Antanas Maceina. Kristaus gimimas tautai

Tautos teologijos nuotrupos 1

Tautiniai santykiai yra tokie gilūs, kad pati tauta virsta dieviškąja paslaptimi, į kurią reikia tikėti. Kas su ja praranda ryšį, tas jį praranda ir su gyvuoju Dievu.

Romano Guardini

Krikščioniškasis nacionalizmas

Krikščioniškoji idėja nėra atsitiktinis istorijos padaras. Kristaus atėjimas pasaulin ir įsikūnijimas žmogiškojoje prigimtyje nebuvo tik paprastas Dievo gestas žmogaus atžvilgiu. Fr. W. Försteris yra pasakęs, kad krikščionybė yra mokslas apie į gyvenimą nusileidusią Dievo jėgą. Tai yra tik pusiau tiesa. Krikščionybė yra ne mokslas apie Dievo jėgą, bet pati šitoji jėga. Krikščionybė yra atnaujintas visatos santykiavimas su Dievu. Krikščionybė yra perkeistasis ir su dieviškuoju principu sujungtas gyvenimas. Vl. Solovjovas šiuo atžvilgiu yra gražiai pastebėjęs, kad krikščioniškoji idėja yra tobulas dievažmogiškumas arba išvidinis ir išviršinis, dvasinis ir fizinis žmogiškumo ir gamtiškumo susijungimas su Absoliutu, su Dievybės pilnuma per Kristų Bažnyčioje. Krikščionybė nėra tik teorinių tiesų sistema. Ji yra gyvas gyvenimas, kuris vyksta žmogaus ir pasaulio gelmėse. Krikščionybė atnaujina santykius su Dievu ne tik žmogaus, bet ir gyvybės, ir medžiagos. Ji apima visą kosmą ir visą jį per žmogų iš naujo suriša su Dievu. Krikščionybė yra giliausia prasme re-ligio.

Kokią vietą šitoje atnaujintoje visatoje užima tauta? Tautinė žmogaus individualybė ir tauta, kaip šitos individualybės versmė, sudaro vieną iš būtinų žmogaus būsenų bei veiksenų. Žmogus gyvena ir veikia ne tik taip, kaip jį lenkia jo temperamentas, jo šeimos charakteris, bet ir taip, kaip jį lenkia jo tauta, jo tautinė individualybė. Tautiškumas subjektyvinėje tvarkoje yra integralinė žmogaus gyvenimo dalis. Tauta objektyvinėje tvarkoje yra integralinė pasaulio ir žmonijos gyvenimo dalis. Tautiškumas yra forma, kuria reiškiasi žmogus. Tauta yra forma, kuria reiškiasi žmonija. Asmens buvimas yra per siauras, ir žmonijos gyvenimas yra per platus, kad jie galėtų turėti lemiančios reikšmės istorijai, kultūrai ir religijai. Asmuo ir žmonija susitinka tautoje ir čia atskleidžia kūrybinę savo jėgą. Tauta yra sintetinė asmens ir žmonijos buvimo lytis.

Todėl krikščionybė, apimdama visą pasaulį ir visą gyvenimą, savaime turi apimti ir tautą kaip vienetą. Krikščionybė nėra tik individualinio išganymo religija. Ji savo galia siekia ir ligi bendruomenės gelmių. Kristaus Įsikūnijimas ir jo Kančios žygis būtų nesuprastas, jeigu mes jį sietume tik su atskiro asmens atpirkimu, o atitrauktume jį nuo žmogiškųjų bendruomenių atpirkimo. Atskiro asmens išganymas yra tik pusė uždavinio, kurį krikščionybė turi atlikti. Antrąją pusę sudaro Dievo Karalystės plėtimas ir stiprinimas. Tuo tarpu šioje srityje, pripažinkime atvirai, turi daugiau reikšmės bendruomenių galingumas, negu atskirų asmenų nusistatymai. Čia todėl ir tauta pasirodo kaip reali ir vieninga jėga, kuri turi būti pašvęsta ir perkeista, kad galėtų dalyvauti Dievo Karalystėje ir kaip objektas ir kaip aktyvus josios narys. Visos Kristaus paliktos priemonės - egzorcizmai, benedikcijos, konsekracijos, - kuriomis naudojasi krikščionybė savo paskyrimui vykdyti, liečia ne tik atskirus žmones, bet ir tautą kaip tokią. Tauta, sudarydama žmogaus ir žmonijos būtiną gyvenimo būdą, savaime yra krikščionybės paliečiama, apimama, pašvenčiama ir perkeičiama.

Be abejo, nacionalizmas, kaip jis dabar yra skelbiamas ir formuluojamas, yra erezija. Bet argi jis gali sutikti su krikščionybės nuostatais, jeigu jis yra skelbiamas tų, kurie krikščionybės nepažįsta arba net su ja kovoja? Šiuo metu daugelis apgailestauja, kad K. Marxo laikais neatsirado žmogaus, kuris būtų parašęs „Kapitalą" krikščioniškoje dvasioje. Po kurio laiko mes greičiausiai gailėsimės, kad neatsirado žmogaus, kuris būtų krikščioniškojoje dvasioje parašęs tautos teoriją. Mes vis dar sukamės užburtame individualizmo rate ir vis dar nepastebime, kad jau nuo K. Marxo laimėjimo bendruomeninis (klasinis, šeiminis, tautinis, rasinis) žmonijos pobūdis pradeda konkrečiai reikštis gyvenime kaip nepalaužiama jėga. Atsitraukti nuo bendruomenių reiškia atsitraukti nuo pilnutinės krikščionybės. Tai yra krikščioniškosios idėjos iškreipimas, kuris negali likti nenubaustas. Jeigu Apokalipsėje vienos jotos išbraukimas yra grasinamas kerštu, kaip liks neatkeršytas klasių arba tautų išbraukimas? Jeigu bendruomeninis žmogaus pobūdis yra realus, tai jis yra realus ne tik puolime, bet ir atpirkime. Jeigu tauta yra realus vienis prigimtyje, ir antgamtėje ji turi būti realus vienis. Kristus pirmiau (ir laiko, ir prigimties atžvilgiu) įsteigė Bažnyčią kaip bendruomenę, negu parinko asmenų šiai bendruomenei tvarkyti ir jos funkcijoms vykdyti.

