Bronislovas Genzelis. Įstatymai, teisėtumas, teisingumas ir pilietinė atsakomybė

Artėjame prie ketvirčio amžiaus, kai patys turime tvarkyti savo reikalus. Jei esi neabejingas valstybės ateičiai, būtina analizuoti, kas pozityvu, kas negatyvu mūsų padangėje. Valstybės stabilumo požymis – didžiulės socialinės atskirties nebuvimas, pagarba šalies Konstitucijai, pasitikėjimas teismais. Valstybė stipri, kai didžioji dalis piliečių įsitikinę, jog ji gina daugumos, o ne saujelės piliečių interesus. Kitaip valstybę drebina socialiniai sukrėtimai. Tuo gali įsitikinti kiekvienas bent kiek besidominantis istorija. Savo dabarties apmąstymuose neretai nuklystu į istoriją.

Įdomios paralelės. Pasak senovės kinų filosofo Konfucijaus (551-479 prieš m.e.), reikia mokytis iš praeities, matyti protėvių gerus ir blogus darbus, nes tik taip žmonija tobulėja. Maždaug tuo pat metu kitam pasaulio krašte graikas Herodotas teigė: „Istorija yra visų mokytoja“. Kinams Konfucijus iki šių dienų aukščiausias autoritetas. Graikai taip pat neužmiršo ištartų daugiau negu prieš du su puse tūkstantmečio Herodoto žodžių. Graikai, kaip tauta, išliko iki mūsų dienų, gyvenanti beveik tame pačiame plote, kaip ir Herodoto laikais, nors ne kartą buvo svetimšalių vergiami. Antikinėje Graikijoje buvo pakloti teisėtvarkos pamatai.

Tada buvo suprasta: teismų sprendimus reikia gerbti ir vykdyti. Iš čia neseka, kad teismai gali tapti tam tikros grupuotės įrankiu. Stebint Lietuvos teismus, neturime pagrindo apibendrinimams, esą visi jie kiaurai korumpuoti, nors negalime nepastebėti bandymų juos tokiais paversti. Teismai bejėgiai kovoti prieš korupciją ir kitus nusikaltimus, jeigu prokurorai pateikia neparengtas bylas (prokuratūra vykdo ikiteisminį tyrimą ir savo išvadas pateikia teismui, kuris turi įvertinti ir padaryti atitinkamas išvadas). Teismai nagrinėja bylas, kurias gauna. Kiek jų numarina prokurorai?

Prieš teismą atsako asmuo už konkrečius padarytus veiksmus. Savo nekaltumą gina teismuose. Politikas gi privalo galvoti apie savo partiją, vyriausybę, kaip jai nepakenkti, nesiekia pasislėpti už kitų nugaros. Jo tikslas pelnyti visuomenės pasitikėjimą, to nepajėgęs padaryti, pasitraukia iš politinės arenos. Tai – politinės brandos požymis. Politikas, jei jis netarnauja svetimiesiems, niekuomet neveikia prieš savo valstybę, juolab išvykęs (ar pabėgęs) į užsienį. Dar blogiau, kai tokie poelgiai mūsų šalyje susilaukia simpatijų.

Senovės Romoje gyvavo nuostata: niekas savo byloje negali būti teisėju. Visos civilizuotos šalys vadovaujasi ta nuostata, deja, ji nė motais mūsų Konstituciniam Teismui (KT). Konservatorių valdymo metais visiems valstybinio sektoriaus darbuotojams buvo sumažinti atlyginimai. Neanalizuosiu, būtina buvo tai padaryti ar ne, nes nesu ekonomistas. Konstitucinis   Teismas, išnagrinėjęs  skundą  dėl sumažintų atlyginimų,  konstatavo: aukštai apmokamiems valdininkams, tarp jų ir KT teisėjams, turi būti ne tik  atstatytas atlyginimas, bet ir grąžintos neišmokos. nepaisant to, kad ženklios dalies teisėjų atlyginimai didesni negu Ministro pirmininko ar Seimo pirmininko, nemąstant, iš  kur dabartinė vyriausybė staiga gaus lėšų.

