Tomas Taškauskas. Krikščionių persekiojimas šiuolaikinėje Europoje – kaip reaguoti?

Krikščionys Europoje persekioti ne tik Antikos laikais. Nors Visuotinė žmogaus teisių deklaracija ir kiti tarptautiniai dokumentai pripažįsta religijos laisvę, šiuolaikinė Europa, besiskelbianti demokratijos lopšiu, vis dažniau ją riboja. Tai ypač akivaizdu kalbant apie krikščionybę ir jos išpažinėjus, kurių bekompromisė pozicija moraliniais klausimais akivaizdžiai disonuoja su reliatyvistine šio meto atmosfera.

Europos Sąjungos ir jai priklausančių valstybių institucijose šiandien dominuoja laicistinė politika, kuriai būdingas tariamas neutralumas. Juo remiantis siekiama išstumti neįtinkančias pasaulėžiūras ir religijas iš viešosios erdvės į privačią sritį, išimtį darant tik reliatyvistinėms pažiūroms, kurios skelbia, esą visos pažiūros yra vienodai geros ir vertingos, nes tiesos negalima pažinti.

Kokius konkrečius krikščionių persekiojimus Europoje iššaukia tokia idėjinė atmosfera ir kaip keisti susidariusią situaciją?

Per 5 metus – daugiau nei 1000 incidentų

Apie krikščionių persekiojimą Europoje kalbama jau ne pirmus metus. Esamą situaciją puikiai atskleidžia naujausia Vienoje įsikūrusios nevyriausybinės organizacijos „Netolerancijos ir diskriminacijos prieš krikščionis observatorija“ paskelbta ataskaita, vertinanti 2012 metus (angl. „The Observatory's Report on Intolerance and Discrimination against Christians“). Internetu prieinamoje ataskaitoje detaliai nagrinėjama, kokių suvaržymų patiria krikščionys Europoje.

Per pastaruosius penkerius metus „Netolerancijos ir diskriminacijos prieš krikščionis observatorija“ sukaupė informaciją apie maždaug 1000 netolerancijos ir diskriminavimo atvejų prieš krikščionis Europoje. 4 atvejai užfiksuoti ir Lietuvoje. Pastarieji du iš jų susiję su nepagarbiai religinius simbolius interpretuojančiamis reklamomis – „Katpėdėlės“ restoranų tinklo plakatu „Kasdienės picos duok mums“ ir R. Kalinkino kolekcijos reklama, kurioje ironiškai vaizduojami Jėzus ir Marija.

Kaip ir kiekviena laisvė ir teisė, taip ir religijos laisvė turi atsižvelgti į kitas teises, ji gali būti teisėtai apribota. Apribojimo kriterijus paprastai yra viešosios tvarkos saugojimas. Moderni teisinė valstybė nėra įpareigota ginti nė vienos konkrečios religinės arba ateistinės pasaulėžiūros, bet privalo stebėti visas visuomenės grupes ir įsikišti tuo atveju, kai iškyla grėsmė bendrajam gėriui. Todėl valstybės pareiga gerbti įsitikinimų laisvę nereiškia, kad valstybė privalo toleruoti žmogžudystę, prievartą, vagystę, sukčiavimą, išnaudojimą ir pan., jeigu tai būtų daroma religiniais ar nereliginiais sumetimais.

Vis dėlto krikščionių religijos laisvė Europoje yra ribojama įvairiais atvejais, nors jų žodžiai ar veiksmai nesikėsina į viešosios tvarkos pažeidimą. Ataskaita atskleidžia, kad ES institucijose ir valstybėse narėse esti daug įstatymų, kuriais valstybė peržengia teisėtas savo funkcijas ir imasi varžyti savo piliečių teises, ribodama sąžinės ir nuomonės laisvę, tėvų teises, nustatydama diskriminacinius lygybės įstatymus ir t. t.

Krikščionims atimama žodžio laisvė

Atkreipkime dėmesį į vieną iš svarbiausių demokratinės visuomenės teisių – nuomonės laisvę. Europoje krikščionių nuomonės laisvė dažnai ribojama normomis, nukreiptomis prieš „neapykantos kalbą“. Žodžio laisvė apima teisę viešai kalbėti ir nepopuliarius bei nemalonius dalykus, išsakyti net ir aštrią kritiką. Ji taip pat garantuoja žmonėms teisę viešai skelbti savo religinius įsitikinimus tol, kol tai neskatina tiesioginei prievartai.

