Juozapas Labokas. Keli neatsakyti žemės pardavimo užsieniečiams klausimai

Šiame straipsnyje pateikiamos mintys atsirado kaip reakcija į bernardinai.lt interneto dienraštyje š.m. lapkričio 2 d. publikuotą straipsnį ...

Šiame straipsnyje pateikiamos mintys atsirado kaip reakcija į bernardinai.lt interneto dienraštyje š.m. lapkričio 2 d. publikuotą straipsnį „Žemės pardavimo klausimas suskaldė Sąjūdžio tarybą“.

2013-ieji metai Lietuvos viešųjų diskusijų erdvėje paženklinti keliais svarbiais visuomeniniais klausimais. Per šiuos metus šalyje ganėtinai aktyviai aptarinėjami atominės energetikos, skalūnų dujų, referendumo ir žemės pardavimo klausimai. Diskusijų erdvėje taip pat būta ir keleto kitų klausimų, tačiau, manau, šie keturi buvo ir tebėra pagrindiniai visuomeninės diskusijos objektai. 

Pernelyg nesigilindamas į pirmus tris (atominė energetika, skalūnai ir referendumas), norėčiau iš arčiau ir kiek kitu kampu pažvelgti į žemės pardavimo privačiam užsienio kapitalui klausimą. 

Žemės pardavimas užsieniečiams išties aktualus ir jautrus viešojo gyvenimo klausimas, kuris vienu ar kitu mastu tiesiogiai liečia Lietuvos piliečius. Įsitikinti šio klausimo jautrumu pakako vieno, regis visai nereikšmingo incidento Lietuvos politinių kalinių ir tremtinių sąskrydyje šiemet Ariogaloje. 

Minimame renginyje dalyvavo negausus būrelis žmonių renkančių parašus tam, kad būtų užkirstas kelias žemės pardavimui užsienio piliečiams. Parašų rinkėjai, matyt, tikėjosi gana aktyvaus susirinkusiųjų dalyvavimo. Tokie akcijos organizatorių lūkesčiai visiškai suprantami atsižvelgiant į tai, kad didžioji dauguma sąskrydžio dalyvių ne vienerius metus praleido nepavydėtinoje padėtyje priešindamiesi sovietų invazijai ar buvo išvežti į Sibirą, todėl neabejotinai numano savo Tėvynės ir savo žemės reikšmę.

Tačiau vienas šios parašų rinkimo akcijos momentas politinių kalinių ir tremtinių sąskrydyje įstrigo ir padėjo giliau pažvelgti į žemės pardavimo klausimo aktualumą ir jo prasmes mūsų žmonių sąmonėje. Parašų rinkėjai, pasipuošę Lietuvos trispalve, žvalgėsi po minią žmonių, tai šen tai ten prieidami, pabendraudami, agituodami pasirašyti. Tačiau priėję prie vienos pagyvenusios, greičiausiai tremtinių, poros, susilaukė visiškai kitokios reakcijos, nei buvo galima tikėtis. Pagyvenusi moteris ir jos vyras ramiai užkandžiavo ant žolės, tačiau išgirdus apie žemės pardavimo klausimą, ir ketinimus uždrausti (pabrėžiu) pardavinėti žemę užsieniečiams, moters veidas tiesiog persimainė. Ji, nežiūrint garbaus amžiaus, pašoko ir ėmė agresyviai dėstyti apie tai, kaip ją ir jos šeimą kamuojąs pinigų stygius, valdžios abejingumas ir eilė kitų su tuo susijusių problemų. Stovėdamas maždaug už dvidešimties metrų nuo įsiplieskusios diskusijos, gana aiškiai galėjau girdėti dviejų šalių polemiką. Nedetalizuojant šio ginčo turinio, jame buvo pabrėžtas valdžios abejingumas, skurdas ir nedarbas. Pasipiktinusi moteris negailėjo aštrių retorinių klausimų ir šūkių, būdingų įsiutusiai, nebesivaldančiai miniai. Parašus renkanti moteris bandė ramiu tonu, argumentuota kalba atremti pasipiktinimo bangą, apeliuodama į patriotinius, meilės savo žemei jausmus, tačiau pasipiktinimo banga buvo stipresnė, o paliestas skaudulys daug didesnis nei šilti jausmai savo kraštui. „– Neparduoti..!?“ – pusiau šaukdama ir nelaukdama atsakymo klausė sąskrydžio dalyvė iš pykčio įraudusiu veidu ir visiškai nelaukdama ir nenorėdama išgirsti parašų rinkėjos atsakymo. Pastarajai teko išklausyti: už ką gyvensime aš ir mano vaikai, anūkai, kodėl valdžia mumis nesirūpina, kodėl nėra darbo, kodėl sakote neparduoti..!!? 

