Juozas Girnius. Krikščionybės ir ateizmo grumtynės mūsų tautoje

Šv. Kazimiero 500 metų mirties sukakčiai paminėti Religinio pasaulio lietuvių katalikų kongreso rengėjų vardu kun. dr. Pr. Gaida mane pakvie...

Šv. Kazimiero 500 metų mirties sukakčiai paminėti Religinio pasaulio lietuvių katalikų kongreso rengėjų vardu kun. dr. Pr. Gaida mane pakvietė antrajai paskaitai. Skirtoji tema — aktuali, bet — ne visai maloni. Aktuali dėl to, kad grumtynės tarp krikščionybės ir ateizmo iš tiesų vyksta ir tėvynėje, ir išeivijoje. "Grumtis"1 — tai kovoti, nors tik idėjine prasme, kritiškai vertinant abi šalis. Liaupsė visuomet dėkingai sutinkama, bet kritiškai žvelgti tai neišvengiamai rizikuoti — sukelti piktą įtūžį.

Kadangi vedant kovą su krikščionybe šaukiamasi ir istorijos, pirmoji paskaitos dalis bus irgi istorinė, antroji dalis žvelgs Į dabartį.

I

Kovo 4 mirė šv. Kazimieras (1458 - 1484). Kovo 4 gimė Kazimieras Liščinskis (Lyszezynski, 1634 - 1689), kuris keliamas kaip ateizmo pradininkas. Tiesiog populiarinamas jo kultas. Istorikas J. Jurginis išleido apie jį du leidinius 2 ir jį prisimena kone visuose savo raštuose. Įtrauktas į pradėtos leisti "Lietuvos filosofinės minties šaltinius".3 Filosofas E. Meškauskas nagrinėjo jo pasaulėžiūrą;4 Jį rinkosi tema rašytojas P. Venclova ir poetė A. Puišytė. Jam skirta A. Račiūno opera "Saulės miestas" (1965). Ateizmo muziejui trys dailininkai sukūrė jį vaizduojančius vitražus. Spaudoje nuo 1959 m. pradėtos švęsti jo sukakčių metinės (1959, 1964, 1969, 1975).

Šiemet (1984), lyg norėdami užbėgti už akių šv. Kazimiero 500-sioms mirties metinėms kovo 4, Lietuvos filosofai jau vasario 22 nutarė paminėti Kazimiero Liščinskio 350 gimimo sukaktį.5 Šią konferenciją aprašant spaudoje, buvo pabrėžiama: "apžvelgta tolesnė ateistinės minties raida Lietuvoje, jos reikšmė šių dienų ideologinėje kovoje".6

Galima sakyti, šv. Kazimieras ir Kazimieras Liščinskis yra du to paties vardo krikščionybės ir ateizmo grumtynių simboliai.

Kas buvo šis ateistų garbinamasis bajoras K. Liščinskis? Įstojęs į jėzuitus, po aštuonerių metų pasitraukė ir grįžo į savo dvarą Bresto (Lietuvos Brastos) vaivadijoje. Ten tapo žemės teismo pateisėju, vėliau Lietuvos vyriausiojo tribunolo nariu. Lankė bažnyčią, net rengėsi pastatyti koplyčią savo dvare, niekuo iš kitų neišsiskyrė. Tačiau esą jėzuitai įtarę savo buvusį auklėtinį. Šeimos bičiulį vaidinusiam kaimynui, kurio brolis buvo jėzuitas, pasisekė pavogti iš Liščinskio 260 lapų rankraštį apie Dievo nebuvimą (De non existentia Dei). Buvo suimtas 1687 rudenį.

Jis pats gynėsi esąs tikintis ir laiške karaliui aiškinosi rašęs ne "prieš Dievą, o apie Dievą; tai piktnaudžiautojai, savaip interpretuodami ir daugeli dalykų pakeisdami, ateizmu palaikė". Svarstęs tik kai kurių teologų Dievo įrodymus, kunc nepatenkiną abejojančių Dievo buvimu. "Mano užrašų pastabos yra pasisakymas dėl motyvų, o, apsaugok Viešpatie, ne Dievo buvimo paneigimas. Prieštaravau prieš tokius įrodinėtojus, bet ne prieš Viešpaties Dievo buvimą".7

Tačiau išsiteisinti Liščinskiui nepavyko nei Vilniaus bažnytiniame, nei Varšuvos seimo teisme — buvo pasmerktas sudeginti, pirma nukirtus galvą. Prieš mirtį atliko išpažintį ir pats į laužą įmetė savo rankraštį. Sudegintas Varšuvoje 1689 kovo 30.

Nelikus rankraščio, negalima tikrai žinoti, ar autorius iš tiesų skelbė ateizmą, ar tik kritikavo kai kurių teologų teikiamus Dievo įrodymus. Neseniai (1957) lenkų istorikas A. Nowickis aptiko Liščinskio bylos instigatoriaus penkias ištraukas iš sunaikintojo rankraščio. Pagal jas Liščinskis Dievą skelbęs chimerine esybe, susikurta paties žmogaus. Ar tos ištraukos yra autentiškos citatos, ar tik "prokuroriškai" perkurtos tezės, lieka atviras klausimas.

Bresto vaivadija anuomet priklausė Lietuvos didžiajai kunigaikštijai (LDK), bet jau už etnografinės Lietuvos ribų (Gudijoje). Apie joj gimusio Liščinskio tautybę lietuviškieji jo garbintojai visai neužsimena, o lenkai neabejodami jį laiko savo tautiečiu. Jeigu ir iš tiesų Liščinskis buvo ateizmo pradininkas, tai ne pačioj Lietuvoj. Kam skolintis lenką ar gudą? Tautiniu požiūriu nėra jokio pagrindo jį laikyti ateizmo pradininku pačioje Lietuvoje. Bet to nepaisoma — užmerkiamos akys į jo nelietuvišką kilmę.

Baigdamas Liščinskio apybraižą, J. Jurginis gailauja: "Per dvejus jo kalinimo metus neatsirado tokių, kurių būtų gynę ateizmą arba mąstymo laisvę". Todėl noromis nenoromis pripažįsta: "Liščinskis buvo vienišas Žečpospolitoje".8

Pats tikras ar tik spėjamas Liščinskio ateizmas padaro Jurginio akyse jį didelį filosofą: "Liščinskiui priklauso priderama vieta tarp XVII amžiaus filosofų", nes jis buvo "naujos pasaulėžiūros kūrėjas".9 O vėlesnėj savo knygoj Jurginis Liščinskio kaip filosofo išaukštinimą taip sutirština: "Vakarų Europoje raganų gaudymo metu iškilo tokie mokslo, kartu ir išminties atstovai, kaip J. Kepleris, B. Spinoza ar F. Bekonas. Lietuvoje tokių išminčių neatsirado, tačiau proto įžvalgumu greta jų atsistojo bajoras Kazimieras Liščinskis".10 Didžiai įvertinamas Liščinskis, jį įrikiuojant į šių vardų gretas. Bet kokiu pagrindu? Filosofas F. Baconas ir astronomas J. Kepleris nebuvo bendraamžiai: mirė anksčiau negu Liščinskis gimė. Bendraamžis buvo tik panteistas B. Spinoza. Nė vienas nebuvo ateistas. Svarbiausia, jie turėjo išliekamojo poveikio, o Liščinskis — jokio. Paties Jurginio pripažinimu, jis liko "vienišas".

Ir būtent Liščinskis liko toks pat vienišas dar du šimtus metų. Vyko kovų, net aštrių, tarp pačių krikščionių, bet su ateistais neteko kovoti ligi pat XIX a. paskutinio ketvirčio. Krikščionybė lėmė Lietuvos kultūrinį gyvenimą.