Konstitucinis Teismas šiuo sprendimu pakirto pasitikėjimą teisingumu, padidino socialinę įtampą, nes jis neliečia kultūros darbuotojų, mokytojų, eilinių policininkų ir kitų mažai uždirbančiųjų. Taip Lietuvoje KT įteisina socialinės atskirties didėjimą (mažiau uždirbančiųjų sąskaita gali spręsti finansines problemas, bet turčių neliesk). Ir šį amoralų sprendimą Vyriausybė privalo vykdyti, kitaip ji pripažintų, kad pats kaltinamasis sprendžia, vykdyti teismo sprendimą ar ne. Esu linkęs manytai, kad tai sąmoninga akcija prieš dabartinę vyriausybę.

Ir užsisuko karuselė: Valstybės kontrolierė, nelaukdama, kol vyriausybė realizuos sprendimą, pati puolė į teismą, reikalaudama, kuo greičiau jai grąžinti nepriemokas. Teisėjų skundai dėl to paties pasiekė net Strasbūrą (Žmogaus teisių teismas atmetė juos – Red.). Nesusimąstoma, kad toks šalies pareigūnų elgesys gali pakirsti pasitikėjimą jais. Jeigu KT vadovautųsi Konstitucija, o ne „įstatymų dvasia“, vargu ar būtų priėmęs sprendimą, pagrįsta ne valstybės ir jos piliečių interesais, o asmeniniu godumu (jei ne blogiau). Čia moralės, bet ne teisės problema. Tai, kad asmenys be moralinės ir politinės atsakomybės ir autoritarinės mąstysenos tampa KT teisėjais, Seimo problema (reikalauja korekcijos ir kiti įstatymai).

Pastaraisiais metais neigiama visų piliečių vienoda atsakomybė prieš įstatymus, kas duoda peno įvairioms politinėms spekuliacijoms. Ar vien „darbiečiai“ slėpė mokesčius? Dvigubų standartų taikymas akivaizdus. Šioje istorijoje įžvelgiami keli aspektai: pirmas, pasinaudojus susiklosčiusia situacija išvengti atsakomybės už savo veiką; antras, painiojamas politinės ir teisinės atsakomybės.

Ar gali brandūs politikai elgtis taip, kaip kai kurie „darbiečiai“ arba Neringa Venckienė? Negi nesuvokiama, kad politinė atsakomybė netapati teisinei? Teismai privalo vadovautis įstatymais ir būti visiems teisingi, o teisėjai būti nesavanaudiški, kompetentingi ir gebantys tuo įtikinti piliečius. Bet čia ir iškyla kitas kampas.

Kuris laikas žiniasklaidoje šmėksčioja vieno iš Tėvynės sąjungos lyderių Vito Matuzo, įtariamo stambaus masto korupcija, byla, bet ji niekaip nepasiekia teismo (ar tik prokurorai nelaukia senaties?). Už V. Matuzo bylos kišo A. Kubiliaus šešėlis. Arba vėl girdime: Mokesčių inspekcija išaiškino, berods, 7 milijonierius, nuslėpusius mokesčius už 3,5 mln. litų (maždaug tiek, kiek ir „darbiečiai“), ir jiems ne tik nekeliama byla, bet ir neviešinamos pavardės, nes jie sutiko savanoriškai nesumokėtus mokesčius grąžinti į valstybės iždą.

Civilizuotose valstybėse mokesčių nuslėpimas laikoma didžiausiu nusikaltimu (JAV gali įkalinti iki gyvos galvos). Lietuvoje įsigali tokie papročiai: jeigu pagautas vagis grąžina pavogtą daiktą, jis atleidžiamas nuo bausmės, net neskelbiant vagies vardo? Kaip po to galime vadintis teisine valstybe? Jeigu teismų nutartis „darbiečių“ byloja bus pagrįsta, ar piliečiai, žinodami anksčiau įvardintus atvejus, neturės pagrindo abejoti teismų nešališkumu? Pagarbą įstatymams reikia pelnyti.

Prieš du su puse tūkstantmečio po Atėnus klajojo filosofas Sokratas. Sutikęs kokį nors amatininką, klausinėdavo apie jo darbą. Daugelis iš jų filosofui įrodydavo, jog išmano savo darbą. Sutikęs politiką (tada ir jie pėsti vaikščiodavo) paklausdavo, kas sudėtingiau: ar apsiaustą pasiūti, ar valstybę valdyti? Išgirdęs, kad valstybę valdyti yra sudėtingiau, Sokratas toliau klausinėdavo, kas yra valstybė, kaip ji valdoma. Tokie klausimai politiką įvarydavo į kampą, ir filosofas reziumuodavo: matai, amatininkas išmano savo darbą, o tu ne. Tokie pokalbiai smagino atėniečius.