Šioje vietoje dužo skambus ir viešojoje erdvėje išaukštintas racionalios, argumentuotos diskusijos mitas. Jis susidūrė su vieno žmogaus, jo šeimos skaudžios istorijos, skaudžios būties, nepasitenkinimo, menkavertiškumo, bejėgiškumo įsišaknijusiu realiu jausmu. Esu visiškai tikras, kad daugumai miesto žmonių – inicijuojančių žemės pardavimo klausimo sprendimą – šis gyvas skausmas, pulsuojantis provincijos žmonių širdyse, yra tolimas ir nepažįstamas. Alkoholizmo, skurdo, savižudybių, nedarbo, išdavysčių, emigracijos nualintame kaime vietos Tėvynės meilei, kurią neretai jaučiame savo širdyse, regis, nėra, arba ji likusi – tolimoje eilėje. Kitaip tariant, susiduriame su visiška patirčių ir žmogui kylančių egzistencinių klausimų asimetrija. 

Priekabus skaitytojas suskubs priminti, kad provincijoje esama ir gerų pavyzdžių, žmonių, kuriems rūpi Lietuva ir jos ateitis, tačiau privalome sutikti, jog tai viso labo retai pasitaikančios puošnios išimtys, o ne gyvenimo mūsų krašte vidurkis, jo realybė.  

Šioje vietoje man ir kitiems žemės pardavimo užsieniečiams oponentams kyla sudėtingas klausimas – kaip susikalbėti su mūsų provincija ir paprastu žmogumi, kuriam parduoti žemę užsieniečiams – vienas iš nedaugelio būdų šiek tiek pagerinti, kaip matėme kuklų asmeninio gyvenimo lygį. Kaip tokiam žmogui prabilti apie Tėvynės meilę ir grėsmingus, neretai menkai net ir intelektualų tarpe tesuvokiamus įsibėgėjančius sąmonės transformacijos procesus? Kaip tad kalbėti esant tokiai giliai prarajai tarp Tėvynę mylinčiųjų ir siekiančiųjų elementaraus išgyvenimo?

Apie itin didelio mąsto nesusikalbėjimą mums liudija ir jau minėtas lapkričio 2 d. straipsnis, kuriame LPKTS, t.y., tos pačios organizacijos nariai, pareiškė tris iš principo skirtingas pozicijas apie tai, kaip reiktų spręsti žemės pardavimo klausimą: (a) parduoti tik ES kapitalui, (b) parduoti tiems, kas stiprintų eurointegraciją ir euroatlantinį bendradarbiavimą, (c) iš viso neparduoti. 

Iš kietos pozicijos „neparduoti“ palaipsniui pereinama į poziciją „parduoti tik konkretiems subjektams“. Toks manevras liudija apie vertybinį nevienalytiškumą. Tačiau ar toks pozicijos pakeitimas nereiškia, kad ir vėl mėginame atsisakyti principinių pozicijų ir pereiname prie gaisrų gesinimo ir nuolaidžiavimo politikos? Kitaip tariant, ar nėra taip, kad pasirinkdami „ne-tokią-kietą-poziciją“ žemės pardavimo klausimu, mes kartu renkamės ir poziciją, kuria ignoruojame esminių žemės, viso socialinio sektoriaus, darbo rinkos, švietimo sistemos esminių pertvarkų būtinybę? 