Ataskaitoje užfiksuota daug atvejų, kai krikščionys teisiškai persekioti už kritišką, tačiau prievartos neskatinančią nuomonę, ypač islamo ir homoseksualumo atžvilgiu. Atrodo, kad teismai vis palankesni kalbos cenzūravimui, remdamiesi prielaida, kad nuomonės suvaržymas yra mažesnis blogis už kritiškos ir nepalankios nuomonės sklaidą. Tačiau polinkis kriminalizuoti nuomonę, kuri yra nemaloni, bet neskatina prievartos, yra abejotinas sprendimas, nes tarp neigiamo vertinimo ir prievartos nėra būtinybės ryšio.

Dar daugiau, tokia atmosfera apskritai kelia grėsmę demokratijai. Suteikdami galimybę drausti idėjas vien todėl, kad valstybei ar kažkam visuomenėje tos idėjos atrodo įžeidžiančios, mes priartėjame prie totalitarizmo. Tikra demokratinė visuomenė turėtų prisiimti riziką, kad vienų piliečių idėjos kitiems gali pasirodyti užgaulios. Tačiau dabartiniai cenzūros įstatymai ES valstybėse vis labiau panašūs į buvusių komunistinių režimų draudimus platinti tariamai pavojingas kalbas.

Pereikime prie pavyzdžių. Netgi draugiškai ir pagarbiai išsakyta kritiška pastaba gali tapti  kriminalinio skundo pagrindu. Anglijoje, remiantis teisės aktais, kurie pirmiausia buvo nukreipti prieš užgaulų futbolo chuliganų elgesį, 2008 m. buvo suimtas pastorius, teigęs, kad homoseksualūs santykiai yra moraliai klaidingas elgesys.

Švedijoje buvo nuteisti keturi asmenys, daliję lankstinukus, kuriuose kritikavo „homoseksualų strategiją“. Teismas pripažino, kad vaikinai turi teisę į kritišką nuomonę, tačiau vis tiek trims iš jų skyrė baudas, o vienam – lygtinę bausmę už tai, kad savo nuomonę reiškė „bereikalingai įžeidžiai“.

Iššūkis gyventi tikėjimu sekuliarioje valstybėje

Modernioje demokratinėje valstybėje lygios teisės turėtų būti užtikrintos visiems, įskaitant krikščionis. Deja, šis principas dažnai interpretuojamas „kreivai“, daroma prielaida, kad tikėjimas neturėtų būti skleidžiamas viešai. Vis dėlto religijos laisvė tiesiog negali apsiriboti privačia sfera, nes apima daug daugiau nei vien laisvę praktikuoti tikėjimą lankant pamaldas ir atliekant kitas religines priedermes. Tikroji religijos laisvė reikalauja suteikti galimybę žmogui išpažinti ir skelbti savo tikėjimą viešai ir elgtis pagal savo religinius įsitikinimus, atliekant pilietines pareigas, dirbant ir kitaip dalyvaujant visuomenės gyvenime.

Kaip tikintieji, turėtume ne tik siekti, kad valstybė nepažeistų religijos ir įsitikinimų laisvės principo, bet ir reaguoti į konkrečius šios teisės pažeidimus. Nesvarbu, ar tai būtų religinius simbolius iškraipančios reklamos, ar klaidinantis ir negatyvus krikščionių vaizdavimas žiniasklaidoje, ar nuomonės laisvę ribojantys teisės aktai, turime atkreipti į tai savo ir visos visuomenės dėmesį ir kelti viešas diskusijas, ar tai yra priimtina. Antraip ne tik parodysime, kad esame abejingi savo tikėjimui, bet ir atversime kelią vis didesniam krikščionių laisvės ribojimui.

Verta prisidėti ir prie „Netolerancijos ir diskriminacijos prieš krikščionis observatorijos“ vykdomų tyrimų. Ši nevyriausybinė organizacija, kelianti sau tikslą nagrinėti mūsų dienų Europai būdingą netoleranciją krikščionims, savo svetainėje kviečia pranešti apie konkrečius veiksmus, kurie pažeidžia religijos laisvės principą. Kaip jau minėta, kol kas Lietuvoje užregistruoti tik 4 pažeidimai, nors realiai jų būta daug daugiau.

Galiausiai kova dėl galimybės visomis aplinkybėmis gyventi tikėjimu ir dalytis jo gerąja naujiena pirmiausia yra asmeninis iššūkis, nes reikalauja kuo geriau pažinti krikščionybės apreiškimo tiesas ir jomis pagrįstą socialinį mokymą. Galbūt tai bus dar vienas motyvas atsiversti ir pastudijuoti Katalikų Bažnyčios katekizmą, kuris, anot Benedikto XVI, yra vertinga ir būtina priemonė visiems, kurie nori sistemingai pažinti krikščioniškojo tikėjimo turinį.

Šaltinis: „Ateitis“, 2013 m., Nr.8