Todėl šalia stabmeldiškojo nacionalizmo turi atsirasti ir krikščioniškasis nacionalizmas. Šiandien tauta yra dažnai statoma Dievo vietoje. Bet iš kitos pusės, yra pastangų Dievą pastatyti tautos vietoje. Tuo tarpu tauta, būdama dieviškosios Apvaizdos padaras, negali būti išbraukta iš visuotinės kosmo santvarkos. Krikščioniškasis nacionalizmas kaip tik ir turėtų parodyti tikrąją tautos vietą ne tik kasdieniniame gyvenime, bet ir antgamtinėje tvarkoje. Krikščioniškasis nacionalizmas turėtų nustatyti tikrus ir pilnutinius žmogaus santykius su tauta ir tautos santykius su Dievu. Tautinis gyvenimo pradas yra vertybė, kuri turi būti įimta ir į krikščioniškąją pasaulėžiūrą. Krikščionybė be tautiškumo yra pilnutinė tik potencialiai, bet ne realiai.

Šitas straipsnis kaip tik ir norėtų būti įnašas krikščioniškajam nacionalizmui kurti. Tolimesniuose jo skyriuose bus bandoma atskleisti tautinius antgamtinio gyvenimo pagrindus ir parodyti tautos aktyvų dalyvavimą antgamtinėje srityje.

I. Tautiniai antgamtinio gyvenimo pagrindai

1. Sakralinis tautinės bendruomenės pobūdis

W. Kampe minėtame savo veikale kelia mintį, kad tauta ne tik dalyvauja antgamtiniame gyvenime, bet kad ji jau ir šioje prigimtojoje tvarkoje yra šventas dalykas - res sacra. Tautą su šventumo kategorija sieja kūrybinis josios pobūdis, priartindamas ją prie Dievo-Kūrėjo veikimo. Tautiškumas, arba toji konkreti ir būtina žmogaus būsena bei veiksena, tikrumoje yra sukurtas tautos. Žmogus, kaip tautinis individas, gema iš tautos. Tauta parengia žmogui ir fizinį jojo tipą, ir jo mąstyseną, ir estetinį jo nusiteikimą, ir visuomeninį jo solidarumą, ir net apsprendžia jo santykiavimą su Dievu. Šiuo atžvilgiu tauta yra ne kas kita, kaip mūsų tėvų pratęsimas. Mus gimdo ne tik mūsų tėvai, bet ir mūsų tauta, mūsų tėviškė ir mūsų tėvynė. Tarp tėvų meilės ir patriotizmo yra esminio panašumo. Teisingai todėl šv. Tomas Akvinietis tėvų ir tautos meilę yra pavadinęs tuo pačiu vardu: pietas. W. Kampe, išvystydamas ir pagrįsdamas minėtą mintį, sako, kad „tuo būdu tautinė bendruomenė yra motinos įsčios, kurios visoms kitoms bendruomenėms teikia gyvybės ir jau esančias motiniškai globoja. Bet gyvybės paslaptis yra ankštai susijusi su dieviškojo kūrimo jėga. Gyvybės perteikimas yra dalyvavimas ir pasėkimas dieviškuoju veikimu, kurio Jis teikia gyvybės pasauliui; gyvybės išlaikymas yra dalyvavimas visuotinėje Dievo Apvaizdoje."2 Dieviškasis žmogaus kūrimas turi savo pratęsėjų ir atbaigėjų šeimoje ir tautoje. Šeima ir tauta dalyvauja dieviškajame žmogaus kūrime.

Čia kaip tik ir glūdi tautos šventumo šaknys. Žmogaus sukūrimas visais laikais ir visose tautose buvo laikomas šventu dalyku. Pirminių žmonių gyvenime žmogaus atsiradimas ir su juo susiję veiksmai buvo iškelti iš profaninės srities ir esmiškai susieti su sakraline sritimi. Totemistinėje kultūroje žinomas falo kultas, matriarchatinėje kultūroje - vadinamosios vaisingumo ceremonijos (Fruchtbarkeitsriten), mūsų akimis žiūrint, gali atrodyti tam tikri iškrypimai. Bet savo esmėje jie slepia sakralinį žmogaus atsiradimo pobūdį, kurį pirminiai žmonės geriau nujautė negu aukštosios kultūros atstovai, ir todėl sukūrė savotiškai keistų, bet giliaprasmių ceremonijų. Krikščionybėje žmogaus atsiradimo sakralinis charakteris ne tik nebuvo panaikintas, bet dar labiau pabrėžtas ir iškeltas. Moterystės Sakramentas, be mistinės savo prasmės, turi ir pašventinančiąją galią, kuri naujos būtybės kelią apipina sakraliniais veiksmais.

Sakralinis žmogaus atsiradimo pobūdis pašvenčia ir tas institucijas, kurios esmiškai su žmogaus atsiradimu yra susijusios. Pirmoje eilėje čia yra šeima, o paskui tauta. Todėl W. Kampe ir sako, kad „dėl šios priežasties šeima, kaip ir tauta (jos abi sudaro viena), visais laikais ir visose tautose buvo laikomos šventomis. Jos buvo paslaptys ne tik profanine prasme, kad gyvybės esmė išsprunka iš žmogaus pažinimo, bet jos buvo Mysterium ir sakraline prasme."3 Kaip šeima dalyvaudavo religiniame kulte kaip bendruomenė, taip lygiai ir tauta per savo atstovus santykiavo su Dievu kaip vienetas. Kalbėdami vėliau apie tautinį kultą kaip liturgijos atramą, matysime, kad iš tikro tautinė bendruomenė, o ne atskiri asmens, buvo pirmoji aukotoja prie Dievo ar dievų altoriaus. Tautos sakralinis pobūdis yra susijęs su žmogaus atsiradimo paslaptimi. Tauta dalyvauja šitoje paslaptyje labai žymiu būdu, todėl esti pašvenčiama ir iškeliama iš grynai profaninių sričių. Per žmogaus atsiradimą ji susiliečia su dieviškojo kūrimo aktu ir tampa pašvęsta. „Teisingai mes galime, - teigia W. Kampe, - iš dieviškųjų gelmių kylančią ir į dieviškas aukštumas siekiančią tautinę bendruomenę laikyti misterija visatos santvarkoje. Ji yra res secreta ir sacra: paslaptis, kuri savo esme yra išsprūdusi iš žmogaus pažinimo ir pakilusi į sakralines pasaulio sritis."4 Tauta priklauso tiems mūsosios tvarkos dalykams, kurie savo prigimtimi ir savo paskyrimu yra pašvęsti. Tauta, ir kaip prigimtoji bendruomenė, yra sakralinė. Šiuo atžvilgiu josios susilietimas su antgamtine sritimi yra visai artimas ir natūralus. Antgamtinis gyvenimas, kaip šventumas aukščiausia prasme, susisiekia su prigimtuoju gyvenimu per sakralines šio pastarojo sritis: pirmoje eilėje per šeimą ir per tautą. Tauta ir tautiškumas parengia antgamtiniam gyvenimui materialinius pagrindus ir materialinę atramą.