Papratai Sokratą lydėdavo minia. Atėnuose nebuvo įstatymų, baudžiančių už valdančiųjų įžeidimą, kitaip buvo su dievais. Tad filosofas buvo apkaltintas „bedievyste“. Atėnuose teismai būdavo vieši. Teismo posėdyje Sokratas klausinėja teisėjus, kas yra dievai, kaip jis įžeidė juos, ar Atėnų strategai yra dievai? Teisėjai bejėgiškai įsiuto. Sokratas reziumavo: „Jūs teisiate mane, bet nieko neišmanote apie įstatymus“. Minia kvatojosi, šaipėsi iš teisėjų. Tie įsižeidę dar pridėjo: „Už teismo įžeidimą…“ Siūlė atsiprašyti, tada jis būsiąs atleistas nuo bausmės,  o jei ne – mirties bausmė. Sokratas tarė: „Tai Jūs turite atsiprašyti…“ Ir jis buvo pasmerktas myriop…

Platonas, Ksenofontas ir kiti Sokrato bičiuliai mėgino organizuoti pabėgimą. Sokratas atsisakė, motyvuodamas: „Aš mokiau paklusti teismų sprendimams. Geriau blogi įstatymai negu jokie. Jeigu priimsiu Jūsų pasiūlymą, atėniečiai pagrįstai galvos: štai dar vienas veidmainys, kai įstatymai atsisuko prieš jį, jis bėga…“

Argi mūsų vyriausybė neatsidūrė Sokrato padėtyje po KT sprendimo? Ir iš čia kyla klausimas, kuris Lietuvos Respublikos Konstitucijos straipsnis pavedė KT spręsti finansines bylas?

Grįžkime prie Rolando Pakso apkaltos. Konstitucijoje teigiama: „Tai atlieka apkaltos tvarka, kurią nustato Seimo statutas“ (74 str.). R. Paksas buvo apkaltintas, kad sulaužė priesaiką. Kreiptasi į Konstitucinį Teismą, pastarasis nutarė: „sulaužė.“ Atsiverčiame Konstituciją: jos 107 straipsnyje pasakyta: „Konstitucinio Teismo sprendimai klausimais, kuriuos Konstitucija priskiria jo kompetencijai, yra galutiniai ir neskundžiami“.

Konstitucijos 105 straipsnio trečioje dalyje sakoma, kad „Remdamasis Konstitucinio Teismo išvadomis, nurodytus klausimus galutinai sprendžia Seimas“. Taigi apkaltos klausimus galutinai sprendžia Seimas, o ne Konstitucinis Teismas. Atsižvelkime į precedento teisę: Konstitucinis Teismas nusprendė, kad A. Sacharukas pažeidė priesaiką, tačiau Seimas nepanaikino jo Seimo nario mandato ir jis liko Seime, vadinasi, jis gali bet kur balotiruotis. Grįžkime prie Konstitucijos. Nepavyko aptikti straipsnio, kuriame pasakyta, kad asmuo, vieną kartą sulaužęs priesaiką, negali ateityje užimti jokių pareigų, kurioms reikia priesaikos. Žmogžudys, atlikęs bausmę ir niekada anksčiau niekur neprisiekęs, gali pretenduoti į prezidentus.

Iš kur ir kada atsirado tokia nuostata, kurios niekaip neįskaitysime Konstitucijoje? Įtempkime smegenis. Po apkaltos, pradėjus sklisti kalboms, esą R. Paksas vėl dalyvaus prezidento rinkimuose (ir gali laimėti),  Konstitucinis Teismas skubos tvarka nutarė, kad R. Paksas niekuomet negalįs užimti posto, kuriam reikia prisiekti. Bet juk tai konstitucinė pataisa, kurią priimti niekas Konstituciniam Teismui nesuteikė įgaliojimų. Tai grynai politinis, o ne teisinis aktas, kurį paskatino priimti incidentas su R. Paksu. Panašių sprendimų KT priėmė ir daugiau. Panašūs Konstitucijos „išaiškinimai“ paverčia Lietuvą totalitarine valstybe, su visomis iš to išplaukiančiomis pasekmėmis, neturinčiomis analogų demokratiniame pasaulyje.