II

Sovietai skelbia, kad ateizmas gyvavęs visose istorijos epochose. Dėl tokio vėlyvo Lietuvoje iškilimo jaučiamasi nejaukiai: kaip gali Lietuvos ateizmas neturėti ilgaamžės istorijos! Todėl teigiama, kad ir Lietuvoje ateistinės tradicijos yra senos, siekia viduramžius. O faktiškai lietuviškojo ateizmo istorikas J. Barzdaitis turi pradėti XIX a. pabaiga ir XX a. pradžia. Ir pastarasis pradžioj primena, kad jau Treniota ir Vytenis kritikavo krikščionybę, "gindami senąją lietuvių religiją — pagonybę".11 Betgi vis vien tai liudija ne ateizmą o senąjį mūsų protėvių tikėjimą. Išeitį randa J. Jurginis, senąjį lietuvių tikėjimą interpretuodamas "pagoniška bedievyste" tokiu argumentu: "Ar feodalinėje Lietuvos valstybėje iki jos krikšto pagonys turėjo savo tikybinę organizaciją, kurią galėtume pavadinti bažnyčia?"12 Stokojame žinių apie senąjį lietuvių tikėjimą, bet tai ne pagrindas jį nureliginti. Neabejojamai jis teikė dvasinį pagrindą mūsų protėvių narsai — įkvėpė drąsą nebijoti mirties, tikint į pomirtinį gyvenimą; Kad M. Mažvydas, vysk. M. Giedraitis ir kiti net pora šimtų metų po krikšto smerkė pagoniškus papročius liudija senojo tikėjimo gajumą: Nenuostabu, kad Jurginio užmojis nureliginti senąjį lietuvių tikėjimą buvo skeptiškai sutiktas ir Lietuvoje. Filosofas Br. Genzelis tiesiog nurodė, dėl ko autorius verčia suabejoti jo naujos koncepcijos pagrįstumu: "žymi knygos dalis parašyta metodu: yra taip, nes aš taip sakau".13

Sunku, atrodo, Jurginiui prileisti, kad ligi Liščinskio ir nebūtų buvę daugiau ateistų. Bet šiuo reikalu randa metodą: "per erezijas į bedievystę". Patys katalikai vadinę bedieviais radikaliųjų reformacijos srovių — arijonų ir antitrinitorių — pasekėjus. Net antritrinitorių ideologas gudas S. Bud-nis baręs savo bendraminčius, "kurie išjuokia Dievą ir jo žodžius laiko pasakomis". Negalint viešai skelbti ateistines mintis, reikėję jas pridengti "kad ir labai plonu, vis dėlto religiniu šydu".14

Išskirtinai kaip bedievius Jurginis iškelia tris arijonus. Ypatingas jo numylėtinis, visose knygose primenamas, yra Kasparas Bekešas (1520 - 1579), Stepono Batoro pagalbinės vengrų kariuomenės vadas. Jo antkapyje (Vilniuj ant kalvos, gavusios jo vardą) įrašyta, kad jis nenorįs su Dievu turėti reikalų — netrokštas dangaus ir nebijąs pragaro, neprašąs pasigailėjimo ir nestosiąs į pomirtinį teismą. Laikydamas tą įrašą tikro ateizmo išpažinimu, Jurginis žavisi, jog tai buvo "labai drąsios mintys, greičiausiai vienintelės Europoje".15 Kritiškesnė istorikė Ingė Lukšaitė Bekešo antkapio epitafiją atsargiau interpretuoja ne tiesioginiu Dievo, o sielos nemirtingumo paneigimu, būdingu arijonams ("arijonų rato mintys").16

Drauge su Bekešu Jurginis vis mini ir Minsko vaivadijos bajorą Joną Loveiką (Lovvejko). Vyriausiojo tribunolo bylose apie 1592 m. rastas skundas, apkaltinantis šį teisėją bedievyste. Skundėjui nepavyko savo kaltinimo įrodyti. Būdingas paties Jurginio "priartėjimo prie arijonų" pavertimas ateistais. Tame pačiame puslapyje jis rašo: "Prie ateizmo buvo priartėję kai kurie racionalistinės krypties arijonai, visų pirma Kasperas Bekešas ir Jonas Loveika . . . Nekyla abejonių, kad arijonai K. Bekešas ir J. Loveika savo racionalistiniais samprotavimais buvo ateistais".17

"Ateizmo daktaru" buvo pravardžiuojamas ir Stepono Batoro gydytojas italas S. Simonijus (1532-1602), Vilniuje lotynų kalba išleidęs pirmąją medicinos knygą Lietuvoje. Dėl jo, atrodo, nėra tikras nė pats Jurginis. Vienur sako, kad Simonijus Dievą laikęs žmonių prasimanymu, o kitur dėsto, kad jis tik paneigęs bet kokį Dievo "kišimąsi į materiją".18 I. Lukšaitė atsargiai konstatuoja: "tebėra neaišku, kiek buvo pagrįsti šie kaltinimai ateizmu, nesurasta ir Simonijaus knyga".19

Atviras klausimas, ar šis Jurginio trejetas iš tiesų buvo ateistai, ar tik laisvamaniškiau nusiteikę arijonai. Kol aktyviai reiškėsi radikalieji reformatai, ir daugiau Lietuvon atvykusių svetimšalių galėjo būti priartėję prie ateizmo.

Persekiojamiems radikaliesiems reformatams išsiblaškius ir išblėsus, anksčiau "įsižiebusi . . . ateistinė mintis buvo prislopinta, tačiau ji neužgeso".20 Tai rašydamas, Jurginis turi mintyje Liščinskį. Nereikėtų jo vadinti ateizmo pradininku, jei ateistinė mintis jau anksčiau buvo "įsižiebusi". Kitas reikalas, kad išvis gėdingas buvo pasmerktojo nubaudimas mirties bausme. Šiandien tai ne tik nesuprantama, bet ir neįsivaizduojama. Aklos aistros amžiaus būta!

Iš Vakarų ir Lietuvą, nors gana pavėluotai ir ypač ne tokiu mastu, pasiekė tariamųjų raganų persekiojimas. J. Jurginis ir jį sieja tiek su Liščinskiu, tiek apskritai su ateizmo plitimu. "K. Liščinskis, J. Moras, M. Karalius negalėjo būti vieniši; jų, nors ir pamažu, turėjo daugėti".21 (Moras — 1631 m. teistos bajorės gynėjas, Karalius — kampininkas, neprašnekėjęs sudegintas 1696 m.). "Turėjo daugėti", bet ar iš tikrųjų gausėjo? Įdomu, kad tarp "raganių" Jurginis atranda Liščinskį nebe "vienišą", kaip anksčiau vis buvo skelbęs.

Ir vėlesniais amžiais Jurginiui vis vaidenasi ateistai: "tarp švietėjų buvo ir ateistų".22 Gal ir buvo, bet liko nežinomi. Žinomi tik deistai. Išeitį Jurginis randa ir šiuo atveju: "deizmas neretai buvo paslėpta ateizmo forma".23 Bet tai tik nieko neįrodantis paprastas spėliojimas. Žymiausias deistas buvo lenkas Jan Sniadeckis (Vilniaus universiteto rektorius 1807-15). Bet jis nebuvo Voltaire'o tipo deistas, kuris buvo užsimojęs sunaikinti "niekše" Bažnyčią; Turbūt dėl tokio prieš Bažnyčią nusistatymo Jurginis deistąVoltaire'ą ir laiko bedieviu.24 Priešingai, Sniadeckis religiją vertino kaip moralės ir visuomeninės tvarkos pagrindą: Sužinojęs vieną mokytoją neatlikus velykinės išpažinties, 1810.V.14 laišku įspėjo dėl "jaunimą piktinančio elgesio".25

Lygiai be pagrindo bandoma ir Vilniaus universiteto XIX a. gamtos mokslų profesorius laikyti materialistais ir tuo pačiu ateistais. Kad gamtos mokslai nekelia Dievo klausimo, tai joks pagrindas gamtininkus paversti ateistais.

Nepaisant visų pastangų sukurti ateizmo Lietuvoje istoriją^ šis užmojis pasirodė neįmanomas, nors ir nesivaržoma ateizmo sąvoką kiek galint išplėsti. Kad būtų galima daugiau ateistų priskaičiuoti, iš filosofų ne kartą sau priskiriami ir panteistai, ir deistai, ir visų pirma — agnostikai.

III

Negalint sukurti Lietuvos ateizmo ankstesnę istoriją, imamasi kiek galima tamsiau vaizduoti krikščionybės, ypač katalikybės, vaidmenį mūsų tautos istorijoje.

Apgailima, kad, atsisakius "pagoniškosios bedievystės", priimta krikščionybė. Iš tiesų galime didžiuotis mūsų protėvių atkakliu gynimusi nuo tų, kurie juos nukariaudami norėjo atversti į krikščionybę. Kaimyninės slavų tautos apsikrikštijo jau X a. antrojoj pusėj. O mes, sužlugus Mindaugo bandymui, laikėmės senojo tikėjimo ligi 1387 m. Dvejopai reikėjo apmokėti tokį vėlyvą įsijungimą į krikščioniškąsias tautas. Pirma, tais amžiais krikščionybė nešė tautoms šviesą, o mūsų senojoj Lietuvoj buvo tik narsa be šviesos. Vakaruose jau nuo XII a. kūrėsi universitetai, o Lietuva iki krikšto neturėjo nė pradinės mokyklos. Antra, kadangi daugiatautė LDK neturėjo nė savo rašto, jos kanceliarine kalba tapo bažnytinė slavų kalba. Šia kalba buvo rašomi Lietuvos metraščiai, Lietuvos metrika, Lietuvos statutai (1529, 1566 ir 1588). Nuo Krėvos (1385) ir Horodlės unijų užsimezgę glaudūs ryšiai su lenkais atvėrė duris naujai svetimųjų įtakai: be savo tautinės kultūros buvo stokojama ir tautinės atsparos. Krikštas lietuviams netapo tokia tautiškai kultūrine paskata, kokia jis anksčiau buvo kitoms tautoms.

