jos išsaugo teisę mėgautis politiškai nekenksmingomis ir politinei integracijai netrukdančiomis etnokultūrinio tapatumo formomis. 

Banaliausiai tą liudija ir europinių lėšų srautai: praktiškai vien iš fondų lėšomis Lietuvoje yra saugomas kultūros paveldas, remiami muziejai ir etnokultūros tyrimai, tačiau lygiai taip pat iš ES per įvairias europeizacijos programas ir nevyriausybines organizacijas yra aktyviai remiamas kuo greitesnis ir radikalesnis tautos vertybinių nuostatų ir kolektyvinių tapatumų perkonstravimas (tipinis pavyzdys – VDU „Laimingų dienų mokykla“). 

Taigi tikslas yra (citata) „užčiuopti pusiausvyrą tarp siekio išsaugoti ir puoselėti nacionalinę valstybę (tautinę Europos šalių tapatybę) bei noro sukurti tokią valdymo struktūrą, kuri leistų įveikti valstybių ribas peržengiančius politinius, ekonominius ir saugumo iššūkius“. Kad tokius globalėjančio pasaulio iššūkius išspręsti leidžia tik bendraeuropinė sprendimų priėmimo struktūra, iš centro įpareigojanti sprendimo vykdymui savo šalis nares, aiškiai nurodyta referuojamo Auštrevičiaus teksto pradžioje. Taigi šį sakinį galimą versti į paprastesnę kalbą: kaip suderinti tautinės tapatybės puoselėjimą ir federacinės valdžios sukūrimą. Problema akivaizdi – politinės tautos siekia demokratinės savivaldos, tačiau federalinės ES valdžia, atstovaujanti ne šalių narių demosus, o abstrakčius europiečius nesuteiktų joms tokios galimybės. Sprendimas taip pat akivaizdus – tautinė tapatybė turi būti nupolitinta lygiai kaip ir sovietmečiu, apribojant ją etnokultūrinės raiškos formomis, tačiau ne politinių apsisprendimų teise.

Tačiau ES administraciniais  vienetais verčiamoms valstybėms tuo pat metu keliamas politinis įpareigojimas ,,skatinti Europos tautų įvairovę” atskleidžia joms paliekamos teisės ,,saugoti tautinį paveldą” tikrąją politinę prasmę. Tautinio paveldo muziejine sarge tapusi ,,valstybė” turi atlikti Europos tautų eutanazijos funkciją. Valstybės-muziejaus paskirtis – savotiška anestezė, mat ji turi padėti neskausmingai numirti politinėms Europos tautoms. Tai padaroma leidžiant joms iki susiliejant į neapibrėžtą europiečių masę užsiimti etnografinių gyvenimo stilių puoselėjimu ir taip užsimiršti, kol taps akivaizdu, jog ,,naujojoje Europoje” šie gyvenimo stiliai tėra beprasmiai mirusių (nei unikaliai mąstančių, nei galinčių pagal tai savarankiškai save valdyti) tautų ritualai.

Iš pažiūros gali būti paradoksalu, jog etnocentrišku nacionalizmu nuolatos besibaisinčios ir kitus bauginančios liberalios jėgos skatina būtent etninio, o ne politinio tautiškumo egzistavimą. Tačiau etnocentriškumas federalistams yra baisus tol, kol turi politinę reikšmę, t.y. egzistuoja kaip pagrindas politiniams sprendimams ir valstybės suvereniai politikai formuoti. Lygiai kaip sovietmečiu – tik ne brutalios prievartos, o palaipsnės funkcinės integracijos būdu – atėmus iš tautos suverenaus savęs valdymo galias, tautiškumas su visu jo nulemtu unikaliu mąstymu ir elgesio normomis lieka tik nepavojinga kultūrinė kategorija, kuria mėgautis administracinių vienetų gyventojams leisti galima ir netgi reikalinga vardan stabilumo ir imperinės tvarkos palaikymo. Būtent tai buvo daroma sovietmečiu visose sąjunginėse respublikose, o ypač sėkmingai Lietuvoje, kur „gero Lietuvai siekęs“ A. Sniečkus, kiek tai nekėlė pavojaus jo pozicijoms, aktyviai trukdė svetimšalių imigraciją bei sukūrė „savą“ tautinį komunizmą, galiausiai lėmusį gerokai mažesnį nei Latvijoje ar Estijoje komunistų ir pavergtos tautos susipriešinimą.

