Vytautas Sinica. Valstybė žino geriau – tėvai vaikų nebeauklės

D. Pipo (DELFI) nuotrauka

Pakartotinai skelbiame dar 2013 metais DELFI portale Vytauto Sinicos publikuotą tekstą apie Seimo narių pastangas Lietuvoje įteisinti analogišką norvegiškai vaiko gerovės sistemą, kuri a) traktuoja vaiką atskirai nuo šeimos, o šią kaip pagrindinį grėsmių šaltinį; b) nepaprastai plačiai apibrėžia smurtą, palikdama socialinaims darbuotojams begalines interpretacijos galimybes bet kuriuos tėvus pripažinti smurtautojais; c) maksimaliai supaprastina vaiko paėmimo iš šeimos ir atidavimo globėjams procedūras. Šiandien Seimo Socialinių reikalų ir darbo komitetui pirmininkaujant Tomui Tomilinui pritarus itin plačią smurto prieš vaikus sampratą įteisinančiai D. Šakalienės ir M. Majausko pataisai, o rytoj planuojant šio projekto svarstymą plenariniame posėdyje skubos tvarka, kviečiame prisiminti gilias šių socialistinę ideologiją atspindinčių pataisų šaknis ir jų keliamas grėsmes bei antikonstitucingumą. 

***

Skirtingais keliais – per švietimą ir per įstatymus, patyliukais ir viešai – Lietuvoje siekiama apriboti tėvų galimybes auklėti savo vaikus. Tai, kas ilgą laiką tiek politinėje teorijoje, tiek ir kasdieniame žmonių mąstyme atrodė savaime suprantama tėvų teisė ugdyti vaikui dorybes ir nuostatas, kurios atrodo teisingos tėvams, šiandien sulaukia bręstančio iššūkio vaiko teisių apsaugos įstatymų projektų ir pažangių mokymo programų pavidalu. 

Beribis smurtas

Pavasarį Seime pasipylę su vaikų teisių apsauga susiję siūlymai atrodė pralaimėsią kovą prieš paprasčiausią sveiką protą ir iš tiesų viso pataisų paketo esmė, nauja itin plati smurto prieš vaikus samprata, buvo atmesta dar pavasario sesijos balsavime. Pagal tuometinę projekto teikėjos Onos Valiukevičiūtės formuluotę, smurtas prieš vaiką yra „visos seksualinės, fizinės, psichologinės ir emocinės prievartos, vaiko žeminimo ir išnaudojimo, vaiko priežiūros stokos arba aplaidumo formos, sukeliančios pavojų gyvybei, faktinę ar potencialią žalą vaiko sveikatai, išlikimui, vystymuisi ar orumui, taip pat fizinės bausmės“. 

Apie šią sampratą svarbu žinoti du dalykus. Pirma, nors buvo atmesta pavasarį, vasarą ši pataisa praleido iš projekto šalininkų sudarytoje Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos darbo grupėje, kuri smurto sampratos nei patikslino, nei nesusiaurino, priešingai, svarstymuose pradėjo šmėščioti ir ekonominio smurto samprata (nesunku įsivaizduoti jos pasekmes, kai kas penkta šeima Lietuvoje gyvena žemiau skurdo ribos, vadinasi neišvengiamai ekonomiškai smurtauja prieš vaikus). Antra, toks smurto apibrėžimas, nors iš pažiūros saugantis vaiką nuo visokio blogio, iš tiesų sudaro tobulas sąlygas begalinėms interpretacijoms, kas yra seksualinė, psichologinė ar emocinė prievarta, vaiko išnaudojimas, priežiūros stoka ar aplaidumas. 

Projekto šalininkai tokius pavyzdžius vadina nesąmonėmis ir kviečia pasitikėti sprendžiančiųjų sveiku protu ir gera valia, tačiau užsienio praktika byloja ką kita. Pavyzdžiai yra visai ne hipotetiniai, o atitinkantys karčią Vakarų ir Šiaurės Europos patirtį: panašiai plačiai smurtą apibrėžiančiose šalyse vaikai iš tėvų yra atimami dėl bučinio atleidžiant vaiką į darželį, teisėsaugos nepatikrinto kaimynų skundo apie barnius šeimoje, vaikų apkūnumo, tėvų amžiaus, praeityje mamos turėtų psichologinių problemų ir taip toliau (daug konkrečių pavyzdžių galima rasti čia ir čia). Bėda ta, jog kitas panašiu laiku pateiktas ir dar neatmestas Rimantės Šalaševičiūtės siūlymas nurodo, jog vaikai iš smurtaujančių tėvų yra atimami neskundžiamu vaiko teisių apsaugos inspekcijos tarnautojų sprendimu, kurio, pagal dar vieną svarstomą siūlymą, negalėtų atšaukti teismas. 