J. Jurginis su pasigėrėjimu cituoja seną (1907) L. Giros teigimą, kad katalikybė Lietuvoje "jau nuo pat pradžios pradėjo bjauriausią lenkintojos — demoralizatorės, išnaudotojos rolę".26

Į šitokį kaltinimą savo laiku blaiviai atsakė V. Mykolaitis - Putinas: visų pirma kaltas buvo "pavėluotas krikščioniškai heleniškosios kultūros priėmimas, išmokęs tautas rašto ir paskatinęs ugdyti ir saugoti kultūros turtus".27 Dėl kultūrinio abejingumo mūsų praeitis liko "giliai aistorinė", būtent "ištisi tos praeities amžiai buvo tamsūs, tušti ir nekūrybingi".28Besiplėsdama į Rytus, Lietuvos valstybė leido svetimiesiems absorbuoti tautos branduolį ir nesistengė jiems daryti įtakos. "Priešingai, valdantieji sluoksniai patys nuostabiai greitai asimiliuojasi ir nutausta. Tautinės lietuviškosios dvasios Lietuvos valstybėje berods nebūta".29 Lenkai ir gudai - rusai kultūriškai buvo tiek sustiprėję, kad savaime jų įtaka skverbėsi į Lietuvą. Tokiomis aplinkybėmis "nuo pabaigos 14 amžiaus krikščionybė, vis tiek iš kur ji būtų ėjusi, jau turėjo nešti ir svetiiną tautiškumą".30

Kadangi nebuvo vertinama švietimo reikšmė, uoliau rūpintasi parapijų tinklo plėtimu, o mokyklų steigimu iki XVI a. kone visai nesirūpinta. Pirmoji mokykla buvo įkurta prie Vilniaus katedros ne vėliau 1397 m., kuriais ji minima šaltiniuose. Ir XV a. pabaigoje, atseit po šimto metų nuo krikšto, turime žinių tik apie kelias parapines mokyklas.

Kad reikėjo LDK laukti daugiau kaip du šimtus metų iki pirmųjų religinių knygų išleidimo ir kad tik po beveik dviejų šimtmečių (1582) buvo įkurta kunigų seminarija, akivaizdžiai rodo, kiek mažai patys lietuviai suprato švietimo reikšmę. Tai ir įgalino lenkus išplėsti savo įtaką ne tik viešajame, bet ir bažnytiniame gyvenime. Neturint savo krašte kunigų seminarijos, kandidatai į kunigus pasiruošdavo, galima sakyti, savamoksliškai prie Vilniaus katedrinės ar vienuolynų mokyklų. Jie turėjo tenkintis tik vikarų vietomis. Į klebonų ar kapitulų vietas durys buvo atviros tik baigusiems teologijos studijas Lenkijoje ar užsienyje. Tačiau, kaip nurodo Z. Ivinskis, "iki pat XVIII a. Lietuvos parapijose vis trūkdavo klebonų".31 Kapitulose visą laiką viešpatavo lenkai. Iš pradžių juos skatino vykti Lietuvon apaštalavimo motyvai, bet vėliau juos masino pelningos žemių beneficijos. Juoba, kad ir nesant kunigu buvo galima gauti paskyrimą kanauninku. Buvo ir klebonų be kunigystės šventimų, kurie tik naudojosi beneficijomis, o savo parapijose nė negyveno, o pastoraciniam darbui samdė vikarus.

Palankios buvo sąlygos reformacijai plisti.

Reformacijos antplūdis paskatino ir katalikus rūpestingiau tvarkytis, svarbiausia, atsikviesti jėzuitus aukštosios mokyklos įkūrimui.

Iš pradžių po krikšto nekilo nė mintis kurti aukštąją mokyklą — universitetą; Lenkų 1364 m. įsteigtą, bet apnykusį Krokuvos universitetą 1400 m. perorganizuodamas, Jogaila jį skyrė ir "Lietuvos žemių" jaunimui ugdytis "šviesos vaikais".32

Jėzuitai atvyko į Vilnių 1569 metais, kuriais Lietuvai buvo primesta Liublino unija. Savotiškai klostėsi Lietuvos santykiai su Lenkija: politiškai lietuviai visą laiką gynė LDK valstybinį savarankiškumą, bet kultūriškai nepajėgė atsispirti lenkų įtakai: lenkų įtaka smelkėsi į mūsų tautos šaknis — vis labiau slopino tautinę atsparą. Kadangi nebuvo suvokiama tautinė kalbos reikšmė, nejučiomis buvo pereinama iš lietuvių į lenkų kalbą; Dauguma didikų pradėjo užmiršti lietuvių kalbą jau XVI amžiuje. Jų pavyzdžiu ėmė sekti ir bajorai, laikydami lenkų kalbą bajorystės požymiu. Dar ir mokėdami lietuvių kalbą, laikė ją tik liaudies kalba, o sava kalba laikė jau lenkų kalbą.

Vidinį dvasinį aukštuomenės suskilimą būdingai iliustruoja šis pavyzdys. Liublino seime griežčiausiai unijos piršimui lietuvių delegacijos vardu priešinosi Mikalojus Rudasis Radvila. O jo vaikaitis Jonušas Radvila (1579 - 1620) savo broliui 1615 m. lenkiškai rašytame laiške su rezignacija tikino: "Nors lietuviu esu gimęs ir lietuviu teks man mirti, tačiau turime vartoti mūsų tėvynėje lenkų kalbą".33 Dar XVII a. pirmojoj pusėj Vilniaus cechai vienas po kito nutarė susirinkimuose kalbėti ir dokumentus rašyti lenkiškai. Pagaliau 1679 m. oficialiai lenkų kalba buvo patvirtinta kaip LDK kanceliarinė kalba.

IV

Sovietiniai autoriai katalikybei prikišamą lietuvių lenkinimą perkelia ir jėzuitų akademijai, į kurią 1579 m. pakelta 1570 m. pradėjusi veikti kolegija. Jėzuitų rankose universitetas išbuvo 194 metus (1579 - 1773), o naujose rankose išsilaikė vos 59 metus (iki uždarymo 1832 m.). Teko jėzuitams darbą pradėti vis intensyvėjančio lenkėjimo ir vis didesnio jungtinės Respublikos (Žečpospolitos) irimo metais. Ne jėzuitai buvo kalti dėl tuolaikinės istorinės situacijos. Lenkų kalbai tapus viešojo gyvenimo kalba, išimties negalėjo sudaryti nė universitetas.

Vilniaus universitetas buvo daugiatautiškesnis ir už pačią LDK. Lietuvos jėzuitų provincijai 1608 - 1758 priklausė dar ir Mozūrija (su Varšuva), Varmė ir Livonija. Iš esmės universitetas buvo tarptautinis ir dėstytojų bei studentų tautiniu įvairumu, ir dėstomąja lotynų kalba. Visą laiką išlaikymas lotynų kalbos bent šiek tiek pristabdė lenkėjimą: Lietuvių kalba nebuvo niekinama, priešingai, lietuvių kilmės jėzuitai buvo skatinami jos mokytis sielovadai lietuvių liaudyje.

Kitas reikalas, kad anuometinis universitetas negalėjo būti toks, kokio dabar pageidautume. Dėl istorinių sąlygų nė savo krašto universitetui nebuvo lemta tapti tikrai lietuvišku šviesos židiniu. Lietuvių jame tebuvo vos apie trečiąją dalį. Ekspansijos Lietuvą buvo galima apibūdinti narsa be šviesos. Unijos Lietuvoje įsižiebė šviesa be tautinių šaknų, nes, St. Šalkauskio žodžiais, jau ekspansijos Lietuvoje buvo "uždėti tolimesnio mūsų smukimo pagrindai".34

Kai 1979 m. buvo švenčiama Vilniaus universiteto 400 metų sukaktis, buvo didžiuojamasi jo senumu — kaip seniausiu Sovietų Sąjungoje (Maskvos universitetas įkurtas tik 1755 m.). Bet ir šventiniame tritomyje buvo dėstoma, kad jėzuitų "kosmopolitiška akademija" buvo kartu "lenkinimo židinys".35 Vis apgailima, kad universitetas pateko "į didžiausių to meto reakcionierių — jėzuitų rankas".36 Natūraliai kyla klausimas, kiek nuoseklu didžiuotis universiteto senumu ir nuvertinti tuos, kurie jį įkūrė ir ilgiausiai, beveik du šimtmečius, jam vadovavo.

