Kęstutis Girnius. Referendumų svarba

Vis dažniau siūloma rengti referendumus svarbiais politikos klausimais. Renkami parašai dėl žemės pardavimo užsieniečiams; siūloma, kad klausimai dėl gamtos išteklių panaudojimo būtų sprendžiami referendumu. Metų pradžioje partija „Tvarka ir teisingumas” siūlė surengti privalomąjį referendumą dėl euro įvedimo. Pernai įvyko referendumas dėl atominės jėgainės.

Didėja ir būgštavimai, kad referendumai gali būti Lietuvai kenksmingi. Nuogąstavimai remiasi dviem prielaidomis: Lietuvos žmonės esą politiškai neišprusę ir negeba suprasti, kas Lietuvai naudinga ir kas kenksminga, o savanaudžiai populistai politikai piktnaudžiauja rinkėjų tamsumu ir naivumu. Dažnai yra trečia prielaida, būtent, kad Rusijos slaptosios tarnybos veikia populistus. Kitaip tariant, turime grėsmingą politinį kokteilį.

Savo komentare „Referendumas ir tautos valia“ Mažvydas Jastramskis išvardijo priežastis, dėl kurių galima abejoti rinkėjų politine branda. Esą tik labai mažai jų domisi politika, daugelis nostalgiškai vertina sovietmetį, ilgisi stipraus lyderio, susvetimėjimo lygis bene didžiausias Europoje, tauta susiskaidžiusi, o dažni referendumai gali „vesti į rimtus konfliktus“.

Negalima nepaisyti šių dažnai minimų priežasčių, bet ir nereikia jų imti už tikrą pinigą. Nostalgiškai prisimenamas sovietmetis, bet beveik visiems gyvenimas gražesnis, kai jie buvo trisdešimt metų jaunesni. Nesidomėjimą politika gali skatinti įvairūs veiksniai; abejingumas, žinojimas, kad vienas balsas nieko nereiškia (tai labai racionalus požiūris), tad neverta balsuoti, santykinis pasitenkinimas esama padėtimi. Baiminamasi, kad tiesioginė demokratija sukels daugiau konfliktų. Bet didesnį pavojų sukelia ne tai, kad bus per daug demokratijos, bet kad dabar yra jos per mažai. Per ateinančius Europarlamento rinkimus antieuropietiškos partijos veikiausiai sustiprins savo pozicijas didele dalimi dėl to, kad žmonėms įgriso, jog yra per mažai demokratijos ir per daug nurodinėjimų iš viršaus.

Jei rinkėjai yra tamsūs, tai politikai nėra protingesni. Dabartinė Vyriausybė yra visiškai neveiksminga. Ji, o ne Lietuvos rinkėjai negeba tinkamai valdyti šalies. Lietuvos atsilikimą nuo Estijos lemia mūsų politikų nekompetencija, o ne rinkėjų balsai.

Neturėtų stebinti, kad populistinės partijos bei įvairios ad hoc grupės labiau linkusios organizuoti referendumus negu politiniai grandai. Tai puiki proga save išreklamuoti, pritraukti ir mobilizuoti rinkėjus. Tradicinės partijos turi kitų priemonių kelti savo uodegą – premjero, Seimo pirmininko, įvairių ministrų bei parlamento komitetų pirmininkų spaudos konferencijos, pasisakymai, nuolatinis žiniasklaidos dėmesys ir t. t. Kiekviena partija ar grupuotė renkasi tinkamiausią įrankį. Populistams sekasi, nes tradicinės partijos atsisako spręsti, net svarstyti opias problemas.

Lietuvoje yra labai vangiai kovojama su socialine atskirtimi ir skurdu. Lietuvos elitas baiminasi nekilnojamojo turto ir progresinių pajamų mokesčių kaip velnias kryžiaus. Tik referendumu bus galima įvesti šitokius mokesčius. Bet referendumo atveju Lietuvos elitas vienbalsiai pasmerktų šią „populizmo“ apraišką, nors Vakarų Europoje tokie mokesčiai laikomi sudėtine socialinio teisingumo dalimi. Tiesa, Konstitucinis Teismas (KT) veikiausiai pavadintų rezultatus niekiniais, nes jie esą pažeistų bene svarbiausią „konstitucinę doktriną“, būtent, kad KT teisėjų atlyginimus galima tik didinti ir niekada mažinti.

Referendumai suteiktų Rusijai daugiau progų siekti paveikti Lietuvos politiką. Nustebčiau, jei pernai Rusija nerado būdų finansiškai paremti tuos, kurie ragino žmones balsuoti prieš atominės elektrinės statymą. Latvijoje negailėta pastangų užtikrinti, kad rusų kalba taptų antrąja valstybine kalba. Bet nesiliaujančios Rusijos slaptųjų tarnybų pastangos paveikti Lietuvos politinį gyvenimą nelabai sekasi – jei jos būtų veiksmingos, Lietuva būtų Rusijos draugų, o ne priešų sąraše.

Apskritai valdžios nemėgsta referendumų. Didžioje Britanijoje yra buvę tik du nacionaliniai referendumai. Švedijoje įvyko tik šeši referendumai – paskutinysis dėl narystės ES 2003 m. – ir visi buvo patariamieji. Olandijoje įstatymai neleidžia rengti referendumų, nors 2005 m. buvo priimtas laikinas įstatymas, kai būtų galima balsuoti, ar pritarti ar nepritarti Europos Konstitucijos projektui. Olandijos rinkėjai, kaip ir Prancūzijos, balsavo prieš konstituciją. Šveicarija yra išimtis – ten referendumai yra kasdienės politikos dalis. Karčios patirties pamokytos, ES šalys nuosekliai vengia leisti savo rinkėjams pasisakyti dėl naujausių Briuselio planų.

Bet padėtis keičiasi, didėja žmonių nepasitenkinimas politikais, mažėja polinkis pasitikėti jų gera valia ir kompetencija, tad visose šalyse didės pastangos padaryti politikus atskaitingesniais, ir, ko gero, vis dažniau bus organizuojami referendumai, jei politikai vengs spręsti degančius dienos klausimus.

Tarkime, kad Lietuvos rinkėjai yra neišprusę runkeliai, kad populistai stengtųsi piktnaudžiauti referendumais, kad referendumai gali būti pavojingi, ypač jei rezultatai būtų nesuderinami su įsipareigojimams Europos Sąjungai, kad jais gali piktnaudžiauti gerai susiorganizavusios aktyvistų lobistų ir grupės, o aistrų pagauti rinkėjai gali balsuoti neprotingai. Bet rinkėjų valios nepaisymas, atvirai jiems reiškiama panieka yra dar rizikingesni. Jie atveria terpę vis didėjančiam politinių avantiūristų skaičiui, didina tą susvetimėjimą ir abejingumą politikai, kurį referendumo oponentai dažnai mini. Piliečiai nei taps atsakingesni, nei didės jų susidomėjimas politika, jei bus ribojamos jų galimybės reikšti savo nuomonę ir dalyvauti politikoje. Jei būtų galima lengviau rengti referendumus, politikai būtų verčiami svarstyti klausimus, kuriuos dabar apeina, ir vien tai sustiprintų demokratiją. O demokratinei respublikai turėtų rūpėti demokratijos kokybė.

Šaltinis: www.alfa.lt