2. Tautiška mąstysena kaip Dievo supratimo atrama

Kalbų įvairumas yra simbolis ne tik žmogaus prometėjiško nusistatymo, bet sykiu ir tautinių dieviškosios malonės pavidalų. Apreiškimas mums pasakoja du dalyku, susijusiu su kalbų įvairumu. Tai Babelio bokšto tragedija ir Sekminių stebuklas. Pirmu atveju kalbų įvairumas atrodo tarsi prakeikimo ženklas. Antru atveju dieviškoji malonė susitaiko su šituo įvairumu ir pati pasiima žmogaus kalbinio įvairumo formas. Sekminių stebuklo metu šv. Petras kalbėjo persams, medams, Mesopotamijos gyventojams, žydams, graikams ir visai miniai skirtingiausių tautų, ir kiekvienas jį suprato sava kalba. Šventoji Dvasia čia pirmą sykį taip aiškiai apsireiškė tautiniais pavidalais. Tai, kas Senajame Įstatyme buvo rūstybės ženklas, Naujajame Įstatyme tapo malonės ženklu. Kalba pasidarė malonės įvairumo išraiška.

Kalba yra ir žmogaus mąstysenos skirtingumo išraiška. Kalbų įvairumas parodo, kad žmogus turi skirtingas dvasios struktūras, kad jis įvairiai suvokia pasaulį ir įvairiai jį pergyvena. Kalbos yra dėl to įvairios, kad yra įvairus žmogaus mąstymas ir suvokimas. Per išviršinį kalbinį įvairumą mes prieiname prie išvidinio dvasios įvairumo. Tautinė kalba yra tautiškos mąstysenos padaras. Iš kitos pusės, žmogus, pasisavindamas tautinę kalbą, tuo pačiu yra apsprendžiamas tautiška mąstysena, jam esti perteikiamas tautinis pasaulėvaizdis ir jis yra įjungiamas į tautos kultūrą. Jis pradeda suvokti ir pergyventi pasaulį taip, kaip jį pergyvena ir suvokia jo tauta.

Ir šitas tautinis žmogaus savotiškumas, kuris apsprendžia visą jo dvasios gyvenimą, yra pirmas pagrindas antgamtiniam Dievo suvokimui. Jeigu sakoma, kad gratia supponit naturam, tai antgamtinis Dievo suvokimas ir Jo pergyvenimas visados esti atsirėmęs į tautinį žmogaus savotiškumą, šiuo atveju į tautišką jo mąstyseną ir į tautišką jo pasaulėvaizdį. Dievo supratimas ir Jo pergyvenimas nėra tik individualinis dalykas. Tai nėra tik individualinės dvasios struktūros apraiška. Iš žmogiškosios Dievo koncepcijos kalba ne tik žmogaus temperamentas, bet ir jo amžius, jo kraštas ir pirmoje eilėje jo tauta. Tautinė individualybė yra tarsi prizmė. Kuri savotiškai laužia ir skaldo žmogaus susidūrimą su antgamtiniu pasauliu. Vienas ir tas pats Dievas savotiškai spindi įvairių pasaulio tautų dvasioje. Šiuo atžvilgiu galima visai teisėtai kalbėti apie tikėjimo tautiškumą, apie Dievo meilės tautiškumą, apie Dievo įsivaizdavimo ir santykiavimo su Juo tautiškumą. Ir niekas galbūt nėra tiek daug patyręs tautinės individualybės įtakos Dievo supratime ir jo pergyvenime kaip krikščionybė. Būdama religio perennis, ji visų amžių ir visų erdvių platybėse yra susidūrusi su įvairių tautų religinėmis koncepcijomis. Krikščionybė pakeitė ir turėjo pakeisti šitų koncepcijų turinį. Bet ji nepakeitė ir negalėjo pakeisti tautinių formų, į kurias neišvengiamai turėjo būti įlietas dieviškasis turinys. Krikščionybės skelbiamas Apreiškimas kiekvienos tautos yra priimamas ir pergyvenamas pagal šitos tautos išvidinę struktūrą. Todėl galima kalbėti apie graikiškąją, žydiškąją, germaniškąją, slaviškąją krikščionybę ir t. t. Visi šitie vienos ir tos pačios krikščionybės niuansai yra tautiniai niuansai, kuriuos pagimdė tautinė žmonių individualybė, kiek ji apsireiškia santykiuose su Dievu. Antgamtinė tikėjimo, meilės ir vilties malonė gali konkrečiai apsireikšti tik tautinėmis formomis. „Kaip nėra žmogaus kaip tokio, - sako A. Wormsas, - bet tik vokiški, prancūziški, itališki žmonės, taip lygiai nėra nė krikščionio kaip tokio, bet tik vokiški, prancūziški, itališki krikščionys. Tautiškumas yra spalva ir žmogiškumo, ir kartu krikščioniškumo."5

3. Tautinis kultas kaip liturgijos atrama

Prigimtojoje religijoje natūrali kulto bendruomenė yra tauta. W. Kampe sako, kad „pirmykštė kulto palaikytoja yra ne valstybė, bet toji bendruomenė, kurios prigimtį Kūrėjas taip sutvarkė, kad ji būtų pirmąja bendruomene, kuri žmogų apsupa nuo pat jo gimimo, kuri jam yra duota pačios prigimties formos ir turinio atžvilgiu. Šita bendruomenė ir yra tauta. Tautai, kaip pirmykštei bendruomenei, yra patikėtos visos kultūrinės vertybės. Su jomis yra jai Kūrėjo pavestas religijos globojimas ne ta prasme, kad tauta Dievo garbinimą vykdytų savo visumoje demokratiniu būdu, bet ta prasme, kad paskirtų tinkamus vyrus, kurie, kaip kunigai, aukotų Dievui už visą tautą."6 Prigimtojoje religijoje Dievas yra garbinamas labiau bendruomeniškai negu individualiai. Prigimtosios religijos kunigai labiau jaučiasi esą tautos atstovai, tautos vardu aukoją, tautos vardu meldžiąsi, už tautą atsakingi Aukščiausiajai Būtybei. Prigimtojo kulto šaknys glūdi tautoje, ir tauta yra šito kulto kūrėja bei palaikytoja. Tauta susikuria įvairių ženklų, įvairių simbolių, per kuriuos ji santykiauja su Dievybe. Tautos papročiai ir josios tradicijos valdo kulto formas. Prigimtosios religijos kultas yra išaugęs iš tautos gelmių ir slepia savo formose tautos dvasios struktūrą. Jis yra ne tik tautinis, vadinasi, tautos sukurtas ir tautoje pasiliekąs, bet jis yra ir tautiškas, vadinasi, atitinkąs tautos dvasines ir fizines ypatybes, visą tautos individualybę ir visą josios prigimtį. Per savo sukurtą kultą tauta, kaip bendruomenė, santykiuoja su Dievybe ir šituose savo santykiuose apreiškia ir pasaulio, ir Dievo savotišką, nepasekamą ir nepakartojamą pergyvenimą. Prigimtojo kulto formos yra ne atskirų asmenų išradimai, bet savaimingas tautinės individualybės ir tautinės dvasios išsiveržimas ir susikristalizavimas regimais pavidalais.