Sovietų ateistinės propagandos įprastinis jėzuitų koneveikimas bei žeminimas ataidi ir visose trijose Vilniaus universiteto sovietinėse istorijose (1956, 1966 ir jubiliejinio tritomio pirmasis tomas 1976). Ir šiuose moksliniuose leidiniuose ramia sąžine jėzuitai kiek galint žeminami. Pirmame leidiny (1956) jėzuitų savybėmis nurodoma reakcingumas, intrigos, gobšumas, savanaudiškumas, įžūlumas.37 Antrame leidiny (1966) vėl kartojami, lyg plagijuojant (autorius kitas — J. Jurginis), tie patys kaltinimai ir dar ypatingai pabrėžiamas stengimasis "ugdyti nepaprastą jaunųjų jėzuitų fanatizmą" ir "netgi panaudoti smurtą prieš kitatikius".38 Jubiliejinis leidinys (pirmasis tomas 1976) šiek tiek santūrėliau apibūdina Vilniaus universiteto jėzuitinį laikotarpį: "Vilniaus akademija turėjo būti jėzuitų įrankis, bet ji nebuvo tik katalikybės reakcijos židinys, iš kurio sklido religinė neapykanta ir prietarai. Joje visuomet atsirasdavo profesorių ir studentų, kurie, nepaisydami persekiojimų, kėlė pažangias idėjas ir jas gynė".39 O toliau šiame leidiny įspėjama dėl perdėm neigiamo vertinimo: "Neteisinga būtų visiškai sumenkinti akademijos įnašo, skleidžiant Lietuvos Didžiojoje Kunigaikštystėje ir kaimyniniuose kraštuose švietimą ir mokslo žinias . . . Akademijoje dėstomi kursai davė akstiną daugeliui mokslo šakų, iš jų ir tiksliųjų, atsirasti ir vystytis".40

Iš ateistinės propagandos perimto apibendrinto jėzuitų teisimo ir mokslinėse Vilniaus universiteto istorijose netenka komentuoti, o reikia tik apgailestauti dėl tokio šių leidinių suteršimo. Reikia pasisakyti betgi dėl J. Jurginio mestų akademijai kaltinimų ugdžius "nepaprastą fanatizmą" ir skatinus net imtis smurto. Vykstant kovai tarp katalikų ir reformatų, pasitaikė ir apgailėtinų incidentų, bet nebuvo jų nei tiek gausu, nei tik viena šalis buvo dėl jų kalta. O kaltinti akademiją dėl jų išvis yra didžiai neteisinga. Tolerancijos tradicijos Lietuvoje gyvos buvo nuo seno. Todėl nė religinės kovos Lietuvoje nebuvo kruvinos, kaip Vakarų kai kuriuose kraštuose. Iš tiesų ir jėzuitų akademijai buvo būdingas ne fanatizmas, o tolerancija. Galėjo joje studijuoti ne tik įvairių tautybių, bet ir skirtingų religijų jaunimas (akademijos auklėtinis ukrainietis M. Smotrickis 1619 m. išspausdino pirmą rusų kalbos gramatiką). Tik teologijos fakultetas buvo skirtas vien katalikams. Drauge studijavo ir skirtingos socialinės kilmės kunigaikščių, didikų, pasiturinčių ir nuskurdusių bajorų, miestiečių ir kaimiečių (laisvųjų ūkininkų) vaikai. Neturtingiems studentams buvo įsteigti keturi bendrabučiai. Keldami akademijos tolerantiškumą, kuriam prielaidą sudarė pati jos klausytojų įvairovė, A. Piročkinas ir A. Šidlauskas dar priduria, kad "studijuojančių vargingesniųjų šeimų vaikų buvo nemaža".41

Kaip neigiamai įsivaizduojami jėzuitai, taip neigiamai vertinamas ir jų auklėjimas. "Visa jėzuitų pedagogika buvo paremta tiesiog prievartinio aklo paklusnumo skiepijimu",42 — skelbia J. Jurginis antrajame universiteto istorijos leidiny. Jų leidžiamos knygos propagavo "dvasinį vergiškumą", net elementorius "skiepijo religinį nuolankumą ir klusnumą viešpataujančiai klasei",43 — dėstoma jubiliejinio leidinio pirmame tome. Jeigu iš tiesų būtų tikima tokiu jėzuitų pedagogikos apibūdinimu, tai komunistams paradoksališkai reikėtų juos laikyti savo pirmatakais. "Mokslinio komunizmo" oficialus vadovėlis dėsto, kad asmeniui, kuris laikosi komunistinės ideologijos principų, "atsiranda tokios asmenybės savybės, kaip ištikimybė komunizmo idealams, siekimas juos įgyvendinti" ir nuosekliai "drausmingumas, organizuotumas, didelis politinis ir darbinis aktyvumas".44

Katalikybei prikišamas lietuvių lenkinimas pabrėžtinai perkeliamas ir jų laikotarpio senajam Vilniaus universitetui. Visą laiką teisiant jėzuitinę akademiją kaip "lenkinimo židinį", tylomis sugestijuojama, lyg po jėzuitų panaikinimo padėtis turėjo pagerėti. Ne tik sumažėjo lietuvių profesorių nuošimtis Vyriausioje mokykloje, o vėliau Imperatoriškajame universitete, bet ypač pastarasis iš tiesų tapo lenkinimo židiniu. Istorikas A. Šapoka rašė: "Vilniaus universitetas pasidarė kultūrinė lenkų tvirtovė, duodanti toną beveik visos Lietuvos gyvenimui. Jis varė griežtą lenkinimo akciją Lietuvos mokyklose, kurios buvo pavestos jo priežiūrai. Niekad Lietuvoje nebuvo tokios lenkinimo akcijos, kaip šiame laikotarpyje".45 Toks pat ir J. Lebedžio, jau sovietiniais metais iškilusio įžymaus senosios mūsų literatūros istoriko, sprendimas apie "imperatoriškąjį" universitetą. Jis skaudžiai konstatuoja:

"Universitete reiškėsi didvalstybinio lenkų nacionalizmo tendencijos", todėl jame lietuvių kalbai "visai nebuvo vietos". Ir būtent: "Šiuo atžvilgiu universitetas neprilygo net senajai jėzuitų akademijai . . . Universitetas, jo profesoriai neišleido nė vienos lietuviškos knygelės. Jis buvo priešingas lietuvių literatūros kūrimui".46

Jėzuitų akademija - universitetas lituanistiniu požiūriu pradžioje reikšmingai pasireiškė. Akademijos spaustuvė (1576 - 1805) išleido LDK pirmąsias žinomas lietuviškas knygas — kan. M. Daukšos dvi knygas (1595 ir 1599), kurių autorius iškėlė kalbą kaip svarbiausią tautos požymį. Prof. K. Sirvydas parengė studentams skirtą pirmąjį lietuvių kalbos žodyną (nuo apie 1620 penki leidimai iki 1713), kuriam buvo lemta likti vieninteliu spausdintu žodynu iki pat XIX a. pabaigos, ir LDK pirmąją originalią knygą — pamokslų rinkinį (I 1629, II 1642). Jam talkino J. Juknavičius, tęsęs po Sirvydo mirties (1631) jo darbą (parengė žodyno antrąjį ir trečiąjį leidimus) ir pats parašęs lietuviškai kelis leidinius, kurių stambiausias buvo "Evangelijos", per daugiau kaip du šimtus metų sulaukusios apie 40 leidimų (1637 - 1859). Akademijos auklėtinis S. Slavočinskis su menine išmone parengė giesmyną (1646). Lotyniškai A. Kojelavičius išleido Lietuvos istoriją (I 1650, II 1669). Taip pat lotyniškai išleista nežinomo autoriaus pirmoji LDK žinoma lietuvių kalbos gramatika (1737, ketvirtas leidimas su lietuvišku vertimu Vilniuje 1981).

J. Lebedys konstatuoja: "Vilniaus akademijoje buvo kreipiama dėmesio ir į lietuvių kalbą, rūpinamasi lietuviškų knygų paruošimu ir leidimu", bet drauge pastebi, kad per beveik du šimtus metų "ji davė vis dėlto mažokai".47 Sąlygiškai reikia su J. Lebedžiu sutikti, kad lituanistiniu požiūriu buvo duota "vis dėlto mažokai". Tačiau dviem kitais būdais jėzuitų akademija nusipelnė lietuvybei tautinės gyvybės išlaikymu liaudyje, kurioje tik ji ir išliko gyva. Pirma, buvo rūpinamasi parengti lietuviškai mokančių kunigų sielovados darbui parapijose. Tam reikalui akademijoj sudarytuose būreliuose jų ir buvo parengiama. Antra, akademijos spaustuvė rūpinosi nepalikti liaudies be lietuviškų religinių knygų: maldaknygių, giesmynų, katekizmų. Išsisėmus pirmam leidimui, buvo kartojami nauji leidimai.

V

Vilniaus universitetas LDK sostinę darė ir intelektualinį centrą, skleidusi šviesą. Išplitęs parapinių mokyklų tinklas įgalino plačiau ir liaudyje šviesai plisti. Savaime tai žadino bent pasąmonėje susidomėjimą savimi, savo etnine individualybe.