Tarsi nesusijusiai, tačiau panašiu laiku metų pradžioje Dalia Teišerskyte pateikia siūlymą už įvaikinimą globėjams papildomai mokėti po 500 litų per mėnesį. Tuo tarpu Socialinės apsaugos ir darbo ministerija  sudaryta darbo grupė dėlioja vaikų globos sektoriaus deinstitucionalizacijos, tai yra, vaikų ir kūdikių namų naikinimo planą, kuriam palaikią viešąją nuomonę formuoja Dainius Pūras ir kuriuo siekiama, kad kuo daugiau tėvų neturinčių ar iš jų atimtų vaikų neva atsidurtų globėjų šeimose. Manykime, jog paraleliai rengiami vaikų atėmimą iš tėvų lengvinantys bei įvaikinimą skatinantys projektai tėra sutapimas.

Auklėjimas be „smurto“

Reikia pabrėžti, kad tekste nekalbame apie galimybę mušti vaikus – tai seniai uždrausta ir pagal dabar galiojančią vaiko teisių apsaugos įstatymo redakciją. Naujojo projekto autoriai argumentuoja, jog šio draudimo nesilaikoma, o vaikai Lietuvoje toliau mušami. Tai reali, tačiau ne su įstatymu, o su jo įgyvendinimu susijusi problema – vaiko teisių apsaugos tarnybos ir teisėsauga nesusitvarko su egzistuojančiais fizinio smurto prieš vaikus atvejais, ar tiesiog apie juos nežino. Tai, jog kone bet koks tėvų elgesys būtų laikomas smurtu, šios problemos nesprendžia, o tik ją gilina, nes įgyvendinti tokį įstatymą būtų dar sunkiau, tuo tarpu norint ar per klaidą pritaikyti jį ten, kur nėra jokio pagrindo, sudaromos visos reikalingos sąlygos. 

Nesunku suprasti, kad priėmus minimas pataisas vaiko auklėjimo galimybės būtų neproporcingai ir nepagrįstai apribotos. Atsargūs tėvai turėtų auklėdami atžalas susilaikyti nuo pakelto balso, drausminančių bausmių (namų areštas, draudimas žaisti kompiuteriu), savarankiškumo ugdymo (priverstiniai namų ruošos darbai gali būti traktuojami kaip išnaudojimas), smerkiančio už poelgius tono ar subarimo, suprantama, ypač prie svetimų žmonių. Jei psichologiškai toks susivaldymas ir įmanomas, tai pedagogine prasme jis pražūtingas, nes asmenybė negali būti formuojama vien tik pozityvių paskatų pagrindu. Kad baimė dėl minimų įprastų vaiko auklėjimo praktikų būtų pagrįsta, liudija ne vien atskiri pavyzdžiai, bet ir sausi skaičiai. R. Šalaševičiūtei itin imponuojančią vaiko teisių apsaugos sistemą turinčioje Norvegijoje iš tėvų kasmet atimama daugiau nei 13 000 vaikų (7 iš 1000 vaikų šalyje) ir šis skaičius per pastaruosius 7 metus nuolat didėja pradedant nuo 10 515 vaikų 2007 metais. Sutikime – tai ne visai tas rodiklis, pagal kurį norėtume lygiuotis į šią turtingą šalį. 

„Laimingų dienų mokykla“

Ribojant tėvų galimybes auklėti savo vaikus tuo pačiu nuolat mėginama suteikti mokyklai papildomų svertų nustelbiant ir tėvų ugdymą vaiko vertybių ir moralės srityje. „Laimingų dienų mokykla“ – pavadinimas Vytauto Didžiojo universiteto vykdomo projekto, kurio dalis yra Lietuvos pedagogams parengta mokymo priemonė, rekomenduojanti mokytojams imtis įvairiausių priemonių ir mokymo technikų, su tikslu „padėti jaunuomenei mąstyti kitaip, nei jie buvo išauklėti, ir [naujai] apsvarstyti šeimos apibrėžimą”. Mokymo priemonėje atvirai rašoma, jog vyraujantis požiūris į homoseksualius santykius yra nepriimtinas, paremtas stereotipais ir išgyvendintinas iš mokinių mąstymo. Net už veiksmais nevirstantį mokinio išankstinį nusistatymą seksualinių mažumų atžvilgiu mokytojui esą privalu imtis priemonių, mažų mažiausiai – asmeniškai ar viešai prieš bendraklasius pasmerkti mokinio išreikštas „homofobiškas“ mintis ar elgesį. Pačius pratimus, kuriais turėtų būti pakeista mokinių iš namų atsinešama kritiška nuostata seksualinių mažumų atžvilgiu, galima perskaityti aukščiau pateiktoje nuorodoje į parengtą projektą.