Šitie prigimtojo tautos kulto pavidalai kaip tik ir sudaro materialinę atramą krikščioniškajai liturgijai. Kristaus religija nėra tam, kad sugriautų tai, kas yra sukurta prigimtomis žmogaus pastangomis, bet tam, kad šitų pastangų laimėjimus pašvęstų ir patobulintų. Todėl ir krikščionybės liturginės formos niekados neneigė ir neneigia tautinio kulto formų. Dar daugiau, jos kaip tik ant šitų tautinių formų ir yra pastatytos. Tauta susikuria savas santykiavimo su Dievu formas, kurioms krikščionybė suteikia išganomosios jėgos. Tautinio kulto formos kyla iš žmogaus santykio su gyvenamąja jo aplinka, su jį apsupančia gamta, trumpai, su kraštovaizdžiu (Landchaft). Dvasinis ryšys tarp tautos ir josios kraštovaizdžio, pasak Kampe's, yra tautos papročiai. „Jie tvarko šitą abipusį santykį (tarp tautos ir kraštovaizdžio), nes jie yra, iš vienos pusės, kraštovaizdžio apsireiškimas tautos gyvoje sąmonėje, iš kitos, - normavimas ir objektyvavimas tautos santykių su josios prigimta aplinka. Ant šito abipusio santykio tarp žmogaus ir gamtos Bažnyčia stato sakramentalinį simbolinių kulto veiksmų pasaulį, kad tuo būdu užgrįstų tarpą tarp antgamtinės ir gamtinės tvarkos <...>. Šituos tautos simbolius Bažnyčia įtraukia į savą Dievo garbinimą ir suteikia jiems antgamtinės galios. Tautos papročiai ir Bažnyčios papročiai yra palenkti vieni antriems, kaip ir pati tauta, ir Bažnyčia yra nuolatiniuose abipusiuose santykiuose. <...> Tuo būdu religiniai tautos papročiai, kurie prigimtojoje tvarkoje būtų „prigimtieji sakramentai", malonės tvarkoje taip pat užima tam tikrą vietą. Tik čia savo galią jie semia ne iš prigimto tautos sakramentalumo ir ne iš tautos sukurtos kunigystės, bet iš Kristaus teikiamos per Bažnyčią tautai galybės."7 Tautinė simbolika esti įimama į krikščioniškąjį kultą, jai esti įkvepiama nauja dvasia, ir tuo būdu ji tampa antgamtinių malonių ir antgamtinių dovanų tarpininke. Krikščioniškų sakramentų ir sakramentalijų formos yra tautinės. Jų vartojami daiktai yra tautos paversti simboliais, o krikščionybės pašvęsti Gyvojo Dievo Dvasia.

O. Caselis O. S. B. dar trylika metų prieš minėtą W. Kampe's veikalą, tyrinėdamas santykius tarp klasikinės senovės ir senojo krikščioniškojo kulto, priėjo išvados, kad „antikinė forma buvo apsaugojantis kevalas evangeliškajam pirmykščiam krikščioniškajam branduoliui."8 Ir šitas kevalas, suėmęs krikščioniškąjį kultą į aiškias, racionalias, kartais net sustingusias formas, kaip tik buvo apsauga nuo germaniškojo religinio neformingumo, nuo individualizuojančio linkimo ir subjektyvumo. Kol krikščionybė susidūrė su subjektyviai nusiteikusiomis germanų tautomis, ji jau buvo savam kultui laimėjusi aiškių ir pastovių antikinių formų. O. Caselis įrodinėja, kad tarp senojo krikščioniškojo ir antikinio kulto esama labai ankštų ryšių. Senovėje, kaip ir krikščionybės pirmaisiais amžiais, kultas buvo gyvenimo centras. Senovėje, kaip ir krikščionybėje, kultas buvo bendruomeninis dalykas, kuris normuodavo individualinį gyvenimą. Taip pat pranašavimai, eucharistinės puotos, epifanijos, pascha savo formomis yra antikiniai dalykai. Antikinis yra maldų ir giesmių stilius, antikiniai yra liturginiai drabužiai ir liturginiai indai, antikiniai yra gestai ir ceremonijos. „Taigi senovė, konkretaus formingo religinio gyvenimo senovė, bet jau krikščioniškai pakilninta senovė"9, - užbaigia savo išvadas Caselis.

Senojo krikščionybės kulto organiškas ryšys su antikinio gyvenimo religinėmis formomis kaip tik yra ryškus pavyzdys, kiek tautinis kultas yra būtina antgamtinių misterijų atrama. Ir juo žmogui yra artimesnės liturginės formos, tuo labiau jam yra suprantamas ir giliau pergyvenamas krikščioniškasis turinys. O šitos formos tada yra jam artimos, kai jos yra paimtos iš jo tautos. Šiandien krikščionybėje daugelis dalykų mums atrodo tamsūs ir keisti dėl to, kad mes jau esame per toli nuo antikinės dvasios ir nuo antikinių simbolių, kurie likę krikščioniškojoje liturgijoje. Rytų Bažnyčios liturgijų įvairumas yra artimesnis ir krikščioniškajai, ir tautiškajai dvasiai. Rytų Bažnyčia yra išsaugojusi tautinį liturginių formų pagrindą. Tuo tarpu Vakarų Bažnyčia net ir savo liturgijoje labiau pabrėžia savo, kaip Visuotinės Bažnyčios, charakterį. Lotynų kalba ir rymiškoji liturgija šiam charakteriui labai gerai tinka. Bet tai yra tik išviršinis visuotinumo ženklas, kuris yra daugeliui tautų svetimas, nes neturi atramos tautinėje jų individualybėje. Galima tikėtis, kad ryškėjanti tautų sąmonė, tautos sąryšio su josios kraštovaizdžiu atsigavimas, tautinės simbolikos atgimimas turės nemaža įtakos ir liturginėms formoms. Tikrasis Bažnyčios visuotinumas apsireiškia ne išviršinių formų, bet išvidinės dvasios vienodumu. Sekminių Dvasia kalbėjo įvairiomis kalbomis. Tai yra simbolis kiekvienam apaštalavimui.