1983 m. šventėme "Aušros" šimtmetį kaip tautinio atgimimo sukaktį. Tačiau instinktyviai — pasąmonės gelmėse — tautinis budimas prasidėjo jau šimtą metų prieš "Aušros" pasirodymą: Vykdė šį tautinį budimą tikintieji, nes netikinčiųjų vis dar nebuvo atsiradę.

Nuo XVIII amžiaus pusės, ypač paskutiniame ketvirtyje, labai sparčiai pradėjo augti lietuviškų knygų leidimas, atspindėjęs jų pareikalavimą^ skaitytojų pagausėjimą. Statistika tokia: LDK iki 1700 m. išleistos 39 knygos, XVIII a. pirmoje pusėje (1700 - 50) — 28, o antroje pusėje (1751 - 1800) — 142! Dar sparčiau gausėjo lietuviškų knygų leidimas XIX amžiuje: pirmoje jo pusėje (1801 - 50) išėjo 227 leidiniai, o tik per vieną antrosios pusės dešimtmetį (1851 - 61) pasirodė 205 knygos.48 Toks lietuviškų knygų leidimo išaugimas daug ką byloja be aiškinimų — duotosios statistikos kalba yra aiški.

Daugiausia buvo perspausdinamos senos knygos, netrukus jas išpirkus, reikėjo vis naujų leidimų. Būdingas pavyzdys: J. Ja knavičiaus "Evangelijų" per 120 metų (1637 - 1758) išėjo 18 leidimų, o dabar prireikė 12 leidimų tik per maždaug trisdešimt metų (1767 - 99). Dar įspūdingiau byloja apie 1766 m. išleisto elementoriaus "Mokslas skaytyma rasta lietuviška" kone kasmetinis perspausdinimas, nepaisant politinio sutrikimo — galutinio Lenkijos - Lietuvos jungtinės Respublikos žlugimo. Per XVIII amžiaus paskutinį ketvirtį šio elementoriaus atspausdinta 14 leidimų, o XIX amžiuje tik ligi 1861 m. — dar 52 leidimai (nors jau pasirodė ir keli nauji elementoriai).

XVIII pabaigoje jau nebesitenkinta tik senų leidinių perspausdinimu, pradėta rengti ir naujų. Ir juo toliau, juo gausiau. Iš literatūros istorijos žinome XIX a. pirmojo trisdešimtmečio žemaičių sąjūdį, tradiciškai laikomą "pirmaisiais mūsų tautinio atgijimo daigais",49 pratęsusiais tai, kas jau liaudies pasąmonėje kilo XVIII amžiaus paskutiniais dešimtmečiais. Bet nepamirština ir religinė literatūra. Kaip pasauliečių didžiausias autoritetas buvo D. Poška, taip dvasininkus telkė kunigaikštis vysk. Juozapas Arnulfas Giedraitis, išleidęs Naujojo Testamento vertimą 1816 m., rūpinęsis kalbos gryninimu, skatinęs rašyti ir savo bendradarbius, raginęs kunigus kurti pradžios mokyklas.

Prasidėjo tuo metu elementorių, vadovėlių, liaudžiai skaitinių, gramatikų, žodynų rengimas. Dalis šių darbų pasirodė, dauguma liko rankraščiuose ar išvis dingo. Tarp tų, kurie ėmėsi šių darbų, daugumą sudarė kunigai. Religinės tematikos ėmėsi ir tokie pasauliečiai, kaip L. Ivinskis (leidęs nuo 1846 m. kalendorius) ir M. Akelaitis. Abu jiedu planavo ir pirmuosius lietuviškus laikraščius: Ivinskis — "Aitvarą" (1856), Akelaitis — "Pakeleivingą" (1858).

Žemaičių rašytojai nesirūpino savo kūrybą spausdinti, tenkinosi nuorašų siuntinėjimu vieni kitiems. Todėl taip susiklostė, kad pirmasis 1814 m. paskelbtas grožinės literatūros kūrinys buvo aukštaičio kun. A. Strazdo "Giesmės svietiškos ir šventos" (tik po keturių metų L. Rėza pirmąkart paskelbė K. Donelaičio "Metus"). Iš žemaičių vėliau tik S. Stanevičius 1829 m. paskelbė šešias savo ir tiek pat Donelaičio pasakėčių, dar pridėdamas odę "Šlovė žemaičių". Toliau vėl pirmavo aukštaičiai poetai. Kun. A. Baranauskas apie 1858-59 m. parašė "Anykščių šilelį", kurį L. Ivinskis tuojau pat paskelbė savo kalendoriuose (1860 - 61). "Baranausko poezija — stambūs manifestaciniai kūriniai, kuriais jis, pirmasis lietuvių poezijoje, apeliavo į tautinę sąmonę", — įvertino monografijos apie jį autorė R. Mikšytė. "Anykščių šilelis", tos pačios autorės žodžiai, tai "himnas lietuvių kalbai".50 Kun. K. Aleknavičiaus 1861 m. išleistos eilės sulaukė liaudyje populiarumo. Kun. A. Vienažindžio daug eilėraščių virto dainomis, bet buvo išleisti jau pora metų po autoriaus mirties (išspausdinti Amerikoje 1894 m.). "Aušroje" debiutavo ir iškiliausias tautinis dainius — Maironis.

Neskaičiuojant lenkų rašytojo J. Chodzkos "Jono iš Svisločės" vertimo į lietuvių kalbą 1823 m., kunigai buvo ir grožinės prozos pradininkai: suvalkietis A. Tatarė (1836), P. Gomalevskis (1853), aukštaitis J.S. Dovydaitis (1860) ir juos visus pralenkęs Žemaičių vyskupas M. Valančius (1868 - 69). Tarp šių dvasininkų viena apysaka (1860) įsiterpia tikintysis pasaulietis M. Akelaitis.

Dar prieš XIX amžiaus pusę pradėta rašyti ir moksliniai veikalai. Pranciškono J. A. Pabrėžos visi darbai liko rankraščiuose, tarp jų svarbiausias botanikos veikalas, parašytas 1843 m. S. Daukantas šalia daugelio smulkesnių knygelių parašė ir tris mokslinius Lietuvos istorijos veikalus, iš kurių pasisekė išspausdinti "Būdą senovės lietuvių" (1845). M. Valančius išleido "Žemaičių vyskupystę" (1848).

Stebėtis reikia ir leidžiamų knygų tiražu. L. Ivinskio kalendorių tiražas kai kuriais metais siekė 8000. Vysk. M. Valančiaus 1852 - 58 išleistų keturių knygų dviejų tiražas buvo po 10.000, kitų dviejų — 40.000 ir 45.000. Tai rodo, kiek jau buvo lietuviškų knygų skaitytojų. Juos parengė namų ir parapinės mokyklos. M. Valančius, tapęs vyskupu, ypatingai rūpinosi mokyklomis. 1851 ir 1852 metų laiškuose ragino, kad prie kiekvienos bažnyčios būtų ir pradinė mokykla. Buvo pasiekta kone nuostabių rezultatų: pvz., Rietavo dekanate 1853 m. mokančiųjų skaityti buvo 12.292, o po dešimt metų (1863) padvigubėjo iki 24.330.51

Galima sakyti, kad tauta buvo paruošta knygnešių gadynei, uždraudus spaudą lotyniškais rašmenimis. Pats vysk. M. Valančius nurodė kelią į Prūsus.

VI

Pagaliau XIX a. trečiajame ketvirtyje iš tiesų Lietuvą pasiekė ateistinė mintis. Nebebuvo ateistai vieniši. Pasaulietinėj šviesuomenėj jų buvo gausu. Tikrasis ateizmo Lietuvoje pradininkas buvo ne lenkas K. Liščinskis, o lietuvis patriotas dr. Jonas Šliūpas (1861 - 1944).

Naują padėtį sudarė baudžiavos panaikinimas. Pasiturintieji ūkininkai pradėjo siųsti savo vaikus į universitetus, daugiausia pačioj Rusijoj. Rusų universitetuose viešpatavo radikalus nihilizmas. Tikinčiųjų tėvų vaikai nutoldavo nuo tikėjimo ir tapdavo netikinčiaisiais.

Nutolti nuo tikėjimo galima įvairiai: indiferentizmu, neskyrimu jam reikšmės ir visiškai juo nesidomėjimu; agnostiniu nusistatymu, jog Dievo buvimo ar nebuvimo klausimą gaubia nežinia; pagaliau ateistiniu apsisprendimu — arba ramiu, laikančiu tikėjimą nepavojingu asmeniniu reikalu, arba kovingu, žvelgiančiu į tikėjimą kaip blogybę, kurią reikia naikinti.