Istorija rodo, kad sovietmečiu taikyta ir šiame tekste detaliai paaiškinta tautos etnkultūrinės eutanazijios taktika buvo itin veiksminga. Pasibaigus atvirų žudynių ir deportacijų laikotarpiui ir pradėjus taikyti neskausmingo politinio ištautinimo metodus daugelis šalies piliečių nebesuprato, kad ,,tautinį paveldą saugantys” okupacinėje valdžioje buvę kolaborantai yra ne tautos gynėjai, bet rafinuotos jos naikinimo politikos vykdytojai. Įsivyravęs įsitikinimas, kad po represijų blogiausia jau praeityje ir sukurta iliuzija, kad nutautinimo ir išnykimo perspektyva yra nebent labai tolima ir greičiau teorinė. Būtent ,,lietuviškų tradicijų ir kultūros gynėjų” kaukė leido komunistų kolaborantams ir tautos naikintojams itin lengvai išsaugoti valdžią ir žmonių prielankumą atkurtos nepriklausomybės laikotarpiu.

Didžiausia problema šioje vietoje Lietuvai yra tai, jog politinis tautiškumas kaip siekis patiems save valdyti ir atsakyti už tautos bei jos įsteigtos valstybės likimą ir gyvenimo būdą po II pasaulinio karo lietuvių sąmonėje niekada ir nebuvo įsitvirtinęs taip, kaip politiškai brandžiose Vakarų tautose. Kryptingas tarpukario valstybinės sąmonės ugdymas po baudžiavos šimtmečių leido valstybinį mąstymą išugdyti tik daliai tautiečių. Tai parodė okupacijos, rezistencijos ir represijų laikotarpis, kurio metu žlugus valstybei, o okupantams šią tautos dalį labai tikslingai sunaikinus ar nutildžius, tauta sovietmečiu buvo sugrąžinta į etnokultūrio tautiškumo pakopą, kurioje buvo iki XIX a. tautinio atgimimo. Natūralu, kad tokia nupolitinta etnokultūrinė sąmonė buvo pasiruošusi pasitenkinti dainų šventėmis, cepelinais ir „Žalgirio pergalėmis prieš CSKA, tačiau nepajėgi ir nelinkusi pareikalauti jos atstovavimo iš valdžioje esančių savo tautiečių. Atkūrus nepriklausomybę buvo pasistengta depolitizuoti mokyklas ir atgrasyti jaunąją kartą nuo domėjimosi viešaisiais valstybės reikalais, o tuo pačiu ir nuo pamatinio įsitikinimo, jog visi piliečiai gali kištis į politikos formavimą, nes būtent jų – tautos daugumos – valia turi būti atspindima kiekvienu svarbiu valstybės gyvenimo klausimu, o ne vien rinkimų rezultatuose. Valstybinės sąmonės nebuvimas, atsakomybės už Lietuvą jausmo stygius ir pilietinis abejingumas tapo idealia terpe skleistis naujai europeizacijos ideologijai, atimančiai iš tautų tai, kas pažangiose Vakarų šalyse laikoma svarbiausia – demokratiškos ir suverenios nacionalinės savivaldos teisę – tačiau atlaidžiai paliekant ir net remiant etnokultūrinį tautiškumą, kuris visada buvo puoselėjamas Lietuvoje. 

Petro Auštrevičiaus tekstas laikytinas chrestomatiniu pavyzdžiu, atvirai išdėstančiu federalistų europeizacijos strategijos esmę: naikinant mąstymo skirtumus ir suverenaus tautos valdymo galias, išlaikyti taip politiškai naikinamas tautas ramias ir patenkintas joms paliktu tautinio paveldo saugojimo darbu. Abejojantiems tekste atskleistais Petro Auštrevičiaus federalistiniais ketinimais belieka užduoti jam porą paprastų klausimų: 1) kaip galima suvereni politinė tauta santvarkoje, kurioje aukščiausia politinė valdžia priklauso abstrakčius europiečius, o ne šalių narių interesus atstovaujantiems viršnacionaliniams organams? 2) ką daugiau nei etnokultūrinę formą reiškia „išsaugotas tautinis tapatumas“ tautų mąstymo ir elgesio normų skirtumus agresyviai naikinančios europeizacijos sąlygomis? Ligšiolinė politinė teorija negali pateikti atsakymų į šiuos du klausimus. Jei be naujų demagogijų to negali padaryti ir Petras Auštrevičius, belieka pripažinti, kad jo siūlomas tautinės tapatybės išsaugojimo modelis niekuo esmingai nesiskiria nuo Lietuvai jau kartą sėkmingai pritaikyto sovietmečiu. 


Susiję

Pažangos ideologija 8660089413801639943
item