Paprastai kalbant, pasirinkdami nuosaikesnę poziciją žemės pardavimo klausimu, kartu pripažįstame, kad, kelti šalies ūkį – nepavyks, pertvarkyti mokesčių sistemą taip, kad ji būtų socialiai teisinga – nepavyks, kitais būdais mažinti emigraciją – nepavyks, tad lieka vienintelė alternatyva – pardavinėti savo krašto žemę užsienio kapitalui tikintis, kad atsiras investicijų, galinčių ištraukti šalį iš neįvykdytų reformų ir beviltiškos politikos liūno. Šią alternatyvą įgyvendinti nėra labai sudėtinga: 

Pirma, visuomenė yra itin susiskaidžiusi, nėra žemės klausimu susitelkusių pilietinių organizacijų, galinčių būti patikimais valdžios-visuomenės komunikacijos kanalais, o kartu ir visuomenės interesą atstovaujančiais veikėjais. Tad paprastai tariant, valdžia šiuo klausimu tiesiog neturi su kuo tartis ar derėtis. Šiuo požiūriu vėl įgyvendinama, kartą girdėta ir taikli LR Švietimo ir mokslo ministerijos aukšto rango darbuotojų ištara: „mes turime galią todėl ir darome“. 

Antra, reformuoti visas minėtas sritis – mokesčių sistemą, darbo rinką, švietimą, kaimo plėtrą ir kitas, turinčias užtikrinti padorias gyvenimo sąlygas – daug daugiau laiko reikalaujantis ir daug prieštaravimų keliantis kelias. Atsižvelgiant į tai, kad Lietuvoje vyrauja mažo įdirbio, greitų rezultatų ir mažos atsakomybės politinis mentalitetas, tai yra antra priežastis, kodėl mėginama sukti žemės pardavimo užsieniečiams keliu. 

Trečia, šaliai išties reikia investicijų. Atsižvelgus į tai, kiek daug šalyje nenaudojamos žemės, kelias ją parduoti užsienio kapitalui, kuris tikėtina investuos – labai racionalus. Tačiau šioje vietoje kyla aibės techninių klausimų, į kuriuos atsakyti kol kas neskubama.

Ketvirta, menkas informacijos apie esamą situaciją kiekis. Šioje vietoje galime sakyti, kad a) žmonės yra abejingi arba b) valdžia įpratusi tam tikrais klausimais veikti buldozeriniu principu, per daug nesitarusi ir nediskutuodama, kita vertus, galime grįžti prie pirmojo punkto, kuriame gan aiškiai formuluojama problema, jog tiesiog nėra su kuo tartis. Dauguma prie LR Parlamento skambančių pasipiktinimų yra būtent tokie, kad valdžia nesitaria su tauta. Tačiau kaip su ja reikėtų tartis visam šalies biurokratiniam aparatui, kuris „mato“ tik organizacinius, tam tikrą socialinį kapitalą generuojančius vienetus, o ne pavienius pasipiktinusius ūkininkus, mokytojus, ugniagesius?

Tai tik kelios prielaidos, kurios stumia žemės pardavimo užsieniečiams klausimą įgyvendinimo  link. Kita vertus, reikia užsiminti ir apie opoziciją pardavimui. Jei sutinkame, kad pardavinėti šalies žemę užsienio kapitalui nėra tinkamas sprendimas – turime siūlyti kitą – alternatyvų. Kol kas neteko girdėti apie jokias apčiuopiamas alternatyvas: argumentuojama Tėvynės ir krašto meile, paveldu, kurį būtina tausoti ir kitais argumentais, kurių straipsnio pradžioje minėta visuomenės dalis paprasčiausiai nesupranta ir negali suprasti. Šioje vietoje reikia aiškiai suvokti, kad Tėvynės meilė nėra blogas dalykas, tačiau vien šiuo argumentu vargu ar galima remtis diskusijoje. Kur kas tvirčiau atrodytų argumentas, jog reikia esminės žemės ūkio, mokesčių politikos reformos.

Kyla poreikis iš naujo rimtai apsvarstyti žemės pardavimo užsieniečiams klausimą ir šis klausimas turi būti apmąstomas platesniame visuomenės ir valdžios santykio kontekste, kurį būtų galima kelti taip: kas vis dėlto valdo mūsų valstybę? Ar Lietuvos piliečiai vis dėlto gali ir nori valdyti savo valstybę? Ar dabartinė politinė konstaliacija ir politinis mentalitetas leidžia piliečiams būti savo šalies šeimininkais? Tai tik keletas metaklausimų, kurie turėtų būti žemės pardavimo oponentų sąmonėje prieš kylant į viešą diskusiją. 