Sovietiniai autoriai "nesismulkindami" ton pačion ateistų greton įrikiuoja ir J. Šliūpą su J. Basanavičiumi, ir ekskunigį V. Dembskį su V. Kudirka. O J. Biliūno grįžimą į tėvų tikėjimą ignoruoja ar tiesiog slepia. Tik naujame jo raštų leidime paskelbė jo 1907.XI.22 laišką žmonos motinai A. Janulaitienei: "Sveikinu Tamstą ir trokštu nuo Dievo sveikatos . . . Gulėdamas, Mamyt, ilgą laiką patale, daug skaitau ir misliju. Ir persitikrinau, kad brangiausias ir švenčiausias daiktas žmogui yra Tikėjimas. Taigi žadu šiais metais atbūti iš viso gyvenimo išpažintį".52

Rusijos universitetuose susiformavusi naujoji, iš liaudies kilusioji, lietuvių inteligentija vienaip ar kitaip liko tikėjimui svetima. Tad ir nepriklausomoj Lietuvoj iš pradžių inteligentijos dauguma, J. Keliuočio žodžiais, buvo "dar Rusijos katile išvirta".53 Išvirta ne tik savo simpatijomis rusų kultūrai, bet ir nutolimu nuo tėvų tikėjimo. Neišvengiamai tokio idėjinio profilio, ypač iš pradžių, buvo ir 1922 m. atidarytasis Lietuvos universitetas — tik po kokį vieną tikintįjį profesorių fakultete, išskyrus katalikų išsikovotą Teologijos - filosofijos fakultetą, kurio filosofijos skyrius, J. Ereto žodžiais "greit tapo politikos apgulta mokslo tvirtove".54

Nuo pat "Aušros" metų vyko tikėjimo ir netikėjimo, katalikybės ir ateizmo kova. Vos susidariusi lietuviškoji šviesuomenė radikaliai suskilo: iš vienos pusės — jaunieji kunigai, iš antros — pasauliečiai inteligentai. Tikinčiųjų pasauliečiuose inteligentuose reikėjo su žiburiu ieškoti. Iš naujo atsivėrė praraja tarp šviesuomenės ir liaudies, tik kitokio pobūdžio, nebe tautinio, o pasaulėžiūrinio. Kaip anksčiau šviesuomenė stengėsi liaudį lenkinti, taip dabar — ją "pažanginti". Vieni tik apgailestavo liaudies skendėjimą "prietaruose", o antri ėmėsi aktyviai kovoti prieš tikėjimą:55

Visos lietuviškosios pajėgos susitelkė į "Aušrą" (1883 - 86), bet jos buvo jau labai skirtingų pažiūrų. Dėl to "Aušra" taip greit, vos po trijų metų, ir užgeso. Pirmasis redaktorius buvo tolerantus indiferentas dr. J. Basanavičius, antrasis — kovingasis ateizmo Lietuvoje pradininkas dr. J. Šliūpas.

Nors ir trumpalaikis buvo Šliūpo redagavimas, Vc. Biržiškos sprendimu, jis "pabaigė pačių aušrininkų skilimą".56 Ir Šliūpui pasitraukus, bandymai laikraštį gelbėti nebepavyko. Atskiros pasaulėžiūrinės srovės pradėjo leisti savo atskirus laikraščius dar spaudos draudimo metais ir kurti savo organizacijas.

Gilūs skirtingumai iškilo ir Didžiajame Vilniaus seime 1905 m. Atgavus spaudos laisvę, labai pagausėjo ir periodinių leidinių, ir knygų. Per spaudą buvo tęsiama kieta pasaulėžiūrinė kova.

Prasidėjus I pasauliniam karui, dauguma inteligentų ir moksleivių pasitraukė į Rusiją. Kokia aštri pasaulėžiūrinė ir politinė įtampa buvo išaugusi tarp priešingų srovių, rodo Petrapilio lietuvių seimo 1917 m. skaudi nedarna.

Rusijos bolševikų revoliucija patraukė šiek tiek ir lietuvių. Rusai bolševikai 1918.XII.16 sudarė V. Kapsuko "revoliucinę" Lietuvos valdžią, kuriai netrukus (1919.1.30) įsakė susijungti su sovietine Gudija. Hibridinė "Lietbiela" (ir to meto spaudoj vartota Lietuvos ir Gudijos, arba Bielorusijos, santrumpa) formaliai gyvavo nuo 1919. 11.27 iki 1X11, nors jau nuo 1919.VII.14 tik nominaliai buvo paliktas šis titulas.57

Nepriklausoma Lietuva vos kūrėsi: pirmasis ministrų kabinetas sudarytas 1918.XI.11, o jau po mėnesio (XII. 17) Raudonoji armija pasiekė Lietuvos teritoriją. 1919 kovo mėn. buvo spėję užimti du trečdalius Lietuvos (tą mėnesį ministrų kabineto pirmininko pareigų nepabūgo užimti Pr. Dovydaitis). Pavojaus valandą visi lietuviai patriotai pamiršo savo politinius skirtumus ir vieningai stojo ginti laisvės — 1919.VIII.31 raudonarmiečiai jau buvo išstumti už Dauguvos.58

Tačiau ir laisvės kovų metu atsirado tokių, kurių nusistatymas prieš religiją buvo toks stiprus, kad "klerikalinės" Lietuvos už viską labiau baisėjosi. Iš Marijampolės žinoma, kad kai vieni moksleiviai vykdavo palydėti savanorių, kiti ateidavo iš jų šaipytis. Toj pačioj Marijampolėj leidžiama "Aušrinė" buvo tiek sukairėjusi, kad B. Sruoga, pats anksčiau buvęs jos redakcijoje, dabartinę "Aušrinę" apibūdino "rusų nihilizmo mylimiausiu vaiku". Laikydamas mūsų rusiškiausia žyme "be jokių ceremonijų koliotis", dėl "Aušrinės" nuolatinio plūdimosi ironiškai nusistebėjo, jog "tai rašo ne Z. Aleksa-Angarietis "Komuniste", bet mūsų jaunimas savo organe".59

Šioje perspektyvoje dera iškelti didelę reikšmę Pr. Dovydaičio, nepritapusio prie "Aušrinės" (pasirodžiusios 1910 m.) ir pradėjusio nuo 1911 vasario mėn. redaguoti "Ateitį" ir telkti ateitininkų sąjūdį, išauginusį tikinčiųjų inteligentų. Neužmirštinas Pr. Dovydaičio nuopelnas, kad sulaukėme ir katalikiškosios inteligentijos. (Gėda, kad tame pačiame Toronte, kuriame vyksta šis kongresas, Kankinių bažnyčioje — dėl dalies nesusipratusių parapiečių pasipriešinimo — kankiniui Pr. Dovydaičiui skirtas jo vitražinis atvaizdas lieka be jo pavardės. Gėda tikintiesiems katalikams gėdytis šio Bažnyčios ir tautos kankinio. Reikia, kad jo pavardė būtų įrašyta taip pat, kaip ir kitų, kurie minėtoje bažnyčioje pagerbiami).60 Ateitininkai stojo ištisomis klasėmis į savanorius ir pirmąsias karo mokyklas, išaugo į stipriausią studentų organizaciją ir antrajame nepriklausomybės dešimtmetyje pakeitė Lietuvos dvasinį veidą.

Vargu ar buvo palaima, kad idėjinė diferenciacija buvo sutapatinta su politine diferenciacija ir tuo būdu perkelta į politinį gyvenimą; Mūsų partijos nepriklausomybės metais visų pirma išsiskyrė kaip tik religiniu atžvilgiu. Nors iki 1924 m. vyriausybė buvo koalicinė, partijų kova buvo neįtikimai aštri, tiesiog fanatiškai vedama, demagogijos kupina. Tai demoralizuojančiai veikė visuomenę. Palinkusieji į kairiąsias partijas savaime tolo ir nuo bažnyčios. Atšalimas nuo bažnyčios kai kuriose Lietuvos srityse buvo stipriai jaučiamas. Krikščionys demokratai ne tik save laikė vienintele katalikiška partija, bet ir skelbė, kad principiškai katalikai privalo tik vieną partiją turėti. Ogi faktiškai daug tikinčiųjų buvo ir tautininkuose, nors jų režimas ir atkakliai kovojo su katalikų organizacijomis (ateitininkai moksleiviai nuo 1930 m. buvo priversti veikti pogrindyje, kaip kad pogrindyje buvo pradėję savo veiklą caro metais; uždarant visas moksleivių organizacijas, buvo palikti tik "suvalstybinti" skautai). Bet ir kairiosios valstiečių liaudininkų partijos eiliniuose nariuose, o ypač tik jos simpatikuose, tam tikra dalis buvo ir tikinčiųjų katalikų. Jeigu 1926 m. seimo rinkimus laimėjo kairiosios partijos, tai nieku būdu nereiškė, kad jau būtų krašte susidariusi netikinčiųjų, atsisakiusiųjų krikščionybės, dauguma. Didelė buvo krikščionių demokratų klaida — nesupratus, jog demokratinėje santvarkoje reikia pakančios kantrybės — prisidėti prie 1926 gruodžio 17 perversmo, įvedusio vadistinį režimą. Tik St. Šalkauskis iškart suprato šios klaidos žalą ir atvirai pasmerkė katalikų prisidėjimą prie šio nelemto sąmokslo, palaidojusio demokratiją visiems vėlesniems nepriklausomybės metams.61