Visa tai rodo, kad liturginės formos yra atsirėmusios į tautinio religinio kulto formas. Tautinis kultas sudaro krikščioniškajai liturgijai materialinį pagrindų. Todėl kur nyksta arba skursta tautiniai religiniai papročiai, ten ir liturginės formos turi neišvengiamai sustingti ir pasidaryti svetimos. W. Kampe sako, kad joms stingstant „ir liturginis gyvenimas, kiek jis priklauso nuo tikinčiųjų nusiteikimo, esti sulaužomas, ir simbolinė jo kalba pasidaro nebesuprantama."10 Kitoje vietoje W. Kampe tvirtina, kad „ryšys tarp gamtos, tautos papročių ir maldos yra toks ankštas, kad visas religinis gyvenimas patenka pavojun, jei žmogus yra išplėšiamas iš šito suaugimo su tauta ir su aplinka. Su tautos papročiais žlunga ne tik kuri nors konkreti religinė forma, bet apskritai visas religinis gyvenimas, jeigu nepasiseka žmogaus vidui suteikti naujų konkrečių formų ir suvesti jį į santykius su nauju pasauliu."11 Štai kodėl žmonių sąmonėje pasikėsinimas ant tautinės individualybės visados yra laikomas savotiška sacrilegium. Juo labiau žmogus yra suaugęs su savo tautos simbolika, juo suprantamesnės jam yra liturginės formos ir juo visas jo gyvenimas turi stipresnį religinį pagrindą.

4. Tauta kaip Bažnyčios atrama

Tautiška mąstysena, tautiškas solidarumo jausmas, tautiškas estetinis nusiteikimas, tautiniai papročiai, tautinė bendruomenė, tautinis menas yra regimos ir konkrečios tautos apraiškos. Iš kitos pusės, Dievo supratimas ir pergyvenimas, Šventųjų bendravimas, liturgija, dogmos yra regimos ir konkrečios Bažnyčios apraiškos. Jeigu tad atskiros tautinio gyvenimo sritys sudaro materialines atramas atskiroms religinio gyvenimo sritims, visai aišku, kad tautinio gyvenimo visuma, arba Tauta, turi sudaryti materialinę atramą ir materialines sąlygas religinio gyvenimo visumai, arba Bažnyčiai. Bažnyčia, kaip religinė visuma, yra atsirėmusi į tautą, kaip į sintetinę gyvenimo formą. Savo uždavinį išganyti sielas Bažnyčia daugiau vykdo per atskirus asmenis. Bet antrą savo uždavinį - plėsti ir stiprinti Dievo Karalystę - Bažnyčia vykdo daugiau per tautas. Tauta Bažnyčios istorijoje ir Bažnyčios išsivystime nėra tik objektas, kuris antgamtinio gyvenimo pradus priima. Tauta yra ir subjektas, arba veikėjas, kuris šituos pradus stiprina, plečia ir ugdo. Bažnyčios gyvenime tauta yra aktyvi Kristaus Karalystės darbininkė.

Netrukus matysime, kad kiekviena tauta turi tam tikrą paskyrimą, kurį atlikti gali tik ji pati. Šiuo atžvilgiu visuotinis Bažnyčios paskyrimas yra tikrumoje vykdomas tautų, kiek jos aktyviai dalyvauja Dievo Karalystės kūrimo darbe. Vl. Solovjovas todėl ir sako, kad tautą „turime laikyti tam tikra dieviškąja jėga, kuri yra būtina įvykti Dievo Karalystei ir įsigalėti Dievo valiai žemėje."12 Bažnyčia yra reikalinga tautų ne tik tam, kad galėtų sukurti žmogui suprantamą ir pajaučiamą liturgiją, bet ir tam, kad galėtų atlikti dieviškąją savo misiją.

Iš kitos pusės, kol Bažnyčia nėra apėmusi visų tautų, kol tautiniai laimėjimai - simboliai, papročiai, menas - nėra Bažnyčios organiškai pasisavinti, tol Josios kūnas nėra išaugęs ligi Kristaus amžiaus pilnybės, kaip yra pasakęs šv. Paulius. Šiuo atžvilgiu W. Kampe teisingai sako, kad „pilnas žmogiškojo Bažnyčios kūno pavidalas bus pasiektas tik tada, kai dieviškoji Bažnyčios Dvasia pasisavins atšiaurią visų tautų kultūros medžiagą, ją antgamtiškai perdirbs ir įdvasins."13 Todėl kurios nors tautos išėjimas iš Bažnyčios reiškia ne tik kiekybinį josios narių sumažėjimą, bet taip pat integralinės dalies praradimą. Tautos apostazija turi visai kitokios reikšmės ir kitokios prasmės negu atskiro asmens apostazija. Dėl asmens apostazijos kenčia jis pats. Dėl tautos apostazijos kenčia Dievo Karalystė. Tautos apostazija visados yra skriauda Bažnyčios paskyrimui. Ką reiškia apostazija pačiai tautai, pamatysime vėliau.

Visa tai rodo, kad Bažnyčia gali ir turi apimti visas tautas ir kad kiekviena tauta linksta įeiti į Dievo Karalystės darbą Bažnyčios prieglobstyje. Bažnyčios vykdomos misijos yra reikalingos ne tik atskiriems žmonėms išganyti, bet ir Dievo Karalystei realizuoti. Giliausia misijų prasmė atsiskleidžia ne atskirų asmenų įsijungime į Bažnyčią, bet visos tautos tapime Šv. Bendruomenės nariu. Todėl ir misininkų pastangos palikti naujiems Bažnyčios nariams jų sukurtus papročius yra gilus išvidinio Bažnyčios visuotinumo apsireiškimas, nors, reikia pasakyti, jis ne kartą randa daug kliūčių išviršinėje Bažnyčios organizacijoje. Vakarų liturgijos, Vakarų organizacijos ir vakarietiško nusiteikimo skiepijimas juodajai arba geltonajai rasei negali būti misijų darbui išganingas. Dabartinis popiežius tai yra gerai supratęs, ir jis stengiasi taisyti šiuo atžvilgiu pasitaikiusias praėjusių laikų klaidas. Religijos pakeitimas negali virsti tautinės individualybės pakeitimu. Nauja religija turi kiek galima daugiau išaugti iš tautos dvasios. Tik tada tauta jausis esant organiškas Kristaus Kūno narys, o ne svetimas pradas jai neįprastoje organizacijoje.