Sekdami Lietuvos vidaus politikos tendencijas galime pastebėti vieną labai įdomų dalyką. Apie jį kalbėdamas norėčiau pradėti nuo pavyzdžių. Visi tikriausiai pamena prieš keletą metų vykusius mėginimus reformuoti aukštąjį mokslą, kurie pasibaigė studentų įklampinimu į paskolų liūną ir nerimą keliančiomis universitetų gudrybėmis siekiant prisivilioti daugiau krepšelių. Taip pat esame girdėję apie dvigubos pilietybės klausimo svarstymą, kuris periodiškai iškyla viešojoje erdvėje neretai kaip atsakas į emigracijos problemą. Prie šių klausimų priskirčiau ir diskusiją dėl žemės pardavimo. Nesigilindamas į jų specifines detales, noriu atkreipti dėmesį kiek kitur: visų šių klausimų logika ir sprendimų braižas, jei žvelgsime principų lygmeniu, daugmaž vienodi: susiduriame su tam tikra problema, kur galime rinktis a) greitą bet ne tokį efektyvų ir dažniausiai prastas pasekmes atnešantį sprendimą, arba b) sudėtingesnį, reikalaujantį nemenko įdirbio, tačiau išmintingesnį sprendimą. Diskusija dėl žemės pardavimo, apžvelgus valdančiųjų kalbėseną, regis, priskirtina pirmajam sprendimo būdui: reikia nedelsiant spręsti, imamasi greičiausio būdo, neieškant alternatyvų, nemėginant rimtai permąstyti, kur nuvestų toks sprendimas. 

Paradoksalu ir apmaudu, tačiau oponentų argumentai šiuo atveju yra tik reakcija į skubotus siūlymus – taip pat skuboti, stokojantys rimtos įžvalgos, gelminio alternatyvų apmąstymo. 

Diskusija dėl žemės pardavimo į dienos šviesą iškėlė nuo nepriklausomybės atkūrimo laikų mūsų visuomenę kamuojantį ir vis dar neatsakytą klausimą, į kurį atsakyti privalome kiekvienas asmeniškai: kas vis dėlto valdo mūsų šalį? Ar galime reikalauti, kad valdžia priimtų esminius sprendimus, o ne mėgintų karštligiškai per 4 metų kadenciją atlikti eilę butaforinių reformų? Galų gale ar ne mes patys esame atsakingi už savo ir savo bendruomenės, savo krašto likimą? Nesinori apmąstymų baigti vien problemų atskleidimu, nesiūlant kito kelio. Pirmiausia, reikia ne vien valdantiesiems bet ir mums asmeniškai apsvarstyti šią situaciją, atsižvelgiant į tai, jog krašte yra ne tik Tėvynės žemę mylinčių, bet ir išalkusių, nuogų ir neturinčių darbo žmonių. Antra, pradėti apie tai kalbėtis tarpusavyje, ieškoti informacijos ir burtis į bendraminčių grupeles, nebijoti diskutuoti šiuo klausimu, teirautis savo šeimos narių, kaimynų nuomonės. Kitaip tariant – pradėti apie tai kalbėti viešai. Trečia, mėginti kalbinti vietinę valdžią: seniūnijas ir savivaldybes, be panikos ar išankstinio priešiškumo teiraujantis šiuo klausimu. 

Žemės pardavimo užsieniečiams klausimas tėra vienas aktualus politinės darbotvarkės klausimas, kurį keldami pastebime (turėtume pastebėti), kad greta jo yra ir klausimas mūsų tautai kaip visumai: ar po nepriklausomybės atkūrimo sugebėsime tapti realiais savo krašto šeimininkais? Vien šio klausimo įsivardinimas sau yra didelis ir svarbus pirmasis žingsnis. Tik sąmoningai ir asmeniškai tai padarę mes galėsime eiti realių, veiksmingų ir atsakingų sprendimų keliu. 

Susiję

Juozapas Labokas 372627064807625909
item