1940 m. okupavę Lietuvą, sovietai įkalino ir Sibiran išvežė drauge su dešiniaisiais ir tuos kairiuosius visuomenininkus, kurie buvo pasirodę nepalankūs vadinamajam "liaudies frontui". Išskyrus patį ideologą dr. J. Šliūpą (pirmomis dienomis taip pat besidžiaugusį, bet tuojau praregėjusį), kolaborantais tapo visi antireliginei kovai skirtos Laisvamanių etinės kultūros draugijos (1924 - 41) nariai. Kaip informuoja tritomė sovietinė enciklopedija, komunistai "šią organizaciją panaudojo savo įtakai liaudyje stiprinti", "nuo 1934, kovodami dėl Liaudies fronto sudarymo".62 Šios organizacijos veikėjai J. Paleckis tuoj buvo paskirtas prezidentu (1940.VI.17), o M. Gedvilas, partijos narys nuo 1934 m., paskirtas vidaus reikalų ministru (1940.VI.19), o po Lietuvos inkorporavimo į Sovietų Sąjungą — komisarų tarybos pirmininku.

Kadangi komunistų partijos narių buvo per maža užimti postams, kairesnių pažiūrų žmonės, vadinami "pažangiaisiais", irgi buvo sodinami į vadovaujančias vietas. Daugelis jų kiek galėdami stengėsi tauriai laikytis, bet nemaža dalis be išlygų parsidavė okupantui (ryškiausias pavyzdys — mokytojas J. Žiugžda).

1941 birželio sukilimas vėl suvienijo visus be pažiūrų skirtumo. Deja, jau po poros mėnesių buvo išsiskirstyta į atskiras grupes, ir būtent — dėl "klerikalų" nepakantos.

Net po daugiau kaip keturiasdešimt metų nepajėgiama savąją organizaciją aprašyti be skirtingos organizacijos kaltinimo pasidavimu "baimei ir panikai" (net kartojamas šis priekaištas), "nuolaidžiavimo linija", linkimu "į oportunizmą".63 Rašoma, lyg staiga atsibudus iš miego ir nesusivokiant, kad stojama kovon, kuri buvo kovota prieš dešimtis metų. O kai dėl tokios senos neapykantos kritiškai pasisakė paliestasis dr. Ad. Darnusis,64 jam buvo atkirsta tokios antraštės straipsniu: "Demagoginis rezistencijos aiškinimas".65 Vėliau kitas tos pačios knygos bendraautoris, pats tą knygą reklamavęs recenzijomis katalikų abiejuose savaitraščiuose, savo atvirą laišką Damušiui tiesiog įžūliai įvardijo: "Adolfo Damušio kliedėjimas".66 Iš partinės aistros nejaučiama, kad jau pačiomis tokiomis antraštėmis žeminama save pačius, demonstruojant žmogui pagarbos stoką.

Pabėgta iš Lietuvos į laisvąjį pasaulį su ta pačia kovinga nuotaika, kuria gyventa tėvynėje. Nors svetur visai kita padėtis, VLIKas tuojau pat pasiskirstė į "laicistų" ir katalikų blokus. Narsiau buvo vedama tarpusavio kova negu kovojama už Lietuvos laisvę. Atitinkamai buvo nuteikta ir visuomenė. Visų ilgimasi vienybės, bet vis stengiamasi kovoti už savą "vienybę".

Toliau reikia apžvelgti, kaip dabar vyksta krikščionybės ir ateizmo grumtynės tėvynėje ir išeivijoje.

Išnašos

1.    Žodis "grumtynės" ir Lietuvoje vartojamas kaip ideologinės kovos sinonimas. 1975 Mokslų akademijoje buvo surengta tarprespublikinė konferencija tema "Katalikybė ir šiuolaikinė ideologinė kova". Tais pačiais metais joj skaitytos paskaitos buvo paskelbtos rusų kalba. O vėliau ir lietuvių kalba B. Kuzmickas sudarė šios konferencijos paskaitų rinkinį ta pačia antrašte ir išleido 1978 m. Ir būtent žurnalas "Komunistas" šią knygą recenzavo antrašte "Ideologinėse grumtynėse".

2.    Brošiūra "Kazimieras Lyščinskis — ateizmo pradidininkas Lietuvoje", 1957; platesnė apybraiža "Pasmerkimas. Pasakojimas apie Kazimierą Liščinskį", 1976 (149 p.).

3.    Tomas I, 1980, p. 198-200. Aprašė E. Vasilevskis.

4.    K. Liščinskio pasaulėžiūros klausimu. — Mokslas ir gyvenimas, 1961, Nr. 4, p. 33-35.

5.    Konferenciją rengė MA Filosofijos, sociologijos ir teisės institutas su TSRS filosofijos draugijos Lietuvos skyriumi. Paskaitas skaitė J. Jurginis, J. Barzdaitis, B. Deksnys ir E. Vasilevskis.

6.    Tiesa, 1984.11.23.

7.    J. Jurginis, Pasmerkimas, p. 72.

8.    Ten pat, p. 147.

9.    Ten pat, p. 137.

10.    J. Jurginis, Raganų gaudymo šimtmetis, 1984, p. 159.

11.    J. Barzdaitis, Ateizmo tradicijos Lietuvoje (XIX a. pabaiga ir XX a. pradžia), 1980, p. 7.

12.    J. Jurginis, Pagonybės ir krikščionybės santykiai Lietuvoje, 1976, p. 8, 10.

13.    Ar buvome pagonys? — Literatūra ir menas, 1977. IV.9.

14.    Pagonybės ir krikščionybės santykiai Lietuvoje, p. 113 ir toliau.

15.    J. Jurginis, Renesansas ir humanizmas, 1965, p. 238 (tame pačiame puslapyje ir K. Bekešo antkapio įrašo vertimas). K. Bekešas figūruoja ir kone visose Jurginio knygose. — Minint Vilniaus universiteto 400 m. sukaktį buvo paskelbtas konkursas kūriniui apie K. Bekešą. Antrą premiją laimėjo rašytojo V. Rimkevičiaus "Testamentas" (Literatūra ir menas, 1979.VII.14.

16.    Ingė Lukšaitė, Radikalioji reformacijos kryptis Lietuvoje, 1980, p. 76-77.

17.    Vilniaus universitetas (kolektyvinis leidinys), 1966, p. 35. Beje, Jurginis Loveika krikštijo ir Steponu (Pasmerkimas, p. 29). Būdingas žurnalistinio nerūpestingumo pavyzdys.

18.    J. Jurginis, Istorija ir kultūra, 1984, p. 66; Lietuvos kultūros istorijos bruožai, J. Jurginis (p. 5-185), I. Lukšaitė (186 - 333), p. 152.

19.    I. Lukšaitė, o.c, p. 77.

20.    Pagonybės ir krikščionybės . . ., p. 119.

21.    Raganų . . ., p. 160.

22.    Pagonybės ir krikščionybės . . ., p. 160.

23.    Lietuvos kultūros istorijos bruožai, p. 161.

24.    Pasmerkimas, p. 137. Nėra ko stebėtis, kad Jurginis nesiorientuoja filosofiniais klausimais. Iš žurnalisto jis tapo istoriku tik sovietinėmis aplinkybėmis. Galbūt perdėtas ateizmo istorijos kūrimas susijęs ir su atgaila, kurią reikia atpirkti. Partijos narys 1928 - 40, vokiečių metu pasiliko Lietuvoj ir tuojau pradėjo rašyti to meto spaudoje. Vėl į partiją buvo priimtas tik 1957 m. Ir pakeltas į akademikus (1968), liko toks pat propagandinis žurnalistas, koks ir buvo. Tad kiek galėdamas ir stengiasi įtikti okupantui, veikale "Lietuvių kultūros istorijos bruožai" I. Lukšaitė savojoj dalyje bažnytinę slavų kalbą vadina LDK kanceliarine kalba, o Jurginiui tai tik rusų kalba.

25.    A. Griška, Sveikas protas ir mokslas prieš tamsą ir prasimanymą (Materialistinė ir ateistinė mintis Vilniaus universitete pirmoje XIX a. pusėje), Filosofija, t. VII, 1966, p. 208.

26.    L. Giros str., pasirašytas L. Gerulio slapyvardžiu, išspausdintas "Lietuvių tautos" I tome, 1907, p. 150. Cituojama iš J. Jurginio knygelės Pagonybės ir krikščionybės . . ., p. 15.