II. Tautos dalyvavimas antgamtiniame gyvenime

1. Tautos Krikštas kaip tautos įvedimas į Šv. Bendruomenę

Tauta ne tik parengia materialinius pagrindus ir materialines sąlygas antgamtiniam gyvenimui, bet ir pati šitame gyvenime dalyvauja. Šv. Bendruomenė Communio sanctorum susideda ne tik iš atskirų asmenų. Ji nėra suma, bet organinė visuma, kurioje dalyvauja tiek asmenys, tiek natūralios bendruomenės. Krikščionybės liturgijoje šitas Šv. Bendruomenės įvairus charakteris išeina aikštėn skirtingose liturgijose moterims, mergelėms, našlėms, vyskupams, abatams, kentėtojoms, išpažinėjams ir t. t. Jeigu tad jau luominės skirtybės Šv. Bendruomenėje nedingsta, kaip gali dingti tokios gilios skirtybės, kaip kad tautinė individualybė? Vl. Solovjovas todėl ir sako: „Jei krikščionybė nereikalauja nuasmeninimo, ji negali reikalauti nė nutautinimo."14 Antgamtinė Bendruomenė atsiremia į prigimtąsias bendruomenes jų nenaikindama, bet įimdama į save, perkeisdama ir pakilnindama. Tauta tuo būdu veikia ir antgamtiniame gyvenime kaip aktyvus jo narys ir kaip integralinė jo dalis.

Tasai žygis, kuris įveda tautą į Šv. Bendruomenę, yra josios Krikštas. Pirmykštė nuodėmė buvo ne tik asmeninė, bet ir bendruomeninė. Josios yra paliesti ne tik atskiri individai, bet ir visa žmonija kaip tokia, kaip visuma. Tuo būdu yra šitos nuodėmės paliesta ir tauta, nes tauta yra konkreti žmonijos reiškimosi forma. Kristus savo Kančios žygiu atpirko visą žmoniją, sujungdamas ją su dieviškuoju principu ir įvesdamas ją į trinitarinį gyvenimą. Šitą atpirkimą individualiai vykdo Krikšto sakramentas. Per Krikštą atskiri asmens ir atskiros bendruomenės esti atpalaiduojamos nuo fatališko nuodėmės prado ir įvedamos į atpirktosios žmonijos gyvenimą. Krikštas padaro, kad kuris nors asmuo ar kuri nors bendruomenė tampa Šv. Bendravimo nariu.

Taip yra ir su tauta. Tautos Krikštas padaro, kad tauta išeina iš grynai prigimtosios srities ir tampa antgamtinio gyvenimo dalyve. Prigimtasis josios sakrališkumas čia esti atbaigiamas ir paverčiamas tikra prasme šventumu. Pasikrikštijusi tauta yra ne tik sacra, bet ir sancta. Krikštas padaro, kad, pasak W. Kamp'es, „Dvasios dovanos susijungia su dorybėmis, tautinis Eros Bažnyčios šventovėje susitinka su dieviškąja Agape ir tampa josios apgaubtas, tauta tampa Kristaus Kūno nariu: ji tampa anttaute. Dieviškasis gyvenimas Šv. Dvasios kvėpimu per sielas nusileidžia į tautą, antgamtinis Bažnyčios gyvenimo principas išsklinda tautinėje bendruomenėje ir padaro ją Dievo tautos - Šv. Bendruomenės atvaizdu. <...> Malonės pilnybė skleidžiasi ir esti tautinių bendruomenių pasidalinama pagal kiekvienos gabumus ir charakterį, kurį kiekviena tauta turi Dievo Karalystėje. Tuo būdu tautos charakteris esti stiprinamas, kad atliktų savo, kaip nario Kristaus Kūne, paskyrimą. Kiekviena tauta yra pašaukta dalines savo tobulybes įjungti į Dievo Karalystės kūrybą, papildant jomis tai, ko dar stinga Kristaus Kūno pilnatvei. Dieviškasis Bažnyčios vieningumo principas sujungia tautas ir jas surenka Dievo Karalystėje, Kristaus, kaip Galvos, vadovaujamas, nenaikindamas prigimtųjų jų ypatybių."15 Krikštas tuo būdu padaro, kad tauta iš tikro tampa antgamtinio gyvenimo veikėja. Dar daugiau! Tapusi Šv. Bendruomenės nariu, tauta išreiškia savimi visą šitą Bendruomenę. Kol tauta yra nepakrikštyta, tol ji konkreti prigimtosios žmonijos išraiška. Pakrikštyta ji tampa antgamtinės atpirktosios žmonijos civitatis coelestis - išraiška. „Bažnyčioje tauta nebėra kokia nors šalia josios esančios misterijos figūra, bet ji, kaip anttautė, kaip Dievo Karalystės narys, gyvena ankštuose santykiuose su Bažnyčios paslaptimi. Ji nėra tik Bažnyčios dalis be savos prasmės (kaip, pvz., diecezija), bet narys, vadinasi, bendruomenė Dievo Karalystėje, turinti savą uždavinį ir savą paskyrimą. Tuo būdu tauta virsta naringa malonės bendruomene ir savimi atvaizduoja Bažnyčios visumą."16 Krikštas yra tautos kelias į antgamtinį gyvenimą, į šito gyvenimo išskleidimą savoje bendruomenėje ir į atpirktosios žmonijos konkretų išreiškimą.

2. Tautos istorija kaip Atpirkimo plėtimas ir vykdymas

Per Krikštą tauta įeina į Šv. Bendruomenę ne tik statiniu, bet ir dinaminiu atžvilgiu. Ji įsijungia į Kristaus išganymo darbą laike. Tautos istorija po tautos Krikšto tampa Atpirkimo istorijos dalimi. Jau buvo minėta, kad kiekviena tauta Kristaus Karalystėje turi atlikti tam tikrą paskyrimą ir įvykdyti tam tikrą uždavinį. Šito paskyrimo atlikimas ir šito uždavinio vykdymas kaip tik ir sudaro giliausią tautos istorijos prasmę. Tautinis pašaukimas apima ne tik kultūrinį, bet ir religinį gyvenimą. Tauta turi atlikti tam tikrą misiją prigimtojoje tvarkoje. Bet ji turi taip pat tam tikrą misiją ir antgamtinėje srityje. Abiejų šitų misijų atlikimas vyksta tautos istorijoje. Tautos istorija yra ne kas kita, kaip kultūrinės ir religinės tautinės misijos arba tautinio pašaukimo vykdymas.

Kultūrinė tautinio pašaukimo pusė sudaro reikalingas sąlygas vaisingai vykdyti antgamtinį uždavinį. Kaip apskritai kultūra sudaro materialinę atramą religijai, taip ir tautinis kultūrinis uždavinys parengia sąlygas tautiniam religiniam uždaviniui. Paties šito religinio uždavinio vykdymas visados eina atbaigimo ir perkeitimo, arba transfigūracijos, linkme. Šiuo atžvilgiu tautos istorija, kurią sudaro tautinio pašaukimo vykdymas, įsijungia į visuotinės transfigūracijos vyksmą ir tampa jojo dalimi. Kiek visuotinė ir laukiama pasaulio transfigūracija vyksta jau šioje tikrovėje laiko ribose, tiek ji konkrečiai vyksta tautų istorijoje.