Šios rekomendacijos, nors kaip niekada atvirai metančios iššūkį tėvų vertybiniam auklėjimui, yra toli gražu ne pirmasis tokio pobūdžio dokumentas, besiskverbiantis į švietimo sistemą. Kaip taisyklė po niekaip nesusijusiais pavadinimais panašios rekomendacijos švietimo sistemą pasiekdavo ir anksčiau. Charakteringas to pavyzdys – Tolerantiško jaunimo asociacijos vykdyto projekto „Pabėgėlių integravimas į visuomenę taikant aktyvios socializacijos metodus” metu Nidos Vasiliauskaitės ir jos kolegių parengtos rekomendacijos Švietimo ir mokslo ministerijai. Jose irgi siūlyta pateikti mokiniams alternatyvias šeimos sampratas, atmesti „heteroseksualumo prielaidą“ ir visus lyčių santykius traktuoti kaip lygiavertes gyvenimo būdo alternatyvas. Visa tai – jau tik tęsinys 2009 m. skandalą sukėlusios darželiams skirtos „Gender Loops“ programos, siūliusios darželinukams išbandyti priešingų lyčių žaidimus ir drabužius bei pasiklausyti pasakų apie homoseksualius princus. 

Nuosekliai tokius projektus viešumoje užstojantis itin pažangiai vaiko teises suprantantis jų gynėjas Dainius Pūras tąkart mąstė itin atvirai: „Ypač Lietuvoje, kur labai daug nepakantos seksualinėms mažumoms, prieš tai, kai suaugusiųjų pasaulis jiems suformuos homofobiškas nuostatas, tegul vaikai gauna tolerancijos pradžiamokslį kaip priešnuodį“. Homofobiškas nuostatas formuojantis pasaulis su tėvais priešakyje, regis, turėtų pasitraukti iš kelio valstybei aktyviai formuojant augančiai kartai visai kitokias pažiūras.

Būtų galima klausti - kame čia problema? Juk ir dabar valstybė formuoja piliečių pažiūras į istoriją, kultūros paveldą, dalį moralinių klausimų. Tiesa, jog per etikos ir pilietinio ugdymo pamokas valstybė ir dabar aktyviai kišasi į vaiko moralinį ugdymą, tačiau ji daro tai srityse, kuriose yra platus sutarimas dėl moraliai teisingos pozicijos – narkotikų, alkoholio ir kitų svaigalų vartojimo, smurto, patyčių, socialinės ir pilietinės atsakomybės ir panašiais klausimais, kur visuomenėje yra aiškus atsakymas apie siektiną normatyvą, net jei ir nesugebama pagal jį gyventi. Visai kas kita yra valstybės aparatą – mokyklas – pasitelkti vieno požiūrio skleidimui tokiu visuomenę skaldančiu ir nevienareikšmišku klausimu kaip transseksualumas ar homoseksualumas ir jų moralinis vertinimas. Pati „metodinė priemonė“ numato neišvengiamą konfliktą, kilsiantį tarp jaunimui namuose tėvų diegiamų vertybinių normų ir to, kas mokykloje jiems būtų pristatyta kaip tariamai „moksliškesnis“, nors iš tiesų tiesiog kitą vertybinę poziciją atspindintis požiūris. Ir valstybė šiame konflikte per mokytojus turėtų imtis tiek veiksmų, kiek reikėtų pasiekti pergalei prieš tėvų auklėjimą ar religijos bei savo narių mąstymą taip pat formuojančių jaunimo organizacijų įtaką.

Naujųjų laikų kankiniai

Šioje vietoje skubantiems numoti ranka į galimą valstybės ir šeimos konfliktą verta atsigręžti į liūdnus užsienio pavyzdžius. Net ir neįsikišant prievartos struktūroms, „Laimingų dienų mokyklos“ siūlomas ugdymas kuria neformalią cenzūrą, kuriai nepaklūstantieji yra baudžiami pagal mokytojų suvokimą, pavyzdžiui, yra mokyklos suspenduojami už religiniais įsitikimais pagrįstą ir katalikų Bažnyčios katekizmo mokymą atitinkantį teiginį, jog homoseksualūs santykiai yra nuodėmė. Tiesa, tai – palyginti niekis. 

Štai Vokietijoje iš ne vienos vaikus namuose mokyti nusprendusios šeimos vaikai atimti ir grąžinami tik su sąlyga, jog bus leidžiami į valstybinę mokyklą. Įžūliai užsispyrusios Wunderlichų šeimos atvejis ypač iškalbingas – su vaikų teisių tarnybos grąžintais vaikais pabėgusi į JAV ir ten paprašiusi prieglobsčio ji buvo grąžinta teismui Vokietijoje. Atsisakymo leisti vaikus į valstybinę mokyklą įprasta priežastis – nesuderinamas su tėvų nuostatomis lytinis švietimas, Vokietijoje pasižymintis išskirtiniu „pažangumu“ (pamokos kaip mylėtis penkiamečiams). Netikėčiausiu būdu vaikų atėmimo praktikos ir agresyviai moralines nuostatas keisti turintis ugdymas mokyklose pasirodo galintys veikti ir veikiantys ranka rankon. 

Turime progą blaiviai įvertinti, kokio mąsto socialinė inžinerija yra ruošiama prieš Lietuvos vaikus ir juos auklėti siekiančius tėvus. Priėmus siūlomas vaiko teisių apsaugos įstatymo pataisas ir pradėjus įgyvendinti „Laimingų dienų mokyklos“ projekto rekomendacijas Lietuvos šeimų lauktų kaip niekad „laimingos“ dienos.