27.    V. Mykolaitis-Putinas, Literatūros etiudai, 1937, p. 157.

28.    Ten pat, p. 155, 146.

29.    Ten pat, p. 155-156.

30.    Ten pat, p. 152.

31.    Lietuvių enciklopedija, t. XVI, p. 536.

32.    M. Ročka, Lietuvių studentai Krokuvoje ir humanizmo pradžia Lietuvoje. Literatūra, t. X, 1960, p. 57.

33.    Jurgis Lebedys, Mikalojus Daukša, 1963, p. 17.

34.    St. Šalkauskis, Universitetas tautos gyvenime. — Židinys, 1940, Nr. 2, p. 181.

35.    Vilniaus universiteto istorija 1579 - 1803. — 1976. p. 204 (V. Žulys).

36.    Vilniaus universitetas, 1956, p. 13 (J. Jurginis).

37.    Ten pat, p. 30 (K. Jablonskis).

38.    Vilniaus universitetas, 1966, p. 50-51, 31 (J. Jurginis).

39.    Vilniaus universiteto istorija 1579 - 1803, p. 7 (A. Šidlauskas).

40.    Ten pat, p. 68-69 (L. Vladimirovas).

41.    A. Piročkinas ir A. Šidlauskas, Mokslas senajame Vilniaus universitete, 1984, p. 43-45.

42.    Vilniaus universitetas, 1966, p. 34 (J. Jurginis).

43.    Vilniaus universiteto istorija 1579 - 1803, 1976, p. 204-205 (V. Žulys).

44.    Mokslinis komunizmas (iš rusų kalbos vertimas keliolikos autorių parengto vadovėlio aukštųjų mokyklų studentams), 1973, p. 401.

45.    A. Šapoka, Vilnius Lietuvos gyvenime, 1954, p. 64.

46.    Jurgis Lebedys, Lituanistikos baruose, t. I, 1972, p. 374.

47.    Ten pat, p. 363, 373. Reikšminga to paties autoriaus dokumentinė knyga "Lietuvių kalba XVII-XVIII a. viešajame gyvenime", 1976 (po autoriaus mirties sudaryta V. Zaborskaitės). Iš gausių P. Rabikausko straipsnių apie Vilniaus universitetą ypač dėmesio verta jo paskaita LKMA XI suvažiavime 1979 m. Chicagoje, išspausdinta Aiduose (1979, Nr. 9, p. 377-389) — "Lietuviškumo apraiškos Vilniaus akademijoje".

48.    Lietuvos TSR bibliografija, t. I (1547 - 1861), 1969, p. XII. Apie žemiau duodamų dviejų knygų leidimus žr. p. 136 - 145, 266 - 276.

49.    V. Maciūnas, Vilniaus universitetas ir lietuviškasis XIX amžiaus pradžios sąjūdis (111-210), p. 113. — Lituanistikos instituto 1979 m. suvažiavimo darbai: Vilniaus universitetas 1579 - 1979, 1981.

50.    R. Mikšytė, Antanas Raranauskas, 1983, p. 117-118, 72.

51.    M. Lukšienė, Lietuvos švietimo istorija XIX a. pirmoje pusėje, 1970, p. 473.

52.    Jonas Riliūnas, Raštai III, 1981, p. 437. Šio laiško ankstesniame Biliūno raštų leidime (1954 - 55) nepaskelbta. Seniai buvo žinoma apie Biliūno pasaulėžiūrinį lūžį (J. Ambrazevičius jau 1937 m. "Židinyje" analizavo jo "išsivadavimą"). Ir naujame Biliūno raštų įvade J. Stonis pažymi, kad Biliūnas "grįžo prie vaikystės religinių Įsitikinimų" (p. 12). Tačiau sovietiniuose leidiniuose, rašant apie pirmuosius lietuvius ateistus, dažnai Biliūnas jų sąraše figūruoja pirmuoju, visai nutylint jo grįžimą Į tėvų tikėjimą. XIX a. pabaigos ir XX a. pradžios lietuviškojo ateizmo istorija specialiai kaip savo sritimi domėjosi J. Barzdaitis (1922 - 1984), Vilniaus universiteto filosofijos ir ateizmo katedros vedėjas (1969 - 75). Šiuo reikalu — visišku nutylėjimu Biliūno pasaulėžiūros pakitimo, o netgi jį pirmuoju įrašant į mūsų pirmųjų ateistų sąrašą — 1976 m. parašiau laišką prof. J. Barzdaičiui. Atsakė, kad "iš dalies" su manimi sutinka, ir užrašė ką tik pasirodžiusią savo knygą. Vėlesnėje knygoje (Ateizmo tradicijos Lietuvoje, 1980) iš tiesų maždaug jo laiško man žodžiais jau bent priminė: "Būtina paminėti pasaulėžiūros lūžį, kurį J. Biliūnas pergyveno savo amžiaus pabaigoje", "mirties akivaizdoje rašytojas buvo pradėjęs domėtis konfesiškai suprantama religijos forma", "savo gyvenimo pabaigoje pergyveno tam tikrą pasaulėžiūrinio pobūdžio krizę" (p. 127 - 129).

53.    J. Keliuotis, Rusija, Vakarų Europa ir Lietuva. — Židinys, 1928, Nr. 12, p. 407.

54.    Pr. Čepėnas (red.), Lietuvos universitetas 1579 -1803 - 1922, 1972, p. 701.

55.    Kova su katalikybe buvo dengiama kovos su lenkybe šydu. Pr. Dovydaičio žodžiais, tie, kurie tautinio atgimimo metais kovą su lenkybe vertė ir kova su katalikybe, "elgėsi lygiai neprotingai, net juokingai, kaip kad su gelda laukan išmesdami ir vaiką, kuris toj geldoj buvo nupraustas". Lenkų įtaka buvo iš tikrųjų žalinga. Bet dėl to nebuvo galima nematyti, kad "rusų priespaudos laikais katalikybė lietuviui buvo gynimosi skydas nuo rusinimo kirčių" (Pr. Dovydaitis, Lietuvos moksleivių tikrieji keliai ir šunkeliai. — Ateitis, 1935, Nr. 8-9, p. 338, 336).

56.    Lietuvių enciklopedija, t. I, 1953, p. 467. Tą patį sprendimą Vc. Biržiška buvo teikęs ir Lietuvoje leistoje Lietuviškojoj enciklopedijoj: "užbaigė skilimą pačių aušrininkų tarpe" (t. II, p. 332).

57.    Žr. Julius Rimdžius, Vasario 16 ir okupantų gruodžio 16. — Aidai, 1979, Nr. 2, p. 49 - 60. Šiame straipsny kritiškai vertinama sovietinio autoriaus P. Vitkausko knyga Lietuvos Tarybų Respublikos sukūrimas 1918 - 1919 metais, 1978.

58.    Laisvės kovose pabrėžtinas nuosaikaus kairiojo M. Sleževičiaus vaidmuo. Jis buvo sudaręs antrąjį (1918.XII.26 - 1919.111.11) ir ketvirtąjį (1919.IV.12 -X.6) ministrų kabinetą.

59.    "Aušrinės", pradėtos leisti Marijampolėje, pirmasis numeris pasirodė 1919 gruodžio mėn. B. Sruoga savo recenziją paskelbė oficioze "Lietuva", 1920, Nr. 5. B. Sruogai buvo atsakyta: "B. Sruogos kritika iš valdžios oficiozo dvelkia šmeižtu ir provokacija" (Aušrinė, 1920, Nr. 1-2, p. 20).

60.    Prisiminiau tai, nes negaliu užmiršti, ką teko savo ausimis girdėti ir savo akimis matyti: besikalbant po pamaldų su Kankinių bažnyčios kūrėju ir klebonu kun. P. Ažubaliu, įsiveržė kažkoks žmogus ir pradėjo su įniršiu taip isteriškai šaukti, kaip nei ligi tol, nei vėliau nemačiau tokio įsiutusio žmogaus. Piktinosi sumanymu tarp kitų kankinių ir Pr. Dovydaitį pagerbti vitražiniu protretu. Be abejo, ne dėl to šis praktikuojantis katalikas taip nekentė Dovydaičio, jog šis buvo Vasario 16 akto signataras, o dėl to, kad jis buvo ir ateitininkų kūrėjas.

61.    Juozas Brazaitis, Raštai, t. V, 1984, p. 394.

62.    Mažoji lietuviškoji tarybinė enciklopedija, t. II, 1968, p. 281.

63.    A. Vokietaitis kolektyviniame leidinyje "Laisvės besiekiant", 1983, p. 257 ir 285, 257, 258 (bendraminčio citata).

64.    Ad. Darnusis, Antinacinė lietuvių rezistencija, atspaudas iš "Tėviškės žiburių", 1984, Nr. 13-16.

65.    "Akiračiai", 1984, Nr. 5, p. 12-13.

66.    P. Žičkus, "Dirva", 1984, Nr. 40.

Šaltinis: www.aidai.us

Susiję

Skaitiniai 7585038691201697480
item