Pasaulio transfigūracija savo esmėje yra ne kas kita, kaip išganomojo Kristaus žygio suvisuotinimas. Tai, kas yra įvykę su Kristaus asmeniu, turi įvykti su visa žmonija ir su visu pasauliu. Todėl visas tasai periodas, kuris eina po Kristaus ligi istorijos pabaigos, yra vienas didžiulis Kristaus žygio plitimas laike ir erdvėje. Konkrečiai šito periodo uždaviniai vyksta atskirų tautų gyvenime. Štai kodėl ir sakome, kad tautos istorija yra Kristaus Atpirkimo plėtimas ir vykdymas. Viduriniais amžiais šita mintis buvo daug gyvesnė, negu dabar. Tuo metu net visai sąmoningai atskiroms tautoms būdavo uždedamos tam tikros pareigos Atpirkimo žygiui realizuoti. Galėjo šitas realizavimas būti netikęs arba klaidingas. Bet pati mintis, kad tauta savu gyvenimu ir sava istorija vykdo ir tęsia toliau Kristaus darbą, artindama pasaulį prie visuotinio perkeitimo, yra labai gili. „Nuolatinis žengimas perkeitimo linkui yra tautos istorijos prasmė."17

3. Rasinio tautos prado įamžinimas

Rasės mitas mūsų dienomis vis labiau pradeda apvaldyti žmonių sąmonę. Kraujo balsas, kuris ilgus amžius buvo nepaisomas ir net slopinamas, atrodo, nori savotiškai atkeršyti už buvusį jo niekinimą. Bet visi šito mito kūrėjai ir kraujo balso atstovai pamiršta vieną dalyką: tasai gyvenimas, kurį simbolizuoja kraujas, yra iš esmės surištas su mirtimi. Gali kūno ir kraujo galia būti labai stipri, gali ji kurti kultūras ir jas žudyti, kaip mano J. A. Gobineau ar Chamberlainas, bet šitos galios prigimtyje slepiasi mirties šešėlis. Ir niekas negali gyvybės apsaugoti nuo žlugimo. Rasinio principo įamžinimas šioje tikrovėje yra didžiausia iliuzija, kokia tik kada nors žmonija buvo apgauta.

Vis dėlto krikščionybė pažada ir vitalinę sritį išgelbėti nuo amžino išnykimo ir įvesti ją į antgamtinį gyvenimą. Kūnų prikėlimo dogma skelbia, kad kūno ir kraujo mirtis yra tik laikinė, kad Kristaus Prisikėlimas yra laidas, jog ir mūsų vitalinis principas bus apsaugotas nuo amžino žlugimo. Rasės mitas pateisinimą ir pagrindą randa tik krikščionybės moksle apie kūnų prikėlimą ir apie amžiną jų gyvenimą perkeistame pasaulyje. Kas šitą mitą skelbia be ryšio su kūnų prikėlimo dogma, tas skelbia iliuziją.

Kūnų prikėlimo dogmoje esminis dalykas yra prisikėlusiųjų kūnų tapatybė. Kūnai kelsis tie patys. Jie bus perkeisti (nors ir ne visi!) pagal sudievintos sielos ypatybes resurget corpus spirituale. Bet jie liks tie patys, kurie buvo ir šioje tikrovėje. Mums nebus duoti nauji kūnai, bet kelsis mūsų kūnai. Čia kaip tik ir glūdi rasinio tautos prado pašventimo ir įamžinimo šaknys. Tautinę individualybę sudaro ne tik dvasinis elementas, bet ir vitalinis. Etninis tautos tipas, kurį sukuria rasė ir gyvenamoji aplinka, turi grindžiamosios materialinės reikšmės visai tautinei individualybei. Šitoje individualybėje jis dalyvauja kaip integralinė josios dalis. Jeigu tad mes teigiame, kad antgamtinis gyvenimas nereikalauja nutautinimo, tai ne tik dvasine, bet ir fizine prasme. Antgamtiniame gyvenime turi pasilikti ne tik dvasinės tautinės ypatybės, bet ir rasinės. Kūnų prikėlimo tapatybė kaip tik patvirtina šitą spėjimą. Kūnas negalėtų būti tas pats, jeigu jis netektų rasinio principo. Kaip šv. Augustinas savo metu gynė prisikėlusiųjų kūnų lytiškumą prieš vienašališką androcentrinį prisikėlimo supratimą, taip šiandien reikia ginti prisikėlusiųjų kūnų rasiškumą prieš vienašališką arišką prisikėlimo supratimą. Kiekviena rasė turi plastinį savo principą, kuris kuria kūno formas ir kuris skleidžiasi kūno gyvenime. Šitas principas negali būti panaikintas. Jis gali būti tik atpalaiduotas nuo visų kliudančių sąlygų, kurios prigimtojoje tikrovėje neleidžia jam tobulai išvystyti savo veikimo ir suformuoti kūną tokį, koks turėtų būti pagal šito principo pirmavaizdį. Etninis tautos tipas dalyvauja antgamtiniame gyvenime per rasinio principo pasilikimą prisikėlusiųjų kūnų tapatybėje. Štai kodėl W. Kampe ir sako, kad „kūno prisikėlimas yra sykiu tautų ir rasių prisikėlimas."18 Tauta antgamtiniame gyvenime dalyvauja pradedant savo religine simbolika ir baigiant rasiniu pradu.

4. Tautos eschatologija

Tautos įsijungimas į Šv. Bendruomenę yra toks dalykas, kuris turi lemiančios reikšmės visam josios gyvenimui. Kaip sykį pakrikštytas asmuo negali panaikinti Krikšto charakterio, taip ir tauta, sykį tapusi Kristaus Kūno nariu, negali iš jo pasitraukti, nesukrėtusi savo gyvenimo pagrindų. Pakrikštytai tautai nėra kelio atgal. Tautos apostazija nėra josios grįžimas į pirmykštį prigimtą padėjimą. Tautos apostazija gali būti tik sąmoningas nusikreipimas nuo antgamtinio principo, šito principo paneigimas ir kova su juo. Tai yra visai kas kita, negu antgamtinio gyvenimo nepažinimas arba jo nepriėmimas. W. Kampe, kalbėdamas apie tautos pakrikštijimą, teisingai sako, kad „tautos sukrikščioninimas rodo, kad šita tauta yra įžengusi į paskutinį savo amžiaus periodą, kad ji pasiekė paskutinį lemiantį tobulumą, kuriame ji turi pasilikti."19 Istorija, pasak W. Kampe's, žino daugybę prieškrikščioniškų tautų. „Bet nėra nė vienos pokrikščioniškos tautos."20 Tai reiškia, kad nė viena istorinė tauta nėra grįžusi atgal į prigimtąjį savo gyvenimą, kurį ji turėjo prieš tapdama krikščioniška. Jeigu toks grįžimas būtų, jis reikštų tautos, kaip bendruomenės kovą prieš antgamtinį gyvenimą. Ir tai būtų nepaprasta tautos tragika, tautos kaip bendruomenės, kaip organinės visumos.