Konstitucinis Teismas prokuratūrą, VSD, STT pavertė institucijomis, prieš nieką neatskaitingomis, niekas neturįs teisės žinoti, ką jos veikia, jos ir už savo neteisėtus veiksmus neatsako, o išaiškinti niekas neturi teisės. Dar daugiau: kiekvienam darbuotojui, pretenduojančiam į atitinkamas pareigas, reikia iš jų „lojalumo pažymos“ (viešai tokių pažymų nereikalauta net stalinizmo metais). Pagaliau mūsų parlamentarai turi įgauti drąsos ir pasakyti: „Stop!“

Bet Seimo nariai taikstosi. Vienus jų gąsdina pastraipa, kad KT „sprendimai galutiniai ir neskundžiami“, nesiaiškinant, ar KT turį tokią teisę visais klausimais, kitus tokia situacija tenkina. Tačiau nepamirškime, kad Seimo galioje tikslinti atskirus Konstitucijos paragrafus, nepaisant buvusio KT pirmininko E. Kūrio arogantiško pareiškimo, kad tai prieštarauja Konstitucijai. Jis iš anksto žino, kad šis veiksmas KT bus pripažintas antikonstituciniu. Tarsi būtų apdovanotas dieviškąja galia. Lietuvoje tokių antžmogių būta: 1938 m. A. Smetona padovanojo Lietuvai Konstituciją. Mūsų Konstitucijos keitimas turi priklausyti nuo to, ką pasakė E.Kūris (jo žodžiai šventi, tenedrįsta niekas jais suabejoti).

Demokratinėje valstybėje negali būti jokių institucijų diktuojančių savo valią parlamentui. Vieni tyli iš baimės, kitiems – naudinga, nes tai jų politiniai užsakymai, kurių negali realizuoti konstituciniu keliu. KT vienašališkais sprendimais mūsų  šalis verčiama autoritarine valstybe. Jo pastangomis Prokuratūra ir VSD virto aukščiausiomis šalies institucijomis, kurių veiklos niekas negali kontroliuoti. Už jų įsidirbinėjimą bandoma suversti bėdą teismams. Žmonių kantrybė neberibė. Pavartykime istorijos analus ir sužinosime, kaip atėniečiai pasielgė su teisėjais, pasmerkusiais Sokratą.

Ir pabaigai: 1936 m. Tarybų Sąjungoje buvo paskelbta Konstitucija. Ji „užtikrino mitingų, susirinkimų“ laisvę, nedraudė kitų partijų veiklos. Vakarų intelektualai negalėjo atsižavėti jos demokratiškumu, bet jie vargšeliai nežinojo, kad baudžiamajame kodekse buvo straipsniai „už atitarybinę veiklą“, baudžiantys mirtimi. Nustatyti, kas yra „antitarybinė veikla“, Stalinas turėjo „akademiką Andriejų Višinskį“, kuris nespėjus diktatorių palaidoti nusišovė, nes žinojo, kokia jo dosjė bus rasta Stalino seife.

Esu tikras, Lietuvos Respublikos Konstitucija pakankamai išreiškia Lietuvos piliečių interesus, tik būtina peržiūrėti VIII skirsnį, galbūt Konstitucinį Teismą, kaip instituciją, panaikinti, o jo funkcijas perduoti Aukščiausiajam Teismui. Tai Seimo valioje. Tai – rimtų diskusijų objektas.

Dalyvavau visuose Lietuvos Respublikos Konstitucijos rengimo komisijose, darbo grupėse. Tada pritariau ir VIII skyriui „Konstitucinis Teismas“. Dabar su gilia nuoskauda prisipažįstu: nė sapnuoti nesapnavau, kad jis taps tuo, kuo dabar tapo, kartais patarnaujančiu neaiškių grupuočių interesams. Tai – nebrandžios visuomenės požymis. Čia būtinas Seimo įsikišimas. Bet kokios institucijos savivalė – valstybės pamatų ardymas.

Šaltinis: www.savastis.lt