Čia mes paliečiame tautos eschatologijos problemą. Paprastai, kai kalbama apie „paskutinius daiktus", tariant katekizmo žodžiais, turima galvoje atskirus asmenis ir jų likimą. Bet savo eschatologiją turi ne tik asmens. Atskirų asmenų eschatologija vyksta kiekvieną kartą su jų individualine mirtimi. Ir šitoji asmeninė eschatologija net nėra paini ar sunki problema. Visuotinė eschatologija, eschatologija žmonijos ir konkrečių josios apraiškų - štai kas yra problema, kuri kelia žmogaus sąžinėje didelių neramumų. Kas bus su mano tauta? Kokią vietą ji užims toje kosminėje gėrio ir blogio kovoje? Štai klausimai, kurie negali nerūpėti krikščioniškajai sąžinei. Praktinis atsakymas į šituos klausimus kaip tik ir sukuria bendruomeninę eschatologiją, kurios negali išvengti nė viena tauta. Žmonijos gyvenimas reiškiasi tautomis. Žmonijos likimas taip pat išsispręs tautų likimu.

Didžioji apostazija, apie kurią kalba Apokalipsė, nėra tik individualinis atkritimas nuo išganomojo Kristaus vyksmo. Tai taip pat nėra klaidingas Kristaus dėsnių supratimas ir vykdymas. Jokia erezija nėra dar apostazija. Tauta, einanti klaidingu keliu, dar nėra paneigusi savo ryšio su antgamtiniu gyvenimu. Visiškas paneigimas, visiškas ir sąmoningas atsisakymas - štai kas sudaro tos apokaliptinės apostazijos turinį. Iš Apokalipsės yra visiškai aišku, kad šitos didžiosios apostazijos dalyviai bus ne tik atskiri asmens, bet ištisos žmonijos grupės, mūsų terminais kalbant, ištisos tautos. Gėrio kova su blogiu vyksta ne tik atskirų asmenų, bet ir tautų pastangomis ir galia. Atskiros tautos istorijos išsimezgimo eigoje taip pat apsisprendžia imti žvėries žymę ir jo skaitlinę ar būti pažymėtos Avinėlio ženklu. Šitas apsisprendimas kaip tik ir sudaro tos apokaliptinės tautinės tragikos esmę. Jis suskaldo tautą. Tautinė vienybė gėrio ir blogio atžvilgiu negali išlikti. Apokaliptinis apsisprendimas perskelia tautą į dvi dalis. Jis sukuria tikrumoje dvi tautas ir vieną pastato prieš antrą. Apokaliptinis apsisprendimas veda tautas arba į Kristų, arba į antikristą. Toji kova, kurią vaizduoja šv. Augustinas savo veikale „De civitate Dei", apokaliptiniu metu išeina aikštėn ir persimeta net į tautos sąmonės bei į tautinės individualybės gelmes. Ir tautos nariai yra atsakingi, kur nueis jų tauta, kaip ji apsispręs, kokia josios dalis atskils nuo Kristaus, nes solidarus atsakingumas yra ne iliuzija, bet fatališka tikrovė. Todėl tautos eschatologija visados yra skaudi sąžinės problema. Ją jaučiame ypač mes, kurie gyvename tokiais laikais, kada apokaliptiniu tautų būrimasis kovai su Avinėliu, atrodo, vis eina kas kartą ryškyn. N. Berdiajevas, kalbėdamas apie naujuosius viduramžius, yra pastebėjęs, kad ateities karai bus religiniai. Galimas daiktas, kad jo pranašystė įvyks. Tik reikia pridurti, kad tai bus kova ne tarp religijos ir religijos, kaip buvo Reformacijos metu, bet tai bus kova tarp religijos ir nereligijos, tarp Avinėlio ir žvėries bei jo pranašo. Ir mūsų - kiekvieno krikščionio - tauta atsistos vienoje arba antroje pusėje!

Štai keletas tautos teologijos nuotrupų. Tik nuotrupų, nes šiuo metu dar nėra jokios galimybės plačiau išvystyti čia paliestas problemas. Viena tik aišku, kad tauta, kaip vienetas ir kaip bendruomenė, sudaro antgamtinio gyvenimo pagrindus ir pati aktyviai šitame gyvenime dalyvauja. Visos krikščionybės misterijos vyksta ne tik asmeniui, bet ir tautai. Šios minties akivaizdoje krikščionybės gyvenimas įgyja kitokios šviesos: jis tampa tarsi pakilnintas ir nuskaidrintas. Jame pajaučiame antgamtinio solidarumo ryšį. Ir laužydami baltą plotkelę mes žinome, kad Kristus atėjo ne tik man ar tau, bet ir mūsų Tautai.

1 Progą parašyti šį straipsnį davė du dalyku: W. Kampe's veikalas „Die Nation in Heilsordnung. Eine natürliche und übernatürliche Theologie vom Volk" (Mainz, 1936) ir vienas pamokslas, kuriame buvo net pabrėžiama, kad Kristus atėjęs ne tautoms ir valstybėms, bet asmenims atpirkti. W. Kampe's veikalas davė daug minėtai temai medžiagos, o besiartinančios Kalėdų šventės apsupo straipsnį savotiška nuotaika. A. M.

2 Die Nation in der Heilsordnung, p. 72.

3 Op. cit., ibid.

4 Op. cit., p. 73.

5 „Seele". Monatschrift, 1933, Nr. 5.

6 Op. cit., p. 71.

7 Op. cit., p. 135, 140.

8 Altchristlicher Kult und Antike. - „Jahrbuch für Liturgiewissenschaft", 1923, p. 17.

9 Op. cit., p. 15.

10 Op. cit., p. 136.

11 Op. cit., p. 138.

12 Nationale und politische Betrachtungen, Stuttgart, 1922, p. 32.

13 Op. cit., p. 156.

14 Nationale und politische Betrachtungen, p. 42.

15 Op. cit., p. 120, 121.

18 Op. cit., p. 112.

19 Op. cit., p. 129.

20 Op. cit., p. 130. 

Spausdinama iš „Židinys", 1936, Nr. 12, p. 513-528. Šaltinis: www.maceina.lt